Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams,

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 9 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant L. B. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nebendrauti su nukentėjusiaisiais V. R. ir S. M. bei per pirmus bausmės vykdymo atidėjimo metus dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteista už tai, kad 2012 m. balandžio 30 d. 13.43 val. (duomenys neskelbtini) Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) Pirminio sveikatos priežiūros centro Greitosios pagalbos skyriaus patalpose, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, t. y. išvadindama bendruomenės slaugytoją S. M. „žudike, atėmusia iš jos vyrą“ bei grasindama „kad pasigailės dar“ liepė nesirodyti jai akyse, įsikibusi į rūbus purtė ją, spaudė prie sienos, suspaudė kairę ranką, tuo sukeldama nukentėjusiajai S. M. fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, L. B. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. pradžios, terorizavo ir sistemingai baugino S. M., t. y. 2012 m. gegužės mėn., tiksli data nenustatyta, apie 13 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „K.“, šaukdama S. M. „žudike tu, brude tu, linkiu kad tu nudvėstum“, 2012 m. gegužės – birželio mėn., tiksli data nenustatyta, apie 15 val., (duomenys neskelbtini), prie vaistinės „C.“ šaukdama „žudike, tu atėmei iš manęs vyrą, tu už tai atsakysi“, 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje, tiksli data nenustatyta, apie 17 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „T.“ pasakydama „padla, kad tu nudvėstum“, šaukdama „atsakys už vyro mirtį“ savo veiksmais terorizavo (duomenys neskelbtini) pirminio sveikatos priežiūros centro Greitosios pagalbos skyriaus bendruomenės slaugytoją S. M. ir naudodama jos atžvilgiu psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiąją.

Be to, L. B. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. pabaigos terorizavo ir sistemingai baugino V. R., t. y. 2012 m. gegužės 22 d., apie 14-16 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „M.“ grasindama susidorojimu, išvadindama „žudiku, nužudžiusiu jos vyrą, brudu“, sakydama „dar pamatysi“, 2012 m. gegužės 26 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini) parke sakydama, „kaip jus šventa žemė nešioja“, 2012 m. birželio 6 d., apie 15-16 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės ”K.”, rėkdama „tu brudas, žmogžudys, tu nužudei mano vyrą, žinok, aš su tavim susidorosiu, žinok – akis už akį“, 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 11-12 val., (duomenys neskelbtini) pajūryje šaukdama, kad jis nužudė jos vyrą, kad yra brudas, skambindama mobiliojo ryšio telefonu nenustatytam asmeniui ir sakydama, kad reikia „atidubasinti vieną brudą“, kad jis nevertas jos vyro mažojo pirštelio, 2012 m. rugpjūčio 12 d., apie 13 val. (duomenys neskelbtini) pajūryje išvadindama žudiku bei sakydama „kad tau daugiau nebegyventi, kad su tavim susidoros“, 2012 m. rugsėjo mėnesį, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „M.“, perkant grybus ir liepdama moterims, prekiaujančiomis grybais, užnuodyti grybus, kad „ir jis numirtų, kaip numirė jos vyras“, 2012 m. gruodžio 22-23 d., apie 16-17 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „M.“ išvadindama jį „brudu“, sakydama, kad „tokį žudiką ji nori užmušti“, savo veiksmais terorizavo Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytoją reanimatologą V. R. ir, naudodama jo atžvilgiu psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusįjį.

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. B. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti dėl visų jai pateiktų kaltinimų.

Skunde apeliantė nurodo, kad teismas nenustatė jos kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, teismui ji buvo perduota šališko Kelmės rajono apylinkės teismo.

Skunde pažymima, kad visi Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjai nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nes pripažino, jog negali objektyviai išnagrinėti bylos dėl to, kad teisėjai vienaip ar kitaip yra susiję su nukentėjusiuoju V. R. ar kitais proceso dalyviais. Tačiau teisėja D.Valčiukienė pati nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino tol, kol jai nebuvo pareikštas nušalinimas, o tai, anot apeliantės, reiškia, kad visas Kelmės rajono apylinkės teismas buvo šališkas viso teismo proceso metu, todėl ji teismui buvo perduota šališko teismo, kuris buvo neobjektyvus, taigi, buvo grubiai pažeista jos (L. B.) teisė į teisingą teismą.

Pasak nuteistosios, Raseinių rajono apylinkės teismas nevertino ikiteisminio tyrimo duomenų ir kaltinamojo akto, kuris jai (L. B.) buvo įteikinėjamas pašalinio Kelmės rajono policijos darbuotojo Kelmės miesto gatvėje. Vėliau kaltinamasis aktas buvo įteiktas Kelmės rajono apylinkės teisme jau pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kurį pradėjo šališkas Kelmės rajono apylinkės teismas. Tai L. B. įsitikinimu reiškia, kad buvo grubiai pažeidžiamos jos kaip kaltinamosios teisės į tinkamą gynybą – šališkas teismas jai įteikė kaltinamąjį aktą ir tas pats teismas perdavė bylą kitam teismui tik po to, kai ji (L. B.) pateikė nušalinimą teisėjai D.Valčiukienei, kuri pati nenusišalino. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistosios teigimu darytina išvada, kad Kelmės rajono apylinkės teismas galbūt buvo suinteresuotas bylos baigtimi, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis V. R. yra žinomas (duomenys neskelbtini) miesto gyventojas, kuris yra taip pat žinomas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos darbuotojas ir susijęs su Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjais. Anot apeliantės, nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad Kelmės rajono apylinkės teismas nepagrįstai leido sau vykdyti baudžiamąjį procesą iki tol, kol kaltinamoji nepareikš motyvuoto nušalinimo teismui, o tai reiškia, kad Kelmės rajono apylinkės teismas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi.

L. B. teigimu, pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendis yra išsamus, nes teismas iš esmės į nuosprendį perkėlė kaltinamojo akto tekstą, tačiau nuosprendyje nėra jokio įvykių aplinkybių teisinio vertinimo, atsižvelgiant į tai, kad ji (L. B.) nuo pat pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino kalta padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, o byloje, išskyrus liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausas, nėra jokių kitų jos kaltės įrodymų. Nuteistosios vertinimu, byloje esanti kompaktinė plokštelė su garso įrašais neturi jokio ryšio su byla, tačiau teismas ją paminėjo nuosprendyje, nors nuosprendyje dėl įrašo nepasisakė, išskyrus tai, kad plokštelę reikia laikyti prie bylos net nuosprendžiui įsiteisėjus.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad teismo nuosprendis yra grindžiamas nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, ir kita baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, nors „kita baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga“ nuosprendyje neįvardinta ir ji nebuvo vertinama. Nuteistosios manymu, teismas galbūt turėjo slaptų jos (L. B.) kaltės įrodymų, tačiau šių įrodymų nuosprendyje neatskleidė. Be to, išsamios liudytojų apklausos nėra apibendrintos, nenustatytas liudytojų parodymų turinio susietumas su kaltinime nurodytais įvykiais, todėl iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kokios liudytojų parodymų dalys buvo teismui reikšmingos nustatant jos kaltę.

Nuteistoji taip pat teigia, kad byloje nustatyta, jog beveik visi liudytojai nė vieno kaltinime nurodyto įvykio nematė, parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė pagal kažkieno nuorodas, pasakojimus arba nuogirdas apie kaltinime nurodytus įvykius. Nurodo, kad daugelis liudytojų yra nukentėjusiųjų V. R. ir / ar S. M. bendradarbiai, kurie vienaip ar kitaip darbo santykiais yra susiję su pagrindiniu bylos proceso dalyviu ir ikiteisminio tyrimo iniciatoriumi nukentėjusiuoju V. R., kuriam daugelis liudytojų yra arba lojalūs dėl darbo santykių (duomenys neskelbtini) rajono sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose arba liudytojai yra asmenys, kurie negali ir / ar nenori nepadėti V. R. teikiant atitinkamus parodymus policijai apie jos (L. B.) kaltinime nurodytus veiksmus, kurių liudytojai nematė, tačiau apie tai girdėjo iš įvairiausių šaltinių (duomenys neskelbtini) mieste ir / ar iš nukentėjusiųjų V. R. ir / ar S. M. pasakojimų apie jos atitinkamus veiksmus. Nė vienas liudytojas negalėjo teisme pasakyti, kaip jis buvo pakviestas liudyti policijoje, nes byloje nėra nė vieno policijos pareigūno šaukimo atvykti į policiją, o iš liudytojų parodymų turinio yra akivaizdu, kad jie nebuvo kaltinime nurodytų įvykių stebėtojai. Šios aplinkybės rodo, kad policija negalėjo žinoti, ką reikia kviesti apklausai. Tokia liudytojų kvietimo į policiją eiga, susiklosčiusi ikiteisminio tyrimo metu, įrodo, kad beveik visi liudytojai į policiją vyko liudyti su nukentėjusiojo V. R. žinia, nes jie visi yra susiję su nukentėjusiais asmenimis šioje byloje darbo santykiais. Byloje nėra jokių policijos operatyvinės veiklos duomenų, kurie leistų manyti, kad policija pati nustatė liudytojų ratą, kurie galėjo turėti kokių nors nukentėjusiajam V. R. reikalingų žinių apie pastarojo 2013 m. vasario 12 d. pareiškime Kelmės rajono policijai išdėstytus jos, t. y. L. B., galimai neteisėtus veiksmus.

Skunde taip pat nurodoma, kad daugelis liudytojų pažino populiarią visuomenės atstovę, (duomenys neskelbtini) miesto gyventoją L. B., apie kurią nieko blogo negalėjo pasakyti, išskyrus tai, kad ji (L. B.) labai emocingai išgyveno savo sutuoktinio T. B. mirties faktą 2012 m. balandžio 5 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Apeliantės teigimu, šioje bylos dalyje teismas neįžvelgė priežastinio ryšio dėl galimų asmeninių konfliktų tarp jos (L. B.) ir nukentėjusiųjų V. R. bei S. M.. Iš šių įvykių sekos akivaizdu, kad ji (L. B.) rašė skundus dėl, jos nuomone, 2012 m. balandžio 5 d. netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų jos sutuoktiniui T. B., o V. R. ir S. M. aktyviai gynėsi nuo bet kokių kaltinimų ir šis gynybos faktas paaiškėjo 2013 m. vasario 12 d., kai nukentėjusioji S. M. nutarė „paremti“ nukentėjusįjį V. R. savo parašu nukentėjusiųjų 2013 m. vasario 12 d. pareiškime Kelmės rajono policijai.

Nuteistoji pažymi, kad nukentėjusiojo V. R. sutuoktinė, kuri dirba su juo toje pačioje sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje gydymo įstaigoje, ėmė tirti jos (L. B.) skundus dėl galbūt nekokybiškai V. R. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Taigi, anot L. B., akivaizdu, kad nukentėjusiojo V. R. 2013 m. vasario 12 d. skundas Kelmės rajono policijai apie jos tariamai neteisėtus veiksmus, kurie, jo paaiškinimais, buvo įvykdyti nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. vasario 9 d. yra V. R. gynybinė taktika dėl kaltinimų suteikus galimai nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokia įvykių seka per vienerių metų laikotarpį, pasak L. B., rodo, kad visą šį laikotarpį nukentėjusiajam V. R. nebuvo realios grėsmės, ji (L. B.) nekėlė visuomenei jokios grėsmės, nes nei vienas kaltinime nurodytas atvejis ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, o tyrėja net nesivargino nustatyti svarbių faktinių aplinkybių – ar ji (L. B.) buvo kaltinime nurodytu laiku atitinkamose įvykių vietose. Tyrėja privalėjo ištirti ir nustatyti, o teismas privalėjo konstatuoti, kad ji (L. B.) buvo kaltinime nurodytose vietose ir atliko konkrečius neteisėtus veiksmus, vertinant tai, kad ji savo kaltės nepripažino. Tačiau teismas tik užfiksavo atitinkamus liudytojų parodymus, kurie tapo pagrindu apkaltinamajam nuosprendžiui. L. B. įsitikinimu, ji yra pripažinta kalta nesant jos kaltės įrodymų, ir tai reiškia, kad nuosprendis yra nepagrįstas bei neteisėtas.

Apeliantė pažymi ir tai, kad kaltinime yra nurodyti jos neteisėti veiksmai net (duomenys neskelbtini) pajūryje, tačiau šiame mieste nebuvo atliktas joks ikiteisminio tyrimo veiksmas, kuris patvirtintų jos (L. B.) atitinkamus kaltinime nurodytus veiksmus. Dėl šio kaltinimo, teismas tikėjo nukentėjusiuoju V. R. ir jo sutuoktine, kurie nuosekliai teismui išdėstė savo įvykio versiją, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad šie nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais ar kita bylos medžiaga, kurios teismas nuosprendyje neįvardijo, bet „kitą bylos medžiagą“ laikė apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu.

Kartu nuteistoji atkreipia dėmesį, kad teismas konstatavo, jog jos (L. B.) tikslai ir motyvai nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Apeliantės nuomone, jeigu teismui nebuvo pagrindo netikėti liudytojų parodymais, tuomet buvo pagrindas nustatyti jos (L. B.) neteisėtų veiksmų tikslus ir motyvus, nes tai yra svarbu tinkamai nustatant kaltinamojo asmens padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Pažymi, kad jeigu jai pareikštuose kaltinimuose nurodyti veiksmai buvo atlikti atvirai visuomenės nariams girdint, tai teismas tokiu atveju, remdamasis liudytojų parodymais, kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo nustatyti jos neteisėtų veiksmų tikslus, motyvus, nustatyti jos tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką ar padaryti žalą kitiems asmenims. L. B. teigimu, apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ne liudytojų nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o teismo nesuprantamu tikėjimu šiais liudytojais arba teismo tikėjimu kaltinamuoju aktu, kuris taip pat yra grindžiamas liudytojų, kurie nematė ir negirdėjo jos (L. B.) neteisėtų veiksmų, parodymais.

Nuteistosios L. B. įsitikinimu, policijos pareigūnai jos kaltę galėjo įrodinėti vaizdo ar garso įrašais, kurių, jos žiniomis, buvo įmanoma surasti (duomenys neskelbtini) miesto ir rajono sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose, tačiau tokiu atveju byloje būtų buvusi surasta ir nukentėjusiesiems V. R. bei S. M. neparanki vaizdo ir garso įrašų medžiaga, pagrindžianti faktą, kad 2012 m. balandžio 5 d. jos sutuoktiniui T. B. buvo nekokybiškai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Tuomet būtų paaiškėję, kad galbūt dėl šių nekokybiškai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų jos sutuoktinis T. B. 2012 m. balandžio 5 d. mirė VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ir VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono pirminės asmens sveikatos priežiūros centro patalpose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji L. B., jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo V. R. atstovas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios L. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl L. B. kaltės padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013). Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas; nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2013).

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt.).

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Nors nuteistoji neigia padariusi nusikalstamas veikas, už kuris yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu, jos kaltę padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios S. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, kad 2012 m. balandžio mėnesio pabaigoje, apie pietus, į Greitosios medicinos pagalbos patalpas atėjusi L. B. paklausė, kuri felčerė buvo atvykusi pas jo vyrą T. B.. Išgirdusi šį klausimą, ji (S. M.) išėjo iš kabineto, o L. B. pradėjo ant jos šaukti: „brude tu, žudike, nužudei mano vyrą, su tavimi susidorosiu“. L. B. puolė prie jos, rankomis įsikibo į atlapus ir pradėjo purtyti, po to nutvėrė už rankos ir stūmė ją į sieną. Atėjusi felčerė A. L. liepė L. B. nusiraminti, sakydama, kad iškvies policiją. Tuo metu atėjo S. R. ir L. B. išėjo. Toks L. B. elgesys ją (S. M.) labai išgąsdino, be to, jai skaudėjo ranką, ant jos atsirado kraujosruva. Nors buvo iškviesti policijos pareigūnai, ji pareiškimo nerašė, norėjo ramiai gyventi, žinojo, koks L. B. būdas (2 t. 18-20 b. l.). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytoja A. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2012 m. balandžio mėnesio pabaigoje, darbo dieną, į Greitosios medicinos pagalbos patalpas atėjusi L. B. jos paklausė, kas važiavo pagal iškvietimą pas T. B.. Jai atsakius, kad važiavo S. M., ir pastarajai išėjus iš kabineto, L. B. pradėjo šaukti: „nelįsk man į akis, žudike“. Tuomet ji (A. L.) išėjo pažiūrėti „kas ten darosi“. Matė, kad L. B. buvo agresyvi, pikta, taip pat pamatė, kaip L. B. suėmė už žasto ir pastūmė S. M. į sieną. Toks vaizdas buvo neįprastas, ji pasakė L. B., kad šitaip elgtis negalima. Tuo metu į patalpą atėjo S. R. ir L. B. išbėgo lauk. Ji matė, kad S. M. po šio įvykio buvo šoke, ji su pertraukomis verkė iki vakaro, jai buvo sunku dirbti. Matė ant S. M. rankos kraujosruvą, apie įvykį pranešė policijai (2 t. 23-24 b. l.). Liudytojas S. R. nurodė, kad pamatęs į Greitosios pagalbos skyriaus patalpas įeinančią L. B. ir žinodamas, kad L. B. konfliktuoja su felčere S. M., nuėjo į patalpą pasižiūrėti. Jam atėjus konfliktas jau buvo įvykęs, L. B. išėjo iš patalpų. Jis matė išsigandusią S. M., iš kolegių sužinojo, kad L. B. S. M. grasino, pastūmė ją į sieną (2 t. 20-21 b. l.). Liudytoja M. Š. taip pat nurodė, kad 2012 m. balandžio mėnesio pabaigoje atėjusi į greitosios medicinos pagalbos patalpas pamatė, jog slaugytoja S. M. yra labai išsigandusi, susijaudinusi, jai ant rankos buvo kraujosruva. S. M. jai papasakojo, kad atėjusi L. B. prieš ją panaudojo jėgą, suspaudė ranką ir stūmė į sieną (2 t. 25 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad L. B. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Bylos duomenys patvirtina, kad L. B. veikė viešoje vietoje, buvo agresyviai nusiteikusi, pasirinko tokį veikimo būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Byloje nustatyta, kad dėl L. B. neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta normali įstaigos veikla – išgirdusi konfliktą, atėjo slaugytoja A. L., kurį laiką dirbti nebegalėjo S. M., jai buvo sukeltas didelis išgąstis ir fizinis skausmas. Akivaizdu, kad L. B. veikė tiesiogine tyčia, nes darydama neteisėtus veiksmus suprato savo veiksmų pavojingą pobūdį, t. y. tai, kad viešoje vietoje smurtaudama nukentėjusiosios atžvilgiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir to norėjo.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji S. M. taip pat nurodė, kad tais pačiais metais (2012 m.), gegužės mėnesį, prie ”K.” parduotuvės tuo metu akiniais prekiavusi L. B. išvadino ją žudike, „brude“, pasakė: „linkiu, kad tu nudvėstum“. Tų pačių metų birželio mėnesį prie vaistinės „C.“ akiniais prekiavusi L. B. pradėjo šaukti: „žudike, padla, brude, nužudei mano vyrą“, po to 2012 m. pabaigoje ar 2013 m. sausio mėnesio pradžioje prie parduotuvės „T.“ L. B., ją pamačiusi, pradėjo šaukti „padla, kad tu nudvėstum“, „atsakysi už vyro mirtį“. Jai dėl tokių L. B. veiksmų buvo labai baisu, būdama darbovietėje ji bijo, kad neateitų L. B., užsirakina duris, taip pat bijo išeiti į gatvę, kad nesusitiktų L. B., kad pastaroji jos nesužalotų (2 t. 18-20 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytoja L. K. parodė, kad į (duomenys neskelbtini) miesto seniūniją, kur ji dirba, atėjusi L. B. liepė žiūrėti laidą „Akistata“ ir pasakė, kad atkeršys R. bei M., nes jie nužudė jos vyrą. Jai L. B. grasinimas pasirodė realus, ji apie tai papasakojo nuėjusi į gydytojos R. kabinetą (2 t. 21-22 b. l.). Teisėjai perskaičius L. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji pavirtino, kad šie jos parodymai yra teisingi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. K. nurodė, kad 2013 m. vasario atėjusi į (duomenys neskelbtini) seniūniją L. B. pasakė, jog nušaus gydytoją R. ir felčerę M. bei dar vieną asmenį, kurio pavardės ji (L. K.) neįsidėmėjo. L. B. sakė, kad tuos žmones nušaus arba nužudys dėl to, kad jie nužudė jos vyrą. L. B. taip pat kažką minėjo apie Panevėžį, sakė, kad pabus Panevėžyje (1 t. 24 b. l.).

Liudytoja R. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai kaimynė L. B. po savo vyro mirties sakė, jog (duomenys neskelbtini) ligoninėje V. R. ir S. M. nužudė jos vyrą, sakė, kad ji taip nepaliks, „akis už akį, dantis už dantį“, sakė, kad nužudys R., R. ir M. Taip sakydama L. B. buvo labai įpykusi ir ji (R. Š.) suprato, kad L. B. grasinimai yra realūs. Po to, kai ji L. B. pasakė, kad laidoje „Akistata“ buvo sakoma netiesa, L. B. pasakė, kad ir jai, t. y. R. Š., gali būti blogai. Ji iš kitų asmenų girdėjo, kad L. B. žada jai nuplikyti rūgštimi veidą, L. B. rankinėje ieškant buto rakto, pastarosios rankinėje matė stiklainį su geltonu skysčiu (2 t. 22-23 b. l.).

Liudytoja G. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji 2012 m. pavasarį dirbdama (duomenys neskelbtini) vedėja, būdama savo kabinete, prekybos salėje išgirdo triukšmą. Išėjusi pažiūrėti, kas atsitiko, pamatė, kad tarp klientų yra kilęs šurmulys. Jai žmonės paaiškino, kad buvo atėjusi L. B., kuri buvo pikta, grasino, kad susidoros su reanimacijos darbuotojais. Apie šį įvykį ji pasakė draugei D. G., dirbančiai reanimacijos skyriuje (2 t. 42 b. l.). Liudytoja D. G. teisiamajam posėdyje patvirtino papasakojusi gydytojui V. R. tai, ką sužinojo iš kaimynės G. M. (2 t. 24 b. l.).

Kolegijos vertinimu, minėtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad L. B. nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. pradžios terorizavo ir sistemingai baugino S. M., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantės kaltė padarius dar vieną BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – terorizavus ir sistemingai bauginus V. R. – taip pat įrodyta byloje surinktais įrodymais.

Nukentėjusysis V. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad mirus T. B., jam, (duomenys neskelbtini) ligoninės reanimacijos skyriaus gydytojui, pradėjo grasinti T. B. žmona L. B.. Tai, kad atėjusi į vaistinę L. B. grasino su juo susidoroti, jam papasakojo reanimacijos skyriuje dirbanti slaugytoja G. Vėliau prasidėjo susitikimai su L. B.. 2012 m. gegužės 22 d., apie pietus, jam atvažiavus į parduotuvę ”M.”, prie jos akiniais prekiavusi L. B. iškoneveikė bjauriais žodžiais: vadino žudiku, brudu, grasino su juo susidoroti. Dėl to jis patyrė šoką, labai pergyveno. Kitą kartą, t. y. 2012 m. gegužės 26 d., (duomenys neskelbtini) liaudies dirbinių šventėje (duomenys neskelbtini) parke L. B. pasakė: „kaip jus šventa žemė nešioja“. 2012 m. birželio 6 d. jam lipant parduotuvės ”K.” laiptais, jį pamačiusi L. B. pradėjo rėkti, vadinti jį „brudu“, žmogžudžiu, sakė, kad jis nužudė jos vyrą, pagrasino, kad su juo susidoros, kad bus „akis už akį“. Jis išsigando, suprato, kad L. B. grasinimai yra rimti, pamanė, kad ji iš tikrųjų gali su juo susidoroti. Jis tikrai bijojo L. B., tikėjo, kad ji gali jam „iškabinti akis“ ar dar ką nors padaryti. 2012 m. rugpjūčio 11 d., apie 11-12 val., jam su žmona būnant (duomenys neskelbtini), kopose, prie jo priėjusi L. B. pradėjo garsiai šaukti, kad jis nužudė jos vyrą, yra žmogžudys, „brudas“, po to, paskambinusi telefonu sakė, kad jai atsiųstų tris vyrus, nes „reikia vieną brudą „atidubasinti“, kad jis nevertas jos vyro mažojo pirštelio. Tiek jis, tiek jo žmona išsigando L. B., bijojo, kad iš tikrųjų su jais nebūtų susidorota. Po tokio L. B. išpuolio jis labai blogai jautėsi, buvo išsigandęs. Kitą dieną pliaže L. B. vėl išvadino jį žudiku, aplink buvusiems žmonėms aiškino, kad jis nužudė jos vyrą, grasino, kad su juo susidoros. Jam buvo baisu. 2012 m. rugsėjo mėnesį, pavakary, jam prie parduotuvės ”M.” perkant grybus, L. B. liepė moterims neparduoti jam grybų arba grybus užnuodyti, kad jis mirtų taip, kaip mirė jos vyras. Vėl vadino jį žudiku. 2012 m. gruodžio mėnesį, prieš šventas Kalėdas jam nuvykus į parduotuvę ”M.”, prie jo priėjusi L. B. liepė jam nevaikščioti ten, kur ji vaikšto, vėl šaukė, kad jis yra „brudas“, nužudęs jos vyrą, šaukė, kad jį užmuš. Po kurio laiko, po parodytos televizijos laidos „Akistata“, jo ligoninėje laukusi nepažįstama moteris jam pasakė, kad saugotųsi L. B., nes pastaroji rankinėje nešiojasi peilį bei indelį su skysčiu ir yra sakiusi, kad tie daiktai skirti jam. Jis išsigando, nes tikėjo, kad L. B. gali įgyvendinti savo ketinimus – tai buvo matyti iš L. B. nusiteikimo. 2013 m. vasario 9 d. pas jo žmoną į darbą atėjusi moteris iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės – L. K. – papasakojo, kad į savivaldybę buvo atėjusi L. B., kuri sakė, jog bylinėsis su ligonine, o jei nepasiseks laimėti bylos, tuomet susidoros su V. R. ir felčere S. M.. Dėl L. B. veiksmų jis patyrė didžiulį stresą, L. B. jį terorizavo (2 t. 16-18 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo V. R. sutuoktinė, liudytoja R. R. parodė, kad 2012 m. balandžio mėnesį, apie 15 val. paskambino susijaudinęs jos vyras ir drebančiu balsu pasakė, jog prie parduotuvės ”M.” jį užsipuolė L. B., vadino jį „brudu“, kaltino nužudžius jos vyrą. 2012 m. gegužės mėnesį jai su vyru būnant meno dirbinių šventėje (duomenys neskelbtini) parke, prie jų priėjusi L. B. pasakė: „kaip jus šventa žemė nešioja“. Vasarą vyras nuvažiavęs į parduotuvę apsipirkti, po kurio laiko jai paskambino ir pasakė, kad prie parduotuvės sutiko L. B., kuri išvadino jį „brudu“, žudiku. Jos vyras dėl to buvo labai susijaudinęs, jam teko gerti vaistus. 2012 m. rugpjūčio mėnesį jai su vyru atostogaujant (duomenys neskelbtini) ir būnant prie jūros, prie jų priėjusi L. B. pradėjo jos vyrą vadinti „brudu“, kaltino, kad jis nužudė jos vyrą, todėl ji atsiskaitysianti, sakė, kad reikia „brudą“ nudubasinti“. Jie buvo labai išsigandę, bijojo, kad neateitų L. B. minėti trys vyrai su jais susidoroti. Kitą dieną jiems būnant pliaže prie jų priėjusi L. B. vėl grasino jos (R. R.) vyrui, kad su juo atsiskaitys, jį užmuš, vadino jį „brudu“. Pamena, kad po kurio laiko, rudenį, jos vyras L. B. buvo sutikęs (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės, ten L. B. jį vėl išvadino žudiku, grasino atsilyginti. Jos vyras dėl to labai susinervino. Dar po kurio laiko, prieš šventas Kalėdas, L. B. jos vyrą užsipuolė parduotuvėje, sakė, kad jis nedrįstų vaikščioti ten, kur ji vaikšto. Vyras dėl to vėl labai jaudinosi, gėrė vaistus, jam pablogėjo sveikata. L. B. pastoviai jį terorizuoja, grasina nužudyti. 2013 m. vasario mėnesį į ligoninę atėjusi savivaldybės darbuotoja L. K. pasakė, kad buvo atėjusi L. B., kuri sakė, jog tuo atveju, jei nepavyks iš ligoninės prisiteisti 1,5 mln. litų, ji nušaus V. R. ir S. M., sakė, kad Panevėžyje jai vietos užteks. Dėl L. B. veiksmų jos vyras nuolat jaučia baimę, turi vartoti vaistus, jis supranta, kad L. B. nesustos, jam yra realus pavojus. Ji, suprasdama, kad L. B. grasinimai yra realūs, jos veiksmai nenuspėjami, bijojo dėl savo vyro gyvybės (2 t. 42-44 b. l.).

Nuteistosios L. B. kaltę taip pat patvirtina anksčiau minėti liudytojų R. Š., L. K., G. M. parodymai, taip pat liudytojų J. T. J. ir R. Č. parodymai. Liudytoja J. T. J. nurodė, kad 2012 m. rugsėjo mėnesio pradžioje atostogaudama (duomenys neskelbtini) sutiko iš matymo pažįstamą L. B., kuri jai ėmė pasakoti, kad mirė jos vyras, kad jos vyrą nužudė gydytojas V. R., sakė, jog ji V. R. užmuš, nieko nepabijos, nedovanos jam, ir dėl to jai vietos Panevėžyje visada atsiras. Ji suprato, kad nesivaldanti, rėkianti L. B. iš tikrųjų gali įgyvendinti savo grasinimus. Dėl to, grįžusi iš (duomenys neskelbtini), apie šį pokalbį pranešė gydytojui V. R., įspėjo jį, kad pasisaugotų L. B. (2 t. 21 b. l.). Liudytoja R. Č. teisiamajame posėdyje patvirtino nukentėjusiojo V. R. parodymus, kad 2012 m. vasaros pabaigoje jai pardavinėjant grybus prie parduotuvės ”M.”, jau po darbo valandų prie jos priėjus vyrui ir jam apžiūrinėjant grybus, prie jų priėjusi L. B. liepė jai neparduoti grybų, o duoti nuodų, sakydama, kad šis vyras yra jos vyro žudikas. Vėliau ji sužinojo, kad šis vyras yra gydytojas V. R. (2 t. 24-25 b. l.).

Taigi, byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad L. B. laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. pabaigos savo veiksmais terorizavo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytoją reanimatologą V. R. ir, naudodama jo atžvilgiu psichinę prievartą, sistemingai jį baugino, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Įvertinus byloje esančius duomenis, apibūdinančius nuteistosios asmenybę, jos veiksmų intensyvumą, akivaizdu, kad nukentėjusysis turėjo realų pagrindą bijoti, kad L. B. gali realiai įgyvendinti savo grasinimus. L. B. veiksmai, jų trukmė ir intensyvumas patvirtina, kad pastaroji veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Teismas išsamiai nurodė, kokiais konkrečiai įrodymais remdamasis pripažįsta L. B. kalta padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei du nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 2 dalyje. Kadangi L. B. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas apeliantės skundo teiginys, kad nukentėjusiojo V. R. 2013 m. vasario 12 d. skundas yra pastarojo gynybinė taktika dėl kaltinimų suteikus galbūt nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Apeliantės skundo teiginys, kad ji rašė skundus dėl jos vertinimu netinkamai T. B. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, jos kaltės padarius nusikalstamas veikas nepaneigia. Nuteistosios L. B. skundo teiginiai, susiję su tuo, kad V. R. sutuoktinė dirba toje pačioje ligoninėje kaip ir pastarasis, be to, ji dalyvavo atliekant ligoninėje auditą, su šia byla nesusiję, todėl nenagrinėjami.

Apeliantės skundo argumento, kad skundžiamas nuosprendis yra išsamus, nes teismas iš esmės į nuosprendį perkėlė kaltinamojo akto tekstą, nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai, iš nuosprendžio akivaizdu, kad kaltinamojo akto tekstas į nuosprendį neperkeltas, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad teismas nuosprendyje paminėjo kompaktinę plokštelę, nuosprendžio nedaro neteisėtu. Dar kartą pažymima, kad teismas, spręsdamas L. B. kaltės klausimą, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą.

Neteisi apeliantė teigdama, kad beveik visi liudytojai įvykių nematė. Iš anksčiau paminėtų liudytojų parodymų akivaizdu, kad įvykius tiesiogiai matė ar L. B. grasinant nukentėjusiesiems girdėjo liudytojos A. L., R. Č., L. K., R. R., R. Š., J. T. J.. Tai, kad kai kurie liudytojai yra nukentėjusiųjų S. M. ir V. R. bendradarbiai, nėra pagrindas netikėti jų parodymais. Be to, byloje apklausti liudytojai nuosekliai paaiškino jiems žinomas bylos aplinkybes, nurodydami kokiose vietose ir kokius konkrečius veiksmus atliko L. B., todėl pastarosios skundo argumentas, kad byloje minėtos aplinkybės nebuvo nustatytos, atmetamas kaip nepagrįstas. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teigti, kad L. B. pripažinta kalta nesant jos kaltės įrodymų, nėra jokio pagrindo.

Akivaizdu, kad liudytojų parodymai yra nuoseklūs, jie parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai apklausoms buvo kviečiami tyrėjų, o duoti palankius nukentėjusiesiems parodymus jų niekas neprašė. Atkreipiamas dėmesys, kad kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Taigi, pagrindas šaukti asmenį liudytoju yra duomenys, kad jis žino kokias nors reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Tokių duomenų gali pateikti proceso dalyviai ir kiti asmenys, jų galima gauti analizuojant dokumentus ir kitus turimus įrodymus, apie save gali pranešti ir patys asmenys, siekiantys perduoti teisėsaugos institucijoms jų turimą informaciją apie nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojus nustatyti gali ne vien tik policijos pareigūnai. Esant paminėtoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad kai kurios įvykių aplinkybės buvo žinomos būtent nukentėjusiųjų bendradarbiams, sprendžiama, jog jie pagrįstai buvo apklausti kaip liudytojai. Taip pat pažymima, kad asmuo į apklausą gali būti iškviečiamas ne tik šaukimu, bet ir gali būti šaukiamas telefonu ar kitais būdais (BPK 182 straipsnis).

Dėl teismo šališkumo

Apeliantė nurodo, kad ji teismui buvo perduota šališko teismo, Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja D. Valčiukienė nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino tol, kol jai nebuvo pareikštas nušalinimas, ir tai, anot L. B., reiškia, kad Kelmės rajono apylinkės teismas buvo šališkas viso teismo proceso metu, galimai buvo suinteresuotas bylos baigtimi.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra išvardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo nusišalinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimą teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimą, taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikšti nušalinimus ar to nedaro. Nešališkumo principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūti suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą.

Bylos duomenys liudija, kad L. B. baudžiamąją bylą gavus Kelmės rajono apylinkės teisme, nuo jos nagrinėjimo nusišalino teisėjai V. Raščiuvienė (1 t. 106 b. l.), V. Rudaitis (1 t. 111 b. l.), L. Borkovskienė (1 t. 117 b. l.). Nors bylą paskyrus nagrinėti teisėjai D. Valčiukienei, ji 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi L. B. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (1 t. 122-123 b. l.), tačiau 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi teisėja L. Valčiukienė nusišalino nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo (1 t. 152-153 b. l.). Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyrius pirmininkės 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje L. B. buvo kaltinama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 2 dalį, buvo perduota nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui (1 t. 162 b. l.), kuris išnagrinėjo šią bylą ir priėmė joje apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad bylą išnagrinėjo ne Kelmės, o Raseinių rajono apylinkės teismas, svarstyti Kelmės rajono apylinkės teismo šališkumo klausimą nėra pagrindo. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad L. B. baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja A. P. nebuvo šališka. Teismo šališkumo nepatvirtina ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad kaltinamasis aktas L. B. buvo įteiktas Kelmės rajono apylinkės teisme (1 t. 140-141 b. l.). Kartu pastebėtina, kad Raseinių rajono apylinkės teisme L. B. buvo įteiktas pakeistas kaltinimas (1 t. 191-192 b. l.).

Dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Atsakant į apeliantės skundo argumentą, kad nors jai buvo pareikštas kaltinimas dėl neteisėtų veiksmų (duomenys neskelbtini) pajūryje, tačiau šiame mieste nebuvo atliktas joks ikiteisminio tyrimo veiksmas, atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas nepažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų buvo pradėtas ir atliekamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariate, taigi, dėl L. B. veiksmų (duomenys neskelbtini) pajūryje ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti (duomenys neskelbtini) miesto ikiteisminio tyrimo įstaigoje nebuvo įstatymo pagrindo.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryti garso ar vaizdo įrašai, taip pat nėra pagrindas teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai. Pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymas ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną neįpareigoja kiekvienu atveju atlikti minėtus procesinius veiksmus – ar konkrečiu atveju juos būtina atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistoji savo apeliaciniame skunde jai paskirtos bausmės ir iš jos priteisto civilinio ieškinio neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios L. B. apeliacinį skundą.