Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-7480-861/2016 pagal ieškovės asociacijos LATGA ieškinį atsakovei UAB „Mediashop“ dėl kompensacinio atlyginimo sumokėjimo, išvadą byloje duodanti institucija – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė asociacija LATGA ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mediashop“ 3 637,08 Eur kompensacinio atlyginimo, 219,13 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalį interneto svetainėje www.mediashop.lt. Nurodė, kad yra atsakinga už kūrinių atgaminimo reprografijos būdu administravimą – kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 201 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kompensacinis atlyginimas turi būti mokamas už atgaminimo reprografijos būdu paslaugas, teikiamas fiziniams asmenims, ir už ATGTĮ 2 priede numatytus pirmą kartą Lietuvos Respublikoje parduodamus civilinėje apyvartoje esančius, pagamintus Lietuvos Respublikoje ar į jos teritoriją įvežtus atgaminti asmeniniam naudojimui skirtus reprografijos įrenginius. Kompensacinį atlyginimą privalo mokėti asmenys, teikiantys reprografijos paslaugas, ir asmenys, parduodantys reprografijos įrenginius Lietuvos Respublikoje. Atsakovė parduoda reprografijos įrenginius, todėl jai kyla pareiga mokėti kompensacinį atlyginimą nuo 2012 m. kovo 1 d., t. y. nuo ATGTĮ 201 straipsnio papildymo įsigaliojimo.Atsakovė UAB „Mediashop“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad kompensacinio atlyginimo surinkimo ir skirstymo teisinis reglamentavimas neišbaigtas – nėra priimtas poįstatyminis teisės aktas. Anot atsakovės, LATGA pažeidžia ATGTĮ reikalavimus, kurie nustato, jog atlyginimas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka, nes reiškia reikalavimus mokėti kompensacinį atlyginimą pačios asociacijos nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be to, ieškovė po įsakymo paskirti ją atsakinga už kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą du kartus pakeitė savo įstatus (įskaitant pavadinimą), todėl kyla abejonių, ar ieškovei suteikti įgaliojimai vis dar galioja.Lietuvos Respublikos kultūros ministerija pateikė byloje išvadą, kurioje nurodė, kad ATGTĮ 201 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai, nes šio įstatymo priedas nustato visas kompensacinio atlyginimo mokėjimui reikalingas teisines sąlygas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės 3 637,08 Eur kompensacinio atlyginimo, 219,13 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 452,13 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat įpareigojo atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalį interneto svetainėje www.mediashop.lt.Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 29 d. kultūros ministras įsakymu Nr. ĮV-154 skyrė asociaciją LATGA-A atsakinga už kūrinių atgaminimo reprografijos būdu administravimą – kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą. 2016 m. gegužės 12 d. kultūros ministras įsakymu Nr. ĮV-378 pakeitė 2012 m. vasario 29 d. įsakymą ir atsakinga už kūrinių atgaminimo reprografijos būdu administravimą paskyrė Asociaciją LATGA. Teismas pažymėjo, kad šiuo įsakymu kultūros ministras tik pakeitė 2012 m. vasario 29 d. įsakymą, atsižvelgdamas į pakeistus Asociacijos LATGA įstatus bei pavadinimą, tačiau buvęs įsakymas nebuvo ir nėra panaikintas. Taigi, ieškovė yra ir buvo įgaliota administruoti kūrinių atgaminimą reprografijos būdu, t. y. atsakinga už kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą.Teismas konstatavo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, kompensacinio atlyginimo už parduotus reprografijos įrenginius mokėjimo ir surinkimo sąlygos yra nustatytos pačiame įstatyme ir jo priede. Tai pagrindžia Kultūros ministerijos pateikta išvada, kurioje nurodyta, kad ATGTĮ yra nustatyti kompensacinio atlyginimo už parduodamus reprografijos įrenginius mokėtojai (asmenys, parduodantys reprografijos įrenginius), nurodyti objektai, už kuriuos šis atlyginimas turi būti mokamas (reprografijos įrenginiai), nustatyti kompensacinio atlyginimo tarifai (ATGTĮ 2 priede), taip pat nurodyta, kas šį atlyginimą surenka (Kultūros ministerija įsakymu paskyrė būtent ieškovę), taigi, straipsnio dalis dėl mokėjimo už parduodamus reprografijos įrenginius gali būti taikoma tiesiogiai.Teismas pažymėjo, kad teisės normos negali būti aiškinamos remiantis vien formalia jų formuluote. Nagrinėjamu atveju ATGTĮ yra nustatytos visos kompensacinio atlyginimo mokėjimui reikalingos sąlygos, todėl vien nurodymas, kad atlyginimas surenkamas Vyriausybės nustatyta tvarka, negali būti aiškinamas kaip privalomoji įstatymo normos įgyvendinimo sąlyga. Taigi remdamasis Kultūros ministerijos išvada, ieškovės paaiškinimais, tuo, kad, ieškovės teigimu, visi kiti subjektai – atlyginimo mokėtojai, šią įstatymo normą supranta kaip tiesiogiai taikytiną ir atlyginimą moka, teismas sprendė, kad ATGTĮ 20-1 straipsnio 4 dalis numatyto kompensacinio atlyginimo už parduodamus reprografijos kūrinius surinkimas privalomai nereikalauja papildomo poįstatyminio reglamentavimo.Teismas tenkino ieškovės prašymą įpareigoti atsakovę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą interneto svetainėje www.mediashop.lt. Tokią teisę įtvirtina ATGTĮ 85 straipsnis, nustatantis, kad sprendimą dėl ATGTĮ saugomų teisių pažeidimo priimantis teismas gali įpareigoti pažeidėją savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą sprendimą, įskaitant viso ar dalies sprendimo paskelbimą visuomenės informavimo priemonėse ar kitokiu būdu. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 219,13 Eur palūkanų už prievolės mokėti kompensacinį atlyginimą nevykdymą, skaičiuojant nuo prievolės atsiradimo pradžios 2012 m. kovo 1 d. iki ieškinio padavimo dienos, taigi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 219,13 Eur dydžio palūkanos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Mediashop“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:LATGA, kaip dėl atsakingos už kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą organizacijos, įgaliojimai buvo patvirtinti tik po ieškinio pareiškimo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮV-378. Argumento dėl apeliantės abejonių LATGA įgaliojimais pagrįstumo nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentas, kad priimtas po ieškinio pareiškimo 2016 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-378 tik pakeitė 2012 m. vasario 29 d. įsakymą, kad ieškovė buvo ir yra atsakinga už kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą. Teismas nepasisakė dėl apeliantės argumento, kad LATGA neturi įgaliojimų surinkti, paskirstyti ir išmokėti kompensacinį atlyginimą kitaip nei Vyriausybės nustatyta tvarka.Spręsdamas dėl teisinio reguliavimo tariamo pakankamumo, teismas padarė grubią teisės aiškinimo klaidą. Nesutiktina su teismo argumentais, kad pačiame ATGTĮ ir jo priede yra nustatytos (visos) kompensacinio atlyginimo surinkimo ir mokėjimo sąlygos. Tokius argumentus teismas grindžia prieštaringa ir akivaizdžiai klaidinga kultūros ministerijos į bylą pateikta išvada. Apeliantės argumentai dėl šios išvados prieštaringumo buvo išdėstyti apeliantės į bylą pateiktame pareiškime dėl nesutikimo su išvada, tačiau dėl šių argumentų esminės dalies teismas nepasisakė. Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl apeliantės nurodytų kompensacinio atlyginimo surinkimo ATGTĮ nenustatytų sąlygų – ataskaitų apie parduotus gaminius teikimo formų, periodiškumo bei tvarkos, kompensacinio atlyginimo mokėjimo periodiškumo, terminų bei tvarkos. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, ATGTĮ įtvirtintos nuostatos, kad kitas kompensacinio atlyginimo mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė, nėra tik „formalios formuluotės“, tačiau yra privalomos įstatymo įgyvendinimo sąlygos, be kurių yra akivaizdus materialaus teisinio santykio reguliavimo trūkumas. Juo labiau kad aktualų santykį reguliuojančių įstatymų normos numato ATGTĮ įgyvendinamųjų teisės aktų priėmimą, ir įstatymo įgyvendinimo poįstatyminiai aktai yra rengiami bei derinami, kas paneigia teismo ir išvadą duodančios institucijos argumentus, kad aktualiam santykiui poįstatyminis teisinis reguliavimas nebūtinas, ir kad šis santykis yra pakankamai sureguliuotas paties ATGTĮ normomis. Tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl teismo sprendimo paskelbimo interneto svetainėje www.mediashop.lt, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė šios svetainės nevaldo, todėl teismo sprendimas šia apimtimi apeliantės negali būti įvykdytas, o neįtraukto į bylą asmens (svetainės valdytojo) atžvilgiu negali būti įpareigojantis. Teismas be jokio pagrindo priteisė palūkanas už prievolės mokėti kompensacinį atlyginimą nevykdymą. Bet kokių palūkanų už tariamą delsimą skaičiavimui nėra jokio faktinio pagrindo, nes tam, kad būtų konstatuotas bet koks mokėjimo termino praleidimas, būtina nustatyti, kokiais terminais atitinkami mokėjimai turėjo būti atlikti. Tuo tarpu kompensacinio atlyginimo mokėjimo terminai yra kitos atlyginimo mokėjimo ir surinkimo sąlygos, kurios turėjo būti nustatytos atitinkamoje Vyriausybės patvirtintoje kompensacinio atlyginimo autoriams surinkimo, mokėjimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarkoje.Teismas nepasisakė dėl esminės dalies apeliantės argumentų, kodėl iš esmės ydinga šioje byloje teismui nustatyti individualią kompensacinio atlyginimo mokėjimo tvarką.Nesant ATGTĮ nurodytų Vyriausybės nustatomų kompensacinio atlyginimo surinkimo sąlygų bei tvarkos, nėra pagrindo teigti, kad įstatymas apeliantės yra nevykdomas ar netinkamai vykdomas. Dėl tokio neišbaigtumo apeliantės kaltės nėra bei atsakomybė dėl to negali būti priskirta apeliantei.Žymią prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro ieškovės išlaidos, susijusios su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šių priemonių vykdymu ir apeliaciniu procesu pagal atsakovės atskirąjį skundą. Kadangi šia apimtimi apeliacinės instancijos teismas sprendė atsakovės naudai, ieškovės patirtos išlaidos atitinkama apimtimi neatlygintinos net ieškinio tenkinimo atveju, o atsakovei priteistina už atskirąjį skundą sumokėto 28 Eur žyminio mokesčio suma. Ieškovės nurodytos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra akivaizdžiai per didelės ir likusia apimtimi. Ieškovės įtrauktos ir procesinių dokumentų trūkumų šalinimo išlaidos, kurios pagal LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl priteistino užmokesčio yra nepriteistinos. Be to, ieškovė turėjo teisę ir pareigą aktyviai veikti, siekdama atitinkamo poįstatyminio akto priėmimo, tačiau pasirinko teisminio bylinėjimosi kelią. Toks veikimas turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

LATGA yra Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. ĮV-154 įgaliotas subjektas administruoti kūrinius reprografijos atgaminimo būdu, ieškovės juridinio asmens pavadinimo ir įstatų pakeitimas nepanaikino juridinio asmens, nesusiaurino juridinio asmens vykdomos veiklos, teisių ir pareigų, dėl kurio LATGA negalėtų minėtu įsakymu atlikti jai pavestų funkcijų.LATGA turi įgaliojimus surinkti kompensacinį atlyginimą ATGTĮ ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas sprendime aiškiai pasisakė dėl apeliantės argumento, kad LATGA turi įgaliojimus surinkti, paskirstyti ir išmokėti kompensacinį atlyginimą ne Vyriausybės nustatyta tvarka, o tiesiogiai taikydama aukštesnį teisės galios aktą – įstatymą. Teismo išvada, kad Vyriausybės nustatyta tvarka taikytina tik už kopijavimo paslaugas mokamam kompensaciniam atlyginimui, atitinka ir teisės aiškinimo taisykles.Nustatytas kompensacinio atlyginimo administravimo teisinis reguliavimas yra pakankamas tam, kad būtų galima įgyvendinti ATGTĮ 20-1 straipsnyje nustatytas dalyvių teises ir pareigas. Apeliantė nenurodo, kokių esminių sąlygų trūko, kad ji negalėjo daugiau kaip trejus metus vykdyti ATGTĮ įtvirtintų kompensacinio atlyginimo už reprografinio atgaminimo įrenginius nuostatų. ATGTĮ 20-1 straipsnis ne tik nustato teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, bet ir aiškiai reglamentuoja jų pagrindines įgyvendinimo sąlygas, kurios yra pakankamos įstatymų nustatytų apeliantės pareigų suvokimui, identifikavimui ir įgyvendinimui, todėl apeliantė neturi pagrindo atsisakyti jų vykdyti. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teisinio reguliavimo išbaigtumui reikia dar nustatyti mokėjimams būtinas sąlygas, tokias kaip periodiškumas, mokėjimo terminai, informacijos pateikimo periodiškumas ir t. t., todėl ieškinys neva nepagrįstas. Šis argumentas yra paneigtas vien tuo, kad bylą nagrinėjęs teismas visiškai teisingai identifikavo reikiamas teisės normas, kurias taikant būtų galima išspręsti bylą, ir pagrįstai nusprendė, kad „atsakovas pateikė teismui ataskaitą, kiek jis yra pardavęs reprografijos kūrinių, pagal kurią ieškovas paskaičiavo mokėtiną kompensacinį atlyginimą. Atsakovas mokėtino atlyginimo dydžio apskaičiavimo neginčijo, todėl teismas mano, kad ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas“. Tai, kad įstatymo įgyvendinimo poįstatyminiai aktai rengiami ir derinami ilgiau nei įprasta, negali būti teisinis pagrindas nevykdyti įstatyme nustatytų dalyviams aiškių ir konkrečių pareigų ir, atitinkamai, pažeisti autorių bei atlikėjų teises ir interesus.Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ji nevaldo www.mediashop.lt interneto svetainės. Apeliantė yra domeno mediashop.lt turėtoja, taigi, turi tiesioginę šios svetainės kontrolę, be to, svetainė yra skirta apeliantės veiklai. Apeliantės argumentas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas negalėtų būti įgyvendintas į bylą neįtraukto asmens atžvilgiu, yra taip pat nepagrįstas, nes paprastai įsiteisėję teismo sprendimai ir skelbiami visuomenės informavimo priemonėse, ir vien dėl to visuomenės informavimo priemonės įtraukimas į bylą būtų perteklinis. Apeliantei priklausanti interneto svetainė yra visuomenės informavimo priemonė, todėl privalėtų vykdyti teismo sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad šioje svetainėje skelbiama informacija yra susijusi su apeliantės komercine veikla, ir ji yra šios svetainės domeno savininkė.Tai, kad ATGTĮ 20-1 straipsnyje nėra apibrėžti mokėjimo terminai, negali būti pagrindas nemokėti atlyginimo daugiau kaip trejus metus. Ieškovė pareikštame ieškinyje nurodo palankų apeliantei terminą prievolei įvykdyti, tai yra – vienerius metus nuo prievolės atsiradimo pagal ATGTĮ 20-1 straipsnį, todėl iš esmės prašomos priteisti iš apeliantės palūkanos yra ženkliai mažesnės, nei faktiškai apeliantė turėtų mokėti.Teismas aiškiai sprendime pasisakė ir motyvavo, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kodėl šiuo atveju Vyriausybės tvarka netaikytina, todėl neprivalėjo atsikirsti į kiekvieną apeliantės argumentą, kuris iš esmės susijęs su tuo, kad be Vyriausybės nustatytos tvarkos kompensacinio atlyginimo mokėjimas nuo reprografinio atgaminimo įrangos negalimas. Apeliantė nepateikė nė vieno pagrįsto argumento, kodėl negalėjo vykdyti įstatyme nustatytos pareigos mokėti įstatyme nustatytą kompensacinį atlyginimą, todėl teismas pagrįstai nekomentavo kiekvieno atskiro apeliantės argumento.Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas, jis yra papildomojo pobūdžio ir turėtų būti laikomas priklausomu nuo ieškinio, kurio užtikrinimui buvo prašoma laikinųjų apsaugos priemonių, tenkinimo ar netenkinimo. Sutinkamai su CPK 93, 98 straipsniais, vienintelis kriterijus, nuo kurio priklauso bylos procese patirtų išlaidų priteisimas, yra, kieno naudai buvo priimtas teismo sprendimas. Ieškovės ieškinys buvo patenkintas visa apimtimi, todėl teismas pagrįstai iš apeliantės priteisė ir visas išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.Procesinių dokumentų trūkumų šalinimas yra to paties procesinio dokumento tolimesnis rengimas, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad šios išlaidos negali būti priteisiamos pagal LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl asociacijos LATGA įgaliojimų (teisės) surinkti Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 20¹ straipsnyje numatytą kompensacinį atlyginimą už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu. Anot apeliantės, tokie ieškovės įgaliojimai buvo patvirtinti tik po ieškinio pareiškimo, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮV-378, be to, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepatvirtino ATGTĮ 20¹ straipsnio 5 dalyje numatytos kompensacinio atlyginimo mokėjimo tvarkos, ieškovė tokios teisės (reikalauti iš ūkio subjektų mokėti kompensacinį atlyginimą) neturi.ATGTĮ 20¹ straipsnio (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 1 d.) 7 dalyje numatyta, kad kompensacinį atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams (autorių teisių subjektams ir leidėjams) Vyriausybės nustatyta tvarka surenka, paskirsto ir moka Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos kolektyvinio administravimo asociacijos.Byloje nustatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija – 2012 m. vasario 29 d. kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-154 atsakinga už kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais reprografijos būdu administravimą – kompensacinio atlyginimo surinkimą, paskirstymą ir išmokėjimą, paskyrė asociaciją LATGA-A. Apeliantė, ginčydama ieškovės įgaliojimus rinkti kompensacinį atlyginimą, teigė, kad po šio įsakymo priėmimo ieškovės įstatai buvo pakeisti du kartus, įskaitant jos pavadinimą, todėl turėjo būti pakeistas ir įsakymas dėl įgaliojimų ieškovei suteikimo, tačiau tai buvo padaryta tik Lietuvos kultūros ministro 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮV-378, jau po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu.Vertindamas nurodytų apeliantės argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė, asociacijos įstatų, įskaitant pavadinimo, pakeitimo faktas savaime nereiškia, kad anksčiau ieškovei suteikti įgaliojimai kūrinių atgaminimo reprografijos būdu administravimo srityje neteko galios. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės argumentams, kad juridinio asmens pavadinimo pakeitimas nelemia naujo teisės subjekto atsiradimo (t. y. net ir pakeitus juridinio asmens pavadinimą, teisiniu požiūriu lieka tas pats juridinis asmuo su jam priklausančiomis teisėmis bei pareigomis), taip pat apeliantė nemotyvavo, kokią įtaką ieškovei suteiktų teisių galiojimui galėtų turėti kiti padaryti ieškovės įstatų pakeitimai. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos kultūros ministro 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. ĮV-378 ankstesnis, 2012 m. vasario 29 d., įsakymas nebuvo panaikintas, o tik pakeistas, nurodant jame naują ieškovės pavadinimą. Dėl šių motyvų apeliantės argumentai, kad ieškovės įgaliojimai kompensacinio atlyginimo administravimo srityje buvo patvirtinti tik po ieškinio pareiškimo, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad nesant Vyriausybės nustatytos kompensacinio atlyginimo mokėjimo (surinkimo, paskirstymo ir išmokėjimo) tvarkos, ieškovė neturi teisės reikalauti iš ūkio subjektų šio atlyginimo mokėjimo.Byloje nustatyta, kad visos esminės prievolės mokėti kompensacinį atlyginimą sąlygos (kompensacinio atlyginimo mokėtojai, objektai, už kuriuos šis atlyginimas turi būti mokamas, taip pat kompensacinio atlyginimo tarifai) yra įtvirtintos pačiame įstatyme.ATGTĮ 20¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorių teisių subjektai ir leidėjai turi teisę gauti kompensacinį atlyginimą už šio straipsnio 1 dalyje numatytą kūrinių atgaminimą reprografijos būdu. Kompensacinį atlyginimą privalo mokėti asmenys, teikiantys reprografijos paslaugas, ir asmenys, parduodantys reprografijos įrenginius Lietuvos Respublikoje (ATGTĮ 20¹ straipsnio 4 dalis). Apeliantė neneigia, kad yra kompensacinio atlyginimo mokėtoja ATGTĮ prasme, taip pat neginčija jai apskaičiuoto kompensacinio atlyginimo dydžio, todėl teismas sprendžia, kad pastarasis iš jos buvo priteistas teisėtai ir pagrįstai. Apeliantės argumentai, kad įstatyme nėra įtvirtinta kitų kompensacinio atlyginimo surinkimo sąlygų – ataskaitų apie parduotus gaminius teikimo formų, periodiškumo bei tvarkos, kompensacinio atlyginimo mokėjimo periodiškumo, terminų bei tvarkos, nepaneigia pačios įstatyme įtvirtintos apeliantės prievolės mokėti nustatyto dydžio kompensacinį atlyginimą bei nepagrindžia, kad minėtų sąlygų bei tvarkos nenustatymas nagrinėjamoje byloje lėmė apeliantės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.Teismų praktikoje procesinių sprendimų motyvavimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-916/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į visus pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, motyvavo priimtą sprendimą, todėl vien tai, kad teismas, kaip pabrėžia apeliantė, nepasisakė dėl kiekvieno apeliantės nurodyto argumento, nėra pagrindas spręsti, kad teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą, lėmusį neteisingo sprendimo priėmimą.Apeliantė taip pat teigia, kad tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl teismo sprendimo paskelbimo interneto svetainėje www.mediashop.lt, teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantė šios svetainės nevaldo, todėl šios teismo sprendimo dalies negalės įvykdyti, o neįtraukto į bylą asmens (svetainės valdytojo) atžvilgiu teismo sprendimas negali būti įpareigojantis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus ir pateiktus duomenis, kad apeliantė yra minėtos interneto svetainės domeno turėtoja, joje yra skelbiama informacija būtent apie apeliantės vykdomą veiklą, taip pat tai, kad apeliantė savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjama teismo sprendimo dalis neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.Ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria iš jos buvo priteistos palūkanos už prievolės mokėti kompensacinį atlyginimą nevykdymą, apeliantė tvirtina, kad teismas tam neturėjo faktinio pagrindo, nes kompensacinio atlyginimo mokėjimo terminai, kuriuos praleidus galėtų būti skaičiuojamos palūkanos, nėra nustatyti.Remiantis Civilinio kodekso 6.53 straipsnio 2 dalimi, prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti (išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas). Nagrinėjamu atveju apeliantės prievolė mokėti kompensacinį atlyginimą atsirado 2012 m. kovo 1 d., įsigaliojus tai numatantiems ATGTĮ 20¹ straipsnio pakeitimams; 2012 m. rugsėjo 24 d. ieškovė pateikė apeliantei raginimą dėl kompensacinio atlyginimo mokėjimo; o iš apeliantės priteistos palūkanos, faktiškai pradėtos skaičiuoti anksčiausiai nuo 2013 m. kovo 1 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei įrodinėja apeliantė, turėjo pakankamą faktinį pagrindą priteisti iš apeliantės palūkanas už prievolės mokėti kompensacinį atlyginimą nevykdymą.Apeliantė taip pat ginčija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo.Anot apeliantės, ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, negalėjo būti priteistos ieškovei, nes šis klausimas buvo išspręstas apeliantės naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentacija, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas pažeistų teisių ir interesų gynimo būdas, jis yra procesinio, papildomojo pobūdžio, todėl su juo susijusių, kaip ir kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų, atlyginimo klausimas yra sprendžiamas pagal CPK 93 straipsnyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, t. y. priklauso nuo bylos (o ne atskiro procesinio klausimo) baigties.Tačiau apeliantė yra teisi teigdama, kad procesinių dokumentų trūkumų šalinimo išlaidos negali būti priteisiamos šaliai. Kaip teisingai nurodo apeliantė, toks apribojimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, konkrečiai, rekomendacijų 8.17 punkte, todėl ieškovei iš apeliantės priteista bylinėjimosi išlaidų suma sumažinama 81,68 Eur teisinės pagalbos išlaidų (67,50 Eur plius PVM), kurias ieškovė patyrė šalindama ieškinio trūkumus (2016 m. vasario 29 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. VV 2016075 ataskaita), t. y. iki 2 370,45 Eur (2 452,13 Eur - 81,68 Eur = 2 370,45 Eur).Spręsti, kad kitos bylinėjimosi išlaidos ieškovei buvo priteistos nepagrįstai ir / ar pernelyg didelio dydžio, ar kad ieškovė būtų piktnaudžiavusi teise kreiptis į teismą, teismas neturi objektyvaus pagrindo. Dėl kitų apeliantės argumentų teismas plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi (t. y. atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovei priimtas iš esmės palankus procesinis sprendimas), ieškovei iš atsakovės priteisiama 871,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, sumažinant ieškovei asociacija LATGA iš atsakovės UAB „Mediashop“ priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 2 370,45 Eur.

Priteisti ieškovei asociacija LATGA iš atsakovės UAB „Mediashop“ 871,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.