Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.2.14.7.2; 1.2.18.10; 2.3.6.5; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

2022 m. spalio 27 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

‑ pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (7 532 eurų) dydžio bauda;

‑ pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3 766 eurų) dydžio bauda;

‑ pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 6 dalimi, laisvės atėmimo bausmė, paskirta pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, ir sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bei R. D. paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos – Vilniaus miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančių institucijos leidimo, ir 200 MGL (7 532 eurų) dydžio bauda.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), be teismo žinios.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti 8 457,98 eurus.

UAB „T.“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „M.“ buhalterinę apskaitą (organizavo apgaulingą UAB „M.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą), o būtent: R. D., eidamas UAB „M.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, laikotarpyje nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., Vilniaus mieste, tyčia, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, turėdamas tikslą apsunkinti įmokas ir mokesčius skaičiuojančioms institucijoms atlikti UAB „M.“ mokesčių paskaičiavimo teisingumo patikrinimą ir įvertinti komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatus, veikdamas per UAB „S.“, kuri teikė UAB „M.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, darbuotojas I. M. ir K. P., nežinančias jo nusikalstamo sumanymo, organizavo apgaulingą UAB „M.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y.: nepateikė I. M. ir K. P. pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko nesilaikant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nurodymų, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 16 straipsnio 1 dalies nurodymų, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, UAB „M.“ buhalterinėje apskaitoje:

‑ neapskaitė UAB „M.“ vardu išrašytų sąskaitų (9 vnt.), kuriomis įformintas 161 215,04 Lt (46 691,10 eurų) pajamų gavimas, iš jų: 51 792 Lt (15 000 eurų) iš organizacijos FELD pagal UAB „M.“ 2014 m. rugsėjo 15 d. sąskaitą Nr. 0046; 42 458,81 Lt iš įmonės UAB „P.“ pagal UAB „M.“ išrašytas sąskaitas (6 215,04 Lt pagal 2014 m. kovo 10 d. Nr. 45; 6 000 Lt pagal 2014 m. lapkričio 3 d. Nr. 48; 30 243,77 Lt pagal 2014 m. lapkričio 28 d. Nr. 51); 66 964,23 Lt iš įmonės UAB „G.“ pagal UAB „M.“ išrašytas sąskaitas (4 736,77 Lt pagal 2014 m. liepos 14 d. Nr. 45; 1 000 Lt pagal 2014 m. spalio 1 d. Nr. 47; 7 500 Lt pagal 2014 m. lapkričio 3 d. Nr. 49; 3 543,23 Lt pagal 2014 m. lapkričio 5 d. Nr. 50; 50 184,23 Lt pagal 2014 m. gruodžio 5 d. Nr. 52);

‑ neapskaitė UAB „M.“ išrašytų kasos pajamų orderių (8 vnt.), įformintų dėl 52 204,65 Lt (15 119,50 eurų) priėmimo, t. sk.: 28 383,62 Lt iš UAB „P.“ pagal UAB „M.“ kasos pajamų orderius (4 715,04 Lt pagal 2014 m. kovo 10 d. Nr. 1; 6 000 Lt pagal 2014 m. lapkričio 3 d. Nr. 4; 17 668,58 Lt pagal 2014 m. lapkričio 28 d. Nr. 7); 23 821,03 Lt iš UAB „G.“ pagal UAB „M.“ kasos pajamų orderius (4 736,77 Lt pagal 2014 m. liepos 14 d. Nr. 2; 7 500 Lt pagal 2014 m. lapkričio 3 d. Nr. 5; 1 000 Lt pagal 2014 m. spalio 1 d. Nr. 3; 3 543,23 Lt pagal 2014 m. lapkričio 5 d. Nr. 6; 7 041,03 Lt pagal 2014 m. gruodžio 5 d. Nr. 8) ir šių piniginių lėšų panaudojimo;

‑ neapskaitė 12 800 Lt (3 707,14 eurų) paslaugų pirkimo pagal UAB „T.“ vardu išrašytą 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija TEX Nr. 0002 ir neapskaitė 20 500 Lt (5 937,21 eurų) sumokėjimo pagal UAB „T.“ vardu išrašytą 2013 m. liepos 10 d. kasos pajamų orderį serija TEX Nr. 0002;

‑ neapskaitė 4 104,32 Lt (1 188,69 eurų) paslaugų pirkimo pagal UAB „A.“ išrašytas PVM sąskaitas ‑ faktūras (513,04 Lt pagal 2013 m. liepos 23 d. Nr. 00006; 1 413,28 Lt pagal 2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 00039; 2 178 Lt pagal Nr. 00076) ir neapskaitė 4 104,32 Lt (1 188,69 eurų) sumokėjimo pagal UAB „A.“ išrašytus kasos pajamų orderių kvitus (513,04 Lt pagal 2013 m. liepos 23 d. Nr. 6; 1 413,28 Lt pagal 2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 76; 2178 Lt pagal 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 84);

‑ neapskaitė UAB „L.“ vardu išrašyto 2013 m. liepos 10 d. kasos pajamų orderio kvito serija LX12 Nr. 0037, kuriame įforminta, kad iš UAB „M.“ gauta 13 250 Lt (3 837,46 eurų);

‑ neapskaitė banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) (EUR), esančioje AB „SEB“ banke, 2015 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu atliktos operacijos dėl 20 357,73 eurų piniginių lėšų gavimo (t. y. 2015 m. vasario 19 d. iš organizacijos FELD 15 000 eurų gavimo) ir dėl 20 336,95 eurų piniginių lėšų išmokėjimo / pervedimo iš banko.

R. D. pateikė I. M. ir K. P. UAB „M.“ pirkimo dokumentus, žinodamas, kad juose nurodytos 73 815,40 Lt (2012 m. 33 105,87 Lt; 2013 m. 21 073,79 Lt; 2014 m. 19 635,74 Lt) vertės prekės ir paslaugos nebuvo susijusios su bendrovės veikla, jos pajamų uždirbimu ir nebuvo skirtos jos ekonominei naudai gauti, dėl ko UAB „M.“ (pirkėjas) įforminti prekių, paslaugų pirkimo dokumentai surašyti ir įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą nesilaikant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nurodymų, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 13 straipsnio 1 dalies nurodymų, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“. Dėl BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nurodymų nesilaikymo, negalima iš dalies nustatyti UAB „M.“ turto, įsipareigojimų dydžio už 2012 – 2015 metus.

1.1. Be to, jis apgaulingai tvarkė UAB „T.“ buhalterinę apskaitą (organizavo apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą), o būtent: R. D., eidamas UAB „T.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, ir pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, laikotarpyje nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d., Vilniaus mieste, tyčia, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, turėdamas tikslą apsunkinti įmokas ir mokesčius skaičiuojančioms institucijoms atlikti UAB „T.“ mokesčių paskaičiavimo teisingumo patikrinimą ir įvertinti komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatus, veikdamas per jo nusikalstamo sumanymo nežinojusią UAB „A.“ darbuotoją T. V., kuri teikė UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, organizavo apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. 2014 m. liepos 17 d. pateikė jo nusikalstamo sumanymo nežinojusiai UAB „A.“ darbuotojai T. V. žemiau nurodytus žinomai suklastotus dokumentus ir pastarajai UAB „T.“ buhalterinėje apskaitoje užregistravus:

‑ 40 017,95 Lt (11 590 eurų) paslaugų pirkimo sandorį pagal UAB „M.“ vardu įformintą 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitą serija MG Nr. 41, ir tuo buvo pažeisti BAĮ 4 straipsnio reikalavimai, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, ir BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi UAB „T.“ į apskaitą įtraukti ūkinės operacijos duomenys ir pateikta informacija dėl konsultacinių paslaugų pirkimo iš UAB „M.“ už 40 017,95 Lt (11 590 eurų) nėra tinkama, objektyvi ir palyginama, tuo iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie įmonės turtą ir įsipareigojimus;

‑ 51 308,60 Lt (14 860 eurų) konsultavimo paslaugų pirkimą pagal UAB „P.“ išrašytą 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaitą serija PR Nr. 13001 ir UAB „G.“ išrašytą 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija GV Nr. 13001, ir tuo buvo pažeisti BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimai, kad „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, kadangi įmonių UAB „P.“ ir UAB „G.“ vardu paslaugų gavėjai UAB „T.“ įformintose sąskaitose nurodyti visi būtini rekvizitai (nurodyti BAĮ 13 straipsnio 1 dalyje), tačiau jose įvardintų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, UAB „T.“ pagal tikrovės neatitinkančias UAB „P.“ ir UAB „G.“ vardu išrašytas sąskaitas (2 vnt.) buhalterinės sąskaitos „4431 Skolos tiekėjams LR“ žiniaraštyje įrašė neteisingus duomenis apie ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su turto, įsipareigojimų dydžio pasikeitimu, tuo iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą ir įsipareigojimus. Tokiu būdu R. D. organizavo apgaulingą UAB „T.“ apskaitos tvarkymą, pažeidžiant BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „T.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d.

1.2. Be to, jis apgaulingai tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą (organizavo apgaulingą UAB „P.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą), o būtent: R. D., nuo 2014 m. vasario 21 Lt

1.3. d. eidamas UAB „P.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, ir pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, siekdamas sutrukdyti nustatyti juridinio asmens – UAB „P.“ veiklą, turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą žinodamas, kad nuo 2014 m. vasario 21 d. UAB „P.“ vykdant veiklą, atliekant ūkines - finansines operacijas, teikiant paslaugas, nebuvo sudariusi sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu bei žinodamas, kad ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, pažeidė BAĮ 10 straipsnio 2 dalį, tai yra neįdarbino bendrovėje buhalterio funkcijas atliekančio asmens ir apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., Vilniaus mieste, veikdamas tyčia, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, turėdamas tikslą apsunkinti įmokas ir mokesčius skaičiuojančioms institucijoms atlikti UAB „P.“ mokesčių paskaičiavimo teisingumo patikrinimą ir įvertinti komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatus, UAB „P.“ apskaitoje užregistravo neįvykusią ūkinę operaciją pagal UAB „P.“ vardu išrašytą 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaitą serija PR Nr. 13001, tačiau jose įvardintų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes UAB ,,P.“ jokių paslaugų UAB ,,T.“ nesuteikė, ir UAB ,,P.“ iš UAB „T.“ mokėjimo pervedimu 2014 m. liepos 17 d. nepagrįstai gavo 7 430 eurų (25 654,30 Lt). Tokiu būdu R. D. organizavo apgaulingą UAB „P.“ apskaitos tvarkymą, pažeidžiant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. liepos 17 d.

1.4. Be to, jis apgaulingai tvarkė UAB „G.“ buhalterinę apskaitą (organizavo apgaulingą UAB „G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą), o būtent: R. D., nuo 2014 m. gegužės 19 d. eidamas UAB „G.“ direktoriaus pareigas, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, ir pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, pagal to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatą privalėdamas tvarkyti įmonės apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, ir pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, siekdamas sutrukdyti nustatyti juridinio asmens – UAB „G.“ veiklą, turtą, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydį bei struktūrą, žinodamas, kad nuo 2014 m. gegužės 19 d. UAB „G.“ vykdant veiklą, atliekant ūkines - finansines operacijas, teikiant paslaugas, nebuvo sudariusi sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu bei žinodamas, kad ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, pažeidė BAĮ 10 straipsnio 2 dalį, tai yra neįdarbino bendrovėje buhalterio funkcijas atliekančio asmens ir apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., Vilniaus mieste, veikdamas tyčia, suvokdamas savo nusikalstamo veikimo pobūdį, turėdamas tikslą apsunkinti įmokas ir mokesčius skaičiuojančioms institucijoms atlikti UAB „G.“ mokesčių paskaičiavimo teisingumo patikrinimą ir įvertinti komercinės, ūkinės, finansinės veiklos rezultatus, UAB „G.“ apskaitoje užregistravo neįvykusią ūkinę operaciją pagal UAB „G.“ vardu išrašytą 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija DV Nr. 13001, tačiau jose įvardintų ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, nes UAB ,,G.“ jokių paslaugų UAB ,,T.“ nesuteikė, ir UAB ,,G.“ iš UAB „T.“ mokėjimo pervedimu 2014 m. liepos 17 d. nepagrįstai gavo 7 430 eurų (25 654,30 Lt). Tokiu būdu, R. D. organizavo apgaulingą UAB „G.“ apskaitos tvarkymą, pažeidžiant BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „G.“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. liepos 17 d.

2. R. D. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent: R. D., pasinaudojęs aukščiau išvardintais žinomai suklastotais UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ dokumentais, 2014 m. liepos 17 – 18 dienomis, Vilniuje, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės 24 660 eurų vertės UAB „T.“ turtą, t. y. žinodamas, kad UAB „T.“ paslaugų pirkimo sandorių su UAB „P.“ ir UAB „G.“ neturėjo, o juos neva pagrindžiantys dokumentai (UAB „P.“ 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaita serija PR Nr. 13001 ir UAB „G.“ 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaita serija GV Nr. 13001) yra suklastoti, iš UAB „T.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (AB Šiaulių banke):

‑ 2014 m. liepos 17 d. pervedė 7 430 eurų į savo, kaip vieno iš akcininkų ir direktoriaus, kontroliuojamo juridinio asmens UAB „P.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje), kaip apmokėjimą už tariamas konsultavimo paslaugas rengiant konferenciją pagal UAB „P.“ 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaitą serija PER Nr. 13001;

‑ 2014 m. liepos 17 d. pervedė 7 430 eurų į savo, kaip vieno iš akcininkų ir direktoriaus, kontroliuojamo juridinio asmens UAB „G.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje), kaip apmokėjimą už tariamas konsultavimo paslaugas rengiant konferenciją pagal UAB „G.“ 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija GV Nr. 13001.

2.1. R. D., žinodamas, kad UAB „T.“ ir UAB „M.“ paslaugų pirkimo sandorio nebuvo, o jį neva pagrindžiantis dokumentas (UAB „M.“ 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaita serija MG Nr. 41) yra suklastotas, iš UAB „T.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (AB Šiaulių banke) 2014 m. liepos 18 d. pervedė 9 800 eurų į savo, kaip direktoriaus, kontroliuojamo juridinio asmens UAB „M.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (AB SEB banke), kaip apmokėjimą už tariamai suteiktas konferencijų organizavimo ir konsultavimo paslaugas. Tokiu būdu, R. D. iššvaistė didelės – 24 660 eurų (7 430 + 7 430 + 9 800) – vertės UAB „T.“ turtą ir juridiniam asmeniui UAB „T.“ padarė nurodytos vertės turtinę žalą.

3. R. D. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent: R. D., kaip UAB „M.“ direktorius, turėdamas teisę naudotis bendrovės elektroninės bankininkystės priemonėmis, neteisėtai persivedė šios bendrovės SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusias pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) banke ING BELGIUM NV/SA – 15 000 eurų (2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. vasario 23 d. atitinkamai 10 000 eurų ir 5 000 eurų), UAB „M.“ 6 542,02 eurų skolai padengti, ir tokiu būdu R. D. pasisavino 8 457,98 eurų vertės UAB „M.“ turtą bei juridiniam asmeniui UAB „M.“ padarė nurodytos vertės turtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai, proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 222straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, bausmės skyrimo, kardomosios priemonės, turto konfiskavimo ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį; 2) Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio atmetimo palikti nepakeistą.

5. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir tiksliai nenustatė faktinių bylos aplinkybių, nepakankamai ištyrė byloje esančius įrodymus (neatsižvelgė į liudytojo P. K. ir jo parodymus), nesugretino jų tarpusavyje, nepašalino tarp jų esančių neatitikimų ir abejonių dėl specialisčių įvertintos bylos medžiagos, kai kuriuos įrodymus vertino tendencingai bei selektyviai, nepagrįstai nesirėmė netiesioginiais įrodymais (bankų sąskaitų išrašais, PVM sąskaitomis ‑ faktūromis), rėmėsi prielaidomis (netiksliomis ir neišsamiomis specialistų išvadomis, prieštaringais jų paaiškinimais, nepatikimais liudytojų N. R., K. P., T. V. parodymais). Tokiu būdu apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301, 305 straipsnių nuostatų pažeidimus, apribojo jo teisę į teisingą teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis) bei pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai) principus. Be to, apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnės poveikis liudytojui G. D., nuteistajam, FNTT buvo išviešinti jo asmeniniai duomenys advokatų kontorai, kurioje jis atlieka advokato padėjėjo praktiką, duomenys apie jį buvo rinkti pažeidžiant BPK 155 straipsnio 1 dalies nuostatas.

6. Apelianto nuomone, jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi šio nusikaltimo nepadarė, o jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Apeliantas pažymi, kad jo vadovaujamos UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tiriamuoju laikotarpiu pagal 2011 m. rugpjūčio 29 d. Apskaitos paslaugų teikimo sutartį tvarkė UAB „S.“. UAB „M.“ už buhalterinės apskaitos paslaugas UAB „S.“ mokėjo bankiniais pavedimais, tai patvirtina byloje esantys bankų išrašai pagal buhalterinės apskaitos sutartį. Apeliantas nurodo, kad visi pirminiai apskaitos dokumentai, bankų išrašai ir kiti buhalteriniai dokumentai buvo pateikti tiek šiai įmonei, kaip to reikalavo apskaitos paslaugų teikimo sutartis, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, bei nėra paslėpti, sugadinti ar sunaikinti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visos UAB „M.“ pajamos ir išlaidos buvo pagrįstos oficialiais bankiniais išrašais, pirminiais apskaitos dokumentais, buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie buvo perduoti UAB „S.“. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl UAB „M.“ vardu atliktų pirkimų, kuriuose nurodytos 73 815,40 Lt (2012 m. 33 105,87 Lt; 2013 m. 21 073,79 Lt; 2014 m. 19 635,74 Lt) vertės prekės ir paslaugos, kurios tariamai nebuvo susijusios su bendrovės veikla, jos pajamų uždirbimu ir nebuvo skirtos jos ekonominei naudai gauti, bei pasirėmė tik specialistės išvadomis (prielaidomis).

6.1. Apeliantas pažymi, kad BAĮ nenumatyta, jog bendrovei vykdant ūkinę ‑ komercinę veiklą būtina nurodyti paslaugų suteikimo aplinkybes (pvz., renginių vietą, datą, laiką, kas organizavo darbus, konsultavo, buhalterines pažymas, atliktų darbų ir patirtų išlaidų sąmatas, nurašymo aktus ar kt.), kurios patvirtintų, kad UAB „M.“ vardu išrašytoje sąskaitoje įformintas paslaugų teikimo sandoris vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta apskaitos dokumente. Tai taip pat netaikoma verslo praktikoje išrašant PVM sąskaitas – faktūras / sąskaitas. Apeliantas nurodo, kad UAB „S.“ direktorė K. P. pripažino, jog apskaitos duomenys galėjo būti nesuvesti. UAB „S.“ tyrimui pateikė dokumentus, susegtus segtuvuose Nr. 8 M (8 279,45 eurų), Nr. 6 M (1 147,08 eurų), Nr. 3 D (4 645,84 eurų) su UAB „M.“ (pirkėjas) įformintais pirkimo dokumentais, kurie buvo UAB „S.“ dispozicijoje. Tyrimo metu nustatyta (paaiškėjo), kad minėti dokumentai neįtraukti į UAB „M.“ apskaitą. Apelianto nuomone, aptartos aplinkybės patvirtina, kad jis tinkamai organizavo UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, buvo sudaryta apskaitos paslaugų sutartis su UAB „S.“ dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, o jis tinkamai ir laiku vykdė visas pareigas, numatytas minėtoje sutartyje.

6.2. Apeliantas taip pat pažymi, kad UAB „T.“ buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė UAB „A.“. Pastarosios bendrovės direktorė T. V. pripažino, kad tiek nuteistasis, tiek UAB „T.“ akcininkas A. J. pateikdavo bendrovės dokumentus (sąskaitas ‑ faktūras, banko dokumentus, kasos dokumentus ir kitus pirminius apskaitos dokumentus) ir kad nutraukiant sutartis visi turimi UAB „T.“ dokumentai 2013 m. lapkričio 8 d. buvo perduoti UAB „T.“ akcininkui A. J., neturėjusiam rašytinių įgaliojimų veikti nuteistojo vardu. Apelianto nuomone, liudytojo N. R. parodymai turėjo būti įvertinti išsamiau (nuodugniau), kadangi pastarojo parodymai prieštarauja jo atliktiems veiksmams bei neatitinka kitų liudytojų parodymų. Apeliantas taip pat nurodo, kad specialistų išvadose nebuvo nustatyta norminių aktų reikalavimų neatitikimų, dėl kurių būtų negalima nustatyti UAB „P.“ ir UAB „G.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tiriamąjį laikotarpį, visi buhalterinės apskaitos registrai sudaryti tinkamai, yra visi pirminiai apskaitos dokumentai. Anot apelianto, UAB „S.“ direktorė K. P. ir UAB „A.“ direktorė T. V. davė parodymus prieš jį tam, kad pačios išvengtų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

6.3. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis buvo įsitikinęs, kad ūkinės operacijos yra atliekamos tinkamai, jis laiku ir tinkamai vykdė pareigas, numatytas apskaitos paslaugų sutartyse, niekada tyčia nesiekė ir nenorėjo, jog nebūtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovių veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir niekada tokių padarinių nenorėjo. Jis neturėjo nei tikslo, nei motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, buhalterinės apskaitos dokumentų neslėpė, jų nesugadino ir nesunaikino, visi dokumentai buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai, kad jis pirminių apskaitos dokumentų tinkamai ir laiku neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkančioms įmonėms UAB „S.“ bei UAB „A.“, yra nepagrįsti, neteisingi ir deklaratyvūs. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsakomybės ribos ir pareigos buvo aiškiai apibrėžtos buhalterinės apskaitos paslaugų sutartyse, kurias jis vykdė tinkamai ir laiku. Jis nedalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių negali būti laikomas nusikalstamos veikos subjektu BK 222 straipsnio 1 dalies prasme.

7. Apeliantas taip pat nurodo, kad buvo nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kadangi šio nusikaltimo nepadarė, o jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Apeliantas pažymi, kad UAB „T.“ atsiėmė civilinį ieškinį, bendrovės atstovai ir su bendrove susiję asmenys teisme bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų jo atžvilgiu, o skundžiamu nuosprendžiu UAB „T.“ civilinis ieškinys buvo atmestas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pastaroji bendrovė gavo finansines lėšas už renginių organizavimą, tyrimų atlikimą ir kitas paslaugas iš Europos partijos „Judėjimas už laisvą ir demokratinę Europą“ (Movement for a Europe of Liberties and Democracy (toliau ‑ MELD)) bei su ja susijusio „Fondo už laisvą ir demokratinę Europą“ (Foundation for a Europe of Liberties and Democracy (toliau ‑ FELD)), tačiau neturėjo resursų, infrastruktūros ir galimybių suteikti minėtas paslaugas. Dėl šios priežasties buvo pasitelktos kitos bendrovės atlikti užsakovo (MELD ir FELD) užsakymą. Anot apelianto, byloje nenustatyta, kad MELD ir FELD paslaugos nebuvo suteiktos, pastarieji juridiniai asmenys nėra pareiškę jokių pretenzijų UAB „T.“ atžvilgiu. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju civiliniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti.

7.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos kategoriškos išvados, jog UAB „P.“ ir UAB „G.“ neva neturėjo jokių ūkinių ir finansinių operacijų, yra suformuotos prielaidos pagrindu. Apeliantas pažymi, kad bendrovei UAB „T.“ už suteiktas paslaugas išrašytos sąskaitos įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintos suklastotomis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2013 m. spalio 9 d. liudytojas N. R., kaip UAB „G.“ kasininkas, pasirašė kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, o 2013 m. lapkričio 19 d. priėmė paslaugas (spaudos, dizaino paslaugos, reklaminio stendo nuoma) iš UAB „A.“ (PVM sąskaita ‑ faktūra AUS Nr. 00060) bei už jas apmokėjo grynaisiais pinigais (kasos pajamų orderis AUS Nr. 103). Liudytojas P. K. (tuometis UAB „A.“ direktorius) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad pagal UAB „A.“ išrašytas PVM sąskaitas ‑ faktūras visos paslaugos buvo suteiktos ir už jas buvo apmokėta, taip pat suteikta paslaugų ir neatlygintinai. 2013 m. spalio 15 d. liudytojas N. R., kaip UAB „P.“ kasininkas, pasirašė kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, UAB „A.“ taip pat teikė paslaugas neatlygintinai. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ne tik nepašalino prieštaravimų tarp paties liudytojo N. R. veiksmų ir parodymų, bet ir liudytojų parodymų, o tai lėmė teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

7.2. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nepagrįstai pripažino, jog tarp UAB „M.“ ir UAB „T.“ paslaugų pirkimo sandorio neva nebuvo, bei nepateikė argumentų, kuo konkrečiai vadovaujantis (remiantis) pripažino, kad neva sandorį pagrindžiantis dokumentas (UAB „M.“ 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaita serija MG Nr. 41) neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad UAB „M.“ turėjo visas galimybes (infrastruktūrą, patalpas, kurios buvo visiškai pritaikytos veiklai vykdyti, ryšio priemones, kompiuterinę, spausdinimo įrangą, visą reikiamą įrangą veiklai vykdyti, tai patvirtina ir kiti liudytojai byloje) suteikti aptariamas paslaugas.

7.3. Apelianto nuomone, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad jo veiksmais nebuvo sudaryta situacija, jog UAB „T.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, neperspektyvus. Kaip minėta, UAB „T.“ civilinį ieškinį atsiėmė savo iniciatyva, o skundžiamu nuosprendžiu šis civilinis ieškinys buvo atmestas. Nuteistasis mano, kad bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog jis veikė nusikalstama tyčia siekdamas iššvaistyti UAB „T.“ turtą. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo veikos pripažinti nusikalstama ir ją kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

8. Apeliantas taipogi nurodo, kad buvo nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, kadangi šio nusikaltimo nepadarė, o apelianto veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Apelianto nuomone, 2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. vasario 23 d. atlikti piniginių lėšų (atitinkamai 10 000 eurų ir 5 000 eurų) pervedimai į jo asmeninę sąskaitą neleidžia teismui daryti vienareikšmiškos išvados, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 1 dalyje.

8.1. Apeliantas pažymi, kad teismui bylos nagrinėjimo metu pakartotinai buvo pateiktas UAB „M.“ 2015 metų SEB banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, jog bendrovė laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš viso gavo 20 357,73 eurų pajamų, įskaitant FELD lėšas, ir patyrė 20 336,95 eurų išlaidų, pradinis sąskaitos likutis 2015 m. sausio 1 d. buvo 0,00 eurų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad piniginės lėšos iš asmeninės banko sąskaitos bei grynaisiais jo paties buvo pervedamos, įnešinėjamos į UAB „M.“ priklausančią banko sąskaitą ir po 2015 m. vasario 23 d., t. y. po to momento, kai teismas nepagrįstai laiko, jog jis pasisavino UAB „M.“ pinigines lėšas. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad UAB „M.“ SEB banko sąskaitos 2015 metų išraše užfiksuota, jog jis 2015 metais įnešė į šią sąskaitą 5 040 eurų. Teismo iniciatyva prokurorė 2022 m. balandžio 13 d. teismui pateikė UAB „M.“ SEB sąskaitos išklotinę laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., iš kurios matyti, kad jis į minėto banko sąskaitą įnešė dar papildomai 2 490 eurų savo asmeninių lėšų (pavedimais ir bankine mokėjimo kortele) bendrovės naudai bei interesams ir kad bendrovė patyrė išlaidas, kurios fiksuotos minėtame banko išraše. Taigi, jis grąžino pinigines lėšas jų teisėtam savininkui į jam priklausančią banko sąskaitą.

8.2. Apelianto nuomone, piniginių lėšų pervedimas į jo, kaip atskaitingo asmens, sąskaitą, neleidžia daryti išvados, kad lėšos buvo pasisavintos. Apeliantas mano, kad tai normali verslo praktika, dėl kurios jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu. Apeliantas nurodo, kad aptariamos lėšos buvo skirtos bendrovės apyvartinėms lėšoms, jos naudai ir interesams. Apeliantas pažymi, kad pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės naudai ir interesams bei buvo padengtos bendrovės išlaidos pagal pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas ‑ faktūras), kurie neatsiejamai susiję su bendrove, tai atspindi ir SEB banko išrašai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 67 000 litų (19 404,50 eurų) suma yra UAB „M.“ skola jam, kaip atskaitingam asmeniui, susidariusi laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, į tai neatsižvelgė ir to neanalizavo, pasirėmė vien tik specialistės išvadomis (prielaidomis) bei išvestiniu įrašu buhalterinėje apskaitoje.

8.3. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo sudėtis yra materiali, kaltei, būdingai šiai nusikalstamai veikai, konstatuoti nepakanka UAB „M.“ lėšų pervedimo. Ne mažiau svarbu nustatyti ir tai, ar piniginių lėšų pervedimas yra susijęs su kaltininko numatymu, kad bendrovė UAB „M.“ šių pinigų neteks, ir to siekimu. Be to, jo įsitikinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, neužtenka vien tik pasiremti išvestiniu buhalterinės apskaitos įrašu. Apeliantas mano, kad šiuo atveju būtina pasiremti ir netiesioginiais įrodymais, pvz., bankų sąskaitų išrašais, apmokėjimais už prekes ir paslaugas, nuteistojo grynaisiais pinigais pagal faktą iš savo asmeninių ar bendrovės lėšų už bendrovės įsipareigojimus ir bendrovės naudai atliktus apmokėjimus. Priešingu atveju susidarytų situacija, kai nuteistojo padėtis nepagrįstai pablogėtų, o bendrovė turėtų iš to realios finansinės naudos nuteistojo sąskaita.

9. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuosprendis keistinas dalyje dėl nuteistojo R. D. pasisavintos iš UAB „M.“ pinigų sumos, ją sumažinant iki 8 457,84 eurų, bei dėl konfiskuotinos iš nuteistojo R. D. sumos, ją sumažinant iki 1 917,84 eurų (BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktai). Taip pat taisytinas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje padarytas rašymo apsirikimas dėl R. D. 2015 m. sausio 3 d. į įmonės banko sąskaitą pervestos sumos (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis).

Dėl BPK pažeidimų

10. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnės poveikis jam ir liudytojui G. D., FNTT buvo išviešinti jo asmeniniai duomenys advokatų kontorai, kurioje jis atlieka advokato padėjėjo praktiką, duomenys apie nuteistąjį buvo rinkti pažeidžiant BPK 155 straipsnio 1 dalies nuostatas.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atsisakė duoti parodymus prieš savo brolį R. D. (t. 5, b. l. 1‑2; t. 17, b. l. 123‑124), taip pat ir nuteistasis R. D. didelę dalį ikiteisminio tyrimo laikotarpio atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 16, b. l. 71, 74, 102, 109), per dvi apklausas, dalyvaujant gynėjui, atsakė tik į kelis tyrėjos klausimus, o į kitus atsisakė atsakinėti (t. 16, b. l. 78‑79, 82‑83). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad FNTT tyrėja, vadovaudamasi BPK 97 straipsnio nuostata, 2019 m. liepos 19 d. pareikalavo iš Lietuvos advokatūros duomenų apie advokato padėjėją R. D. (t. 16, b. l. 1). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis ar jo brolis būtų ikiteisminio tyrimo metu padavę skundus dėl galimai neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, šią versiją iškėlė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra duomenų dėl BPK 155 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų.

12. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, specialistes, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo parodymus. Nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų duomenų, kad teismas, priimdamas nuosprendį, būtų pažeidęs BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. D. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl R. D. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį

13. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, prašo jį šioje dalyje išteisinti, nes jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Apeliantas neneigia, kad iš UAB „M.“ banko sąskaitos 2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. vasario 23 d. atliko piniginių lėšų (atitinkamai 10 000 eurų ir 5 000 eurų) pervedimą į savo asmeninę sąskaitą, tačiau tvirtina, jog jis grąžino pinigines lėšas UAB „M.“ į jai priklausančią banko sąskaitą, t. y. 2015 metais įnešė į įmonės banko sąskaitą 5 040 eurų, o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. dar papildomai 2 490 eurų savo asmeninių lėšų. Pasak apelianto, pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės naudai ir interesams bei buvo padengtos bendrovės išlaidos pagal pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas ‑ faktūras).

14. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą arba jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Atitinkamai pagal BK 183 straipsnio 1 dalį asmuo atsako, kai jo pasisavinto turto vertė viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL dydžio sumos. Turto pasisavinimas BK 183 straipsnio prasme – tai tyčinis neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. UAB vadovo ir net vienintelio akcininko veiksmai netinkamai disponuojant įmonės turtu tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas ar iššvaistymas. Ši nuostata pagrįsta UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisiniu statusu ir nuostata, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, taip pat ir vienintelio akcijų savininko, turto. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir nori šių padarinių. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

15. Nuteistasis R. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nepasisavino UAB „M.“ pinigus, jo veiksmuose nėra tyčios ir pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties. UAB „M.“ buvo jam skolinga 67 000 litų, todėl jis, pervesdamas į savo sąskaitą 15 000 eurų, susigrąžino skolą (t. 17, b. l. 156, 163‑164). Nors nuteistasis R. D. neigia pasisavinęs jo žinioje buvusį UAB „M.“ turtą, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet ir byloje surinkta bei teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis.

16. Nuteistasis R. D. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis pasisavino UAB „M.“ turtą ‑15 000 eurus, 2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. vasario 23 d. pervesdamas juos (atitinkamai 10 000 eurų ir 5 000 eurų) iš įmonės banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą, esančią Belgijoje. Pirmosios instancijos teismas R. D. inkriminuotą pasisavintą iš UAB „M.“ pinigų sumą sumažino iki 8 457,98 eurų ir nusikalstamą veiką perkvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

17. Iš UAB „M.“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2015 m. vasario 19 d. FELD įmonė UAB „M.“ pervedė 15 000 eurų. 2015 m. vasario 21 d. R. D. iš UAB „M.“ banko sąskaitos pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, esančią Belgijoje, 10 000 eurų, o 2015 m. vasario 23 d. dar 5 000 eurų, t. y. iš viso 15 000 eurų, bankinio pavedimo paskirtyje nurodydamas, kad tai lėšų grąžinimas (t. 13, b. l. 143‑144). 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-13600 nurodyta, kad UAB „M.“ R. D. buvo skolinga 67 000 litų (19 404,54 eurus) (t. 13, b. l. 47). Šią skolos sumą nurodė ir savo parodymuose nuteistasis R. D. Iš UAB „M.“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad iki 2015 m. vasario 23 d. (iki paskutinės sumos į savo asmeninę banko sąskaitą Belgijoje pervedimo, t. y. iki inkriminuojamos sumos pasisavinimo) nuteistasis R. D. į UAB „M.“ banko sąskaitą grynaisiais pinigais bankomate įnešė 2015 m. sausio 3 d. ‑ 289,62 eurus ir 2015 m. sausio 8 d. – 1 000 eurų, iš viso 1 289,62 eurus (t. 13, b. l. 143). Pastebėtina, kad apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarė rašymo apsirinkimą, nurodydamas, kad R. D. 2015 m. sausio 3 d. į įmonės banko sąskaitą pervedė 289,52 eurus, iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog ši suma yra 10 ct didesnė, t. y. 289,62 eurus (t. 13, b. l. 143). Šis rašymo apsirikimas taisytinas (tai palengvina nuteistojo teisinę padėtį, nes padidėja įmonės skola nuteistajam) (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis). Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2015 m. vasario mėn. UAB „M.“ nuteistajam R. D. buvo skolinga 20 694,16 eurus (19 404,54+1 289,62). Iš specialisto išvados matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. nuteistasis R. D. buvo skolingas įmonei UAB „M.“ 14 152 eurus (t. 13, b. l. 41; t. 14, b. l. 128). Atitinkamai padarius tarpusavio skolų įskaitymą, iš įmonės skolos R. D. minusavus pastarojo skolą įmonei, darytina išvada, kad 2015 m. vasario mėn. UAB „M.“ R. D. buvo skolinga 6 542,16 eurus (20 694,16 – 14 152). Nuteistasis R. D., 2015 m. vasario 21 d. ir 23 d. per du kartus pervesdamas iš UAB „M.“ banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą Belgijoje 15 000 eurų, kai ši įmonė jam buvo skolinga 6 542,16 eurus, aiškiai viršijo prievolės apimtį 8 457,84 eurais (15 000 – 6 542,16), t. y. R. D. neteisėtai ir neatlygintinai jo žinioje buvusį turtą pavertė savo turtu ‑ pasisavino 8 457,84 eurus, kas sudaro 169,1 MGL.

18. Nuteistasis R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad pervesdamas iš UAB „M.“ banko sąskaitos į savo banko sąskaitą 15 000 eurų, susigrąžino iš įmonės skolą (t. 17, b. l. 156, 163‑164). Bankinio pavedimo paskirtyje nurodyta, kad tai lėšų grąžinimas (t. 13, b. l. 143‑144). Atsižvelgiant į nuteistojo nurodytą įmonės piniginių lėšų panaudojimo paskirtį – skolos grąžinimą, darytina išvada, kad nuteistasis R. D. iš anksto neplanavo tų pinigų grąžinti atgal įmonei ar juos panaudoti tenkinant įmonės poreikius ar jos interesus. Tai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Kaip jau minėta, nuteistasis R. D. pakankamai didelę pinigų sumą pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, esančią užsienyje – Belgijoje, o ne Lietuvoje. Be to, iš 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvados „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-13600 matyti, kad UAB „M.“ banko sąskaitoje 2015 m. vasario 19 d. iš organizacijos FELD gautos 15 000 eurų lėšos ir jų panaudojimas neapskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje, tuo tarpu kitos įmonėje UAB „M.“ gautos piniginės lėšos iš organizacijų FELD ir MELD užregistruotos buhalterinėje apskaitoje (t. 13, b. l. 39‑40). Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nuteistojo R. D. elgesį, darytina išvada, kad R. D. veikė pagal iš anksto apgalvotą planą, jo veiksmai buvo apmąstyti ir tikslingai nukreipti realizuoti nusikalstamą sumanymą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. D. suprato, kad jo žinioje esantį svetimą UAB „M.“ priklausantį turtą neteisėtai pavertė savo turtu, numatė, kad dėl to UAB „M.“ šio turto neteks, ir norėjo šių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

19. Iš byloje esančių UAB „M.“ banko sąskaitos išrašų, pridėtų tiek prie 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvados „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-13600, tiek pateiktų teisiamajame posėdyje (t. 13, b. l. 143‑150; t. 18, b. l. 39‑46, 77‑85) matyti, kad R. D. po įmonės pinigų pervedimo į savo asmeninę banko sąskaitą Belgijoje, 2015 metais (nuo kovo mėn.) kiekvieną mėnesį įnešdavo grynaisiais pinigais bankomate arba pervesdavo mokėjimo pavedimais į UAB „M.“ banko sąskaitą pinigines lėšas, iš viso 4 050 eurų (buvo atlikta 14 bankinių operacijų nuo 10 eurų iki 500 eurų), o 2016 metais (nuo sausio mėn. iki birželio mėn. pabaigos) – 2 490 eurų (buvo atlikta 10 bankinių operacijų nuo 5 eurų iki 650 eurų). Taip pat iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad pervestos nedidelėmis sumomis į UAB „M.“ banko sąskaitą pinigai tą pačią dieną arba po kelių dienų buvo panaudoti apmokėti už įvairias paslaugas (nuomą pagal sutartį, komunalines paslaugas, elektrą, vandenį, reklaminės spaudos platinimą, UAB „Tele2“, „Lietuvos radijo ir televizijos centrui“, UAB „Bilietų pasaulis“, UAB „Stova“ (už automobilių stovėjimo paslaugą), Sodrai, draudimo bendrovei ir t. t.) arba apsiperkant parduotuvėse ir degalinėje („Maxima“, „Ermitažas“, degalinėje „Statoil“, SĮ „Susisiekimo paslaugos“). Specialistė Virginija Grigėnienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad 2015 metų banko sąskaitos išraše nurodytos piniginės operacijos nėra apskaitytos įmonės apskaitoje. Banko išrašas yra kaip įrodymas, kad pinigai buvo įnešti į įmonės banko sąskaitą, bet iš jos negalima nustatyti ar tai atskaitingo asmens grąžinti pinigai, ar naujai suteikta paskola įmonei (t. 17, b. l. 91; t. 18, b. l. 27).

20. Nors nuteistasis R. D. per laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. birželio pabaigos kiekvieną mėnesį įnešdavo į UAB „M.“ banko sąskaitą pakankamai nedideles pinigų sumas, tačiau tai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaltininkui pasisavinus turtą ir vėliau šį turtą ar jo ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šią veiką neišnyksta. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. D. negrąžino visos pasisavintos pinigų sumos, o tik jos dalį (pasisavino 8 457,84 eurus, o grąžino 6 540 eurų). Pažymėtina, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Aplinkybė, kai asmuo po nusikalstamos veikos padarymo nusprendžia grąžinti pasisavintus pinigus, gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (jei turtas ar turtinė teisė buvo grąžinti savo noru), padarytos žalos atlyginimas, bet pats veikos baigtumo, jos teisinio įvertinimo faktas nuo to nekinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2013).

21. Nagrinėjamu atveju, visas abejones aiškinant nuteistojo naudai, po nusikalstamos veikos padarymo R. D. įnešta į įmonės UAB „M.“ banko sąskaitą pinigų suma – 6 540 eurų (4 050+2 490) gali būti vertinama tik kaip dalies įmonei padarytos žalos atlyginimas, bet ne aplinkybe, paneigiančia šios sumos pasisavinimą, nes ši pinigų suma buvo grąžinta bendrovei jau pasibaigus nusikalstamai veikai.

22. Išanalizavus byloje surinktą įrodymų visetą, konstatuotina, kad R. D. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Sumažinus R. D. pasisavinto UAB „M.“ turto vertę iki 8 457,84 eurų, ji vis tiek sudaro 169,1 MGL, todėl nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nesikeičia.

24. R. D. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, o būtent: R. D., kaip UAB „M.“ direktorius, turėdamas teisę naudotis bendrovės elektroninės bankininkystės priemonėmis, neteisėtai persivedė šios bendrovės SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusias pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke ING BELGIUM NV/SA – 15 000 eurų (2015 m. vasario 21 d. ir 2015 m. vasario 23 d. atitinkamai 10 000 eurų ir 5 000 eurų), UAB „M.“ 6 542,16 eurų skolai padengti, ir tokiu būdu R. D. pasisavino 8 457,84 eurų vertės UAB „M.“ turtą bei juridiniam asmeniui UAB „M.“ padarė turtinę žalą. Šiais savo veiksmais R. D. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Dėl R. D. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį

25. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, prašo jį šioje dalyje išteisinti, nes jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Anot apelianto, UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ suteikė paslaugas UAB „T.“ pagal išrašytas sąskaitas, kurios įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintos suklastotomis. Apeliantas kelia abejones dėl liudytojo N. R. parodymų patikimumo. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju civiliniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti.

26. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistyto turto atžvilgiu. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

27. Nuteistasis R. D. teisiamajame viso proceso metu neigė iššvaistęs UAB „T.“ turtą ir parodė, kad visos ūkinės ‑ finansinės operacijos įvyko. 2014 m. liepos 17 d. UAB „P.“ ir UAB „G.“ gavo pinigines lėšas iš UAB „T.“, kai tuo tarpu UAB „P.“ ir UAB „G.“ išlaidos jau buvo patiriamos daug anksčiau (nuo 2013 m. lapkričio 19 d.). Įmonės iki apmokėjimo faktiškai piniginių lėšų neturėjo. UAB „P.“ ir UAB „G.“ teikė paslaugas ir patyrė išlaidas. Iš UAB „T.“ gautos lėšos buvo naudojamos UAB „P.“ ir UAB „G.“ ūkinei – komercinei veiklai vykdyti (t. 17, b. l. 156, 164; t. 18, b. l. 23, 56‑57). Šiuos nuteistojo R. D. parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ yra susijusios su nuteistuoju R. D., nes pastarasis buvo visų šių įmonių direktorius, o kai kurių - dar ir akcininkas. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats nuteistasis R. D. (t. 17, b. l. 149).

29. Byloje nustatyta, kad UAB „T.“ iš MELD ir FELD gautą piniginių lėšų dalį 2014 m. liepos 17 d. pervedė UAB „P.“ ir UAB „G.“ po 7 430 eurų apmokėjimą už UAB „T.“ tariamai suteiktas konsultavimo paslaugas rengiant konferenciją pagal UAB „P.“ 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaitą serija PR Nr. 13001 ir UAB „G.“ 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija GV Nr. 13001 (t. 10, b. l. 38‑40; t. 12, b. l. 139, 140).

30. Liudytojas N. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis užsiėmė įmonių steigimo ir jų pardavimo bei buhalterinės apskaitos tvarkymo veikla, jo buvusi žmona V. R. įsteigė UAB „P.“ ir UAB „G.“, o jis buvo šių įmonių formalus vadovas, kol jų nepardavė (įmonės buvo įsteigtos pardavimui, o ne veiklos vykdymui, todėl jis kaip vadovas nebuvo įdarbintas). Jis savo formalaus vadovavimo įmonėms laikotarpiu neišrašė jokių sąskaitų ‑ faktūrų. Liudytojo manymu, jos buvo išrašytos atgaline data. Jis neteikė jokių konsultavimo paslaugų rengiant konferenciją. UAB „P.“ ir UAB „G.“ iki pardavimo jokios veiklos nevykdė, jose nebuvo darbuotojų, jis nebuvo davęs jokių įgaliojimų. Įmonių pirkėjai neprašė jo surašyti dokumentus atgalinėmis datomis (t. 17, b. l. 115). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuomet parodė, kad UAB „T.“ pavadinimą girdi pirmą kartą. UAB „P.“ ir UAB „G.“ nuo įsteigimo iki akcijų pardavimo ir naujo vadovo paskyrimo nevykdė jokios veiklos (UAB „P.“ nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2014 m. vasario 21 d., UAB „G.“ nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gegužės 19 d.), sąskaitos ‑ faktūros nebuvo išrašomos ir gaunamos. Po UAB „P.“ ir UAB „G.“ akcijų pirkimo ‑ pardavimo sutarčių pasirašymo jis su R. D. ir G. D. nebuvo susitikęs ir nebendravo. Liudytojui pateikus 2013 m. lapkričio 15 d. UAB „P.“ sąskaitą serija PR Nr. 13001 25 654,30 Lt sumai, išrašytą paslaugų gavėjui UAB „T.“, jis paaiškino, kad dokumentą mato pirmą kartą, tokių sandorių tikrai nebuvo. Jis tuo metu, kai buvo išrašytas jam pateiktas dokumentas, buvo bendrovės UAB „P.“ direktorius, darbuotojų bendrovėje nebuvo ir niekas kitas negalėjo sudarinėti sandorių UAB „P.“ vardu, jokių įgaliojimų jis nebuvo davęs, o jis pats tikrai jokių sandorių UAB „P.“ vardu su UAB „T.“ nesudarinėjo. Liudytojui pateikus UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. sąskaitą ‑ faktūrą serija AUS Nr. 060, įformintą dėl 629,20 Lt paslaugų (spaudos, dizaino paslaugų, stendo nuomos) pardavimo įmonei UAB „G.“ ir UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AUS Nr. 103, pagal kurį UAB „G.“ sumokėjo 629,20 Lt, taip pat pateikus UAB „M.“ vardu 2013 m. gruodžio 3 d. išrašytą sąskaitą serija MG Nr. 42, įformintą dėl 22 890,85 Lt paslaugų („Techninė, administracinė, organizacinė, teisinė pagalba ir resursai“) pardavimo įmonei UAB „G.“ bei UAB „G.“ vardu išrašytą 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija GV Nr. 13001, kuria įformintas 25 654,30 Lt (7 430 eurų) paslaugų („Konsultavimo paslaugos rengiant konferenciją „Kova su nedarbu ES struktūrinių reformų poreikis siekiant patenkinti dabartinius ES darbo rinkos poreikius“) pardavimas įmonei UAB „T.“, N. R. parodė, kad dokumentus mato pirmą kartą, tokių sandorių tikrai nebuvo. Jis tuo metu, kai buvo išrašyti jam pateikti dokumentai, buvo UAB „G.“ direktorius, darbuotojų bendrovėje nebuvo ir niekas kitas negalėjo sudarinėti sandorių UAB „G.“ vardu, jokių įgaliojimų jis nebuvo davęs, o jis pats tikrai jokių sandorių UAB „G.“ vardu su UAB „A.“, UAB „M.“ ir UAB „T.“ nesudarinėjo. UAB „A.“ jam yra žinoma, nes šiai bendrovei MB „Vilniaus buhalterių grupė“ teikė buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas 2012‑2015 metais. Jo manymu, R. D. galėjo gauti jo kontaktus ir iš UAB „A.“ vadovų (t. 4, b. l. 116‑118). Šio liudytojo parodymus patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga (t. 4, b. l. 119‑145).

31. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „P.“ direktoriumi nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2014 m. kovo 10 d. buvo N. R., o nuo 2014 m. kovo 10 d. direktoriumi įregistruotas R. D. (t. 6, b. l. 8). Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis UAB „P.“ vienintelė steigėja ir akcininkė – V. R. (t. 6, b. l. 98‑99). Iš 2014 m. vasario 21 d. UAB „P.“ akcininkų sąrašo matyti, kad nuo 2014 m. vasario 21 d. UAB „P.“ akcininkai yra R. D. ir G. D., turintys po 50 procentų bendrovės akcijų, tą pačią dieną pagal akcininkų sprendimą N. R. atšauktas iš direktoriaus pareigų ir nuo 2014 m. vasario 21 d. UAB „P.“ direktoriumi išrinktas R. D. (t. 6, b. l. 105‑106). Pagal Sodros duomenis UAB „P.“ nuo įmonės įsteigimo darbuotojų nebuvo (t. 6, b. l. 181).

32. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „G.“ direktoriumi nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. buvo N. R., nuo 2014 m. gegužės 23 d. direktoriumi įregistruotas R. D. UAB „G.“ akcininke nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gegužės 23 d. buvo V. R. (t. 6, b. l. 9). Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis 2013 m. spalio 4 d. pasirašytas UAB „G.“ steigimo aktas, UAB „G.“ vienintelė steigėja ir akcininkė – V. R. (t. 6, b. l. 114‑115). Pagal 2014 m. gegužės 19 d. UAB „G.“ akcininkų sąrašą nustatyta, kad nuo 2014 m. gegužės 19 d. UAB „G.“ akcininkai yra R. D. ir G. D., turintys po 50 procentų bendrovės akcijų, tą pačią dieną, pagal akcininkų sprendimą N. R. atšauktas iš direktorių pareigų, ir nuo 2014 m. gegužės 19 d. UAB „G.“ direktoriumi išrinktas R. D. (t. 6, b. l. 128‑129). Pagal Sodros duomenis UAB „G.“ nuo bendrovės įsteigimo darbuotojų nebuvo (t. 6, b. l. 182).

33. Liudytojo N. R. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir apeliantas, kodėl liudytojui N. R. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį R. D., duoti prieš jį melagingus parodymus. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad N. R. su nuteistuoju R. D. buvo susitikęs tik kelis kartus dėl įmonių akcijų pirkimo – pardavimo, paskui daugiau nebendravo, todėl liudytojas N. R. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistojo. Priešingai nei nurodo nuteistasis, liudytojas N. R. teisiamajame posėdyje nurodė, jog neklysta duodamas parodymus dėl faktinių aplinkybių (t. 17, b. l. 115). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo N. R. parodymų teisingumu ir patikimumu.

34. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde liudytojo N. R. parodymų nepaneigia liudytojo P. K. parodymai. Liudytojas P. K., UAB „A.“ vadovas, teisiamajame posėdyje parodė, kad daug bendrauja su R. D., yra pažįstami nuo studijų laikų, todėl suteikdavo jam ir neatlygintinų paslaugų. Jam pažįstama įmonė UAB „M.“, tačiau neatsimena įmonių UAB „P.“, UAB „G.“ ir UAB „T.“. R. D. nurodydavo jam kokiai įmonei išrašyti sąskaitą – faktūrą, bet už įmonę sumokėdavo grynaisiais pinigais R. D. Jei R. D. pasakė išrašyti sąskaitas UAB „P.“ ir UAB „G.“ vardu, tai jis jas ir išrašė. Pasak šį liudytoją, ja nebuvo skirtumo, kokios įmonės vardu išrašyti sąskaitą (t. 17, b. l. 111‑112). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas P. K. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 4, b. l. 67‑69).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nors byloje yra UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. sąskaita ‑ faktūra serija AUS Nr. 060, įforminta dėl 629,20 Lt paslaugų (spaudos, dizaino paslaugų, stendo nuomos) pardavimo įmonei UAB „G.“ ir UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. kasos pajamų orderio kvitas serija AUS Nr. 103, pagal kurį UAB „G.“ sumokėjo 629,20 Lt (t. 18, b. l. 67-68), tuo metu, kai UAB „G.“ vadovavo N. R., tačiau tai nereiškia, kad paslaugos buvo suteiktos ir jas gavo būtent įmonė UAB „G.“. Liudytojas P. K. parodė, kad R. D. nurodydavo kokiai įmonei išrašyti sąskaitą – faktūrą, bet už įmonę sumokėdavo grynaisiais pinigais pats R. D. (t. 4, b. l. 67‑69; t. 17, b. l. 111‑112). Liudytojui N. R. pateikus UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. sąskaitą ‑ faktūrą serija AUS Nr. 060, įformintą dėl 629,20 Lt paslaugų (spaudos, dizaino paslaugų, stendo nuomos) pardavimo įmonei UAB „G.“ ir UAB „A.“ 2013 m. lapkričio 19 d. kasos pajamų orderio kvitą serija AUS Nr. 103, pagal kurį UAB „G.“ sumokėjo 629,20 Lt, N. R. parodė, kad dokumentus mato pirmą kartą, tokių sandorių tikrai nebuvo. Jis tuo metu, kai išrašyti jam pateikti dokumentai, buvo UAB „G.“ direktorius, darbuotojų bendrovėje nebuvo ir niekas kitas negalėjo sudarinėti sandorių UAB „G.“ vardu, jokių įgaliojimų jis nebuvo davęs, o jis pats tikrai jokių sandorių UAB „G.“ vardu su UAB „A.“ nesudarinėjo (t. 4, b. l. 116‑118).

36. Apeliaciniame skunde taip pat minimi 2013 m. spalio 9 d. liudytojo N. R., kaip UAB „G.“ kasininko, pasirašytas kasos pajamų orderis KPO Nr. 1 ir 2013 m. spalio 15 d. liudytojo N. R., kaip UAB „P.“ kasininko, pasirašytas kasos pajamų orderis KPO Nr. 1 (t. 4, b. l. 129, 145; t. 18, b. l. 67, 68). Pažymėtina, kad šie dokumentai įforminti įmonių UAB „G.“ ir UAB „P.“ įsteigimo dienomis, jais šių abiejų įmonių steigėja ir akcininkė V. R. įnešė į įmonės kasą po 10 000 Lt. Šie dokumentai įrodo, kad bendrovių kasas buvo įneštas įmonių įstatinis kapitalas (t. 6, b. l. 8, 9), o ne įmonių vykdytą ūkinę – finansinę veiklą 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. spalio 15 d.

37. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad įmonė UAB „G.“ laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. ir UAB „P.“ laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2014 m. vasario 21 d., kol šių įmonių direktoriumi buvo N. R., vykdė ūkinę – finansinę veiklą. Tai paneigė ir liudytojas N. R., nurodydamas, kad UAB „P.“ ir UAB „G.“ iki jų pardavimo jokios veiklos nevykdė, sąskaitos ‑ faktūros nebuvo išrašomos ir gaunamos, darbuotojų bendrovėse nebuvo ir niekas kitas negalėjo sudarinėti sandorių UAB „P.“ ir UAB „G.“ vardu, jokių įgaliojimų jis nebuvo davęs, o jis pats tikrai jokių sandorių UAB „P.“ ir UAB „G.“ vardu su UAB „T.“ nesudarinėjo (t. 4, b. l. 116‑118; t. 17, b. l. 115). Specialistė V. Grigėnienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad, atlikdama UAB „T.“ dokumentų apžiūrą, rėmėsi liudytojo N. R., kuris sąskaitų išrašymo metu buvo įmonių UAB „P.“ ir UAB „G.“ vadovas, parodymais, kuriuose jis teigė, kad savo vadovavimo laikotarpiu jis nesudarinėjo jokių sandorių, jam pateiktų sąskaitų nematė. Tuo metu UAB „T.“ įdarbintų asmenų nebuvo, tačiau buvo perkamos konsultavimo pasaugos, o sąskaitas pagrindžiančių dokumentų nėra. Atsižvelgiant į tai, specialistė padarė išvadą, kad UAB „T.“ su UAB „P.“ ir UAB „G.“ įformino neįvykusias (fiktyvias) operacijas, šios paslaugos nebuvo suteiktos, UAB „T.“ nepagrįstai sumokėjo UAB „P.“ ir UAB „G.“, nes negavo paslaugų. Nors sąskaitos teisingai įformintos, yra visi rekvizitai, tačiau jų turinys neatitinka tikrovės, jose įformintos neįvykusios operacijos (t. 17, b. l. 95‑96; t. 18, b. l. 23‑24). Nuteistasis R. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad negali pasakyti, kokią veiklą vykdė UAB „G.“ ir UAB „P.“ neturėdamos darbuotojų. Taip pat nuteistasis neprisiminė, kad jo vadovaujamos įmonės būtų pasirašiusios sutartis su MELD ir FELD (t. 16, b. l. 83).

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į UAB „P.“, UAB „G.“ ir UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros protokolus ir banko sąskaitų duomenų apžiūros protokolą (t. 10, b. l. 38‑40; t. 12, b. l. 51‑61, 83‑85, 86‑96, 126‑128, 129‑140), įvertinus tai, jog UAB „P.“ ir UAB „G.“ tuo metu nevykdė jokios veiklos, įmonėse nebuvo jokių darbuotojų, kad byloje nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių paslaugų suteikimą ir gavimą, darytina išvada, kad UAB „P.“ vardu išrašyta 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaita serija PER Nr. 13001 dėl 25 654,30 Lt (7 430 eurų) konsultavimo paslaugų rengiant konferenciją pardavimo įmonei UAB „T.“ ir UAB „G.“ vardu išrašyta 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaita serija GV Nr. 13001 dėl 25 654,30 Lt (7 430 eurų) konsultavimo paslaugų rengiant konferenciją pardavimo įmonei UAB „T.“ (t. 12, b. l. 139, 140) yra fiktyvios, jų turinys neatitinka tikrovės, juose įforminti tarp paslaugų gavėjos UAB „T.“ ir paslaugų teikėjų UAB „P.“, UAB „G.“ sandoriai dėl konsultavimo paslaugų realiai nėra įvykę, įmonė UAB „T.“ 51 308,60 Lt (14 860 eurų) konsultavimo paslaugų pagal UAB „P.“ išrašytą 2013 m. lapkričio 15 d. sąskaitą serija PR Nr. 13001 ir UAB „G.“ išrašytą 2013 m. lapkričio 11 d. sąskaitą serija GV Nr. 13001 realiai negavo. Tokiu būdu UAB „G.“ ir UAB „P.“ pagal nurodytas sąskaitas iš UAB „T.“ 2014 m. liepos 17 d. mokėjimo pavedimais nepagrįstai gavo po 7 430 eurų.

39. Apeliantas teigia, kad UAB „T.“ gavo finansines lėšas už renginių organizavimą, tyrimų atlikimą ir kitas paslaugas iš MELD ir FELD, tačiau neturėjo resursų, infrastruktūros ir galimybių suteikti minėtas paslaugas. Dėl šios priežasties buvo pasitelktos kitos bendrovės atlikti užsakovo (MELD ir FELD) užsakymą. Tačiau ši apelianto versija yra paneigta byloje esančiu įrodymų visuma. Byloje nustatyta, kad UAB „P.“ ir UAB „G.“ taip pat neturėjo jokių resursų, infrastruktūros ir galimybių suteikti minėtas paslaugas, nes šiuose įmonėse nebuvo darbuotojų, jos nevykdė jokios veiklos ir neturėjo tam patalpų (buveinė formaliai registruota sename bute) (t. 11, b. l. 62 68).

40. 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-13600 nurodyta, kad UAB „M.“ vardu įmonei UAB „T.“ (pirkėjui) išrašytoje 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitoje serija MG Nr. 41 įformintas 40 017,95 Lt (11 590 eurų) paslaugų („Organizavimo ir konsultavimo paslaugos rengiant konferencijas: Dvidešimt Lietuvos Respublikos narystės Europos Taryboje metų: tvirtas pagrindas pirmajam Lietuvos pirmininkavimui ES; Kova su nedarbu ES struktūrinių reformų poreikis siekiant patenkinti dabartinius ES darbo rinkos poreikius“) pardavimas. Tyrimui nepateikta dokumentų ir duomenų, patvirtinančių UAB „M.“ vardu išrašytoje 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitoje serija MG Nr. 41 įmonei UAB „T.“ įformintų 40 017,95 Lt (11 590 eurų) paslaugų suteikimo aplinkybes (renginių vieta, data, laikas, kas organizavo darbus, konsultavo, buhalterinės pažymos, atliktų darbų ir patirtų išlaidų sąmatos, nurašymo aktai ar kiti), kurie patvirtintų, kad UAB „M.“ vardu išrašytoje sąskaitoje įformintas paslaugų teikimo sandoris vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta apskaitos dokumente (t. 13, b. l. 40, 44). UAB „T.“ dokumentų apžiūros protokole nurodyta, UAB „T.“ apskaitoje nėra dokumentų ir duomenų, patvirtinančių UAB „M.“ vardu išrašytoje 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitoje serija MG Nr. 41 paslaugų gavėjai UAB „T.“ įformintų paslaugų suteikimo aplinkybes (renginių vieta, data, laikas, kas organizavo darbus, konsultavo ir pan.) (t. 12, b. l. 131‑132, 141). 2019 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-13600 ir UAB „T.“ dokumentų apžiūros protokole taip pat nurodyta, kad UAB „T.“ 2014 m. liepos 18 d. bankiniu pavedimu įmonei UAB „M.“ pervedė 33 837,44 Lt (9 800 eurų), pervedimo paskirtyje nurodyta: „sąskaita serija MG Nr. 41, išrašyta 2013/11/29“. R. D. UAB „M.“ banko sąskaitoje 2014 m. liepos 18 d. iš įmonės UAB „T.“ gautus 9 800 eurus (33 837,44 Lt), tą pačią dieną 9 797,68 eurus pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, esančią Belgijoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir apskaitė kaip gautus atskaitingo asmens (t. 12, b. l. 133‑134; t. 13, b. l. 45‑46).

41. Specialistė V. Grigėnienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nors UAB „T.“ apskaitoje nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 29 d. UAB „T.“ pirko paslaugas iš UAB „M.“, tačiau tuo metu UAB „T.“ dar nebuvo darbuotojų, kurie galėtų pirkti tas paslaugas. UAB „T.“ apskaitoje nėra jokių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti suteiktas paslaugas, kad buvo kažkokie renginiai, jų vieta, data, kas organizavo ir konsultavo. Todėl laikoma, jog tai taip pat neįvykusi operacija (t. 17, b. l. 95‑96; t. 18, b. l. 23‑24). Liudytojas A. J., UAB „T.“ akcininkas, parodė, kad UAB „G.“ ir UAB „P.“ jam nėra girdėtos. Jam nežinoma, kad R. D. organizavo renginius iš Europos Sąjungos lėšų. Apie MELD ir FELD renginius jis nieko nežino, nemano, kad jie vyko, nes būdamas UAB „T.“ akcininku iš bendrovės direktoriaus R. D. apie jokią bendrovės veiklą ir jos pelningumą nieko negirdėjo, iš R. D. žodžių žinojo, kad UAB „T.“ veiklos nevykdo ir jos pajamos yra nulinės (t. 5, b. l. 49‑50; t. 17, b. l. 135‑137). Pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „T.“ direktoriumi nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. sausio 6 d. buvo R. D. (t. 6, b. l. 5‑7), kuris buvo ir vienas iš įmonės akcininkų (t. 6, b. l. 67). Pagal Sodros duomenis nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. birželio 30 d. ir nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. UAB „T.“ įdarbintų asmenų nebuvo, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. beveik 3 mėnesius, buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas, t. y. R. D. (t. 6, b. l. 179, t. 12, b. l. 131).

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jog 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitos išrašymo ir jos apmokėjimo 2014 m. liepos 18 d. metu UAB „T.“ nebuvo jokių darbuotojų, kad byloje nepateikta jokių dokumentų, patvirtinančių paslaugų suteikimą ir gavimą, kad R. D. UAB „M.“ banko sąskaitoje 2014 m. liepos 18 d. iš įmonės UAB „T.“ gautus 9 800 eurus, tą pačią dieną visą sumą ‑ 9 797,68 eurus pervedė į savo asmeninę banko sąskaitą, esančią Belgijoje, darytina išvada, kad UAB „M.“ vardu įmonei UAB „T.“ (pirkėjui) išrašyta 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaita serija MG Nr. 41, kuria įformintas 40 017,95 Lt (11 590 eurų) paslaugų („Organizavimo ir konsultavimo paslaugos rengiant konferencijas: Dvidešimt Lietuvos Respublikos narystės Europos Taryboje metų: tvirtas pagrindas pirmajam Lietuvos pirmininkavimui ES; Kova su nedarbu ES struktūrinių reformų poreikis siekiant patenkinti dabartinius ES darbo rinkos poreikius“) pardavimas yra fiktyvi, jos turinys neatitinka tikrovės, joje įformintas tarp paslaugų gavėjos UAB „T.“ ir paslaugų teikėjos UAB „M.“ sandoris realiai nėra įvykęs, UAB „T.“ 40 017,95 Lt (11 590 eurų) vertės paslaugų pagal UAB „M.“ išrašytą 2013 m. lapkričio 29 d. sąskaitą serija MG Nr. 41 realiai negavo. Tokiu būdu UAB „M.“ pagal nurodytą sąskaitą iš UAB „T.“ 2014 m. liepos 18 d. mokėjimo pavedimu nepagrįstai gavo 11 590 eurų.

43. Nors įmonei UAB „T.“ išrašytos minėtos trys sąskaitos įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažintos suklastotos, tačiau tai nereiškia, jog jose įvardintų ūkinių operacijų turinys atitinka tikrovę. Kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju nepasitvirtino nuteistojo R. D. versija, kad UAB „T.“ pinigus sumokėjo kitoms įmonėms – UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ pagal išrašytas tris sąskaitas, nes tai buvo fiktyvūs sandoriai. Nuteistasis R. D. nepagrindė savo argumentų dėl pinigų panaudojimo UAB „T.“ reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad pinigai buvo naudojami UAB „T.“ poreikiams tenkinti, įmonės interesais. Taip pat nuteistasis R. D. nenurodė kitų aplinkybių, patvirtinančių UAB „T.“ pinigų panaudojimą įmonės reikmėms faktą. Byloje nenustatytas R. D. sumanymas disponuoti iš įmonės UAB „T.“ paimtomis lėšomis jos naudai (interesams).

44. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar buvusio jo žinioje svetimo turto neteisėtas ir neatlygintinis perleidimas kitiems asmenims. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti ir tuo, kad kaltininkas jam patikėtus ar buvusius jo žinioje bendrovės pinigus pagal suklastotus dokumentus sumoka už prekes ar paslaugas, kurios šiai bendrovei nebuvo suteiktos. Šiuo atveju turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė fiktyvų tokių sandorių pobūdį (t. y. suprato, jog už pervestus pinigus prekės ar paslaugos nebuvo suteiktos) ir tai, kad jis šiuos pinigus neatlygintinai perleidžia kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju, remiantis liudytojų N. R. ir P. K. parodymais, specialistės V. Grigėnienės paaiškinimais, specialisto išvada, dokumentų apžiūros protokolais, kita bylos rašytine medžiaga, nustatyta, kad R. D. panaudodama fiktyvias (tikrovės neatitinkančias) sąskaitas, iš savo valdomos įmonės UAB „T.“ banko sąskaitos pervedė į kitų savo valdomų įmonių bankų sąskaitas UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ naudai jo žinioje buvusį didelės vertės 24 660 eurų (7 430 + 7 430 + 9800) UAB „T.“ turtą už realiai nesuteiktas paslaugas. Tai akivaizdžiai prieštarauja UAB „T.“ interesams, šie sandoriai įmonei buvo akivaizdžiai nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, nes UAB „T.“ negavo iš jų jokios naudos. Tokiais savo veiksmais R. D. neteisėtai ir neatlygintinai UAB „T.“ turtą perleido kitiems tretiesiems asmenims, padarydamas UAB „T.“ didelės vertės turtinę žalą, t. y. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

45. Kaip jau minėta, UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ yra susijusios su nuteistuoju R. D., nes pastarasis buvo visų šių įmonių direktorius, o kai kurių dar ir akcininkas. Įmonėse UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ nusikalstamos veikos padarymo metu iš viso nebuvo darbuotojų, o UAB „M.“ dirbo tik R. D. ir jo brolis G. D. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad trys sąskaitos išrašytos panašiu laikotarpiu – 2013 m. lapkričio 11 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2013 m. lapkričio 29 d., o visi UAB „T.“ pinigai, gauti iš MELD ir FELD, buvo pervesti dviem įmonėms (UAB „P.“ ir UAB „G.“) tą pačią dieną – 2014 m. liepos 17 d., o trečiai įmonei (UAB „M.“) kitą dieną – 2014 m. liepos 18 d., o po kelių mėnesių – 2014 m. gruodžio 22 d. (t. 11, b. l. 11‑16) įmonė UAB „T.“ buvo parduota ir naujas direktorius paskirtas 2014 m. gruodžio 29 d. (t. 6, b. l. 88). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. D. veikė pagal iš anksto apgalvotą planą, jo veiksmai buvo apmąstyti ir tikslingai nukreipti realizuoti nusikalstamą sumanymą. Vadinasi R. D., turėdamas savo žinioje visų įmonių – UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ turtą, sudarė tris fiktyvius sandorius (išrašė tris fiktyvias sąskaitas) tarp savo valdomų įmonių, t. y. iš esmės pats su savimi, ir puikiai žinojo bei suprato, kad realiai įmonės neteikia ir negauna viena iš kitos paslaugų pagal šias tris išrašytas fiktyvias (tikrovės neatitinkančias) sąskaitas, taip pat suprato bei žinojo, jog iš UAB „T.“ banko sąskaitos piniginės lėšos įmonėms UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ buvo pervestos nepagrįstai, neteisėtai ir neatlygintinai, veikiant priešingai įmonės UAB „T.“ interesais, numatė, jog dėl to UAB „T.“ šio turto neteks bei patirs didelę turtinę žalą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokiais veiksmais R. D. iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „T.“ didelės vertės turtą, dėl ko UAB „T.“ patyrė 24 660 eurų turtinę žalą.

46. Nagrinėjamu atveju turtinė žala UAB „T.“ buvo padaryta ir šio fakto nepaneigia tai, kad naujasis UAB „T.“ savininkas ir atstovas neištaisė per teismo nustatytą terminą civilinio ieškinio trūkumų (t. 18, b. l. 19), o pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu šį civilinį ieškinį atmetė (nagrinėjamu atveju civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau apeliacinis instancijos teismas negali šioje dalyje pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nes tai pasunkintų nuteistojo teisinę padėtį, o byloje nėra prokuroro apeliacinio skundo).

47. Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie buvo nepagrįstai kriminalizuoti. Pažymėtina, kad svetimas turtas ar turtinė teisė gali būti įgyjama, tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Nagrinėjamu atveju R. D. iššvaistydamas įmonės UAB „T.“ didelės vertės turtą imitavo tariamus sandorius, kurių iš pat pradžių nebuvo ketinama realiai vykdyti, pagal išrašytas fiktyvias (tikrovės neatitinkančias) sąskaitas, t. y. siekiant nusikalstamų tikslų – iššvaistyti UAB „T.“ turtą. Šiuo atveju R. D. veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir tapo baudžiamosios teisės reguliavimo dalyku.

48. Nagrinėjamu atveju R. D. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Nuteistojo R. D. iššvaistyto svetimo turto vertė yra 24 660 eurų, t. y. didesnė nei 250 MGL, todėl R. D. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl R. D. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

49. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, prašo jį šioje dalyje išteisinti, nes jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios ir jis šiuo atveju negali būti laikomas nusikalstamos veikos subjektu. Apeliantas tvirtina, kad jis tinkamai organizavo UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, buvo sudaryta apskaitos paslaugų sutartis su UAB „S.“ dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, jis tinkamai ir laiku vykdė visas pareigas, numatytas minėtoje sutartyje. Tuo tarpu įmonė UAB „S.“ neįtraukė visų jai pateiktų dokumentų į UAB „M.“ apskaitą. UAB „T.“ buhalterinę apskaitą pagal sutartį tvarkė UAB „A.“, o nutraukiant sutartis visi turimi UAB „T.“ dokumentai 2013 m. lapkričio 8 d. buvo perduoti UAB „T.“ akcininkui A. J., neturėjusiam rašytinių įgaliojimų veikti nuteistojo vardu. Apeliantas nurodo, kad specialistų išvadose nebuvo nustatyta norminių aktų reikalavimų neatitikimų, dėl kurių būtų negalima nustatyti UAB „P.“ ir UAB „G.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už tiriamąjį laikotarpį, visi buhalterinės apskaitos registrai sudaryti tinkamai, yra visi pirminiai apskaitos dokumentai ir kt. Anot apelianto, UAB „S.“ direktorė K. P. ir UAB „A.“ direktorė T. V. davė parodymus prieš jį tam, kad pačios išvengtų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

50. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (redakcija galiojusi iki 2022 m. gegužės 1 d. (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymas Nr. XIV-692)). Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, fiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia, tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės. Tačiau būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia.

51. Nuteistasis R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad visi pirminiai dokumentai buvo laiku pateikti apskaitą tvarkančioms įmonėms, kaip tai numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme. Visi pirminiai dokumentai yra išsaugoti, jie nėra prarasti, sunaikinti ar paslėpti. Tačiau jis neturi įrodymų, patvirtinančių, kad jis perdavė visus dokumentus apskaitą tvarkančioms įmonėms. Jis daugiau neturi jokių dokumentų. UAB „T.“ apskaitą tvarkė UAB „A.“ buhalterė T. V., kuri nuslėpdama nuo jo (R. D.) ir nesuderinusi su juo, neteisėtai perdavė visą buhalterinę apskaitą jo neįgaliotam asmeniui UAB „T.“ akcininkui A. J. Todėl jis nežino, kokie dokumentai buvo A. J. perduoti ir priimti. Jis (R. D.) daug laiko darbo reikalais praleisdavo Briuselyje, todėl jį galėjo pavaduoti UAB „T.“ akcininkas A. J., bet jis (R. D.) neturėjo galimybių kontroliuoti šio asmens visų veiksmų. UAB „M.“ apskaitą tvarkė UAB „S.“, kurios direktorė K. P. negalėjo paaiškinti, kodėl į UAB „M.“ apskaitą nebuvo įtraukti jo laiku pateikti pirminiai apskaitos dokumentai; ji nepakankamai prižiūrėjo ir kontroliavo savo darbuotojus, kurie nuolat keitėsi. UAB „S.“ patalpose kratos metu rastos UAB „M.“ išlaidas pagrindžiančios PVM sąskaitos – faktūros, kurios neįtrauktos į apskaitą ir ant jų pažymėta – nedarbo diena. Buhalterės savo nuožiūra galėjo neįtraukti į apskaitą pirminių dokumentų, taip pat dokumentus galėjo pasisavinti kiti asmenys, nes apskaitos paslaugas teikiančioje įmonėje nebuvo jokios tvarkos. Pagal sutartį UAB „S.“ buvo atsakinga už pirminių apskaitos dokumentų išsaugojimą. Jis (R. D.) iš UAB „S.“ negavo jokių pastebėjimų, reikalavimų dėl pateiktų apskaitos dokumentų tinkamumo ar jų pavėluoto pateikimo. UAB „P.“ ir UAB „G.“ visi pirminiai apskaitos dokumentai yra išsaugoti, todėl negalima daryti išvados, jog negalima visiškai ar iš dalies nustatyti šių įmonių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ar struktūros (t. 17, b. l. 149, 152‑161, 163; t. 18, b. l. 48, 55‑58). Šiuos nuteistojo parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas. Nors nuteistasis R. D. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet ir byloje surinkta bei teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis.

52. R. D. nuteistas už tai, kad jis apgaulingai tvarkė įmonių UAB „M., UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinę apskaitą (organizavo apgaulingą šių įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymą). Kaip jau minėta, UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ yra susijusios su nuteistuoju R. D., nes pastarasis buvo visų šių įmonių direktorius, o kai kurių dar ir akcininkas. Byloje nustatyta, kad pagal apskaitos paslaugų teikimo sutartys UAB „M.“ apskaitą tvarkė UAB „S.“ (t. 4, b. l. 102‑105), o UAB „T.“ apskaitą tvarkė UAB „A.“, kitų dviejų įmonių – UAB „P.“ ir UAB „G.“ R. D. neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. nesudarė sutarties su apskaitos paslaugas teikiančia įmone arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiu asmeniu, pats tvarkė šių dviejų įmonių apskaitą, nors to negalėjo daryti. Tai patvirtino ir liudytoja D. R., MB „B.“ buhalterė, kuri parodė, kad ji tik 2019 m. liepos mėn. pabaigoje pagal R. D. pateiktus pirminius dokumentus paruošė įmonių UAB „P.“ ir UAB „G.“ 2014‑2015 metų finansines ataskaitas, t. y. balansą ir pelno – nuostolio ataskaitas, tai buvo matematinis darbas, o ne buhalterinės apskaitos tvarkymas, ji niekada nebuvo atsakinga ir netvarkė UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos. Be jos niekas daugiau nedirbo su šiomis abejomis įmonėmis (t. 4, b. l. 147‑149; t. 17, b. l. 122‑123).

53. Apeliantas teigia, kad jis nėra asmuo, atsakingas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinę apskaitą.

54. Aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai jis sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad šis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, Nr. 2K-277-696/2017, Nr. 2K-356-696-2017, Nr. 2K-161-693/2019, Nr. 2K-99-495/2022 ir kt.). Kaip tik tokia situacija yra šioje byloje.

55. Liudytoja K. P., UAB „S.“ vadovė, teisiamajame posėdyje parodė, kad jos įmonės buhalteriai tvarkė UAB „M.“ apskaitą pagal R. D. pateiktus pirminius apskaitos dokumentus. Sutartyje buvo numatyta per kokį laikotarpį klientas turi pateikti dokumentus. Visą apskaitos tvarkymo laikotarpį R. D. nereiškė jokių pretenzijų dėl UAB „M.“ apskaitos tvarkymo, juos pareiškė tik neseniai. Visi UAB „M.“ dokumentai buvo palikti UAB „S.“, nes R. D. jų neatsiėmė, todėl juos atidavė FNTT pareigūnams. Darbuotojų kaita neturi įtakos suvestinei apskaitai. Jei tam tikros sąskaitos ‑ faktūros nebuvo įtrauktos į įmonės apskaitą, vadinasi darbuotojas dėl tų dokumentų turėjo klausimų, buvo neatitikimų tarp kitų dokumentų. Jei ant dokumentų buvo užrašas („ne darbo dienomis“), tai buhalteris turėjo klausimų dėl šių dokumentų. Pagal dokumento turinį ne visada galima nustatyti kokioms išlaidoms jį priskirti. Dėl dviejų segtuvų su dokumentais, kuriuose nurodytos prekės ir paslaugos (maisto prekės, alkoholis, benzinas, paveikslai, auskarai ir pan.) bei kurie neįtraukti į įmonės apskaitą, darbuotojas galėjo turėti klausimų dėl šių išlaidų, ar tai reprezentacinės sąnaudos, ar savikainos sąnaudos, nes įmonė UAB „M.“ neprekiavo alkoholiu (t. 17, b. l. 103‑105). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja K. P. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose papildomai nurodė, kad UAB „S.“ ir jos darbuotojai jokių buhalterinės apskaitos dokumentų ‑ kasos kvitų, PVM sąskaitų ‑ faktūrų ir kt. UAB „M.“ vardu neišrašinėjo. UAB „S.“ apskaitą tvarkė pagal kliento – UAB „M.“ pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Už duomenų teisingumą atsako tik klientas. UAB „S.“ visus turėtus dokumentus pagal reikalavimą pateikė FNTT. R. D. vėluodavo pateikti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. 2015 metais R. D. el. paštu atsiuntė pranešimą, kad nori sustabdyti paslaugų pirkimą, tačiau buhalterei I. M. el. paštu pranešus R. D., kad norint nutraukti sutartį, būtina pristatyti UAB „M.“ dokumentus nuo 2013 metų iki 2015 m. balandžio 22 d., kad būtų galima užbaigti darbus, R. D. jokių pareiškimų dėl sutarties sustabdymo ar nutraukimo nebereiškė. Paskui kažkada vėliau jis pristatė nurodyto laikotarpio dokumentus. Pagal šiuos dokumentus ir buvo suvesti registrai. R. D. UAB „S.“ patalpose lankėsi 2019 metais ir susipažino su UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Po kažkurio laiko jis vėl atvyko į UAB „S.“ biurą pasidaryti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų kopijas. Vėliau jis el. paštu atsiuntė įmonei UAB „S.“ pranešimą, kuriame pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Jos įmonė ypatingai saugo ir rūpinasi klientų teikiamais dokumentais, jie yra sisteminami, susegami, archyvuojami. UAB „S.“ kasininko funkcijų neatlieka. Kasos pirminių dokumentų duomenys suvedami į registrą ir formuojami registro dokumentai, kuriuos pasirašo pats klientas ir už duomenų teisingumą atsako pats klientas (t. 4, b. l. 99‑100).

56. Liudytoja T. V., UAB „A.“ vadovė, teisiamajame posėdyje parodė, kad tvarkė UAB „T.“ apskaitą. Įmonės pirminius apskaitos dokumentus pateikdavo UAB „T.“ direktorius R. D., neprisimena ar juos pateikinėjo ir įmonės akcininkas A. J. Apskaitą tvarkiusį įmonė neišrašinėjo dokumentų UAB „T.“. Visi UAB „T.“ pateikti dokumentai buvo įtraukti į apskaitą. Pats klientas atsako už dokumentuose nurodytų duomenų teisingumą. Jokių UAB „T.“ dokumentų neturi. Ji be UAB „T.“ direktoriaus R. D. žinios negalėjo perduoti dokumentų akcininkui A. J. Jei ji atidavė įmonės akcininkui A. J. dokumentus, vadinasi tai buvo suderinta su R. D. (t. 17, b. l. 115‑116). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja T. V. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose papildomai nurodė, kad UAB „A.“ buvo atsakinga tik už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal kliento pateiktus dokumentus, už dokumentų ir informacijos tikrumą atsakė tik klientas ‑ UAB „T.“. UAB „T.“ sutartys jai nebūdavo pateikiamos, PVM sąskaitų ‑ faktūrų ir kasos dokumentų ji neišrašinėjo, visus dokumentus jai pateikdavo UAB „T.“ atstovai R. D. ir A. J. Nutraukiant du kartus sutartis su UAB „T.“ ji abu kartus surašė Bylų (dokumentų) priėmimo perdavimo aktus ir pagal juos visus turimus UAB „T.“ dokumentus perdavė 2012 m. rugsėjo 26 d. – R. D., o 2013 m. lapkričio 8 d. A. J. Daugiau jokių UAB „T.“ dokumentų nei ji, nei UAB „A.“ neturi (t. 4, b. l. 113‑114).

57. Liudytojų K. P. ir T. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl liudytojoms K. P. ir T. V. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį R. D., duoti prieš jį melagingus parodymus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų K. P. ir T. V. parodymų teisingumu ir patikimumu. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš bylos duomenų matyti, kad tai nuteistasis R. D. nori perkelti atsakomybę kitiems asmenims – buhalterėms, kurios tvarkė įmonių UAB „M.“ ir UAB „T.“ buhalterinę apskaitą, kad pats išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl buhalterinę apskaitą tvarkiusių įmonių UAB „S.“ ir UAB „A.“ ar jų darbuotojų ‑ buhalterių kaltės tam tikri įmonių UAB „M.“ ir UAB „T.“ dokumentai būtų prarasti ar tyčia neapskaityti. Liudytojos K. P. ir T. V. parodė, kad jų įmonės UAB „M.“ ir UAB „T.“ apskaitą tvarkė pagal R. D. pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. R. D. vėluodavo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus. Už duomenų teisingumą ir informacijos tikrumą dokumentuose atsakė tik klientas. UAB „S.“ ir UAB „A.“ visus turėtus dokumentus pagal reikalavimą pateikė FNTT. Liudytoja T. V. parodė, kad pagal 2013 m. lapkričio 8 d. bylų (dokumentų) priėmimo perdavimo aktą visus turimus UAB „T.“ dokumentus perdavė įmonės akcininkui A. J., tačiau tai buvo suderinta su R. D. (t. 4, b. l. 113‑114; t. 17, b. l. 115‑116). Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „T.“ akcininkas A. J. būtų pasilikęs sau, paslėpęs, pametęs ar sunaikinęs UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Tai paneigė ir pats liudytojas A. J., kuris teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „T.“ ūkine įmonės veikla domėjosi minimaliai. Jis neprisimena, ar teikdavo buhalterei įmonės pirminius apskaitos dokumentus, taip pat neprisimena, ar buvo pasiėmęs iš buhalterės įmonės dokumentus, jam jų nereikėjo, nieko nesuprato apie įmonės dokumentus. Nesutarimų su R. D. neturėjo (t. 17, b. l. 135‑137). Liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo pareigūnui papildomai parodė, kad jis UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu tikrai nesirūpino, tam buvo pasamdyta įmonė. Jis jokių UAB „T.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, sutarčių ar kitokių dokumentų niekada nesaugojo, nebuvo atsakingas tai daryti, tai buvo direktoriaus pareiga. Šiuo metu jis jokių UAB „T.“ dokumentų neturi ir jų neturėjo (t. 5, b. l. 33‑34, 35‑37). Be to, pažymėtina, kad epizode dėl UAB „T.“ apgaulingos buhalterinės apskaitos nuteistajam R. D. neinkriminuotas įmonės apskaitos dokumentų nepateikimas (ar jų praradimas), priešingai, R. D. inkriminuota, kad jis pateikė UAB „T.“ buhalterei žinomai suklastotas tris sąskaitas, kurių turinys neatitinka tikrovės, ir kurias, kaip nustatyta byloje, išrašė pats nuteistasis.

58. Iš liudytojų K. P. ir D. R. parodymų, rašytinės bylos medžiagos taip pat matyti, kad R. D. pradėjo tvarkyti savo valdomų įmonių dokumentus, domėtis įmonių buhalterine apskaita bei reiškė pretenzijas UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei UAB „S.“, kai jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. balandžio 9 d. (t. 1, b. l. 3). FNTT pareigūnė 2019 m. balandžio 9 d. iš R. D. pirmą kartą pareikalavo pateikti įmonių UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus už 2012 – 2015 metų laikotarpį (t. 16, b. l. 4‑6). 2019 m. liepos 10 d. R. D. prašymu dokumentų pateikimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. liepos 12 d. (t. 16, b. l. 8‑12). 2019 m. liepos 12 d. R. D. prašymu dokumentų pateikimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. liepos 19 d. (t. 16, b. l. 13‑14), vėliau iki 2019 m. liepos 22 d., iki 2019 m. liepos 26 d. (t. 16, b. l. 15‑19). 2019 m. liepos 26 d. R. D. pateikė dalį iš jo reikalautų dokumentų bei pareiškė, kad daugiau asmeniškai neturi jokių UAB „M.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų (t. 16, b. l. 18‑19). Pagal FNTT 2019 m. rugsėjo 16 d. reikalavimą R. D. 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė UAB „P.“ ir UAB „G.“ dokumentus (t. 16, b. l. 21, 23). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. D. vilkino įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą FNTT pareigūnams, kol su jais nesusipažino ir dalį jų nesutvarkė.

59. Liudytoja D. R. parodė, kad R. D. į jų buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios įmonės MB „B.“ vadovą kreipėsi 2019 m. balandžio mėn. pabaigoje ‑ gegužės pradžioje, t. y. po to kai R. D. gavo pirmą – 2019 m. balandžio 9 d. FNTT pareigūnės reikalavimą pateikti įmonių, tame tarpe UAB „P.“ ir UAB „G.“, buhalterinės apskaitos dokumentus už 2012 – 2015 metų laikotarpį (t. 6, b. l. 4‑6), o FNTT pareigūnei nurodė melagingą informaciją, kad nepastebėjo elektroniniu paštu 2019 m. balandžio 9 d. atsiųstų reikalavimų pateikti dokumentus (t. 16, b. l. 8). Toliau liudytoja D. R. parodė, kad ji savo vadovo prašymu sutiko padaryti įmonių UAB „P.“ ir UAB „G.“ 2014‑2015 metų finansines ataskaitas, t. y. balansą ir pelno – nuostolio ataskaitas pagal R. D. pateiktus (el. paštu atsiųstus) įmonių pirminius dokumentus. Jos prašymu trūkstamus dokumentus R. D. jai papildomai pateikė maždaug 2019 metų liepos mėnesį. Ji jokių UAB „P.“ ir UAB „G.“ pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nerašė, kaip minėjo ji tik susisteminusi duomenis padarė finansines ataskaitas. Ji suvedė visus jai pateiktus įmonių pirminius dokumentus. R. D. atvyko pasiimti dokumentų 2019 m. rugsėjo mėn. (t. y. prieš važiuodamas pas FNTT pareigūnę, kuriai ir pateikė UAB „P.“ ir UAB „G.“ dokumentus (t. 16, b. l. 21, 23)). Liudytoja D. R. taip pat parodė, kad ji buvo paruošusi finansines ataskaitas ir aiškinamuosius raštus prie įmonių finansinės atskaitomybės už 2014 ir 2015 metus su ta data, kada jas paruošė ‑ liepos mėn. pabaigoje, bet R. D. prašė paankstinti datą, todėl ji perrašė datą į R. D. nurodytą – 2019 m. sausio 14 d. Jokių apskaitos registrų UAB „P.“ ir UAB „G.“ ji nerengė, deklaracijų neteikė. 2013 metų duomenis (likučius) ji perkėlė iš jai pateiktų 2013 metų finansinių ataskaitų. Jai nebuvo pateiktos UAB „P.“ ir UAB „G.“ paslaugų pirkimo / pardavimo sutartys. Jos finansinių ataskaitų parengimas buvo iš esmės matematinis darbas, o ne buhalterinės apskaitos tvarkymas, ji niekada nebuvo atsakinga ir netvarkė UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos. Ji neprivalėjo tikrinti ir nežino, ar pirminiuose įmonių buhalteriniuose dokumentuose nurodytos operacijos tikrai vyko, už duomenų tikrumą ir teisingumą atsako įmonės direktorius, kuris tuos dokumentus ir pateikė. Be jos niekas daugiau nedirbo su šiomis abejomis įmonėmis (t. 4, b. l. 147‑149; t. 17, b. l. 122‑123).

60. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisiamuosiuose posėdžiuose tyrė ir skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl UAB „M.“ vardu atliktų pirkimų, kuriuose nurodytos 73 815,40 Lt vertės prekės ir paslaugos.

61. 2020 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje „Dėl UA „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-561 nurodyta, kad tyrimui nepateikti UAB „M.“ vardu surašyti dokumentai (sutartys, priėmimo, užpajamavimo, perdavimo aktai, atliktų darbų ar patirtų išlaidų nurašymo aktai, panaudojimo ataskaitos, buhalterinės pažymos, užskaitos, įmonės vadovo įsakymai ar įrašai dokumentuose ir kt.), pagrindžiantys į apskaitą įtrauktų ir bendrovės sąnaudomis pripažintų pirkimo dokumentuose nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą bendrovės reikmėms, pagal kuriuos bendrovės sąnaudomis pripažintas 73 815,40 Lt (21 378,42 eurų) prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidas būtų galima susieti su pajamų uždirbimu, kad išlaidos skirtos bendrovės pajamoms uždirbti, jos ekonominei naudai gauti ir yra įprastinės jos vykdomai veiklai. Jeigu UAB „M.“ (pirkėjas) pirkimo dokumentuose įformintų prekių ir paslaugų pirkimas vyko kitomis aplinkybėmis (dokumentuose nurodytas ne tas pirkėjo rekvizitas), t. y. dokumentuose nurodytas prekes ir paslaugas iš viso už 73 815,40 Lt (21 378,42 eurų) įsigijo ne bendrovė UAB „M.“, daroma išvada, kad UAB „M.“ (pirkėjas) įforminti prekių, paslaugų pirkimo dokumentai surašyti ir įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą nesilaikant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nurodymų, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ ir 13 straipsnio 1 dalies nurodymų, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“ (t. 16, b. l. 93‑101).

62. Specialistė V. Grigėnienė teisiamajame posėdyje palaikė išvadą ir paaiškino, kad išlaidos dėl 21 378,42 eurų nepripažintos kaip UAB „M.“ sąnaudos. Nagrinėjamu atveju pateikti tik išlaidų dokumentai – sąskaitos ‑ faktūros, kurios tinkamai neįformintos. Nors yra pateikta daug pirkimo dokumentų (dėl degalų, benzino, dujų), tačiau jų negalima susieti su įmonės pajamų uždirbimu, su konkrečia įmonės veikla, nes nėra sutarčių, kelionės lapų, kuro nurašymo aktų, buhalterės parašų, įrašų ar laisvos formos dokumentų, iš kurių galima būtų nustatyti, jog šios išlaidos yra patirtos vykdant įmonės veiklą, būtinos darbo funkcijoms atlikti. Taip pat yra daug išlaidų, priskirtų reprezentacinėms sąnaudoms, pvz., gėlės, apgyvendinimo paslaugos viešbučiuose, maistas, alkoholis, papuošalai, kvepalai, tačiau tyrimui nebuvo pateiktos šių prekių ir paslaugų panaudojimo reprezentacinėms reikmėms dokumentai. Turi būti surašomi sąnaudų aktai, ataskaitos, pažymos, jog tai buvo skirta įmonės reprezentacijai. Šiuos dokumentus turi parengti įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė tikrai nežino kokią veiklą vykdo įmonės vadovas, ką daro, kokie buvo priėmimai, kokie svečiai lankėsi. Taip pat buvo daug išlaidų dėl automobilio remonto, kurie taip pat nepagrįsti dokumentais (t. 17, b. l. 93; t. 18, b. l. 28).

63. Kaip jau minėta, kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. D. nepagrindė savo argumentų dėl pinigų panaudojimo UAB „M.“ reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad už įmonės pinigus nupirktos prekės buvo naudojami UAB „M.“ poreikiams tenkinti, įmonės interesais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad UAB „M.“ pirkimo dokumentuose nurodytos prekės ir paslaugos iš viso už 73 815,40 Lt (21 378,42 eurų) nebuvo susijusios su bendrovės veikla, jos pajamų uždirbimu ir nebuvo skirtos jos ekonominei naudai gauti, todėl nepagrįstai buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą.

64. 2020 m. sausio 20 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „M.“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-7-561 nurodyta, kad tarp tyrimui perduotų dokumentų, gautų iš UAB „S.“ (segtuvai Nr. 8 M, Nr. 6 M) ir R. D. (segtuvas Nr. 3 D), pateikti segtuvai su UAB „M.“ (pirkėjas) prekių, paslaugų pirkimo apskaitos dokumentais (2, 3, 4 priedai), kurie UAB „M.“ tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos registruose neužregistruoti. Tyrimui negauti UAB „M.“ (pirkėjas) įformintuose pirkimo dokumentuose, susegtuose segtuvuose Nr. 8 M (8 279,45 eurų), Nr. 6 M (1 147,08 eurų), Nr. 3 D (4 645,84 eurų), nurodytų prekių ir paslaugų (maisto prekės, alkoholiniai gėrimai, benzinas, dyzelinas, automobilinis akumuliatorius, statybinės medžiagos, įvairios buities prekės (paveikslai, interjero detalės, auskarai, sodo stalas, valymo priemonės, baldai, skalbimo mašina, indai, rankšluosčiai, gėlės, knygos, kt.) įvairios paslaugos (lėktuvo bilietai, restoranų ir svečių maitinimo paslaugos, rėminimo darbai, kiti), neįtrauktų į apskaitą, panaudojimą bendrovės reikmėms pagrindžiantys duomenys ar dokumentai (priėmimo, užpajamavimo, perdavimo aktai, atliktų darbų ar patirtų išlaidų nurašymo aktai, panaudojimo ataskaitos, buhalterinės pažymos, užskaitos, įmonės vadovo įsakymai, įrašai dokumentuose ar kiti), iš kurių būtų galima spręsti, kad dokumentuose nurodytos prekės ir paslaugos panaudotos bendrovės pajamoms uždirbti, jos ekonominei naudai gauti ir yra įprastinės jos vykdomai veiklai. Todėl aukščiau išvardintų prekių ir paslaugų įsigijimo išlaidų negalima susieti su bendrovės pajamomis, nes išlaidos patirtos tęstiniu laikotarpiu, jų negalima susieti su įmonės konkrečia veikla. Atsižvelgiant į tai, kad pati įmonė tvarkydama apskaitą šių dokumentų duomenų neįtraukė į apskaitą, galima daryti išvadą, kad šios išlaidos nesusijusios su įmonės pajamų uždirbimu ir yra ne įmonės išlaidos (t. 16, b. l. 61‑63).

65. Specialistė V. Grigėnienė teisiamajame posėdyje palaikė išvadą ir paaiškino, kad tai, jog sąskaita ‑ faktūra išrašyta įmonės vardu, dar reiškia, kad buvo pirkta nurodytai įmonei, visos išlaidos turi būti tinkamai įformintos. Sąskaitos ‑ faktūros, išrašytos už maisto prekes ir paslaugas, kurios gautos iš apskaitą tvarkiusio įmonės UAB „S.“, yra neįtrauktos į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą, UAB „S.“ jų neįtraukė į apskaitą. Tyrimui nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys šių išlaidų sąsają su UAB „M.“ veikla, kad dokumentuose nurodytos prekės buvo naudojamos įmonės veikloje, jos pajamoms uždirbti. Pasak specialistės, šie dokumentai ir neturėjo būti registruojami UAB „M.“ apskaitoje, nes jie nesusiję su įmonės veikla. Kai kurie pirkimai UAB „M.“ vardu buvo atlikti ir ne darbo dienomis. Turi būti dokumentai, kad nedarbo dienomis pirktos prekės yra naudojamos įmonės veikloje, tačiau jų nebuvo. Jei tai liečia įmonės sąnaudas, būtinai turi būti dokumentai (įmonės direktoriaus įsakymas, nurodymas, pažyma ir pan.), iš kurių galima būtų tai nustatyti. Nuostata, kad reikalingi papildomi finansines operacijas pagrindžiantys dokumentai, išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, kad apskaita turi būti aiški, tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku (t. 17, b. l. 91‑92; t. 18, b. l. 24). UAB „S.“ vadovė ‑ liudytoja K. P. teisiamajame posėdyje taip pat įtikinamai paaiškino, kodėl tam tikros UAB „M.“ sąskaitos ‑ faktūros nebuvo įtrauktos į įmonės apskaitą. Ji nurodė, kad darbuotojas (buhalteris) dėl tų dokumentų turėjo klausimų, buvo neatitikimų tarp kitų dokumentų. Jei ant dokumentų buvo užrašas „ne darbo dienomis“, tai buhalteris turėjo klausimų dėl šių dokumentų. Pagal dokumento turinį ne visada galima nustatyti kokioms išlaidoms jį priskirti. Dėl dviejų segtuvų su dokumentais, kuriuose nurodytos prekės ir paslaugos (maisto prekės, alkoholis, benzinas, paveikslai, auskarai ir pan.), ir kurie neįtraukti į įmonės apskaitą, darbuotojas galėjo turėti klausimų dėl šių išlaidų, ar tai reprezentacinės sąnaudos, ar savikainos sąnaudos, nes įmonė UAB „M.“ neprekiavo alkoholiu (t. 17, b. l. 103‑105).

66. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad segtuvuose, gautuose iš UAB „S.“ (segtuvai Nr. 8 M, Nr. 6 M) ir iš R. D. (segtuvas Nr. 3 D), pateikti dokumentai buvo pagrįstai neužregistruoti UAB „M.“ buhalterinės apskaitos registruose, nes byloje nėra UAB „M.“ vardu nupirktų prekių ir paslaugų panaudojimo bendrovės reikmėms pagrindžiančių duomenų ar dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dokumentuose nurodytos prekės ir paslaugos panaudotos bendrovės pajamoms uždirbti, jos ekonominei naudai gauti ir yra įprastinės jos vykdomai veiklai.

67. Priešingai nei nurodo apeliantas, UAB „P.“, UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros protokoluose buvo nurodyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai ir jie inkriminuoti nuteistajam (t. 12, b. l. 83‑85, 126‑128). Specialistė V. Grigėnienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nors UAB „P.“ ir UAB „G.“ sąskaitos teisingai įformintos, yra visi rekvizitai, tačiau jų turinys neatitinka tikrovės, jose įformintos neįvykusios operacijos (t. 17, b. l. 95‑96; t. 18, b. l. 23‑24).

68. Dėl įmonei UAB „T.“ išrašytų UAB „P.“, UAB „G.“ tikrovės neatitinkančių sąskaitų plačiau pasisakyta aukščiau.

69. Nagrinėjamoje byloje atlikus įmonių UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad įmonių buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ turto ir įsipareigojimų dydžio. Šie duomenys patvirtina esant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

70. Byloje konstatuoti ir nuteistajam inkriminuoti buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo padaryti ne dėl UAB „M.“ ir UAB „T.“ apskaitą tvarkiusių buhalterių tyčinių veiksmų, o dėl nuteistojo R. D. tyčinio neveikimo – nepateikiant buhalterėms pirminių apskaitos dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas, todėl jos negalėjo jų apskaityti buhalterinėje apskaitoje, ir sąmoningai pateikiant buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių turinys neatitinka tikrovės, t. y. suklastotus dokumentus. Šiuo atveju UAB „M.“ ir UAB „T.“ buhalterių veiksmus nulėmė neteisėti šių bendrovių vadovo R. D., veikusio per buhalteres, veiksmai. Nuteistojo R. D. veiksmai vertintini kaip tarpinis vykdymas ir yra pagrįstai kvalifikuoti kaip nusikaltimo vykdytojo.

71. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. D. suvokė savo, kaip įmonių vadovo, pareigas. Tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą.

72. Šiuo atveju apgaulė pasireiškė dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimu apskaitos dokumentuose bei fiksavimu buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų (buhalterinėje apskaitoje buvo parodytos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. buhalterinėje apskaitoje R. D. panaudojo aiškiai netikras, fiktyvias sąskaitas).

73. Nuteistasis R. D., būdamas visų įmonių – UAB „M.“, UAB „T.“, UAB „P.“ ir UAB „G.“ direktorius, žinojo, kokios ūkinės – finansinės operacijos yra vykdomos visose jo valdomose įmonėse, kokie duomenys (tikri ar suklastoti) yra nurodyti išrašytose sąskaitose, nes jis pats jas ir rengdavo, bei žinojo kokius dokumentus jis pateikia ar nepateikia buhalterėms.

74. Nuteistasis R. D. suvokė, kad savo veiksmais iškreipia įmonių buhalterinę apskaitą, numatė, kad dėl to negalima bus teisingai nustatyti įmonių veiklos rodiklių, ir to norėjo. Daugybiniai elementarių buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, kurių nežinoti R. D. negalėjo, pažeidimai, jų pobūdis, leidžia daryti išvadą, kad R. D. suprato, kad, nepateikdamas UAB „M.“ ir UAB „T.“ buhalterėms dokumentų apie įvykusias operacijas ir pateikdamas buhalterėms suklastotus dokumentus apie realiai neįvykusias operacijas, UAB „P.“ ir UAB „G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymui nepasamdydamas apskaitos paslaugas teikiančios įmonės ar buhalterio, jis savo veika pažeidžia buhalterinės apskaitos reikalavimus, numatė, jog tai iškreips įmonių buhalterinę apskaitą ir sukliudys tinkamai nustatyti įmonių rodiklius ‑ dėl jo veikos bus neįmanoma nustatyti įmonių turto ir įsipareigojimų dydžio, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. R. D. tiesioginė tyčia buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias, tikrovės neatitinkančias, neobjektyvias ūkines operacijas ir nefiksuoti apskaitoje dalies atliktų ūkinių operacijų duomenų, taigi jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė, tarp R. D. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

75. Išanalizavus byloje surinktą įrodymų visetą, konstatuotina, kad nuteistojo R. D. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

Dėl bausmės

76. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo.

77. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

78. BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės ‑ viešieji darbai arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – bauda, areštas ir laisvės atėmimas iki ketverių metų.

79. Skiriant bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas įvertino nuteistojo R. D. asmenybę: praeityje neteistas, dirba advokato padėjėju. Taip pat skiriant bausmę buvo įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamų veikų padarymo motyvai ir tikslai, t. y., kad padarė tris nesmurtinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas prie nesunkių, antras prie apysunkių, o trečias prie sunkių nusikaltimų. Įvertinta tai, kad nėra R. D. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo R. D. už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. Kolegija konstatuoja, kad nuteistajam už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuotos bei subendrintos, tad jų švelninti nėra pagrindo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. D. bausmės rūšį ir jos dydį už padarytas nusikalstamas veikas bei jas subendrindamas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, bausmės paskirtos tinkamai taikant BK bendrosios dalies normas. Paskirti nuteistajam R. D. švelnesnes bausmes nėra teisinio pagrindo.

Dėl kardomosios priemonės

80. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl kardomosios priemonės. Skundžiamu nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo nuteistajam R. D. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), be teismo žinios.

81. Iš bylos medžiagos matyti, kad FNTT Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. vyriausiosios tyrėjos Neringos Caparaitės nutarimu R. D. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini) (t. 16, b. l. 110‑115). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai paliko galioti nuteistajam R. D. paskirtą kardomąją priemonę ‑ rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio teisinio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje.

Dėl turto konfiskavimo

82. Apeliantas nesutinka su turto konfiskavimu, prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo.

83. Pirmosios instancijos teismas konfiskavo iš nuteistojo R. D. jo neteisėtai pasisavintą iš UAB „M.“ pinigų sumą – 8 457,98 eurus.

84. BK 72 straipsnio 2 dalies norma apibrėžia konfiskuotiną turtą: tai turtas, kuris buvo nusikaltimo padarymo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nagrinėjamu atveju iš R. D. buvo konfiskuotas tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos – turto pasisavinimo rezultatas.

85. Šiuo nuosprendžiu sumažinus nuteistojo R. D. pasisavintą iš UAB „M.“ pinigų sumą iki 8 457,84 eurų bei nustačius, kad po nusikalstamos veikos padarymo R. D. grąžino į įmonės sąskaitą dalį pinigų, t. y. iš viso 6 540 eurų, konfiskuotino turto vertė mažintina iki 1 917,84 eurų (8 457,84 - 6 540).

Dėl proceso išlaidų

86. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį R. D. ginti parinktas advokatas Benediktas Paulauskas, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi buvo paskirta nuteistojo R. D. gynėju ir dalyvavo 2022 m. rugsėjo 15 d. vykusiame teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo R. D. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 53,33 eurus.

87. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

88. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą, kuris patenkintas iš dalies. Įvertinus tai, jog apeliacinį procesą iniciavo nuteistasis bei į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, nuteistojo turtinę padėtį, iš nuteistojo konfiskuotinos pinigų sumos dydį, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo nuteistojo R. D. gynėjas advokatas B. Paulauskas, advokato darbo sąnaudas, bylos apimtį ir sudėtingumą (trys nusikalstamos veikos, bylą sudaro 18 tomų), į tai, kad nuteistąjį apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats advokatas kaip ir pirmosios instancijos teisme, todėl su bylos esme jau buvo gerai susipažinęs, darytina išvada, kad patirtos išlaidos yra protingos, realios ir pagrįstos rašytiniais duomenimis, todėl yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį:

Sumažinti R. D. inkriminuotą pasisavintą iš UAB „M.“ piniginių lėšų sumą iki 8 457,84 eurų.

Sumažinti iš R. D. konfiskuotiną pinigų sumą iki 1 917,84 eurų.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendyje, nustatant, kad R. D. 2015 m. sausio 3 d. į įmonės banko sąskaitą pervedė 289,62 eurus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo R. D. valstybės naudai 53,33 eurus už nuteistajam R. D. suteiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.