Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-2368-125/2010 pagal ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės mokslinės-gamybinės įmonės „Šelf“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl viešo konkurso komisijos sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo Josef Mobius Bau-Aktiengesellschaft.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdytos atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos organizuojamo atviro paslaugų pirkimo konkurso „Objekto „Krantinės Nr. 8 ir Nr. 9 rekonstravimo, numatant I, II, III statybos etapus Klaipėdoje. II statybos etapas – krantinės Nr. 8 pietinės dalies (90 m) rekonstravimas. III statybos etapas – krantinės Nr. 9 rekonstravimas. (I statybos eilė)“ statybos darbai“ pirkimo procedūros, t.y. sustabdytas konkurso laimėtojo paskelbimas ir sutarties su konkurso laimėtoju sudarymas, o sudarius tokią sutartį – uždrausta ją vykdyti, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis apelianto (atsakovo) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

Teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis numato CPK 145 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad teismas gali imtis tokių laikinųjų apsaugos priemonių, kurios numatytos kituose įstatymuose ir kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad tiekėjas, kuris mano, jog perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įskaitant pirkimo procedūros sustabdymą ar perkančiosios organizacijos priimto sprendimo vykdymo sustabdymą. Teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo ir efektyvumo principais bei viešuoju interesu.

Teismas gali nuspręsti netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (VPĮ 95 str. 5 d.). Tiek CPK 145 straipsnio 2 dalyje, tiek VPĮ 95 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės priimamos vadovaujantis ekonomiškumo ir efektyvumo principais bei viešuoju interesu. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų. Laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (-ų) teisėti interesai, jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą ar būtų pažeistas viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2007; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-581/2009). Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo (nutarties) patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingo turinio išvadas, nei tos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-13/2009).

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė panaikinti atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. UD-7.1.1-2663, kuriuo atmestas ieškovo pasiūlymas konkursui, pripažįstant, kad ieškovas laimėjo atvirą konkursą, panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo jis nustatė pasiūlymų eilę ir paskelbė nugalėtoją (b. l. 1-5). Ieškovo prašymo pagrindu pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - sustabdė atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos organizuojamo atviro paslaugų pirkimo konkurso pirkimo procedūras, t.y. sustabdė konkurso laimėtojo paskelbimą ir sutarties su konkurso laimėtoju sudarymą, o sudarius tokią sutartį – uždraudė ją vykdyti (b. l. 57-58). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, šiuo atveju be pagrindo neanalizavo ir nevertino to, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nebūtų pažeisti viešieji (visuomenės ar jos dalies) interesai.

Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, kad strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turi valstybei nuosavybės teise priklausantys įrenginiai - Klaipėdos valstybinio jūrų uosto hidrotechniniai įrenginiai, krantinės, navigacijos keliai ir kanalai, navigaciniai įrenginiai ir kiti infrastruktūros objektai (1 p.). Lietuvos Respublikos strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios įmonės ir įrenginiai – tai esamos ar steigiamos įmonės, projektuojami ar statomi įrenginiai, kuriems pagal jų paskirtį ir (ar) veiklos pobūdį šis įstatymas priskiria strateginę arba svarbią reikšmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kuriems dėl esminių nacionalinio saugumo interesų apsaugos nustatomos sąlygos ir reikalavimai dėl įmonių ar įrenginių nuosavybės teisių, įmonių kapitalo struktūros ir jo pokyčių, pagrindinių sprendimų priėmimo, taip pat reikalavimai, kuriuos turi tenkinti potencialūs įmonių dalyviai. Nacionalinio saugumo interesai – valstybės nepriklausomybės ir suvereniteto apsauga, europinė ir transatlantinė integracija, grėsmių ir rizikos veiksnių esminę reikšmę visuomenės saugumui turintiems energetikos ir kitiems ūkio sektoriams mažinimas. Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 straipsnio 10 dalis numato, kad krantinė – nustatyto ilgio, pločio ir leistinų apkrovų hidrotechninis įrenginys, skirtas laivams švartuoti ir krauti, keleiviams įlaipinti ar išlaipinti. Šiame įstatyme nustatytos ir pagrindinės Uosto direkcijos funkcijos, tarp jų palaikyti projektinius gylius uosto akvatorijoje ir prie krantinių, pirsų. Iš bylos išskirtos atskirojo skundo medžiagos turinyje matyti, kad atsakovas vykdė viešojo pirkimo procedūras dėl dalies krantinės rekonstravimo darbų įsigijimo (b. l. 6-15).

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidžiami ekonomiškumo ir efektyvumo principai, viešasis interesas. Pats objektas – krantinės, kurių rekonstrukcija sustabdyta skundžiama nutartimi, priskirtinas valstybei nuosavybės teise priklausantiems strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintiems įrenginiams. Jos turi strategiškai svarbią reikšmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, šiuo atveju strateginę reikšmę turinčio objekto rekonstrukcijos darbų sustabdymas, t.y. rekonstrukcijos darbų nukėlimas neapibrėžtam laikui gali turėti neigiamą įtaką nacionalinio saugumo ir visuomenės apsaugos stabilumo užtikrinimui. Be to, operatyvus krantinių rekonstravimas leistų taip pat kuo efektyviau įgyvendinti ir tiesioginę šių strateginių objektų paskirtį - švartuoti ir krauti laivus, įlaipinti ar išlaipinti keleivius ir pan. Taigi darytina išvada, jog krantinės rekonstrukcijos darbų sustabdymas neapibrėžtam laikui pakenktų viešajam poreikiui, jis neatitinka viešojo intereso kuo operatyviau užtikrinti nacionalinio saugumo įrenginių modernizavimą, tokiu būdu įgyvendinant tokios paskirties įrenginių funkcionalumo sustiprinimą (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. 2-1925/2010).

Analizuojamu atveju pripažintina, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės būtų neproporcingos siekiamiems visuomeniniams tikslams, neatitiktų reikšmingų dabarties laikotarpio viešųjų poreikių, o jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą. Tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu visų pirma turi būti užtikrinta viešojo intereso apsauga ir tik po to siekiama ginčo šalių tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo, ne kartą pabrėžė Lietuvos apeliacinis teismas (žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį byloje Nr. 2-587/2007, 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį byloje Nr. 2-638/2007, ir kt.).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo atskirojo skundo argumentus, jog šioje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones gali nukentėti viešasis interesas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sustabdžius VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos organizuojamo atviro paslaugų pirkimo konkurso „Objekto „Krantinės Nr. 8 ir Nr. 9 rekonstravimo, numatant I, II, III statybos etapus Klaipėdoje. II statybos etapas – krantinės Nr. 8 pietinės dalies (90 m) rekonstravimas. III statybos etapas – krantinės Nr. 9 rekonstravimas. (I statybos eilė)“ statybos darbai“ pirkimo procedūras, gali būti padaryta žala visuomenės interesams, valstybei ir jos nacionaliniam saugumui, būtų pažeistas viešasis interesas. Dėl nurodytų argumentų, taip pat atsižvelgdama į tai, kad teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai pritaikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones - pirkimo procedūrų sustabdymą. Atsakovo atskirojo skundo argumentai yra pakankamas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo RAB mokslinės-gamybinės įmonės „Šelf“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nustato įvairius teisių gynimo būdus (VPĮ 93 str.). Jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdo VPĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti VPĮ, nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (VPĮ 96 str.).

Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeistų viešąjį interesą bei atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo turinį, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų atsakovo skundo argumentų (dėl mažesnės pasiūlymo kainos, dėl pasiūlymo atitikimo reikalavimams, dėl laikinųjų apsaugos priemonių apimties ir pan.), nes jie tampa neaktualūs.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

n utaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės mokslinės-gamybinės įmonės „Šelf“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.