Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-04-22 · Civilinė byla Nr. 2S-256-252/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-22
Bylos Nr.
2S-256-252/2015
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-05951-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Pareiškėjas
J. L.
Suinteresuotas asmuo
V. Š., S. Š.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 256 - 252- 2015

Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05951-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 102.5; 121.14; 122.4; 128.19
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-164-452-2015 pagal pareiškėjos J. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Š., S. Š. dėl praleisto įstatymu nustatyto termino priimti palikimą atnaujinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja J. L. prašė atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą priimti (duomenys neskelbtini) mirusio S. Š., gim. (duomenys neskelbtini), palikimą. Nurodė, kad pareiškėjos tėvas S. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Ji nuo 2006 metų gyvena Ispanijoje. Pareiškėjos broliai ir suinteresuoti asmenys byloje S. Š. ir V. Š. atsisakė paveldėti palikimą ir 2014-09-03 bei 2014-09-04 surašė pas notarą pareiškimus dėl atsisakymo paveldėti pagal įstatymą priklausančio palikimo dalį. Po S. Š. mirties faktiškai jokio turto nebuvo ir nebuvo žinoma apie jo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl pareiškėja dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo per įstatymo nurodytą 3 mėnesių terminą nesikreipė. Pareiškėjos atstovė Ž. Č. 2013 metų rugpjūčio mėnesį tvarkydama daiktus rado Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2003-02-20 raštą Nr. 46-110, iš kurio tapo žinoma, jog palikėjui priklauso teisė atkurti nuosavybės teises į žemę. Administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėja gavo informaciją apie galimai paveldimą turtą – nuosavybės teisių atkūrimo objektą ir nusprendė priimti palikimą po tėvo mirties. Kreipėsi į Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarę dėl palikimo priėmimo, tačiau notarė nurodė, kad yra praleistas įstatymo nustatytas terminas palikimui priimti. Terminas palikimui priimti praleistas dėl šių svarbių priežasčių: iki 2013 metų rugpjūčio mėnesio pareiškėjai nebuvo žinoma apie jos mirusio tėvo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę; nuo 2013 metų rugsėjo mėnesio iki 2014 metų birželio mėnesio pareiškėja dėl besitęsiančio ginčo teisme dėl galimo palikimo priėmimo objekto neturėjo galimybės susipažinti su priimamu palikimo objektu ir jį įvertinti bei priimti sprendimą dėl palikimo priėmimo. Be to, suinteresuotas asmuo S. Š. dėl sveikatos būklės neturėjo galimybės nuvykti pas notarą ir raštu išreikšti savo valią dėl atsisakymo palikimą priimti, todėl pareiškimo padavimas teismui užsitęsė du mėnesius.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškimą atmetė. Nustatė, kad pareiškėja J. L. yra (duomenys neskelbtini) mirusio S. Š. dukra ir pirmos eilės įpėdinė pagal įstatymą. Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro pažyma ir Testamentų registro išrašas patvirtina, jog po S. Š. mirties paveldėjimo byla nebuvo vedama, jo vardu nėra įregistruotų testamentų ir palikimo priėmimo faktų. Atsižvelgdamas į tai, kad palikimas atsirado galiojant 1964 m. CK, teismas byloje paveldėjimo teisiniams santykiams taikė 1964 m. atitinkamos redakcijos CK normos, reglamentavusias termino palikimui priimti prailginimą. Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji nežinojo, jog po tėvo mirties jo vardu atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą atsirado palikimas, teismas nelaikė svarbia aplinkybe, pateisinančia įstatymo reikalavimo priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymą. Pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad nuo pat palikimo atsiradimo pradžios išreiškė norą jį priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu nustatė, kad S. Š. buvo nurodytas kaip galimas pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimui į žemę, tačiau pats nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nepripažintas pretendentu, todėl tuo pagrindu Ž. Č. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė. Be to, 2013 m. rugsėjo 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Anykščių skyrius raštu J. L. išaiškino, kad siekiant gauti informaciją nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, reikalinga pateikti įrodymus, kad ji priėmė palikimą po S. Š. mirties ir yra jo turto paveldėtoja. Byloje nėra duomenų, kad pati pareiškėja siekdama apginti savo kaip paveldėtojos teises kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Tokiu būdu, teismas laikė, kad šie byloje pateikti įrodymai negali būti laikomi objektyviai svarbiais, pateisinančiais pareiškėjos elgesį, dėl ko ji per dvidešimt vienerius metus nesikreipė dėl palikimo priėmimo.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-05 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą priimti (duomenys neskelbtini) mirusio S. Š. palikimą. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netyrė ir nevertino visų įrodymų ir aplinkybių. Šiuo atveju atsižvelgiant į palikimo objekto (teisė atkurti nuosavybės teises į žemę) specifiką, t. y. kad palikimo objektas visai nebuvo išviešintas (apie teisių turėjimą nebuvo jokių tas teises patvirtinančių dokumentų), tiek apeliantė, tiek byloje suinteresuoti asmenys iki 2013 m. rugpjūčio negalėjo žinoti apie vienintelį mirusiojo S. Š. paveldimą turtą. Teismo išvada, jog turėdama apsisprendimo laisvę pareiškėja nepareiškė noro priimti palikimą, yra nelogiška ir nepagrįsta, nes remiantis bylos medžiaga yra akivaizdu, kad iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio ji nežinojo apie galimai paveldimą teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl negalėjo turėti apsisprendimo laisvės ir neturėjo galimybės išreikšti noro priimti palikimą per įstatymo nustatytą terminą. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-06-27 sprendimą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus 2013-09-25 raštą. Pateikdama šiuos rašytinius įrodymus apeliantė siekė įrodyti, jog nuo 2013 m. rugpjūčio mėn., t. y. nuo sužinojimo apie galimai paveldimos teisės atkurti nuosavybės teises į žemę egzistavimą momento, ji, būdama aktyvi bei veikdama rūpestingai ir atidžiai, per savo dukrą Ž. Č. teisinėmis priemonėmis bandė nustatyti galimai susigrąžintinos žemės lokaciją, jos apimtis bei vertę ir tik susipažinusi su palikimo objektu priimti sprendimą kreiptis į notarą priimti palikimą ar nesikreipti. Be to, teismas darė bylos nagrinėjimui nereikšmingą bei nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad pati pareiškėja siekdama apginti savo kaip paveldėtojos teises kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. nurodyta, kad jei atitinkami įstatyme nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Remiantis esamu reglamentavimu, apeliantė tik atnaujinusi palikimo priėmimo terminą ir priėmusi palikimą turi galimybę realizuoti savo teises ir kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurios bus atkuriamos mirusiojo vardu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Visais atvejais tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti įstatymo nustatytais būdais ir tvarka. 1964 m. CK 587 str. 2 d. buvo nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pagal šio straipsnio 3 dalį veiksmai apie palikimo priėmimą turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, tiek 1964 m. CK 588, tiek CK 5.57 str. nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Atsižvelgdamas į tai, kad su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga įstatymas sieja asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 5.50, 57 str.), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašiusio pratęsti terminą, tiek kitų asmenų teisių ir pareigų apimčiai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismai spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.).

Vertindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą aukščiau minėtos teisminės praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės, su kuo pareiškėjos tėvas S. Š., miręs (duomenys neskelbtini), gyveno adresu (duomenys neskelbtini), taip pat su kuo gyveno nuo (duomenys neskelbtini), kai išvyko į (duomenys neskelbtini). Be to, nors pareiškėja teigia, kad jos atstovė Ž. Č. 2013 m. rugpjūčio mėnesį tvarkydama daiktus rado Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2003-02-20 raštą Nr. 46-110, iš kurio tapo žinoma, jog palikėjui priklauso teisė atkurti nuosavybės teises į žemę, tačiau lieka neaišku, kur (kokiu adresu) toks dokumentas buvo rastas, ar jis rastas mirusiojo gyvenamojoje vietoje. Taip pat, nepriklausomai nuo to, kad suinteresuoti asmenys, t. y. pareiškėjos broliai S. Š. bei V. Š., pareiškimo padavimo dienai jau buvo pareiškę atsisakymą paveldėti pagal įstatymą priklausančią palikimo dalį, tačiau prašymuose dėl bylos nagrinėjimo jiems nedalyvaujant neišdėstė bylai esminių aplinkybių, t. y. kur jie gyveno iki palikėjo mirties, kas jiems žinoma apie pareiškėjos minimą Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2003-02-20 raštą Nr. 46-110 ir panašiai.

Pirmos instancijos teismas taip pat nesiaiškino ar praleisto termino atnaujinimas sukels pareiškėjai kokias nors teisines pasekmes. Kaip pati pareiškėja nurodė, jos tėvo mirties dienai jokio palikimo nebuvo, todėl ji nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Šiai dienai taip pat nėra jokio turto, kurį pareiškėja galėtų paveldėti. Duomenų, kad ji yra kreipusis į teismą dėl termino atnaujinimo paduoti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nėra. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, kad jos tėvas nebuvo padavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nuosavybės teisės atkurtos kitiems pretendentams, todėl pareiškėja neturi ką paveldėti. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ne kartą pažymėjo, kad nustatytini ne bet kokie faktai, o tik tokie, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). CPK 444 ir 445 str. nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nesprendė klausimo, ar juridinio fakto nustatymas sukurs pareiškėjai teisines pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos J. L. pareiškimą, nepilnai išsiaiškino visas reikšmingas aplinkybes, dėl ko liko neatskleista bylos esmė, nutartis be motyvų dėl svarbių byloje aplinkybių, šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė