- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-949-302/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00953-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo, Vilniaus
- Atsakovas
- Sartų regioninio parko direkcijos, R. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ginančio viešąjį interesą, atsakovų Sartų regioninio parko direkcijos, ir R. R., trečiųjų asmenų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ginančio viešąjį interesą patikslintą ieškinį atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai, R. R., Sartų regioninio parko direkcijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, J. R., V. L., Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl Zarasų rajono savivaldybės administracijos išduotų projektavimo sąlygų sąvado, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, leidimų statybai panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo,Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ginantis viešąjį interesą kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti 2003-05-08 Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27 statytojui S. L. buvusios sodybos atstatymui esamoje sodybvietėje (duomenys neskelbtini). Panaikinti 2003-06-25 statytojui S. L. Zarasų rajono savivaldybės vyriausiojo architekto išduotą statybos leidimą Nr. 20 ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymą Nr. 1-341. Panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymu Nr. 1-341 R. R. išduotą 2007-05-25 statybos leidimą Nr. 67 (buvusį S. L. 2003-06-25 statybos leidimą Nr.20). Įpareigoti statytoją R. R. savo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architekto 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvado Nr. 27, Zarasų rajono savivaldybės vyriausiojo architekto 2003-06-25 statybos leidimo Nr. 20, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymo Nr. I- 341 ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 statybos leidimo Nr. 67 pagrindu statomą ūkinį pastatą, esantį žemės sklype (duomenys neskelbtini). (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra Sartų regioninio parko rekreacinėje teritorijoje, Zalvės ežero apsaugos juostoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Tokio pobūdžio žemės sklype gali būti tik medienos statiniai arba su medžiu susiję statiniai. Žemės įstatymas irgi nenumato tokių statybų tokiame žemės sklype. Šias statybas draudžia Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimas turi ypatingą reikšmę. Miškų ir žemės įstatymai buvo priimti 1994 metais. Žemės sklypas kuriame yra ūkinis pastatas, priklauso miškų ūkio paskirčiai. Ūkinis pastatas nėra nei medienos statinys, nei su medžiu susijęs pastatas. Statybos įstatymas reglamentuoja, kad savavališka statyba turi būti pašalinta. Tai yra viešas interesas. Viešasis interesas negali būti siekiamas netaikant realių pasekmių. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog tiek 2003 metais, tiek 2007 metais buvo leista miškų ūkio paskirties žemėje statyti ūkinį pastatą. Iš bendro pobūdžio teiginių apie ūkinį pastatą galima daryti išvadą, kad tai nėra medienos statinys. Šis sklypas yra rekreacinėje juostoje. Akivaizdu, kad statyba miškų ūkio paskirties žemėje negali būti leistina. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas negali būti laikomas specialia norma, jei draudimas nurodytas Žemės, Miškų įstatymuose. Miškų ir žemės įstatymai visada draudė statybas miško ūkio paskirties žemėje. Ginčo sklypas nėra sodybvietė, tame sklype niekada nebuvo gyvenamojo namo, yra tik rūsys. Statybos leidimas R. R. priimtas jau po Konstitucinio teismo nutarimo. 2003 metų projektavimo sąvadas ir S. L. išduotas leidimas negrindžia, kad jie turi galioti toliau. R. R. įsigijęs sklypą įsigijo tik pamatus, o 2007 m. gegužės 25 dieną išduoto statybos leidimo pagrindu pastatė pastatą. Atsakovas statytojas R. R. turi būti įpareigotas ginčo statinį nugriauti, nes statyba miškų ūkio paskirtyje negalima. Ginčo statinys turi būti nugriautas patikslintame ieškinyje nurodytų asmenų lėšomis. Statybų draudimas miško paskirties žemėje buvo įtvirtintas žemės ir miškų įstatymuose. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Viešojo administravimo subjektai ir asmenys, kurie ketina vykdyti kažkokią veiklą – įstatymų reikalavimus turi žinoti ir įstatyminių ribojimų nepaisyti negali. Visa šių aplinkybių visuma rodo, kad kaltais asmenimis turi būti laikomi savivaldybės institucija, Sartų direkcija, statytojas. Griauti ginčo pastatą reikėtų iki tokio lygio kokia buvo padėtis iki akto priėmimo, rūsys turėtų būti paliktas.
Atsiliepimas
Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad išduodant S. L. 2003-05-08 projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27, bei statybos leidimą Nr. 20, buvo vadovautasi LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., kuriame, numatyta galimybė vykdyti statybas, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl šiame žemės sklype buvusios sodybos. Statybos leidimas S. L. buvo išduotas 2003-05-08, kada Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, dar nebuvo priimtas. 2007-03-01 privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi S. L. pardavė R. R. bendrojon sutuoktinių nuosavybėn žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kadastriniu adresu (duomenys neskelbtini) Antazavės k.v., unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymu Nr. I-341 R. R. 2007-05-25 Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architekto buvo išduotas statybos leidimas Nr. 67. R. R. įsigijęs nuosavybėn žemės sklypą, kuriame jau buvo pradėtos vykdyti statybos, įgijo teisėtą lūkestį toliau vykdyti statybas. Kadangi tai yra analogiškas statybos leidimas, todėl Zarasų rajono savivaldybės administracija nematė kliūčių išduoti statybos leidimą ir R. R., o minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimo byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, tinkamai neįvertino. Atsiliepime taip pat nurodė, kad žemės sklypas yra Sartų regioninio parko direkcijos teritorijoje, todėl atsakovu šioje byloje turi būti ir Sartų regioninio parko direkcija (I t., b.l. 53-56).
Atsakovas R. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad įsigijo žemės sklypą su galiojančiu statybos leidimu, pratęsė šio leidimo galiojimą ir šį leidimą realizavo – pastatė statinį. Jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų susijusių su statybos leidimų gavimu, statinio statybos reikalavimų nepažeidė. VĮ Registrų centro išduotoje pažymoje apie žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pagrindinė tikslinė paskirtis – miškų ūkio žemė, miško žemės plotas sudaro 1,28000 ha, kitos žemės plotas – 0,4000 ha. Šiame kitos žemės plote buvo statinys – rūsys, ant kurio ir statomas ūkinės paskirties pastatas. Šis ūkinės paskirties pastatas, laikomas skirtu miško priežiūrai ir iki Konstitucinio teismo sprendimo įsigaliojimo, tokios paskirties pastatai galėjo būti statomi sutinkamai su LR Miškų įstatymo 11 str. 2 d., todėl išduotas statybos leidimas, nepakeičiant miško žemės naudojimo paskirties, kai atstatomas ūkinės paskirties statinys, neprieštarauja LR Miškų įstatymo reikalavimams. Su Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pateiktais teismui reikalavimais nesutiko, prašė jų netenkinti, pareiškimą atmesti (I t., b.l. 86-88).
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiojo architekto 2003-05-08 patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27 statytojui S. L. buvusios sodybos atstatymui esamoje sodybvietėje (duomenys neskelbtini). Panaikino Zarasų rajono savivaldybės vyriausiojo architekto statytojui S. L. 2003-06-25 išduotą statybos leidimą Nr. 20 ūkinio pastato statybai (duomenys neskelbtini), žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). Panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymą Nr. 1-341 dėl statybos leidimo Nr. 67 R. R. išdavimo. Panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007-05-25 įsakymu Nr. 1-341 R. R. išduotą 2007-05-25 statybos leidimą Nr. 67 (buvusį S. L. 2003-06-25 statybos leidimą Nr.20). Įpareigojo statytoją R. R. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis (20 procentų) nugriauti R. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Nustatė, kad jeigu R. R. per nurodytą terminą neįvykdys teismo sprendimo, nurodytus veiksmus (nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę) turi teisę atlikti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, išieškant iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos statinio griovimui ir statybvietės sutvarkymui reikiamas išlaidas. Teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, konstatavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2003-05-08 patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27, 2007-05-25 priimdama įsakymą Nr. I-341, 2003-06-25 ir 2007-05-25 išduodama statybos leidimus Nr. 20 ir 67, pažeidė LR miškų įstatymo 2 str. 3 d., LR žemės įstatymo 21 str. 1 p., 24 str. 2 d., 31 str. 2 d., 5 d., 40 str., LR saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 8 d., nuostatas, todėl administracinius aktus panaikino. Teismas sutiko su ieškovo reikalavimu, kad pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, būtina išspręsti tokios statybos padarinių šalinimo klausimą. Konstatavo, jog atsakovui R. R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)., kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra leistina tik medienos sandėlių bei kitų specializuotų, su mišku susijusių įrenginių, statyba, o R. R. statomo ūkinio pastato statyba yra negalima. Todėl teismo manymu, neteisėtai pastatytas ūkinis pastatas turi būti nugriautas vadovaujantis Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes Miškų, Žemės įstatymų normas pažeidžiant pastatytas statinys negali būti įteisinamas pasinaudojant Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies kituose punktuose nustatyta procedūra. Pasak pirmosios instancijos teismo, kadangi atsakovas R. R. nedalyvavo priimant 2007-05-25 įsakymą išduoti jam statybos leidimą, niekaip tokio sprendimo priėmimo neįtakojo, sprendimas išduoti ar neišduoti jam statybos leidimą niekaip nepriklausė nuo jo valios, o projektavimo sąlygų sąvado tvirtinimo (2003-05-08) ir pirminio statybos leidimo išdavimo (2003-06-25) metu jis apskritai nebuvo šių procesų dalyviu, todėl jį iš sąrašo asmenų, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai statomas ūkinis pastatas, eliminavo. Teismas sprendė, kad neteisėtai statomas ūkinis pastatas turi būti nugriautas panaudojant 80 procentų Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšų ir 20 procentų Sartų regioninio parko direkcijos lėšų. Teismo manymu, kadangi teismo sprendimą, kuriuo statytojas atsakovas R. R. įpareigojamas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, gali įvykdyti ne vien tik asmeniškai šis atsakovas (LR CPK 273 str. 1 d., LR statybos įstatymo 28¹ str. 9 d.), todėl nustatė, kad atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo iki nustatyto termino, sprendime nurodytus veiksmus turi teisę atlikti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, išieškant iš atsakovų Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos reikiamas išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas ( ieškovas) Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: pakeisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-02-21 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-420/2012 dalį dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo ją išdėstant taip: „Įpareigoti statytoją R. R. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis, Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis lygiomis dalimis nugriauti R. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)., kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę; Nustatyti, kad jeigu R. R. per nurodytą terminą neįvykdys teismo sprendimo, nurodytus veiksmus (nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę) turi teisę atlikti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, išieškant iš R. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos statinio griovimui ir statybvietės sutvarkymui reikiamas išlaidas". Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad administraciniai aktai turi būti panaikinti, todėl šios dalies neginčija. Ieškovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad panaikinus kaip neteisėtus ginčijamus statybą leidžiančius dokumentus turi būti šalinami pagal šiuos neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus atsiradę statybos padariniai, dėl ko įpareigojo statytoją, t.y. atsakovą R. R. nugriauti neteisėtai statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę. Tačiau apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28¹ str. 2 d. 1 p. normą, įpareigojančią teismą nustatyti kaltus dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus asmenis, kurių lėšomis turi būti nugriaunamas neteisėtas statinys ir sutvarkoma statybvietė. Apeliantas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus R. R. nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype yra Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Sartų regioninio parko direkcijos kaltė, tačiau nesutinka, kad dėl minėtos neteisėtos statybos nėra statytojo R. R. kaltės.
Apeliantas ( atsakovas) Sartų regioninio parko direkcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 21d. sprendimą pakeisti iš dalies, t.y. panaikinti sprendimą dalyje, kurioje paskirstytos neteisėtai statomo statinio griovimo išlaidos ir perskirstyti šias išlaidas, nustatant, kad neteisėtai pastatytas statinys griaunamas statytojo ir Zarasų rajono savivaldybės lėšomis. Apelianto manymu, būtent Zarasų rajono savivaldybės administracija, priimdama Zarasų rajono apylinkės teismo sprendimu naikinamus aktus: 2003-06-25 išduotą S. L. ir naikinamą statybos leidimą Nr. 20 ir 2007-05-25 R. R. išduotą naikinamas statybos leidimas Nr. 67, turėjo užtikrinti jos (institucijos) ar jos pareigūnų išduodamų aktų teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliantas (atsakovas) R. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dalyje, kurioje atsakovas R. R. įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis (20 procentų) nugriauti R. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, ir dalyje, kurioje nustatyta, jog per nurodytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo nurodytus veiksmus turi teisę atlikti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bei šioje dalyje ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Nurodo, kad sprendimas priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas. Teismas netinkamai aiškino apelianto teisę statyti ūkinį pastatą Žemės įstatymo 29 str. prasme. Statybos įstatymo 28¹ straipsnio prasme bei Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 d. prasme. Teismas be pagrindo apeliantui nuosavybės teise priklausantį visą žemės sklypą priskyrė prie miško žemės, neatsižvelgdamas, kad 0,11 ha sklypo dalis yra kitos paskirties nenaudojama žemė, kurioje pagal minėtus teisės aktus apeliantui buvo pagrįstai išduotas statybos leidimas ir jis pastatė ūkio pastatą.
Pasak apelianto R. R., teismas nustatęs visas aplinkybes, turėjo nuspręsti nenugriauti ūkinio pastato, kadangi teismas nenustatė apelianto R. R. kaltės dėl vykdytų statybų. Be to apeliantas R. R. atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypas, kuriame pastatytas ūkinis pastatas, yra Sartų regioninio parko rekreacinėje teritorijoje, t.y. poilsio zonoje. Šalia esantis Zalvės ežeras yra apstatytas ir kitais pastatais - poilsinėmis, todėl R. R. priklausančiame sklype pastatytas ūkinis pastatas šioje faktinėje situacijoje dera su visa aplinka, jokių neigiamų padarinių visuomenei ir aplinkai nesukelia. Priešingai, minėtos poilsinės yra senos, apleistos, mažai prižiūrimos, todėl darko bendrą ežero ir vietovės vaizdą, tokiu būdu darydamos neigiamą poveikį aplinkai. Tuo tarpu R. R. priklausantis sklypas yra prižiūrimas ir tvarkomas, pastatas yra tvarkingas, todėl gali būti tinkamas pavyzdys kitų šalia esančių žemės sklypų savininkams, kaip reikėtų tvarkytis, ir gali būti svarbi paskata sutvarkyti apleistą Zalvės ežero pakrantę. Apelianto R. R. manymu, tokia faktinė situacija puikiai atitinka visuomenės interesą į švarią ir gražią aplinką, tvarkingą rekreacinę teritoriją. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad statybos padarinių šalinimas nagrinėjamu atveju sukels neproporcingai didelių nuostolių bei į tai, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją lėmė įstatymų ir kitų teisės aktų painiava.
Šalies argumentai
Apeliantas (trečiasis asmuo) Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti iš dalies, t.y. panaikinti sprendimą dalyje, kurioje paskirstytos neteisėtai statomo statinio griovimo išlaidos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nustatyti, kad neteisėtai pastatytas statinys griaunamas statytojo ir Zarasų rajono savivaldybės lėšomis. Nurodo, kad iš R. R. išduoto statybos leidimo matyti, kad jo vardu perregistruotas S. L. 2003 m. išduotas statybos leidimas. R. R. leidimas išduotas 2007 m. gegužės 25 d., t.y. praėjus beveik 4 metams po to, kai statybos leidimas buvo išduotas S. L.. Pažymi, kad duomenų apie tai, jog statybos darbai buvo pradėti byloje nesurinkta, nors vertinant statybos leidimo R. R. išdavimo (perregistravimo) teisėtumą tai yra labai svarbūs duomenys. Statybos darbų pradžios momentas ir šių darbų apimtis bei pobūdis reikšmingi, sprendžiant ar 2003 m. S. L. išduoto statybos leidimo galiojimas nebuvo pasibaigęs iki jo perregistravimo R. R., ar jį buvo galima perregistruoti. Anot apelianto, nuo to, ar statybos leidimas R. R. buvo perregistruotas, ar buvo išduotas naujas, priklauso Direkcijai kylančios teisinės pasekmės. Apelianto manymu, jei S. L. išduotas statybos leidimas negalėjo būti perregistruotas, dėl to, kad neteko galios, tai R. R. išduotas statybos leidimas turėtų būti vertinamas kaip naujai išduotas leidimas. Tokiu atveju Direkcijai negalėtų kilti atsakomybė, nes Direkcija šį statybos leidimą išduodant nedalyvavo. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas R. R. nedalyvavo priimant 2007-05-25 įsakymą išduoti jam statybos leidimą, niekaip tokio sprendimo priėmimo neįtakojo, sprendimas išduoti ar neišduoti jam statybos leidimą niekaip nepriklausė nuo jo valios, kadangi jei nurodytas sprendimas visiškai nepriklausytų nuo R. R. valios, išeitų, kad Zarasų rajono savivaldybė S. L. išduotą statybos leidimą perrašė savo iniciatyva. Šiuo atveju statybos leidimas buvo perrašytas R. R. pateikus prašymą. Apelianto manymu atsakovas R. R. turėtų padengti neteisėtai statomo statinio griovimo išlaidas. Apeliantas taip pat pažymi, kad tarnybos nuomone Direkcijai nustatyta griovimo išlaidų dalis nepagrįstai didelė, be to Direkcijos dalies nustatymas procentine išraiška nėra teisingas, kadangi sudaro galimybes statytojui piktnaudžiauti pasirenkant statinio griovimo būdą.
Apeliantas ( trečiasis asmuo) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama LR aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas nenustatė statytojo kaltės ir nepriteisė be visų kitų institucijų ir jo lėšomis nugriauti ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apelianto manymu, teismas vertindamas susiklosčiusius teisinius santykius per siaurai taikė Statybos įstatymo normas ir visai neatsižvelgė į tai, kad statytojas pagal Statybos įstatymą turi ne tik teises, bet ir pareigas, o esant Statybos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytam pareigų neatlikimui ar netinkamam jų atlikimui, neabejotinai turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl statytojo atsakomybės (kaltės). Atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypas patenka į pakrantės apsaugos zoną ir juostą, todėl taikomas turėjo būti Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, nustatantis, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose -paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose - su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Apeliantas taip pat pažymi, kad norint keisti žemės sklypui nustatytus apribojimus, turėjo būti vykdomas teritorijų planavimas — taip pakeičiant, jeigu teisės aktai leidžia, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Apelianto manymu, vertinant statytojo veiksmus, svarbu atsižvelgti į tai, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai buvo įvardyta žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis - miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl laikytina, kad įsigyjant žemės sklypą atsakovui buvo žinomi apribojimai. Taip pat, kad visi atsakovai turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti ūkinius statinius miškų ūkio paskirties žemėje.
Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą atsiliepime į atsakovų bei trečiųjų asmenų apeliacinius skundus prašo: trečiojo asmens LR Vyriausybės, atstovaujamos LR aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti; atsakovo R. R. apeliacinį skundą atmesti; atsakovės Sartų regioninio parko direkcijos ir trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies- dalyje, kurioje prašoma nustatyti, kad neteisėtai pastatytas statinys griaunamas ir statytojo lėšomis. Ieškovas sutinka su LR Vyriausybės, atstovaujamos LR aplinkos ministerijos apeliacinio skundo argumentais, kartu pažymi, kad jie iš esmės atitinka ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Su atsakovo R. R. apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka ir mano, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir pagrindo tenkinti apeliacinį skundą neduoda. Su atsakovės Sartų regioninio parko direkcijos ir trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliaciniais skundais ieškovas sutinka iš dalies ir pabrėžia, kad išsamūs ieškovo argumentai šiuo klausimu išdėstyti ieškovo apeliaciniame skunde.
Atsakovas R. R. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovo Sartų regioninio parko direkcijos, taip pat trečiųjų asmenų LR Vyriausybės, atstovaujamos LR aplinkos ministerijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, atmesti. Nurodo, kad 2007-05-25 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. I-341 R. R. išduotas statybos leidimas Nr. 67 buvo ne naujas leidimas, o S. L. jau išduoto leidimo perregistravimas. Pažymi, kad, kadangi statybos leidimo išdavimo S. L. proceso metu nedalyvavo, leidimo išdavimo aplinkybės jam nebuvo žinomos. Nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisingai nenustatė atsakovo R. R. kaltės, todėl šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.
A. Z. rajono savivaldybės administracija atsiliepime į Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą bei LR Vyriausybės, atstovaujamos LR aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria teismas nenustatė statytojo kaltės ir nepriteisė, be visų kitų institucijų ir jo lėšomis nugriauti ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę, panaikinti. Atsiliepime į Sartų regioninio parko direkcijos ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus. Atsiliepime į atsakovo R. R. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria atsakovas R. R. įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis (20 procentų) nugriauti R. R. ir J. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statomą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę ir dalyje, kurioje nustatyta, kad per nurodytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo nurodytus veiksmus turi teisę atlikti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą bei LR Vyriausybės, atstovaujamos LR aplinkos ministerijos apeliacinius skundus prašo minėtų apeliantų apeliacinius skundu patenkinti. Atkreipia dėmesį, kad tiek Žemės įstatyme, tiek Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios nustatytų galimybę miško ūkio paskirties žemėje statyti statinius, išskyrus medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus, poilsio, žvėrių pašarų aikšteles ir kt. Pažymi, kad 2007-05-25 statybos leidimo Nr. 67 išdavimo R. R. metu galiojusio Statybos įstatymo 34 str. 2 d. buvo nustatyta, kad juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės pereina tik po to, kai šis leidimas perregistruojamas statinį įsigijusio asmens vardu.
Trečiasis asmuo LR Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad su ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą apeliaciniame skunde išsakytais motyvais, jog dėl neteisėtos statybos be visų kitų asmenų, turėtų būti nustatyta ir statytojo kaltė, sutinka. Pažymi, kad su atsakovo R. R. apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas bei prieštarauja egzistuojančiai LAT praktikai. Nurodo, kad nėra pagrindo remtis ir vadovautis teisės aktais, kurie statybos leidimo išdavimo metu jau nebegaliojo ar buvo pakeisti. Trečiasis asmuo sutinka su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais dėl statytojo atsakomybės ir prašymu, kad statinys turėtų būti griaunamas ir statytojo lėšomis. Dėl kitų apeliantų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Sartų regioninio parko direkcijos argumentų dėl Sartų regioninio parko direkcijos atsakomybės ir kaltės laipsnio, pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismas nustatytų faktą, kad, kaip nurodo apeliantai, statybos darbai nebuvo pradėti išdavus 2003 m. statybos leidimą, o jie prasidėjo tik 2007 m. išdavus R. R. statybos leidimą, mano, kad vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalimi, turėjo būti ne perrašytas statybos leidimas-kaip tai padarė Zarasų rajono savivaldybė, o išduotas naujas, t.y. iš naujo atlikta visa statybos leidimo išdavimo procedūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad R. R. priklausantis žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) Antazavės k.v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Sartų regioninio parko rekreacinėje teritorijoje, Zalvės ežero apsaugos juostoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio (t 1, b.l. 26-28, 61-62, 239). Iki 2007-03-01 šis žemės sklypas priklausė trečiajam asmeniui S. L. (t1, b.l. 17-18, 26). Zarasų rajono savivaldybės administracija statytojui S. L. 2003-05-08 patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27 (t 1, b.l. 12-13), pritarus Sartų regioninio parko direkcijai (t 1, b.l. 14). Zarasų rajono savivaldybės administracija 2003-06-25 išdavė S. L. statybos leidimą Nr. 20 (t 1, b.l. 15-16). R. R. jo prašymu 2007-05-25 Zarasų rajono savivaldybės administracija perrašė S. L. vardu išduotą statybos leidimą ir R. R. išdavė statybos leidimas Nr. 67 (t 1, b.l. 20-21, 19). Statybos patikrinimo 2010-04-07 aktu Nr. SPA-90-100407-00001 nustatyta, kad atsakovas R. R. ginčo sklype stato statinį, kuriame vykdomi apdailos darbai (t 1, b.l. 24-25).
Zarasų rajono apylinkės teismui pagal Vilniaus apygardos prokuroro ieškinį pripažinus aktus leidusius vykdyti statybą negaliojančiais ir įpareigojus atsakovą R. R. pašalinti savavališkos statybos padarinius, atsakovas su teismo sprendimu nesutiko ir nurodo, jog teismas priėmė sprendimą netinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 str. 1 d.), netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ūkio pastato statybos leidimą saugomojoje teritorijoje, savavališkos statybos padarinių pašalinimą (CK 4.103 str., Statybos įstatymo 28¹ str., Žemės įstatymo 29 str., Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d.).
Kolegija su apelianto dėstomais argumentais nesutinka.
Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje (t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties) galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar statiniai gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Taigi nei gyvenamųjų namų, nei ūkinių pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Taip šios normos aiškinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. A-556-206/2008).
LR miškų įstatymo 2 str. 3 d. pateikiama miško žemės sąvoka, miško žemei priskirianti miško plote esančius miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles, taip pat žemę, skirtą miškui įveisti. Analogiškai miško žemė apibrėžiama ir LR žemės įstatymo 26 str. 1 d. Tokiu būdu apelianto nurodyta aplinkybė, kad jam priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalyje yra dalis žemės sklypo, kuri nėra miško žemė, nėra pagrindas išvadai, kad dalies ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis yra ne miškų ūkio. Pažymėtina, kad Nekilnojo turto registro duomenų bazėje viso žemės sklypo paskirtis yra registruota miškų ūkio. Todėl apelianto argumentas, kad pagal teisės aktus jis gali minėtoje sklypo dalyje statyti ūkio pastatą yra atmestina.
Pažymėtina tai, kad įstatymo leidėjas papildė Miškų įstatymo 11 str. 1 dalį 7 punktu numatydamas išimtį iš draudimo paversti miško žemę kitomis naudmenomis, o Vyriausybė patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 17 p. (2013-01-19 redakcija), kuriame detalizavo ir nurodė tvarką kaip gali būti įvykdyta minėto Miškų įstatymo išimtis iš draudimo keisti miško žemės naudmenas į kitas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. R. nėra asmuo, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra išlikusi sodyba, arba žemės sklype yra buvusi sodyba, todėl jam ši įstatymo nuostata negali būti taikoma ir jis negali pasinaudoti ir pakeisti žemės ūkio paskirties žemę ar jos dalį.
Be to kolegija sutinka ir su teismo argumentu, jog vien tik ūkinių pastatų buvimo faktas, neįrodžius, kad sklype buvo ir gyvenamasis namas, kuris yra pagrindinis sodybos statinys, neduoda pagrindo išvadai apie sodybos ir sodybinio sklypo buvimą.
LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą, nedetalizuoja sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Miško žemės naudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos atstatymo miško žemėje, priskirtoje saugomoms teritorijoms. Pirmos instancijos teismas teisėtai Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nelaikė specialiąja norma Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir 11 str. atžvilgiu. Padarė pagrįstą išvadą, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti specialieji įstatymai tokios teisės neriboja.
Pirmos instancijos teismas įpareigodamas nugriauti atsakovo R. R. pastatytą statinį teisingai vadovavosi CK 4.103 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir įpareigojo statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
Apelianto nurodyta aplinkybė, kad ežero apsaugos juostoje yra išlikę kitiems priklausantys statiniai, kurie yra neprižiūrimi ir neturi estetinio vaizdo, o jo pastatytas išvaizdus statinys, sutvarkyta aplinka, todėl neturėtų būti griaunamas, niekaip neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl neteisėto statybos padarinių šalinimo, nes byloje nagrinėjamas ne kitų statinių pastatymo ar buvimo šalia esančioje teritorijoje teisėtumas, o atsakovui priklausančio statinio pastatymo teisėtumas.
Dėl išdėstyto atsakovo R. R. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ginančio viešąjį interesą, atsakovų Sartų regioninio parko direkcijos, trečiųjų asmenų Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinių skundų
Apeliantai sutikdami su teismo sprendimu nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria teismas neteisėtą statinį nusprendė nugriauti ir sutvarkyti statybvietę Zarasų rajono savivaldybės administracijos lėšomis (80 procentų) ir Sartų regioninio parko direkcijos lėšomis (20 procentų).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai savavališkos statybos padarinių kaštus nusprendė paskirstyti tiems asmenis kurių veiklos rezultate atsirado aktai, kurie nulėmė neteisėtas statybas. Zarasų rajono savivaldybės administracija trečiajam asmeniui S. L. 2003-05-08 patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 27 (t 1, b.l. 12-13), pritarus Sartų regioninio parko direkcijai (t 1, b.l. 14). Zarasų rajono savivaldybės administracija 2003-06-25 išdavė S. L. statybos leidimą Nr. 20 (t 1, b.l. 15-16). R. R. jo prašymu 2007-05-25 Zarasų rajono savivaldybės administracija perrašė S. L. vardu išduotą statybos leidimą ir R. R. išdavė statybos leidimas Nr. 67 (t 1, b.l. 20-21, 19). Tokiu būdu tiek Zarasų rajono savivaldybės administracija, tiek Sartų regioninio parko direkcija atliko neteisėtus veiksmus – priėmė neteisėtus sprendimus, ko pasėkoje atsakovas R. R. įgyvendindamas valstybinės organizacijos ir savivaldos institucijos sprendimus atliko neteisėtus veiksmus pastatė statinį, kuris yra neteisėtas dėl nurodytame žemės sklype statinių statybų draudžiamumo. Neabejotina, kad griaunat statinį ir tvarkant statybvietę atsiras išlaidų ir šias išlaidas teismas pagrįstai padalino tarp asmenų, kurie įvykdė neteisėtus veiksmus. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad pagal teismo sprendimą tokių išlaidų neturės atsakovas R. R.. Kaip teisingai nurodė teismas savo sprendime, jis patirs didžiausią dalį išlaidų, nes tiek tvarkydamas statinio statybai reikalingus dokumentus, tiek vykdydamas statybas jis neabejotinai turėjo išlaidų, sukūręs daiktą – statinį jis juo negalės naudotis, t.y. jo patirtos išlaidos tam tikra prasme yra nuostolingos, dėl ko yra ne tik jo, tačiau ir nurodytų atsakovų kaltė. Be to pažymėtina ir tai, kad atsakovas R. R. pirkdamas žemės sklypą neturėjo pagrindo abejoti, kad išduotas leidimas statyti ginčo sklype pastatą yra teisėtas, todėl savaime suprantama, kad žemės sklypas su teise statyti statinį prie vandenvietės yra ne tik žymiai patrauklesnis, bet ir brangesnis, o netekus tokio leidimo sklypas nuvertėja. Tokiu būdu atsakovo R. R. patiriamos išlaidos dėl statinio nugriovimo yra pakankamai ženklios lyginant su išlaidomis reikalingomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.
Nors Sartų regioninio parko direkcija ir nurodo, kad procentine išraiška jai paskirta per didelė išlaidų suma, nes dėl jos veiksmų faktiškai neturėjo ir neatsirado neteisėtų statybų, kadangi ji dalyvavo tik išduodant 2003 m. leidimą, pagal kurį nebuvo statomas statinys, tačiau savivaldybės administracija 2007 m. leidimą išdavė be jos dalyvavimo. Šis apelianto argumentas atmestinas, nes jis nepagrįstas. Sartų regioninio parko direkcija pritarė 2003-05-08 patvirtintam projektavimo sąlygų sąvadui, kurio pagrindu buvo išduotas tiek 2003 m. tiek 2007-05-25 statybos leidimas (t 1, b.l. 14, 15-16, 19, 2021). Be to teismas tinkamai įvertino direkcijos indėlį į ginčijamų aktų išleidimą ir jai nusprendė skirti atlyginti žymiai mažesnę dalį lyginant su paskirta savivaldybei dalimi. Kolegija sprendžia, kad toks teismo sprendimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo atsakovas R. R. neturėjo pagrindo tikėtis, kad jo siekiama teisė bus įgyvendinta, tačiau priimti apeliantų sprendimai jį galėjo suklaidinti, nes valstybinių institucijų ir savivaldybės priimtų aktų pagrįstai leido jam tikėti, kad jie yra teisėti, atsižvelgiant, kad toje srityje neišprususiam asmeniui teisinių aktų prasme suprasti sudėtinga, tuo labiau, kad dėl susijusių su ginčo sprendimu aktų konstitucingumo pasisakė net Konstitucinis teismas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliaciniai skundai atmetami (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą