Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų R. S.–A. ir P. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjų J. D. ir T. O. prašymas nustatyti skolininko turto dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas tenkintinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje nustatyta, kad antstolė J. B. vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1-163-296/2010 dėl 52 023 Lt išieškojimo iš R. S.-A. J. D.. Išieškotojos J. D. ir T. O. kreipėsi į teismą dėl skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo.

Pagal CPK 667 str. 1 d. jeigu skolininkui (fiziniam asmeniui) priklausančio turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Iš šios proceso teisės normos turinio matyti, kad skolininkui priklausanti turto dalis gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai skolininkui su kitais asmenimis priklausančio turto dalys nėra nustatytos. CK 3.116 str. 1 d. yra nustatyta, jog vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Taigi, padalyti bendrąją jungtinę nuosavybę gali reikalauti kreditoriai, siekdami išieškoti iš sutuoktinio dalies, įeinančios į bendrą turtą, jeigu asmeninėms tokio sutuoktinio prievolėms patenkinti nepakanka asmeninio jo turto. Pagal asmenines prievoles galima išieškoti iš bendro turto sutuoktinio dalies, prieš tai padalijus sutuoktinių turtą (CK 3.112 str. 1 d.). Kad galėtų padalyti sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, teismas privalo nustatyti bendrą sutuoktinių turtą ir vieno ir kito asmeninį turtą (CK 3. 118 str. 1 d.). Taigi, tik nustatęs visą turimą ir valdomą sutuoktinių turtą, teismas gali nustatyti vieno sutuoktinio dalį visoje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Bylose, susijusiose su šeimos santykiais, teismas privalo būti aktyvus, siekiant teisingai išspręsti bylą, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, bei turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 1, 3 d.). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolininkės turto dalį, nustatė, kad skolininkės ir jos sutuoktinio vardu yra įregistruotas nekilnojamasis turtas – butas, skolininkės sutuoktinio vardu – dvi transporto priemonės. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas skolininkės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias šį institutą.

Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog skolininkei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam butui esant įregistruotai hipotekai, skolos išieškojimo į tokį turtą galimybės nėra, todėl skolininkės dalies į minėtą turtą nenustatė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 str. 2 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 str. 3 d.). Tačiau išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 str. 4 d.). Iš šios procesinės normos turinio išplaukia, kad CPK 667 str. pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias ir (ar) realiąsias dalis. Šios dalys turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. Tai pagrindžiama ir materialinės teisės norma (CK 4.80 str. 3 d.), kurioje nustatyta, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2006). Pagal CPK 667 str. teismo funkcijos, sprendžiant klausimus dėl skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo, apsiriboja būtent dalių nustatymu, tačiau teismui tokiu atveju visiškai nėra reikšminga išieškojimo iš tokio turto tvarka, jeigu išieškojimas iš jo faktiškai yra galimas. Iš minėto aišku, jog teismas ne tik, kad privalėjo nustatyti skolininkės turto dalį jai su sutuoktiniu bendrai priklausančiame bute, tačiau taip pat turėjo nustatyti naudojimosi skolininkei priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Papildomai pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog butas yra įkeistas siekiant užtikrinti prievolių trečiajam asmeniui vykdymą, netrukdo nustatyti skolininkės dalį tokiame turte.

Antra, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolininkės turto dalį jos sutuoktinio gaunamame darbo užmokestyje, iš esmės pažeidė CPK 667 str. bei sutuoktinių turto padalijimą reglamentuojančias teisės normas (CK 3 kn. VIII skyrius). Nustatydamas skolininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė su sutuoktiniu, dalį teismas apsiriboja būtent konkrečios dalies nustatymu, atsižvelgdamas į atitinkamus vertinamuosius kriterijus: iš nustatytos turto dalies turi būti galimas išieškojimas, turto dalis nustatoma remiantis CK 3 kn. VIII skyriuje įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Teismas, nustatydamas skolininkės turto dalį jos sutuoktinio gaunamame darbo užmokestyje, vadovavosi CPK 736 str., reguliuojančiu tvarką, kaip yra vykdomas išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų, o būtent kokia išskaita gali būti taikoma. Tokiu būdu buvo iš esmės išeita už ginčo ribų bei pasisakyta dėl antstolio kompetencijai priklausančių klausimų, kadangi teismas, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį, negalėjo nurodyti, kokia būtent skolininkei nuosavybės teise priklausanti jos sutuoktinio darbo užmokesčio dalis turi būti nukreipta skolai dengti, juolab tokią dalį susieti su objektyvia skolininkei priklausančio turto dalimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog toks procesinės teisės normų pažeidimas yra pakankamas pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto padalijimą ir dalies nustatymą bendrojoje nuosavybėje, yra pagrindas skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.