- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-26
- Bylos Nr.
- eI-3159-362/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00034-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui
nedalyvaujant atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2.5 (NTP- 2)-18-NT-3434-21065; panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo; įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799- 767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius (toliau – ir atsakovas, ir Šiaulių skyrius,) 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP- 2)-18-NT-3434-21065 nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Pareiškėjas mano, kad skundžiami aktai nepagrįsti, neteisėti, todėl turėtų būti panaikinti.
Atsakovas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5 (NTP- 2)-18-NT-3434-21065 savo atsisakymą motyvavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, dėl to, kad civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas buvo BAB „duomenys neskelbtini“ vadovas ir akcininkas, o civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 yra pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, todėl padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai.
Atsakovas skundžiamu 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 savo atsisakymą motyvavo VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu dėl to, kad civilinė byla yra susijusi su pareiškėjo vykdytu verslu. Atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo UAB „duomenys neskelbtini“ direktorius ir akcininkas, o civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „duomenys neskelbtini“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, darytina išvada, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo vykdyta ūkine komercine veikla.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad skundžiami sprendimai nepagrįsti dėlto, kad nei vienu atveju teismo sprendimo pagrindu nebuvo pareiškėjo kaip bendrovės akcininko neteisėti veiksmai. Be to, priimant atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189, nebuvo konstatuoti ir pareiškėjo kaip vadovo neteisėti veiksmai. Jokie teisės aktai nenustato, kad bendrovės valdybos narys arba administracijos vadovas yra verslininkai. Konstitucinis Teismas yra pateikęs išaiškinimus, kad asmens konstitucinių teisių, tarp kurių yra viena iš esminių asmens teisė kreiptis į teismą, ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymo lygmens teisės aktuose. Dėl paminėto, priešinga išvada, kuri padaryta skundžiamuose aktuose, yra neteisėta. Atsakovas priimdamas skundžiamus aktus aiškino VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą priešingai gramatinei šios teisės normos prasmei, kadangi teisės norma taikomas tais atvejais, kai prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Šiuo atveju atsakovas nekonstatavo civilinėse bylose iškeltų reikalavimų tiesioginio ryšio su pareiškėjo veikla, o taip pat nenustatė ir pačios pareiškėjo komercinės ūkinės veiklos. Taip pat atsakovas neatsižvelgė, kad abiem atvejais įstatymu reikalaujama , kad pareiškėją atstovautų advokatas. Tai sudarė pagrindą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą aiškinti siaurinamai, kad ši teisės norma taikoma tiktais atvejais, kai nustatoma akivaizdi komercinė ūkinė veikla.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kur numatyta, kad Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos: 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; 30 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
Asmens poreikį gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nulemia asmens turtinė padėtis, o ne vykdytos veiklos pobūdis. Nėra pagrindo teigti, kad ūkinė ar komercinė veikla visais atvejais rodo, kad asmuo gali pats padengti savo teisinių interesų gynybos išlaidas. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad tiek paduodant apeliacinį, tiek kasacinį skundus įstatymas numato privalomą advokato dalyvavimą. Tokiu būdu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas apskritai atima iš asmens teisę kreiptis į teismą, pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į išdėstytą teismo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kur numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; 30 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsakovas Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 7 d. Šiaulių skyriuje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3461-21189, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2018 m. lapkričio 30 d. Šiaulių skyriuje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Šiaulių skyrius 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte ir 4 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir, jeigu pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Pažymėjo, kad atsakovas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 akcentavo, jog 2018 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 nurodoma, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB „Šiaulių grūdai“ vadovas, o nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „duomenys neskelbtini“ valdybos narys ir akcininkas. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 30 d. pateiktame paaiškinime pats patvirtino, jog laidavimo sutarties pasirašymo metu buvo UAB „duomenys neskelbtini“ direktorius ir akcininkas. Ši aplinkybė taip pat yra nurodyta atsakovo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad akcininkai turi turtines teises, t. y. gauti bendrovės pelno dalį (dividendą), o Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dividendai, tai akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Įmonės akcininko veiksmams yra būdingi ūkinei komercinei veiklai priskirtini požymiai, t. y. įmonės akcininkas savo rizika investuoja asmenines lėšas į įmonę, siekdamas gauti įmonės uždirbto pelno dalį - dividendus. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta yra pagrindas pripažinti įmonės akcininką ūkinės komercinės veiklos vykdytoju.
Apibendrindami anksčiau išdėstytas aplinkybes mano, kad Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 yra teisėti bei pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktais, nenukrypstant nuo juose įtvirtintų taisyklių ir neperžengiant atsakovui priskirtų kompetencijos ribų. Atsižvelgdami į tai, mano, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.
Pareiškėjo A. M. skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nustačius, kad pareiškėjo reikalavimai kyla dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, teisėtumo.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-575/2018 ir kt.). Tačiau minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, jog galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Toks išaiškinimas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta, jog socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų veiksminga, t. y. prieinama, suteikta laiku ir kokybiškai.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema ir jos įgyvendinimo sąlygos bei procedūros įtvirtintos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir VGTPĮ). VGTPĮ 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6-7 dalyse numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į VGTPĮ nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje išvardinti atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju aktualus VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą arba nutraukti, jei ji buvo suteikta (žr. pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-197/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-2902/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį adm. byla Nr. A-491-756/2015).
Administracinių teismų praktikoje ši įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė aiškinama kaip reiškianti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra/buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014, aiškindama analogišką nuostatą (pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją, ši nuostata buvo įtvirtinta 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte), pažymėjo, jog neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma; teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. rugsėjo 5 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 apskundimo, termino skundui paduoti atnaujinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Atsakovas nustatęs, kad pareiškėjui keliami reikalavimai civilinėje byloje Nr. e2-4799-767/2018 tiesiogiai kyla iš jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Šiame sprendime be kita ko nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 30 d. buvo BAB „duomenys neskelbtini“ vadovas, nuo 2010 m. balandžio 30 d. buvo BAB „duomenys neskelbtini“ valdybos narys ir akcininkas. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla Nr. e2-4799-767/2018 pradėta dėl nuostolių, kurie kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, darytina išvada, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo vykdyta ūkine komercine veikla.
Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į atsakovą prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2018 m. spalio 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 apskundimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjui keliami reikalavimai civilinėje byloje Nr. e2A-431-180/2018 tiesiogiai kyla iš jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Šiame sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo UAB „duomenys neskelbtini“ direktorius ir akcininkas, o civilinė byla Nr. e2A-431-180/2018 yra dėl skolos UAB „duomenys neskelbtini“ pagal laidavimo sutartį priteisimo, kuri kilo dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų bei neteisėto neveikimo, darytina išvada, kad tarp ieškovo ir pareiškėjo yra susiklostę ūkinės komercinės prigimties santykiai, todėl pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo vykdyta ūkine komercine veikla.
Teismas pastebi, kad tokiais atvejais esminės teisinės reikšmės neturi civilinėje byloje reiškiamo reikalavimo dalykas, rūšis ar asmens, pretenduojančio gauti antrinę teisinę pagalbą, dabartinė teisinė padėtis, esminį vaidmenį vaidina tai, kad civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas turi būti susijęs su vykdoma ar vykdyta ūkine komercine veikla ir kildinamas būtent iš tokios veiklos.
Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienašmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams.
Aukščiau išdėstytų teisės normų analizė bei byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad civiliniai ieškiniai, keliami bankrutavusios įmonės vadovui, ar buvusiam įmonės vadovui dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo, yra tiesiogiai susiję su jo, kaip vadovo, ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Taigi byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtose civilinėse bylose, apginti turtinius interesus, tiesiogiai atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, būnant bankrutavusios AB „duomenys neskelbtini“ vadovu, valdybos nariu ir akcininku bei UAB „duomenys neskelbtini“ direktoriumi. Kaip jau minėta, šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas neginčija fakto, kad civilinėse bylose, kuriose jis prašė suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, jam, kaip atsakovui, pareikšti reikalavimas dėl skolos bei nuostolių atlyginimo kildinami iš jo, kaip praeityje buvusio ūkinės komercinės veiklos subjektų, vadovo veikos.
Visuma nustatytų aplinkybių sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymai yra susiję su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos.
Atsižvelgdamas į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3434-21065 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 2.5(NTP-2)-18-NT-3164-21189 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Nustačius, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą jo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėse bylose svarstyti iš naujo.
Teismas atskirai pažymi, kad pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio pakeitimus, Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Taigi pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į Tarnybą, prašydamas papildomai įvertinti jo individualią situaciją ir išimties tvarka teikti antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas taip pat teismo prašė kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas, kur numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; 30 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teismas pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A525-2528/2012). Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kad teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto galimo neatitikimo Konstitucijai, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.