Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, atstovui S. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. R. ir J. R. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjų atstovas advokatas teismo posėdyje palaikė skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjų prašymas grindžiamas prejudiciniais faktais, kuriuos įsiteisėjusiuose galutiniuose procesiniuose dokumentuose nustatė Zarasų rajono apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos administracinis teismas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Remiantis bylos duomenimis, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-899-739/2016) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei proceso dalyvių teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, sprendžiama, kad pareiškėjams priklausantis žemėssklypas Pakačinių k., Antazavės sen. Zarasų r., kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) Antazavės k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), yra Sartų ir Gražutės regioninių parkų rekreacinėje teritorijoje, Zalvės ežero apsaugos juostoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Iki 2007 m. kovo 1 d. šis žemės sklypas priklausė S. L. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė, pritarus Direkcijai, išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas, 2003 m. gegužės 8 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui S. L. buvusios sodybos atstatymui. 2003 m. birželio 18 d. Zarasų rajono nuolatinės statybos komisija, kurios sudėtyje taip pat buvo Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė ir Direkcijos direktorius, suderino buvusios sodybos atstatymo esamoje sodybvietėje Pakačinių kaime Antazavės seniūnijoje, Zarasų rajone projektą. Zarasų rajono savivaldybės administracija 2003m. birželio 25 d. S. L. išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 1 d. privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjai įsigijo Žemės sklypą iš buvusio savininko S. L,.2007 m. gegužės 25 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statybos leidimo išdavimo R. R.“ išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti ūkinį pastatą Pakačinių k. Antazavės sen. Zarasų r. (buvęs S. L. 2003m. birželio 25 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtų statybą leidžiančių dokumentų pagrindu pareiškėjai 2007 metais pradėjo statyti ūkinį pastatą Žemės sklype. 2010 m. balandžio 7 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius Statybos patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad R. R. Žemės sklype stato statinį – ūkinį pastatą, statybos darbų būklė-vykdomi vidaus apdailos darbai, statinio ilgio, pločio ir aukščio išmatavimai atitinka projekte nurodytiems matmenims.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2012 pagal Vilniaus vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai, R. R., Direkcijai, tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, J. R., V. L., Lietuvos Respublikos Vyriausybei, konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Direkcija, spręsdamos dėl statybos leidimo išdavimo, organizuodamos ir kontroliuodamos statybas miško žemėje, nesilaikė teisės aktų hierarchijos, kadangi vadovavosi žemesnės galios poįstatyminiu teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu, o ne Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (toliau – ir Žemės įstatymas) ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymu (toliau – ir Miškų įstatymas), kuris būdamas aukštesnės galios teisės aktu bei specialiuoju įstatymu, reglamentuojančiu statybos miško žemėje klausimus, nenumatė galimybės miško žemėje statyti ūkio pastatų. Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003 m. gegužės 8 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. gegužės 25 d. priimdama įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. birželio 25d ir 2007 m. gegužės 25 d. išduodama statybos leidimus Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktą, 24 straipsnio 2 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 5 dalį, 40 straipsnį, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostatas, todėl Zarasų rajono apylinkės teismas minėtuoju 2012 m. vasario 21 d. sprendimu panaikino nurodytus administracinius aktus.

Zarasų rajono apylinkės teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 30 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis, jog bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais yra laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, o pagal to paties straipsnio 32 dalį už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą, išanalizavo Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Direkcijos veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, jog pritarus Direkcijai, 2003 m. gegužės 8 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė buvusiam statytojui S. L. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą ir 2003 m. birželio 25 d. išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), o remdamasi Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. gegužės 25 d. pareiškėjui išdavė statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), Zarasų rajono apylinkės teismas konstatavo, kad minėtosios institucijos netinkamai taikė teisės aktus, pažeidė įstatymų reikalavimus ir nepagrįstai priėmė ir išdavė statybą leidžiančius dokumentus, todėl buvo neteisėtai pradėtas statyti ūkinis pastatas miškų ūkio paskirties žemės sklype. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas R. R. nedalyvavo priimant 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą išduoti jam statybos leidimą, taip pat niekaip tokio sprendimo priėmimui nedarė įtakos. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinio kodekso) 4.103 straipsnio 3 dalimi ir Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalimi, 32 dalimi, 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas padarė išvadą, kad Statybos įstatyme (28¹ straipsnio 2 dalies 1 punkte) nurodyti kalti asmenys, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai statomas ūkinis pastatas, yra būtent Zarasų rajono savivaldybės administracija ir Direkcija. Spręsdamas dėl šių institucijų kaltės dydžio, teismas padarė išvadą, kad Direkcija šiame procese dalyvavo vieną kartą, kai pritarė projektavimo sąlygų sąvado Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimui, kitus sprendimus (patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą, išdavė statybos leidimus) priėmė Zarasų rajono savivaldybės administracija (jos pareigūnai). Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad neteisėtai statomas ūkinis pastatas turi būti nugriautas, panaudojant 80 procentų Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšų ir 20 procentų Direkcijos lėšų.

Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimu buvo panaikinti neteisėti Zarasų rajono savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai: Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2003 m. gegužės 8 d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui S. L. buvusios sodybos atstatymui esamoje sodybvietėje Pakačinių k., Antazavės sen., Zarasų r.; Zarasų rajono savivaldybės vyriausiosios architektės statytojui S. L. 2003 m. birželio 25 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato statybai Pakačinių k., Antazavės sen., Zarasų r., Žemės sklype; Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) R. R. išdavimo; Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) R. R. išduotas 2007 m. gegužės 25 d. statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtuoju Zarasų rajono apylinkės teismo sprendimu statytojas R. R. buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Direkcijos lėšomis (20 procentų) nugriauti jam ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-949-302/2013) paliko Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė savavališkos statybos padarinių kaštus paskirstyti tiems asmenims, kurių veiklos rezultate atsirado neteisėtas statybas nulėmę aktai. Spręsdamas dėl Direkcijos veiksmų, sąlygojusių ūkinio pastato statybos neteisėtumą, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Zarasų rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino abiejų institucijų veiksmus, įskaitant ir Direkcijos kaltės dydį bei statinio griovimo išlaidų atlyginimo dalis.

Nagrinėjant bylą, taip pat nustatyta, kad 2015 m. kovo 18 d. pareiškėjai prašymu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė iš Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, priteisti 54 879,85 Eur turtinės žalos, kurią patyrė dėl neteisėtos pripažinta ūkinio pastato Žemės sklype statybos, atlyginimo. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-899-739/2016 ir atsižvelgęs į Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendime nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, 2016 m. gruodžio 21 d. sprendime konstatavo, kad vykdant Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimą, 2015 m. lapkričio mėn. buvo nugriautas pareiškėjų ūkinis pastatas, todėl civilinėje byloje nustatytas neteisėtas Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Direkcijos veikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjams priklausančio ūkinio pastato nugriovimą ir turėjo tiesioginį priežastinį ryšį pareiškėjų turtinei žalai atsirasti. Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjų patirtus nuostolius, susijusius su ūkinio pastato statyba, bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas pardavė dalį ūkinio pastato griovimo metu išsaugotų jo statybai panaudotų statybinių medžiagų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams atlygintinų nuostolių suma yra 27 374,69 Eur. Spręsdamas dėl pareiškėjams priteistinos turtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas rėmėsi Zarasų rajono apylinkės teismo sprendime nustatytu viešojo administravimo subjektų, kurių priimti aktai nulėmė pareiškėjų ūkinio pastato statybos neteisėtumą, kaltės dydžiu bei atsižvelgdamas į tai, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų aktų priėmimas 80 proc. nulėmė ūkinio pastato statybos neteisėtumą, nusprendė iš Zarasų rajono savivaldybės abiem pareiškėjams priteisti 80 proc. atlygintinų nuostolių dydžio turtinės žalos atlyginimą, t. y. 21 899, 75 Eur.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kelia reikalavimą priteisti turtinės žalos, patirtos dėl Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, neteisėtų veiksmų (aktų), dėl kurių buvo pradėtos neteisėtomis pripažintos ūkinio pastato statybos Žemės sklype, atlyginimą.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalis) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalis) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Įstatymų leidėjas taip pat nustatė, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tik tada, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-183/2012).

Sprendžiant dėl pareiškėjų reikalavimo atlyginti turtinę žalą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Direkcijos, pažymėtina, jog, kaip minėta, Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendime pripažino, kad Direkcijos kalti veiksmai turėjo įtakos neteisėtomis pripažintų statybų vykdymui bei įvertino šios institucijos kaltės dydį (procentine išraiška), tuo tarpu Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendime nustatė pareiškėjams atlygintinos turtinės žalos dydį (eurais). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra konstatuotas Direkcijos neteisėtų veiksmų faktas, kaltės dydis bei atlygintinos turtinės žalos dydis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas, įsiteisėjus teismo sprendimui, proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams ginčyti kitoje byloje teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyjaresjudicatagalią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P442-166/2011).ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tokie faktai vadinami prejudiciniais. Įsiteisėjus teismo sprendimui, jų nebereikia įrodinėti, be to, šalys jų nebegali ginčyti. Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A662-2778/2011). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1180/2013).

Šiuo aspektu, pažymėtina, jog pareiškėjai R. ir J. R. bei atsakovės atstovė Direkcija, atitinkamai turėdami pareiškėjų, atsakovų bei trečiojo suinteresuotojo asmens procesinį statusą, dalyvavo tiek civilinėje byloje (Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byla Nr. 2-3-412/2012, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-949-302/2013), tiek ir administracinėje byloje (Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-899-739/2016), kuriose įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo nustatyti juridiniai faktai dėl Direkcijos kaltės pripažinimo ir jos dydžio, taip pat pareiškėjams atlygintinos turtinės žalos dydžio. Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad egzistuoja visos sąlygos civilinėje ir administracinėje byloje nustatytus faktus pripažinti prejudiciniais faktais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Taigi, Zarasų rajono apylinkės teismui ir Vilniaus apygardos teismui nustačius, kad Direkcija, vieną kartą pritardama projektavimo sąlygų sąvado Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimui, dalyvavo statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procese, galutiniuose procesiniuose aktuose konstatavo, kad šios institucijos lėšų, naudojamų nugriaunant ūkinį pastatą, dalis turi sudaryti 20 procentų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareiškėjų prašomos priteisti atlygintinos turtinės žalos dydžio, teismas taip pat atsižvelgia į Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-899-739/2016 nustatyta pareiškėjų patirtų nuostolių bendra suma, kurią teismas įvertino 27 374,69 Eur ir apskaičiuodamas pareiškėjams iš atsakovės Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, priteistinos turtinės žalos dydį, vadovavosi Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, t. y. tai, jog dėl Zarasų rajono savivaldybės administracijos neteisėtų aktų, šios institucijos kaltė buvo įvertinta 80 procentų, todėl abiem pareiškėjams iš atsakovės priteisė 21 899,75 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą.

Remdamasis aptartoje Zarasų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3-412/2012 nustatytu Direkcijos neteisėtų veiksmų, nulėmusių ūkinio pastato statybos neteisėtumą, kaltės dydžiu (20 procentų) ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-899-739/2016 nustatytu pareiškėjams atlygintinų nuostolių bendros sumos dydžiu (27374,69 Eur), teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Direkcijos, abiejų pareiškėjų naudai priteistinas 20 procentų atlygintinais pripažintų nuostolių dydžio turtinės žalos atlyginimas, t. y. bendroje sumoje 5 474,94 Eur.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai taip pat prašo priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: išlaidas advokato pagalbai už prašymo parengimą ir už atstovavimą administracinės bylos nagrinėjime teismo posėdyje apmokėti.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip kad nustato Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatos (nagrinėjamai bylai aktuali 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija; toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina rekomenduojamus priteistinus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalius dydžius, apskaičiuojamus taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2. punktą už ieškinio parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5; pagal 8.19 punktą – už vieną atstovavimo teisme valandą taikomas 0,1 koeficientas. Pažymėtina, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas).

Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjai teismui pateiktame 2017 m. gegužės 24 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, kad už teismo procesinių dokumentų parengimą ir padavimą advokatui sumokėjo 360 Eur, už atstovavimą administracinės bylos nagrinėjime teisme 80 Eur. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pareiškėjai pateikė: 2017 m. vasario 7 d. atstovavimo sutarties kopiją, 2017 m. vasario 8 d. ir 2017 m. gegužės 24 d. sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas ir mokėjimus pagal šias sąskaitas patvirtinančių dokumentų kopijas.

Prašymo teismui pateikimo dieną taikytinas 793,3 Eur dydžio Lietuvos statistikos departamento paskelbtas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių); o 2017 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu galiojo 822,8 Eur vidutinis mėnesinis bruto dydis. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjų prašoma priteisti 360 Eur suma už 2017 m. vasario 8 d. prašymo teismui parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, tuo tarpu 2017 m. gegužės 25 d. teismo posėdis truko 29 min., tačiau vadovaujantis teisingumo, protingumo principais darytina išvada, kad yra pagrindas pareiškėjams priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato suteiktas teisines paslaugas atstovaujant pareiškėjų interesus teismo posėdyje. Taigi, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžiai neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų dydžių, tačiau teismas įvertinęs tai, jog pareiškėjų teismui pateiktame 2017 m. vasario 8 d. prašyme pakartotos Panevėžio apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2016 m. gruodžio 21 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės bei motyvai, taip pat tai, jog pareiškėjų atstovas pareiškėjų interesus gynė nagrinėjant civilinę ir administracinę bylas, kuriose nustatyti prejudiciniai faktai sąlygojo nagrinėjamos administracinės bylos rezultatą, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų atstovo dalyvavimas reikalavo mažesnių darbo ir laiko sąnaudų, nes advokatui buvo žinoma bylos esmė, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra mažintina ir pareiškėjų naudai iš atsakovės atstovės Direkcijos iš viso priteistina 390,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjų R. R. ir J. R. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, patenkinti.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjams R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 5 474,94 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 94 euro centus) turtinės žalos atlyginimą ir 390,00 Eur (tris šimtus devyniasdešimt eurų, 00 euro centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.