- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-12
- Bylos Nr.
- eA-4373-629/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00034-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas, Tarnybos Šiaulių skyrius) 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.
2. Atsakovas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, nes civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Pareiškėjas buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas ir akcininkas, byla pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė ūkinės komercinės prigimties santykiai. Atsakovas 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą grindė tuo pačiu teisiniu pagrindu, nes civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Pareiškėjas buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas, byla yra dėl skolos UAB „Magima“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo susiklostė ūkinės komercinės prigimties santykiai.
3. Pareiškėjo nuomone, ginčijami atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, nes nė vienu atveju nebuvo nustatyti pareiškėjo, kaip bendrovės akcininko, neteisėti veiksmai. Be to, atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime nebuvo konstatuoti ir pareiškėjo, kaip juridinio asmens administracijos vadovo, neteisėti veiksmai. Jokie teisės aktai nenustato, kad bendrovės valdybos narys arba administracijos vadovas yra verslininkai. Atsakovas nekonstatavo civilinėse bylose iškeltų reikalavimų tiesioginio ryšio su pareiškėjo veikla, o taip pat nenustatė ir paties pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos. Taip pat atsakovas neatsižvelgė, jog abiem atvejais įstatymas reikalauja, kad pareiškėją atstovautų advokatas.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo teigimu, VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Asmens poreikį gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nulemia asmens turtinė padėtis, o ne vykdytos veiklos pobūdis. Nėra pagrindo teigti, kad ūkinė ar komercinė veikla visais atvejais rodo, jog asmuo gali pats padengti savo teisinių interesų gynybos išlaidas. Be to, tiek paduodant apeliacinį, tiek kasacinį skundus, įstatymas numato privalomą advokato dalyvavimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Šiaulių skyriuje 2018 m. lapkričio 7 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3461-21189, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnybos Šiaulių skyriuje 2018 m. lapkričio 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Tarnybos Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
7. Atsakovas pažymėjo, kad savo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendime nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. rugsėjo 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas, o nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ valdybos narys ir akcininkas. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 30 d. pateiktame paaiškinime pats patvirtino, jog laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas. Ši aplinkybė taip pat yra nurodyta atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad akcininkai turi turtines teises, t. y. gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), o Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog dividendai – tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Įmonės akcininko veiksmams yra būdingi ūkinei komercinei veiklai priskirtini požymiai, t. y. įmonės akcininkas savo rizika investuoja asmenines lėšas į įmonę, siekdamas gauti įmonės uždirbto pelno dalį – dividendus. Taigi, yra pagrindas pripažinti įmonės akcininką ūkinės komercinės veiklos vykdytoju.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas, nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ valdybos narys ir akcininkas, civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neveikimo, taigi tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl ginčijamu 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas buvo UAB „Magima“ direktorius ir akcininkas, civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „Magima“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, todėl padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl ginčijamu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
10. Teismas pažymėjo, kad tokiais atvejais, kaip susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, esminės teisinės reikšmės neturi civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo dalykas, rūšis ar asmens, pretenduojančio gauti antrinę teisinę pagalbą, dabartinė teisinė padėtis, esminį vaidmenį vaidina tai, kad civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas yra susijęs su vykdoma ar vykdyta ūkine komercine veikla ir kildinamas būtent iš tokios veiklos. Civiliniai ieškiniai, keliami bankrutavusios įmonės vadovui ar buvusiam įmonės vadovui dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo, yra tiesiogiai susiję su jo, kaip vadovo, ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtose civilinėse bylose, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant bankrutavusios AB „Šiaulių grūdai“ vadovu, valdybos nariu ir akcininku bei UAB „Magima“ direktoriumi. Šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsiradusiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti nėra pagrindo, todėl nėra pagrindo ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėse bylose.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius VGTPĮ 11 straipsnio pakeitimus pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, prašydamas papildomai įvertinti jo individualią situaciją ir išimties tvarka teikti antrinę teisinę pagalbą.
12. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas teisės aktų nuostatas, pažymėjo, jog jam nekyla abejonių dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto galimo neatitikimo Konstitucijai, todėl atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
14. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo argumentus, pasisakydamas dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo, pažymėjo, jog civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 buvo pradėta dėl juridinio asmens vadovo neteistų veiksmų ir neveikimo (t. y. ne dėl akcininko ar valdybos nario), o bendrovės vadovas yra darbuotojas, o dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo nurodė, kad civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „Magima“ priteisimo pagal laidavimo sutartį, pareiškėjas laidavo kaip fizinis asmuo, iš minėtos sutarties sudarymo jokios naudos jis negavo, todėl nėra versliškumo požymio. Pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes teisinis reguliavimas neleidžia jam savarankiškai pateikti apeliacinio ir kasacinio skundo, jis privalo naudotis advokato paslaugomis, už kurias apmokėti jis neturi lėšų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
15. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus ir motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 bei 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 teisėtumas ir pagrįstumas.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
21. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
22. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.).
23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, jog galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Toks išaiškinimas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta, jog socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims VGTPĮ pagrindu teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų veiksminga, t. y. prieinama, suteikta laiku ir kokybiškai.
24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema ir jos įgyvendinimo sąlygos bei procedūros įtvirtintos specialiajame įstatyme – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme. VGTPĮ 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
25. Sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, yra aktuali VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostata, nurodanti, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos.
26. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė reiškia, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, jog prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra / buvo priežastinis ryšys. Tokio ryšio nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Teisinės reikšmės neturi aplinkybė, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma. Vertintina, jog teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014).
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nesupriešinti įmonės interesų su visuomenės interesais.
28. Pareiškėjas neginčija, kad civilinėse bylose, kuriose jis prašė suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, jam, kaip atsakovui, pareikšti reikalavimai dėl skolos bei nuostolių atlyginimo kildinami iš jo, kaip praeityje buvusio ūkinės komercinės veiklos subjektų vadovo, veikos. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtose civilinėse bylose, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant bankrutavusios AB „Šiaulių grūdai“ vadovu, valdybos nariu ir akcininku bei UAB „Magima“ direktoriumi.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 9–10 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, nes šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.
31. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateikto prašymo argumentus dėl VGTPĮ neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, jo netenkina, kadangi nėra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
33. Pareiškėjo prašymas priteisti jam turėtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, savo išlaidų atlyginimą iš kitos proceso šalies turi teisę gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.