Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-131-1004/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui A. G. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB „Sebesta“) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo A. G. 936,66 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2014-02-06 (duomenys neskelbtini) dėl atsakovo, vairavusio UAB „Sebesta“ priklausančią transporto priemonę, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Minėta transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu. Ieškovas, sumokėjęs Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti sumokėtus 936,66 Eur, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui 400,03 Eur advokato pagalbos išlaidas ir 13,97 Eur proceso išlaidas valstybei.

Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai manė, jog vairuota transporto priemonė įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kadangi eismo įvykio metu pateikė tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimo (žaliosios kortos) kopiją, tačiau ji buvo suklastota. Nurodė, kad negalima daryti išvados, jog atsakovas turėjo pareigą apdrausti jam nepriklausančią transporto priemonę valdytojų civiline atsakomybe ar būti atsakingas už padarytą žalą, kilusią naudojant neapdraustą transporto priemonę. Pažymėjo, kad atsakovas eismo įvykio dieną nebuvo oficialiai įdarbintas UAB „Sebesta“, tačiau, teismo vertinimu, tai nepaneigė atsakovo paaiškinimų dėl jo faktiško darbo šiai bendrovei.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo sprendimą, apeliantas (ieškovas) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pakeisti teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas nelegaliai dirbo UAB „Sebesta“.

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, atsakovas A. G. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas atsakovo atsakomybę grindžia ne tuo teisiniu pagrindu.

Atsakovas pagrįstai manė, kad vairuoja transporto priemonę, apdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

Apelianto (ieškovo) Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje keliamas nelegalaus darbo fakto nustatymo ir atsakomybės, padariusius žalos neapdrausta transporto priemone, klausimai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neapdrausta transporto priemone eismo įvykį padarė faktiškai atlikdamas darbines funkcijas, nors ir nebuvo oficialiai įdarbintas UAB „Sebesta“. Apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovas nelegaliai dirbo UAB „Sebesta“.

CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių darbines pareigas, kaltės. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties ar civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Kai darbuotojas vairuoja darbdavio jam suteiktą automobilį ir vykdo kitas jam pavestas funkcijas, tai pripažįstama darbo funkcijų vykdymu. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant atsakomybės klausimą, kai atsakovas, vairuodamas darbdavio neapdraustą transporto priemonę, padaro žalos, yra reikšmingas darbo teisinių santykių nustatymo faktas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp atsakovo ir UAB „Sebesta“ nebuvo sudaryta darbo sutartis. Tačiau teismas pažymi, kad pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Akivaizdu, kad nustatant, ar atsakovą su UAB „Sebesta“ siejo darbinės pareigos, ar asmuo dirbo nelegaliai, reikia įvertinti realiai susiklosčiusių (faktinių) santykių pobūdį ir įvertinti aplinkybių visetą, o ne suteikti prioritetą vien rašytinės darbo sutarties buvimo (nebuvimo) faktui.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nuoseklus ir teigė, kad 2013 m. lapkričio mėnesį UAB „Sebesta“ atstovas G. R. suteikė jam transporto priemonę ir jos bei priekabos dokumentus, šalys susitarė, jog atsakovas dirbs tolimųjų reisų vairuotoju, ir aptarė darbo apmokėjimo sąlygas. Tačiau darbdaviui vengiant oficialiai įforminti darbo santykius, atsakovas 2014 m. pradžioje „metė“ darbą UAB „Sebesta“. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė, kurią vairavo atsakovas, eismo įvykio metu priklausė UAB „Sebesta“ (VĮ „Regitra“ duomenys). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad UAB „Sebesta“ direktorius E. K. 2014-02-12 pareiškime, adresuotame Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, nurodė, jog transporto priemonė pagal 2013-02-19 nuomos sutartį buvo išnuomota UAB „REBEL FINANCE GROUP“, ji nebuvo grąžinta įmonei, ir yra G. R. žinioje. Iš prie civilinės bylos pridėtoje ikiteisminės tyrimo byloje esančio liudytojo G. R. apklausos protokolo matyti, kad G. R. nurodė, jog apie 2012 m. pradėjo dirbti UAB „Sebesta“; jog pažįsta atsakovą, kuris buvo rekomenduotas jam kaip geras vairuotojas; kad galbūt 2014 m. pradžioje prašė atsakovo vykti į kitas šalis parvežti kitų automobilių; jog žino, kad transporto priemonė, kurią vairavo atsakovas, yra registruota UAB „Sebesta“ vardu, pažymėdamas, jog jo sūnus M. R. buvo šios įmonės akcininkas ir transporto priemonė buvo įsigyta už jo šeimos lėšas ir šią transporto priemonę jis laiko šeimos nuosavybe; kad galbūt atsakovas vairavo ir neapdraustą transporto priemonę. Prieš tai minėtos aplinkybės patvirtina atsakovo teiginius dėl darbo santykių atsiradimo. Akivaizdu, kad atsakovas (fizinis asmuo) dirbdamas vairuotoju, neturėjo pagrindo abejoti, jog bus oficialiai įdarbintas UAB „Sebesta“, kadangi jam buvo išaiškintos darbinės funkcijos, duoti nurodymai, perduoti visi vairuotojo pareigoms atlikti būtini dokumentai bei UAB „Sebesta“ priklausanti transporto priemonė. G. R. kiek anksčiau dirbo UAB „Sebesta“. Šioje įmonėje jis rūpinosi krovinių paieška ir buvo gerai susipažinęs su įmonės veikla. Be to, G. R. sūnus buvo UAB „Sebesta“ akcininkas. Esant šioms aplinkybėms, teismas pritaria pirmosios instancijos išvadoms dėl nelegalaus darbo atvejo, todėl į atsakovą šiuo atveju negali būti nukreiptas atgręžtinis reikalavimas.

Teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Kiti skundo teiginiai įvertinant jų esmę šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas, įvertindamas aplinkybes, kad atsakovo patirtos 242 Eur išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą neviršija rekomendacijų (8.11 punktas), sprendžia, jog šios išlaidos nemažintinos ir priteistinos jas sumokėjusiam atsakovui.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į. k. 125709291) 242 Eur advokato pagalbos išlaidas.