- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-02
- Bylos Nr.
- e2A-90-212/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė, Zina Mickevičiūtė (pran.), Eigirdas Činka
- Ieškovas
- BUAB „Ginona“
- Atsakovas
- L. A. A., V. N.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Ginona“, atsakovo L. A. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal BUAB „Ginona“ ieškinį atsakovams V. N., L. A. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Ginona“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. N. ir L. A. A. 5‘079,24 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ginona“ bei paskyrė administratorių. Įmonės vadovas V. N. turėjo perduoti administratoriui įmonės turtą, tačiau to nepadarė iki šiol. Atsakovai yra įmonės akcininkai ir jie laiku nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei egzistavo jau nuo 2013 metų, tačiau atsakovai žinodami įmonės finansinę būklę neįgyvendino jiems įstatyme nustatytos pareigos, todėl privalo atlyginti tokiais savo veiksmais sukeltus ieškovo nuostolius. Žalos dydį sudaro nuo 2013-03-22 iki 2017-04-12 teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo - 579,24 Eur padidėjęs kreditoriaus finansinis reikalavimas ir 4‘500 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidos, patvirtintos įmonės kreditorių 2017-04-07 susirinkime.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų V. N. ir L. A. A. ieškovės BUAB „Ginona“ naudai 579,24 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentus metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė iš ieškovės atsakovui L.A. A. 481,10 Eur bylinėjimosi išlaidas ir iš kiekvieno atsakovo po 7,50 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Ginona“, nutartis įsiteisėjo. Įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas M. Ž., 2017 m. balandžio 13 d. įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas bendrovės vadovą įpareigojo nustatytu 10 dienų terminu perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, visus įmonės dokumentus, turto sąrašą. Įmonės vadovas V. N. šio teismo įpareigojimo neįvykdė, Panevėžio apygardos teismas jam 2017 m. kovo 28 d. nutartimi paskyrė 300 Eur baudą ir pakartotinai iki balandžio 14 d. įpareigojo perduoti įmonės administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir įmonės dokumentus. V. N. iki šiol su administratoriumi nesusisiekė, teismo įpareigojimo neįvykdė, įmonės dokumentų neperdavė. Įmonės akcininkais buvo V. N. bei Liudvikas A. A., abu turėjo po 50 procentų bendrovės akcijų.Atsakovas V. N. buvo įmonės vadovas (ir akcininkas) ir dalyvavo įmonės valdyme, o atsakovas L. A. A. kaip 50 procentų bendrovės akcijų turėtojas. Teismas nenustatė, kad L. A. A. buvo nušalintas nuo bendrovės valdymo, kad negalėjo dalyvauti įmonės valdyme, todėl sprendė, kad jam, kaip ir įmonės vadovui, buvo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo įmonei tapus nemokiai.Teismas sutiko, kad UAB „Ginona“ buvo nemoki jau 2013 m. kovo 22 d., nes bendrovė neatsiskaitė su kreditoriumi VSDFV, minėtai dienai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriui sudarė 3‘787,65 Eur, skola didėjo, įsiskolinimas kreditoriui nebuvo likviduotas iki pat bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Įsiskolinimo nepavyko išieškoti ir priverstine tvarka, nes įmonė turto neturėjo. Apie šį įsiskolinimą žinojo abu atsakovai nuo 2002 m., tačiau abu atsakovai nesiėmė priemonių, kad būtų įsiskolinimas padengtas. Tai, kad nuo 2010 m. iki 2013 m. skola kreditoriui sumažėjo 2‘000 Lt suma, savaime nerodo, jog bendrovė vykdė veiklą ir buvo geros finansinės padėties, nes per ne trumpą laiko tarpą bendrovė sugebėjo sumokėti tik nedidelę skolos dalį, o tai rodo įmonės finansinės padėties sunkumus. Teismas manė, jog abiejų atsakovų atsakomybė dalyje dėl žalos atlyginimo nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, išaugus kreditoriaus finansiniams reikalavimams 579,24 Eur suma (4‘366,89 Eur – 3‘787,65 Eur), yra solidari ir priteistina.Teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei 4‘500 Eur dydžio įmonės bankroto administravimo išlaidas, kurias patvirtino įmonės kreditorių 2017 m. balandžio 7 d. susirinkimas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo, dalyvio veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepriklausomai nuo to, kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Nuostolius patyrė bankroto administratorius, kuris mokėjo už paslaugas, o ne įmonė, BUAB „Ginona“. Teismas pažymėjo ir tai, jog žala turi būti reali, pateiktos išankstinės sąskaitos - faktūros, o bankroto administratoriui negavus visų įmonės finansinę bei turtinę padėtį apibrėžiančių dokumentų ir jam neperdavus turto, laikė, kad reikalavimas priteisti bankroto administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ir akcininkų, neužbaigus bankroto bylos, yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas. Teismo nuomone, išlaidos buhalterinėms paslaugoms apmokėti neturėtų būti laikomos bankrutavusios bendrovės nuostoliais, kadangi nepriklausomai nuo to, ar įmonei grėsė bankrotas, ar ne, ar buvo pavėluota kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar nebuvo apskritai kreiptasis su tokiu prašymu, buhalterinę apskaitą vesti įmonė privalėjo ir turėjo patirti tokias išlaidas. Bankroto administratoriaus kreipimasis į teismą prašant priteisti bankroto administravimo išlaidas bendrovės naudai nėra racionalus ir dėl to, kad neužbaigus bankroto procedūros ir teismui patenkinus reikalavimą dėl šių išlaidų priteisimo įmonės naudai, susidarytų tokia situacija, kad esant kreditoriaus VSDFV palyginti dideliam finansiniam reikalavimui (4‘366,98 Eur), kurio nepadengs teismo priteisiami nuostoliai - 579,24 Eur dydžio, ir bankroto administratoriui nesuformulavus atskiro reikalavimo dėl nuostolių (administravimo išlaidų) priteisimo pagal jų tikslinę paskirtį (dengti administravimo išlaidoms), kreditorius iš šios sumos pasidengtų savo kreditorinį reikalavimą. Teismas taipogi neturėjo pagrindo laikyti išankstinėmis sąskaitomis-faktūromis grindžiamų sumų E. B. teisinėms paslaugoms (konsultacijoms, procesinių dokumentų rengimui) bylinėjimosi išlaidomis, nes jos neatitinka CPK 88 straipsnio 6, 10 punktų reikalavimų, nebuvo būtinos ir nepagrįstos. Pateiktuose dokumentuose nėra pažymėta apie aukščiau nurodytų paslaugų teikimą šioje civilinėje byloje, nėra rašytinio susitarimo teisines paslaugas teikti šioje byloje, be to, pačiam bankroto administratoriui turint teisinį išsilavinimą, ką jis pripažino teismo (parengiamojo) posėdžio metu, nebuvo būtinumo papildomai samdyti už tam tikrą atlygį dar vieną teisinių paslaugų teikėją ir tokiu būdu didinti išlaidas įmonės bankroto proceso metu. Pažymėjo, jog 2017-04-01 kreditorių susirinkimas 8 punktu bankroto administratoriui be nustatyto 3‘000 Eur atlyginimo, papildomai numatė priemoką už bylas, kurias administratorius galėtų reikalauti pasibaigus bankroto procedūrai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį, kuria netenkino ieškovės reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų 4‘500 Eur nuostolių atlyginimą ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai. Taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės atsakovui L.A. A. 481,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.Apeliantės nuomone, teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013. Įmonės turto, iš kurio turėtų būti išmokamas atlyginimas administratoriui ir padengiamos administravimo išlaidos, nėra, todėl savo esme nesumokėtas administratoriaus atlyginimas ir nepadengtos administravimo išlaidos yra laikomos įmonės nuostoliais. Kreditoriui, šiuo atveju — administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos, todėl šioje byloje įmonės reikalavimas priteisti įmonei bankroto administravimo išlaidas yra pagrįstas ir turėjo būti tenkintas.Pažymi ir tai, kad bankroto administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą.Nesutinka su teismo argumentais dėl administravimo išlaidų atlyginimo, nes jeigu atsakovai būtų kreipęsi į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovai būtų kreipęsi dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jie būtų įpareigoti įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.). Vadinasi, tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.Administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 10 str. 11 d. nuostatomis, turi teisę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo tik tuomet, jeigu jis administravo įmonę, kai šiai įmonei bankroto byla buvo iškelta ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Todėl teismo motyvai dėl ĮBĮ 10 str. 11 d. nėra susiję su šia byla.Byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia patirtas įmonės bankroto administravimo išlaidas, todėl atsižvelgdamas į šiuos rašytinius įrodymus ir į šiame apeliaciniame skunde išdėstytas ĮBĮ nuostatas ir teismų išaiškinimus, reikalavimas priteisti įmonei iš atsakovų solidariai 4 500 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidų yra pagrįstas.Nesutinka su teismo išvada dėl buhalterinių išlaidų, kadangi buhalterio (finansininko) darbas atliekamas įmonės bankroto procese nėra tapatus įmonei veikiant įprastai. Įmonės bankroto procese samdomas buhalteris tikrina kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą, rengia finansinės atskaitomybės dokumentus, mokesčių ataskaitas, pajamų deklaracijas įvairioms institucijoms, taip pat rengia ataskaitas audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai. Be to, įmonės administravimo išlaidų dydžio, panaudojimo tvarkos nustatymas ir šių lėšų panaudojimo kontrolė yra įmonės kreditorių susirinkimo kompetencija ir tik jis turi teisę nuspręsti, kurios išlaidos gali būti apmokamos įmonės bankroto administravimo procese. Pažymi, jog kreditorių susirinkimas patvirtino 1 500 Eur sumą, kuri galėjo būti panaudota finansininko ir teisininko paslaugoms apmokėti. Todėl išlaidos susijusios su buhalterio ir teisininko apmokėjimu yra pagrįstos.Teigia, kad neprašė priteisti išlaidas šioje byloje advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Be to, nepaisant to, jog administratorius turi teisinį išsilavinimą, jis turi teisę samdytis teisininkus.Dėl priemokos bankroto administratoriui už bylas skyrimo yra nusprendęs įmonės kreditorių susirinkimas ir jis nėra nuginčytas, galiojantis. Teismas neteisingai vertino ir tai, kad priteisus įmonei bankroto administravimo išlaidas, įmonės kreditorius pasidengs savo finansinį reikalavimą, todėl administravimo išlaidos įmonei šioje byloje negali būti priteistos. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį pirmiausia yra apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu atsakovas L. A. A. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-02-25 sprendimą toje dalyje, kurioje buvo patenkinti ieškovo ieškinio reikalavimai, reiškiami atsakovo L. A. A. atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovo BUAB „Ginona“ ieškinio reikalavimus, reiškiamus atsakovo L. A. A. atžvilgiu, atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovo L. A. A. atžvilgiu bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovo L. A. A. atžvilgiu negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma, kadangi nebuvo tam reikalingų sąlygų. Atsakovas L.A. A. nedalyvavo bendrovės UAB „Ginona“ valdyme ir nedirbo UAB „Ginona“, todėl negalėjo žinoti, kad įmonė UAB „Ginona“ yra nemoki, ir pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš Juridinių asmenų registro matyti, kad po bendrovės UAB „Ginona“ įsteigimo nevyko akcininkų susirinkimai, nebuvo rengiami bei teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai. Todėl apeliantas negalėjo žinoti apie įmonės nemokumą.Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad yra ir atsakovo L. A. A. neteisėti veiksmai dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamai vertino byloje buvusius įrodymus, atsakovo L. A. A. atstovės paaiškinimus bei nukrypo nuo teismų praktikos, kad nesant parengtos finansinės atskaitomybės dokumentų akcininkas neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti realią bendrovės finansinę padėtį.Tai, kad apeliantas 2002 m. gavo iš Sodros pranešimą dėl įmonės įsiskolinimo, neįrodo, kad įmonė jau tada buvo nemoki. Įmonės nemokumas - tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kadangi atsakovas L.A. A. nedalyvavo įmonės veikloje, apie finansinę jos padėtį nieko nežinojo, todėl iš pranešimo apie skolą negalėjo spręsti ar ji didelė įmonei ar ne, ar įmonė yra moki ar ne. Be to, Įmonių bankroto įstatyme yra įtvirtinta, jog įmonės vadovas turi informuoti akcininką apie blogą finansinę padėtį ir gresiantį nemokumą. Būtent vadovas yra atsakingas už įmonės veiklą ir jam geriausiai yra žinoma įmonės finansinė padėtis. Todėl akivaizdu, kad ginčo situacijoje nėra atsakovo Liudviko A. A. neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, todėl ieškiniu reikalaujami nuostoliai iš jo negali būti priteisiami.Nesutinka su teismo argumentais, jog jau nuo 2013-03-22 įmonė buvo nemoki ir būtent nuo šios datos skaičiuojami nuostoliai. Byloje nėra jokių pateiktų įrodymų, kad įmonė jau nuo 2013-03-22 buvo nemoki, kad jam buvo žinoma, jog nuo 2013-03-22 įmonė yra nemoki, ko pasekoje nuo šios datos nuostoliai negali būti skaičiuojami apeliantui. Teigia, kad ginčo situacijoje apelianto neteisėtų veiksmų nėra.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas L.A. A. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jo atžvilgiu negali būti taikyta civilinė atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo, palaiko visus argumentus išdėstytus savo apeliaciniame skunde. Taip pat nurodo, jog ieškovė remiasi sena teismų praktika, kuri neatitinka šiuo metu esančios teismų praktikos, kurioje nurodoma, jog administravimo išlaidos negali būti priteisiamos kaip nuostoliai, nes nėra priežastinio ryšio tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 4‘500 Eur nuostolių atlyginimo. Be to, administratoriaus negautas atlyginimas yra jo nuostoliai, o ne įmonės. Todėl dėl šių nuostolių atlyginimo turi kreiptis pats administratorius, o ne įmonė. Pažymėjo, jog administratorius taip pat nepagrindė savo turėtas išlaidas, nes pateiktos sąskaitos yra išankstinio apmokėjimo, o įrodymų patvirtinančių, kad šios sąskaitos buvo apmokėtos nėra pateikta.
Atsiliepimu į atsakovo L.A. A. apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis nedalyvavo įmonės valdyme ir kad jam kaip nors buvo užkirstas tam kelias. Apeliantui buvo žinoma apie tai, kad 2002 m. rugsėjo mėnesį įmonės įsiskolinimas VSDFV Panevėžio skyriui siekė 13‘291 Lt. Tačiau byloje nenustatyta, kad jis ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų skolai likviduoti. Akivaizdu, jog apeliantas, valdydamas 50 proc. įmonės akcijų, kaip ir įmonės vadovas turėjo pareigą likviduoti įsiskolinimą, arba pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto, nes įmonė jau ilgą laiką buvo nemoki. Atsakovas, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio ir CK 6.263 straipsnio nuostatas, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė.Apeliantas, matydamas, jog įmonės vadovas nevykdo savo pareigų ir Juridinių asmenų registrui neteikia jokių privalomų teikti dokumentų, turėjo pats aktyviai veikti. Žinodamas, kad įmonės įsiskolinimas nuo 2002-09-23 didėja, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, todėl pažeidė ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais kilusią žalą. Tai, kad apeliantas žinojo apie įmonės nemokumą įrodo 2002-09-23 ir 2010-06-30 VSDFV Panevėžio skyriaus raštai apie įmonės įsiskolinimą, kurie buvo įteikti apeliantui. Be to, apeliantas, valdydamas 50 proc. įmonės akcijų, galėjo susipažinti su visais įmonės dokumentais, gauti informaciją apie jos finansinę padėtį, o gavęs iš VSDFV raštus apie įsiskolinimus akivaizdžiai žinojo, kad jau nuo 2002 m. įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais.Nesutiktina su apelianto argumentais, jog nėra įrodymų, kad 2013-03-22 dienai įmonė yra nemoki. VSDFV Panevėžio skyrius 2013-03-22 priėmė sprendimą dėl pradelstų įsipareigojimų ir perdavė jį vykdyti antstoliui, kuris grąžino vykdomąją bylą išieškotojui su išieškojimo negalimumo aktu nustatęs, kad skolininkas neturi turto ar pajamų. Mano, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų 579,24 Eur nuostolių atlyginimą ieškovės naudai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Byloje sprendžiami klausimai dėl įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei bei administravimo išlaidų atlyginimo.Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Ginona“ juridinių asmenų registre įregistruota 1993 m. vasario 22 d. Bendrovės akcininkais, valdančiais po 50 proc. akcijų, buvo V. N. ir L. A. A., o vadovu nuo įmonės įregistravimo dienos - V. N.. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi UAB „Ginona“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė M. Ž.. Teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartimi bankrutuojančią UAB „Ginona“ pripažino bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto bei patvirtino 4‘366,98 Eur kreditorių finansinius reikalavimus. Kreditorių 2017 m. balandžio 7 d. susirinkime patvirtintos 4‘500 Eur dydžio administravimo išlaidos.
Dėl BUAB „Ginona“ apeliacinio skundo.
Ieškovės atstovas bankroto administratorius nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl 4‘500 Eur administravimo išlaidų priteisimo. Teigia, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų kompensavimą, kad atsakovų neteisėti veiksmai, nesikreipiant laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, lėmė tai, jog administravimo išlaidoms padengti neliko turto ir lėšų. Sutinka su teismo argumentu, kad dėl administravimo išlaidos turi kreiptis administratorius, bet ne įmonė, tačiau šis reikalavimas kildinamas iš nustatytų civilinės atsakomybės kylimo sąlygų, nes atsakovai padarė žalą įmonei neteisėtais veiksmais. Nesutinka su teismo argumentu, kad išlaidos buhalterinėms paslaugoms apmokėti nelaikomos bankrutavusios įmonės nuostoliais, nes nepriklausomai nuo to, ar buvo pavėluota kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar apskritai nebuvo toks prašymas pateiktas, įmonėje buhalterinė apskaita vedama, nes administravimo išlaidų kontrolė yra kreditorių susirinkimo kompetencija.Teisėjų kolegija apelianto argumentams nepritaria. Įstatymas reglamentuoja, kad įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Įmonių bankroto įstatymo, toliau -ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, 2016 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016 ir kt.). Ieškovė reikalauja priteisti 4‘500 Eur administravimo išlaidų, iš atsakovų kaip žalos atlyginimą įmonei CK 6. 246 – 6.249 straipsnių pagrindais. Kolegijos nuomone, patirtos administravimo išlaidos bankroto procese nelaikytinos apeliantų padaryta žala įmonei dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti 4‘500 Eur administravimo išlaidų, nėra teisinio pagrindo.Analizuojant teismų praktiką analogiškose bylose pažymėtina, jog ĮBĮ nuostatos nenustato garantijų administratoriui, kad jis visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė ar kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą. Minėtos išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų – Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-412-180/2016; 2017 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-464-178/2017, kt.).Be to, nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, administravimo išlaidoms padengti neliko turto ir lėšų. Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad bankroto byla UAB „Ginona“ iškelta VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimu, kuriame nurodyta, jog finansinės atskaitomybės dokumentų bendrovė neteikė, kad turto ir piniginių lėšų neturi. Ieškovė teismui nurodė, kad atsakovai nevykdė teismo įpareigojimų ir bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų, turto pagal balansą, turto sąrašo. Taigi, nesant duomenų, kad įmonė turėjo turto ir piniginių lėšų, negalima teigti, kad jų neliko administravimo išlaidoms padengti. Taigi, administravimo išlaidos iš įmonės vadovo ir akcininko priteisiamos tik esant ĮBĮ nustatytoms sąlygoms. Įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimo dalį ir nepriteisė iš atsakovų 4‘500 Eur administravimo išlaidų.Teismas pagrįstai priteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė, kaip bankrutuojanti įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau nuo kitų išlaidų nėra atleista, todėl patenkinus dalį ieškinio, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Ieškovės apeliacinis skundas nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, todėl apeliacinis skundas atmestinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl L. A. A. apeliacinio skundo.
Apeliantas, atsakovas L. A. A. nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 25 d. sprendimo dalimi, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas, priteisiant nuostolių atlyginimą iš akcininko. Apelianto nuomone, jo atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes nėra visų tam būtinų sąlygų, bendrovės valdyme jis nedalyvavo, todėl negalėjo žinoti, kad įmonė yra nemoki ir pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo, L. A. A. apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiamojoje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apelianto L. A. A. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui ir/ar akcininkams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šių asmenų civilinės atsakomybės sąlygas, tarp kurių – ir neteisėti veiksmai. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą šiose teisės normose nurodytiems asmenims kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas šių asmenų veiksmų neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jų neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. kai atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Ginona“ buvo nemoki nuo 2013 metų, nes nuo 2013 m. kovo 22 d. bendrovės 3‘787,65 Eur pradelstas įsipareigojimas VSDFV Panevėžio skyriui nebuvo išieškotas iki bankroto bylos iškėlimo 2017 m. sausio 26 d. ir dar padidėjo 579,24 Eur. Kaip žinia, vienas iš įrodymų, kuriuo remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, yra balanso duomenys. Įmonės finansinę padėtį nustatyti nėra galimybės, nes bendrovės vadovas nuo pat įmonės įregistravimo finansinės atskaitomybės dokumentų (balansų) neteikė. Apeliantas L. A. A. pripažino, kad iš Juridinių asmenų registro matė, jog po bendrovės įsteigimo nevyko akcininkų susirinkimai, nebuvo rengiami bei teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, tačiau kodėl bendrovės vadovas nevykdo pareigų akcininkas L. A. A. nesidomėjo, nors tokią pareigą turėjo. Šios aplinkybės, o taip pat ir pranešimų apie bendrovės skolas VSDFV Panevėžio skyriui apeliantui įteikimas, patvirtina, kad jis turėjo žinoti ir suvokti, kad bendrovė turi finansinių problemų ir būdamas rūpestingas ir atidus, privalėjo domėtis įmonės finansine padėtimi.Minėta, VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registro išrašo duomenimis, UAB „Ginona“ akcininkais, buvo V. N. ir Liudvikas A. A., abu valdė po 50 proc. akcijų. Akcininkai, kaip bendrovės savininkai, gali daryti įtaką bendrovės veiklai priimdami sprendimus akcininkų susirinkime pagal jiems priskirtą kompetenciją. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 20 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę kompetenciją visais esminiais bendrovės egzistencijos klausimais: dėl valdymo organų sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo ir kitais klausimais, kurie susiję su viso ar esminės juridinio asmens dalies turto pasikeitimu (pavyzdžiui, akcinės bendrovės įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu, dividendais ir pan.). Visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal ABĮ tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis). Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų (ABĮ 19 straipsnio 5 dalis).Sutiktina su apelianto argumentu, kad visa informacija apie įmonės būklę turėjo būti žinoma vadovui, atsakovui V. N., nes jis yra atsakingas už kasdienę įmonės veiklą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas, išaiškinęs, kad vadovo ir akcininko atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo - 2.87 straipsnio 7 dalis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Nežiūrint į tai, ta aplinkybė, kad apeliantas, būdamas bendrovės akcininku, nesidomėjo jos veikla, neatleidžia jo nuo įstatyme įtvirtintų pareigų. Taigi, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010, kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.