Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo Lindorff Oy veikiančio per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-777-471/2016 pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo V. P. 728,83 Eur skolos, 182,31 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovui V. P. procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, tačiau per teismo nustatytą terminą jis atsiliepimo į ieškinį nepateikė todėl teismas sprendė, kad esant ieškovo prašymui, priimtinas sprendimas už akių.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ieškovas Lindorff Oy veikiantis per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą apeliaciniu skundu prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Mano, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatskleidė bylos esmės, neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė procesines bei materialines teisės normas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau -CK ) 1.126 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtina, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, tačiau prašymas dėl ieškinio senaties taikymo šioje civilinėje byloje nebuvo pateiktas. Įstatymas nenumato išimčių iš šios bendros taisyklės, sprendžiant su vartotojų teisėmis susijusius ginčus. Nesant išreikštos atsakovo valios ieškinio senaties taikymo klausimu, teismas neturėjo teisės savo iniciatyva taikyti ieškinio senaties termino ir dėl to atmesti ieškinį.

Tai, kad atsakovui procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, kad atsakovui nepavyko įteikti procesinių dokumentų tiesiogiai, sąlygojo atsakovo pareigos pranešti apeliantui (ar pradiniam kreditoriui) apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą, nevykdymas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje teismui priėmus sprendimą už akių ir atsakovui V. P. manant, jog jo teisės yra pažeistos, nėra užkertamas kelias CPK tvarka bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesui atnaujinti.

Teismas priėmė sprendimą už akių nepagrįstai remdamasis teismų praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, kurioje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Minėtoje byloje buvo pateiktas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje skirtingos nei šios bylos faktinės aplinkybės, todėl jos negali turėti precedentinės reikšmės ir nesudaro pagrindo Kelmės rajono apylinkės teismui nagrinėti senaties termino atnaujinimo klausimo.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Omnitel“ ir atsakovo V. P. 1996 m. gruodžio 27 d. ir 1997 m. vasario 21 d. buvo sudarytos sutartys dėl skaitmeninio korinio / GSM / ryšio paslaugų teikimo Nr. 004605 ir Nr. 0009680 pagal kurias atsakovui buvo teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovas įsipareigojo tinkamai naudotis ryšio paslaugomis ir už suteiktas paslaugas atsiskaityti numatyta tvarka pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovui atsiskaityti buvo išrašytos 1997 m. balandžio 16 d., 1997 m. liepos 16 d., 1997 m. birželio 16 d. PVM sąskaitos, tačiau atsakovas neatsiskaitė ir liko skolingas pradiniam kreditoriui UAB „Omnitel“ 728,83 Eur. 2008 m. gruodžio 23 d. Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartimi UAB „Omnitel“ Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą perleido reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį įsiskolinimą. Apie reikalavimo perleidimą skolininką informavo.

Ieškovas prašydamas priteisti 728,83 Eur skolą taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad atsakovas skolos negražino, vadovaudamasis CK 6.37 straipsniu, CK 6.210 straipsnio 1 dalimi bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais iš atsakovo prašo priteisti 182,31 Eur palūkanų sumą, apskaičiuotą už penkerių metų laikotarpį nuo 2011m. gegužės 30 d. iki ieškinio parengimo dienos 2016 m. gegužės 30 d., atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). CK 1.128 straipsnis numato, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išdėstyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

Nors faktinėmis aplinkybėmis bylos skiriasi, tačiau dėl prašymo taikyti senaties terminą esmės Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį, kaip kiekvienas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas, paprastai turi būti formuluojamas atsakovo teikiamuose procesiniuose dokumentuose, nes dėl tokio reikalavimo ieškovas turi turėti galimybę pareikšti savo atsiliepimus jo teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį sprendžiamas įvertinant, ar nėra svarbių termino praleidimo priežasčių. Termino praleidimo aplinkybės ir priežastys turi būti pagrįstos įrodymais, kurie yra tiriami teismo posėdyje. Teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų, kadangi tuo metu užbaigiamas bylai svarbių faktinių aplinkybių tyrimas. Tokia išvada darytina įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą Kasacinis teismas pasisakė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad konkrečioje byloje suformuluoti teisės aiškinimai turi precedentinę reikšmę nagrinėjant iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas. Tačiau konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį dėl akivaizdaus ieškinio senaties termino praleidimo nesant atsakovo reikalavimo spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą, nepagrįstai vadovavosi minėta Kasacinio teismo nutartimi, kurioje toks prašymas buvo pareikštas.

Nors pirmosios instancijos teismas ir pažymėjo, kad ieškinio senatį vadovaujantis CPK 1.126 straipsnio 2 dalimi teismas taiko tik esant atsakovo reikalavimui, apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, Kasacinio teismo praktiką padarė nepagrįstą išvadą, kad ir nesant atsakovo reikalavimo yra pagrindas spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. CPK 130 straipsnis numato, kad kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju tikslinga siekti išnaudoti visas įstatyme numatytas galimybės įteikti procesinius dokumentus atsakovui paštu, siekiant išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pagrindo atmesti ieškinį nesant atsakovo prašymo dėl ieškinio senaties taikymo nesuteikia ta aplinkybė, kad atsakovui procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu, t.y., kaip nurodė teismas, įteikti formaliai.

Dėl išdėstyto, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai taikė anksčiau nurodytas materialinės ir procesinės teisės normas, dėl kurių pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas už akių naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritardamas apeliacinio skundo argumentams dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų plačiau nepasisako.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį, procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas ).

Bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliantui Lindorff Oy, veikiančiam per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą grąžintinas jo 2016 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo nurodymu sumokėtas už apeliacinį skundą 21 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-777-471/2016 ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Grąžinti apeliantui Lindorff Oy, veikiančiam per struktūrinį padalinį Lietuvoje Lindorff Oy filialą , juridinio asmens kodas 21 Eur (dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio sumokėto už apeliacinį skundą.

Nutartį, dalyje dėl žyminio mokesčio grąžinimo, pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.