Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovas Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo A. M. skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-19-NT-755-4804, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nustačius, kad pareiškėjo reikalavimai kyla dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, teisėtumo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.). Tačiau minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, jog galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Toks išaiškinimas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta, jog socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų veiksminga, t. y. prieinama, suteikta laiku ir kokybiškai.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema ir jos įgyvendinimo sąlygos bei procedūros įtvirtintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ). VGTPĮ 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6-7 dalyse numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į VGTPĮ nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje išvardinti atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju aktualus VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba nutraukti, jei ji buvo suteikta (žr. pvz., 2015 m. vasario 10 d. nutartį adm. byla Nr. A-491-756/2015, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4373-629/2019).

Administracinių teismų praktikoje ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė aiškinama kaip reiškianti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014, aiškindama analogišką nuostatą (pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją, ši nuostata buvo įtvirtinta 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte), pažymėjo, jog neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma; teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4373-629/2019).

Teismas pastebi, kad tokiais atvejais esminės teisinės reikšmės neturi civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo dalykas, rūšis ar asmens, pretenduojančio gauti antrinę teisinę pagalbą, dabartinė teisinė padėtis, esminį vaidmenį vaidina tai, kad civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas turi būti susijęs su vykdoma ar vykdyta ūkine komercine veikla ir kildinamas būtent iš tokios veiklos.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienašmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams.

Aukščiau išdėstytų teisės normų analizė bei byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad civiliniai ieškiniai, keliami buvusiam įmonės vadovui dėl laidavimo sutarties panaikinimo, yra tiesiogiai susiję su jo, kaip vadovo, ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Taigi byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje civilinėje byloje, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi. Kaip jau minėta, šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Visuma nustatytų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-19-NT-755-4804 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Nustačius, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą jo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje svarstyti iš naujo.

Teismas atskirai pažymi, kad pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio pakeitimus, Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Taigi pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, prašydamas papildomai įvertinti jo individualią situaciją ir išimties tvarka teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kur numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; 30 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A525-2528/2012). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kad teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto galimo neatitikimo Konstitucijai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.