Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2010-04-20 · Civilinė byla Nr. 2A-348-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-04-20
Bylos Nr.
2A-348-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė (pran.), Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo
T. M., A. B.
Kategorijos
  • 2.1.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-348-516/2010Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.1.4; 45.5; 99.9; 121.15; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2010 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Petro Jaržemskio ,sekretoriaujant A.Bajarūnaitei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui T.Kelpšui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo. Tretieji asmenys – T. M. , A. B. .

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2009-03-17 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1169,72 Lt skolos už šildymą, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Už laikotarpį nuo 2004-12-01 iki 2008-12-31 butui tiektą šilumos energiją nesumokėta 1169,72 Lt suma. Paaiškino, jog į ieškovą nesikreipė joks asmuo bei nepareiškė noro sudaryti atskirą sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384 str. ir 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas nesidomėjo, kaip nuomininkai vykdė pareigas ir mokėjo už teiktas paslaugas ilgą laiką. Ieškovo teigimu, pats faktas, jog tretysis asmuo iš dalies atsiskaitydavo už patalpoms teikiamas paslaugas, nėra pagrindas tvirtinti, jog jam ir toliau kyla pareiga visuomet atsiskaityti su šilumos tiekėju. Be to, sąskaitos už šildymą pagal nusistovėjusią praktiką yra siunčiamos paštu tuo adresu, kuriam ir teikiama šilumos energija bei karštas vanduo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui, nes ieškovas turėjo galimybę su buto nuomininkais T. M. ir A. B. sudaryti ne tik žodinę, bet ir rašytinę šiluminės energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau dėl savo nerūpestingumo neinicijavo rašytinės sutarties sudarymo.

Teismas pažymėjo, jog patalpų nuomininkams T. M. ir A. B. ilgą laiką (nuo 2004-12-01 iki 2008-12-31) tinkamai nemokant už karštą vandenį ir šiluminę energiją, ieškovas neatliko jokių veiksmų dėl skolos išieškojimo iš nuomininkų. Teismas pagal bylos faktines aplinkybes sprendė, kad skolos priteisimas iš patalpų savininko – Vilniaus miesto savivaldybės ir tiesioginio vartotojo atleidimas nuo prievolės mokėti už panaudotą energiją laikotarpiu nuo 2004-12-01 iki 2008-12-31 prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams. Teismo teigimu, trečiojo asmens A. B. dalinis sąskaitų apmokėjimas liudija, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklostė prievoliniai santykiai. Nors su buto nuomininkais nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodo, kad tarp jų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė energiją butui, o nuomininkai ją vartojo bei iš dalies mokėjo už pateiktą šilumos energiją. Teismas, įvertinęs ieškovo ir buto nuomininkų veiksmus padarė išvadą, kad ieškovas ir tretieji asmenys konkliudentiniais veiksmais sudarė šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį ir galutiniu šilumos energijos vartotoju pripažino nuomininkus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-22 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui 1169,72 Lt skolos už šildymą, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 2234,10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais sudaryta tarp apelianto ir patalpų, kurioms buvo tiekiama šilumos energija, nuomininko. Teigia, kad teismų praktika suformavo precedentą, jog visuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui. Apeliantas pabrėžia, jog minėtą išvadą suponuoja ir šilumos tiekimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tuo atveju, kai pageidaujama, galima sudaryti individualų susitarimą, pagal kurį šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi galima būtų laikyti kitą asmenį. Toks susitarimas būtinai turi būti sudarytas raštu, kadangi nesilaikant šios formos reikalavimo visuomet bus pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 19 str. taikomos standartinės šilumos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, jog paslaugų vartotojas yra patalpų savininkas. Teigia, kad pagal LAT formuojamą praktiką, šilumos vartotoju galima laikyti patalpų nuomininką, jei tarp Vilniaus miesto savivaldybės, buto nuomininkų ir UAB „Vilniaus energija“ būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas ir patalpų nuomininkas negali sudaryti šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties;šilumos energijos tiekimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo priimti pinigines lėšas iš asmenų, kurie nėra sudarę šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties. Apeliantas daro išvadą, kad už šildymo paslaugas gali atsiskaityti ir tretieji asmenys. Tačiau bet kuriuo atveju, jei prievolė atsiskaityti su šilumos tiekėju vykdoma netinkamai, atsakomybė už šiuos veiksmus tenka patalpų savininkui. Apeliantas taip pat pažymi, kad UAB „Vilniaus energija“ nežino apie asmenį, kuris atsiskaito už paslaugas, kadangi į banko sąskaitą pervedant pinigines lėšas jai pateikiami tik atsiskaitomosios knygelės numeriai. Taigi faktas, kad apeliantas priimdavo apmokėjimus iš trečiojo asmens nėra pagrindas tvirtinti, jog tarp A. B. ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis.Dėl sąskaitų už teikiamas šilumos paslaugas įteikimo tvarkos, ieškovas pabrėžia, kad nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį, bei nenumato būdo, kuriuo šios sąskaitos turėtų būti perduodamos vartotojui. Teigia, kad nagrinėjamu atveju prašymo siųsti sąskaitas už teikiamas paslaugas patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus miesto savivaldybės nebuvo gauta, todėl tas faktas, kad apeliantas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp apelianto ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis; Nagrinėjamu atveju LAT 2008-01-30 ir 2009-07-09 nutartimis yra išnagrinėjęs savo esme analogiškas bylas lyginant su šia. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d., įpareigojančios laikytis konstitucinės justicijos organo priimamų nutarimų, turėjo paisyti kasacinio teismo suformuoto precedento bei šią civilinę išspręsti ieškovo naudai;Remdamasis CK 6.156 str. 2d., apeliantas teigia, jog jis negali įpareigoti nuomininką pasirašyti sutarties, neturi jokių teisinių priemonių tai padaryti, jei jis to nepageidauja, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos apelianto rizikos būsto savininkui, nes apeliantas turėjo galimybę su buto nuomininkais sudaryti rašytinę šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau dėl savo nerūpestingumo neinicijavo rašytinės sutarties sudarymo yra nepagrįsta. Teigia, kad tuo tarpu būtent Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpų nuomotojas, gali kontroliuoti, ar nuomininkas laikosi LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarime numatytų pareigų, t.y. ar su šilumos tiekėju sudarė rašytinę sutartį, ar laiku atsiskaitė už teikiamas paslaugas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-22 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Remiantis šiuo sprendimu apeliantas turėjo pareigą sudaryti šilumos energijos prikimo – pardavimo sutartis, tačiau šios pareigos neįvykdė. Tai, kad nebuvo sudarytos rašytinės šiluminės energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys rodo, jog pats apeliantas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas Atsakovas laiko, kad tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Pažymi, kad UAB „Vilniaus energija“ neįvykdžius jai priklausančios pareigos ir nesudarius su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių patalpų nuomininkais rašytinių šiluminės energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad apeliantas ir tretieji asmenys konkliudentiniais veiksmais sudarė šilumos energijos ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl trečiojo asmens teisės atsiskaityti už teikiamas paslaugas atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra netaikomas CK 6.50 str., todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tai, kad UAB „Vilniaus energija“ priimdavo apmokėjimus iš trečiojo asmens įrodo, jog tarp A. B. ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo remiantis vien nuosavybės teisės faktu priteisti įsiskolinimą už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas, remdamasis LR įstatymų nuostatomis teigia, kad šilumos energijos tiekėjui yra nustatyta pareiga iki mėnesio 10 d. pateikti šilumos vartotojui apmokėti sąskaitą. Pažymi, kad atsakovas niekada nėra gavęs iš apelianto jokių sąskaitų ar pranešimų per visą įsiskolinimo susidarymo laikotarpį. Vadinasi, pats apeliantas šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininkus. Kadangi UAB „Vilniaus energija“ nevykdė teisės aktuose nurodytų prievolių, todėl jos neteisėti veiksmai negali tapti teisėtu ir pagrįstu reikalavimu priteisti skolą už šilumos energijos vartojimą. Be to, vien tik nuosavybės faktas negali būti pakankamas teisinis pagrindas kvalifikuojant energijos pirkimo – pardavimo sutarčių šalis. Pačio apelianto konkliudentiniai veiksmai rodo, jog sutarties šalimi laikytini nuomininkai.

Dėl LAT praktikos atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatytos kitokios faktinės bylos aplinkybės, todėl minėtos LAT nutartys, kaip precedentai nagrinėjamam ginčui spręsti negali būti taikomos.

Dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo tvarkos atsakovas teigia, kad UAB „Vilniaus energija“ privalėjo pateikti įrodymus, kad bent bandė inicijuoti rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Tačiau jokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog UAB „Vilniaus energija“ turėjo galimybę su buto nuomininkais sudaryti rašytinę šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau dėl savo nerūpestingumo to nepadarė.

Atsakovas pabrėžia, kad ieškovas nepagrįstai prašo priteisti 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą. Vilniaus miesto savivaldybė laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju tarp UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatas. Be to, ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai kad šios civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai. Buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuria surašyti specialių žinių neprireikė, bei iš ieškovo atstovo nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės. Taigi ieškovo reikalavimas priteisti 595 Lt už ieškinio parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme, bei 1210 Lt už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme yra visiškai nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus (dalyvaujančių joje asmenų paaiškinimus, 2000-09-27 nuomos sutartį), netinkamai įvertino jų turinį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad gyvenamųjų patalpų savininkas Vilniaus miesto savivaldybė neturi pareigos atlyginti tiekiamos šilumos energijos išlaidų.

Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, jog ginčas kilo dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t.y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas – asmuo, pagal įstatymą turtintis teisę į socialinį būstą.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas ginčą dėl to, kas – buto nuomininkas ar savininkas turi apmokėti susidariusį įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), netinkamai įvertino šios konkrečios bylos faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą bei neteisėtą išvadą, jog šiuo atveju už susidariusį įsiskolinimą yra atsakingi buto nuomininkai – T. M. ir A. B. .

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (b.l. 15-16). Laikotarpiu nuo 2004-12-01 iki 2008-12-31 tiektą šilumos energiją yra susidaręs 1169,72 Lt įsiskolinimas (b.l. 12). 2000-09-27 Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi Nr. 89 butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas T. M. (b.l.31).

Trečiųjų asmenų A. B. gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) nuo 1985-(duomenys neskelbtini), o T. M. - nuo (duomenys neskelbtini) (b.l. 37, 39). Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad A. B. laikotarpiu nuo 2004-12-24 iki 2007-09-03 mokėjo iš dalies už teikiamas paslaugas – šildymą ir karštą vandenį (b.l. 56).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini ir šioje byloje (CPK 4 str.).

Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Kaip minėta, nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo - pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentinias veiksmais tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų – patalpų, kurioms buvo tiekiama šilumos energija, nuomininkų, kadangi tokios išvados padaryti negalima. Nagrinėjamu atveju, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika T. M. ir A. B. galima būtų laikyti šilumos vartotoju, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas į bylą nepateikė.

Atsižvelgiant aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog laikantis kasacinio teismo išaiškinimo, šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo - pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog į šią bylą toks susitarimas nebuvo pateiktas, todėl atsakovo atsikirtimų argumentai, jog buto nuomininkai (tretieji asmenys) savo faktiniais veiksmais – iš dalies mokėdami už tiekiamą šilumą - pripažino savo prievolę ieškovui, teisinės reikšmės neturi. Taigi šiomis faktinėmis aplinkybėmis už butui tiektą šilumą privalo mokėti jo savininkas (atsakovas).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentais, kad faktas, jog ieškovas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), o ne tiesiogiai atsakovui, negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kaip teisingai nurodo apeliantas, nenumato, kokiu adresu vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį ir būdo, kuriuo sąskaitos būtų perduodamos vartotojams. Todėl minėtos sąskaitos pagal susiformavusią praktiką už suvartotą šilumos energiją buvo siunčiamos tuo adresu, kuriuo buvo tiekiamos paslaugos. Įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų išreiškęs norą, jog sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį būtų siunčiamos kitu adresu, byloje nebuvo pateikta.

Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, susiję su ieškovo reikalavimu priteisti palūkanas, apeliacinės instancijos teismo teigimu nėra teisiškai pagrįsti. Pažymėtina, jog konstatavus atsakovo piniginės prievolės ieškovui (apeliantui) egzistavimo faktą ir tenkinant reikalavimą priteisti apeliaciniame skunde įvardintą skolos sumą – 1169,72 Lt, iš atsakovo taip pat priteistinos ir įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos (CK 6.210 str., 6.37 str. 2 d.). Šios palūkanos teisės doktrinoje yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti, ir priteisiamos iš skolininko visais piniginių prievolių neįvykdymo atvejais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu, dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio.

Patenkinus ieškovo ieškinį, remiantis CPK 88, 93, 98 straipsniais, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovui iš atsakovo priteistina 429,10 Lt bylinėjimosi išlaidų (64 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą, 66 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 299,10 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą trečiajam asmeniui) ir 595 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas UAB „Vilniaus energija“ taip pat patyrė 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai (atstovavimas ir apeliacinio skundo parengimas) apmokėti.

Remiantis LITEKO duomenimis, teismuose yra nagrinėjama daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškovą tas pats advokatas atstovauja daugelyje analogiškų bylų, kuriose jau yra suformuota vieninga teismų praktika, dėl ko byla negali būti laikoma sudėtinga ir reikalaujanti daug advokato darbo bei laiko sąnaudų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgiant į jos veiklos pobūdį, turimą teisinę tarnybą, pasikartojantį bylų pobūdį, neturėjo būtinybės samdytis advokato: ieškovui UAB „Vilniaus energija“ teikti teisės konsultacijas, rengti teisinę reikšmę turinčių dokumentų projektus, atstovauti ieškovui ir jo teisiniams interesams visų instancijų teismuose nagrinėjant visas civilines bylas galėjo ir ieškovo juristai.

Taigi įvertinus nagrinėtos bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 300 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Viso ieškovui iš atsakovo priteistina 895 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 12,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 12,95 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini)) 1169,72 (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt devynis) litus 72 centus skolos už šildymą, 5 (penkis) procentus palūkanų už priteistą 1169,72 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-03-17) iki visiško sprendimo įvykdymo dienos, 429 (keturis šimtus dvidešimt devynis) litus 10 centų bylinėjimosi išlaidų ir 895 (aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis) litus išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 12 (dvylika) litų 95 centų pašto išlaidų (įmokos kodas 5660)

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėKolegijos teisėjai Dalia VišinskienėPetras Jaržemskis