Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nuosprendžio, kuriuo A. T. iš kaltinimo nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-01-19, apie 14 val., (duomenys neskelbtini) kaime, V. Z. A. gyvenamąjame name, savavališkai įėjęs į gyvenamąją patalpą, stipriai suimdamas ant lovos sėdinčios nepilnametės nukentėjusiosios S. D., gimusios (duomenys neskelbtini) m. (17 metų), rankas, ją pervertė ant lovos, taip panaudojęs fizinį smurtą atėmė galimybę priešintis, atsmaukęs jos suknelę aukštyn rankomis lietė jos krūtis, iki kelių numovęs kelnaites ir kelnes kišo rankas prie jos lytinių organų, pats bandė gultis ant nukentėjusiosios, kėsindamasis patenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios S. D. valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šalia buvę mažamečiai vaikai šaukė ir pati nukentėjusioji intensyviai priešinosi, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, prokurorės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nuosprendis dėl A. T. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, kad išteisintasis A. T. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir A. T. atžvilgiu priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. T. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad jis yra nepagrįstai apkalbamas. 2013-01-19 jis kartu su sūnumi nuvažiavo į sodybą, kur gyvena A.. S. sėdėjo ant lovos, šalia jos buvo kiti vaikai. Jis S. truputį pakibino, paklausė, kodėl ji su kepure, bet S. supyko, išvarė juos iš namų, todėl jie išvažiavo. Ikiteisminio tyrimo metu jis save apkalbėjo dėl blogų sąlygų tardymo izoliatoriuje, to, ką tuomet pasakojo, tikrai nebuvo. 2012 metais su S. jokių santykių nebuvo, ji jam buvo kaip dukra. Ji kartais pas jį ateidavo, išplaudavo indus, iššluodavo namus, padėjo sukrauti malkas, bet jis jai už darbą sumokėdavo (2 t. 15, 16 b. l.).

A. T., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad S. kartais pasilikdavo pas jį nakvoti, tačiau miegodavo kitoje lovoje. Jis žinojo, kad ji nepilnametė, kad jai 17 metų, jis jos seksualiai neišnaudojo. 2013-01-19, apie 14 val., jis, būdamas blaivus, su sūnumi G. nuvažiavo pas A., norėjo pasikalbėti su D. J. dėl to, kad A. jam skolingi apie 1000 Lt. Namuose buvo S. ir kiti vaikai, suaugusių žmonių nebuvo. S. buvo su kepure. Todėl jis paklausė, kodėl ji su kepure, norėjo ją nuimti, tačiau ji pradėjo šaukti ir jie su sūnumi išėjo. S. jis negrabaliojo, jos krūtinės nelietė, neapnuogino, kelnių jai nenumovė ir jos lytinių organų nelietė. Taip negalėjo daryti, nes kambaryje buvo vaikų. Jeigu kas nors sako, kad jis lytiškai priekabiavo prie S., tai jį apkalba, o vaikai gali būti primokyti. Jis laukė, kol S. sueis 18 metų. 2012 m. gruodžio mėnesį jis su S. pradėjo artimiau bendrauti, S. neprieštaraujant jie abu glaustydavosi. S. liesdavo jo lytinį organą rankomis, norėdavo atlikti lytinį aktą jo lytinį organą įvedant į makštį, tačiau pilnai jo neatlikdavo, nors S. prašydavo, kad jis „padarytų vaiką“. Lytiškai būdavo susijaudinęs, lytinio akto į makštį nebaigdavo, sperma išbėgdavo, tačiau to nedarydavo į S. makštį. Su S. gulėjo lovoje, glaustėsi, lietė varpa ją apie tris kartus, tačiau ji neverkė ir nesipriešino, pati sutikdavo su juo būti ir mylėtis. 2013-01-19 jis S. nieko nedarė. Mano, kad S. jį apkaltino tik todėl, kad prieš tai jis D. pasakė, kad ji jam atiduotų skolą (1 t. 157, 158 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. T. papildomai paaiškino, kad jis yra nekaltas, o D. J. jį apkalbėjo, nes A. ją psichologiškai spaudė meluoti, jai liepė sakyti, kad jis (A. T.) prievartavo S. D..

Pažymėtina, kad nors A. T. kaltu neprisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau tai, kad A. T. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina baudžiamojoje byloje esantys duomenys.

Nukentėjusioji S. D. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog 2013-01-19 namuose buvo tik ji, L., G., A. ir K. A., mamos namuose nebuvo. Ji nematė, kad atvažiavo A. T. su sūnumi, ir nespėjo užsirakinti durų. Ji atsisėdo ant lovos. A. T. norėjo jai nuimti kepurę, todėl ji supyko. Tada A. T. pradėjo ją grabaliotis, lietė jos krūtinę, kojas, po to laužė rankas, buvo pervertęs ant lovos, grabinėjo, bandė ant jos užlipti, bet ji jį nuspyrė. Jis buvo iki pusės nusimovęs kelnes. Taip pat ir jai buvo numovęs sportines kelnes ir kelnaites. Visi vaikai ją gelbėjo, A. M. net pasiėmė šakutę. Kai A. T. pamatė, kad viską mato vaikai, apsimovė kelnes. Ji jam sakė, kad geriau važiuotų, nes tuoj pareis mama, tačiau jis dar šiek kiek pabuvo, bet kai pamatė, kad grįžta mama, sėdo į mašiną iš išvažiavo. Mama ją rado verkiančią prie tvoros, ji mamai nieko nesakė, bet pasakė vaikai. Mama paskambino A. T., klausė, ką jis jai (S. D.) padarė, po to paskambino į policiją. A. T. prie jos ne kartą yra kibęs, tik ji bijojo sakyti, nes jis buvo prigrasinęs (2 t. 16, 17 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. D. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus.

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė liudytoja A. M. A. parodė, jog 2013 m. žiemą, po Naujųjų metų, buvo namuose, kambaryje kartu su G., K., S. ir L.. Daugiau namuose nieko nebuvo. Atvažiavo A. T. su sūnumi G.. S. sėdėjo ant lovos, A. T. priėjo, atsisėdo šalia jos, nieko nesakė ir nuvertė S. ant lovos. S. gynėsi, sakė, kad baigtų, bet A. T. numovė jai iki kelių kelnes, pradėjo grabaliotis už šlaunų, krūtinės, užpakalio ir prie lytinių organų, ranką užkišo už apatinių kelnaičių. S. gynėsi rankomis ir kojomis, ji padavė S. šakutę, kad ši apsigintų, bet S. neėmė šakutės, sakė, kad nenori durti. S. liepė eiti jiems lauk iš jos namų ir jie išėjo (132, 133 b. l.).

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė liudytoja K. E. A. parodė, kad 2013 metų žiemą, po švenčių namuose ji buvo su S., A., G. ir L.. D. J. buvo išėjusi pas kaimynus. Atvažiavo A. T. su sūnumi G.. S. A. nustūmė ant lovos, numovė kelnes iki kelių, apatines kelnaites numovė, pradėjo čiupinėti už šlaunų, užpakalio, peties ir krūtinės, maikutės nebuvo nuvilkęs. S. priešinosi, norėjo įspirti, bet A. T. sukryžiavo jai rankas ir laikė S.. Sesuo A. davė S. šakutę, kad ši apsigintų, bet ji neapsigynė, sakė, kad nereikia, kad padėtų atgal. S. šaukė „gelbėkit“, visa drebėjo, nenorėjo, kad A. T. ją liestų. A. T. grabaliodamas smaugė S. už kaklo. Jis kelnių nebuvo nusimovęs. S. liepė A. T. išeiti ir jis išėjo į mašiną. Grįžo D. J. ir iškvietė policiją (1 t. 136, 137 b. l.).

Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė liudytoja G. D. parodė, jog 2013 metų žiemą namuose buvo ji, A. ir K. A., S. ir mažasis broliukas. Atvažiavo A. ir G. ir įėjo į kambarį. S. sėdėjo ant lovos. A. priėjo prie lovos ir norėjo atsisėsti šalia, bet S. neleido, todėl A. ją nustūmė ir ji nugriuvo ant lovos. A. T. pradėjo grabalioti S., numovė jai kelnes iki kelių, apatinių kelnaičių nenumovė, pradėjo savo ranką kišti S. į lytinius organus, savo ranką užkišo už S. apatinių kelnaičių, grabaliojo S. krūtinę. S. buvo išsigandusi. A. T. norėjo užlipti ant S., bet ji spardėsi, priešinosi. Savo kelnių A. T. nebuvo atsisegęs. A. A. padavė S. šakutę, kad apsigintų, bet A. T. užlaužė jai abi rankas, atėmė šakutę. D. J. parėjo į namus ir visi jai papasakojo, kas įvyko (140, 141 b. l.).

Liudytoja D. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusioji S. D. yra jos duktė. 2013-01-19 ji išėjo pas kaimyną Š.. Grįžusi namo rado dukterį verkiančią prie tvoros. Ji jos klausė, kas įvyko, o ši sakė, kad G. T. tik stovėjo ir juokėsi, o A. T. ją grabinėjo, buvo numovęs kelnes iki pusės, nors ji spardėsi. Ji (D. J.) pranešė policijai, bet po to atšaukė, nes manė, kad susitaikys. Kai A. T. marti D. pradėjo grasinti, tada parašė pareiškimą. Duktė po to įvykio pasikeitė, pasidarė baikšti, gėrė raminamuosius, neramiai miegojo, vežė pas psichologę. Duktė yra uždaro būdo, nėra linkusi daug pasakotis (2 t. 18 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. J. parodė, kad A. T. yra nekaltas, ji, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, melavo, nes bijojo R. A., kuri, norėdama pasipelnyti iš A. T., liepė nepagrįstai apkaltinti A. T. išprievartavus S. D.. R. A. norėjo iš A. T. gauti 15000 Lt ir nusipirkti namą, todėl ji papirko vaikus saldainiais, kad šie sakytų netiesą, o jai (D. J.) grasino užmušianti, jei ji neapkalbės A. T..

Nepilnametė liudytoja L. K. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad apie tai, dėl ko A. T. kaltinamas, nieko nežino, nes tą dieną buvo išvykusi pas močiutę į (duomenys neskelbtini) rajoną. Ji nėra mačiusi, kad A. T. liestų S. D.. A. T. padėdavo jų šeimai, atveždavo malkų. S. D. gruodžio mėnesį jokio draugo neturėjo (2 t. 17, 18 b. l.).

Liudytoja R. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2013-01-19 ji buvo savo namuose (duomenys neskelbtini), kartu su ja buvo sutuoktinis ir duktė L., todėl nieko dėl įvykio pasakyti negali. Jai paskambino S., po to skambino D. J. ir vaikai ir sakė, kad A. T. prie S. priekabiavo (2 t. 19 b. l.).

Liudytojas V. Z. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad apie įvykį nieko nežino, nes (duomenys neskelbtini) kaimo sodyboje jo nebuvo. Paskambino D. ir pasakė, kad į sodybą buvo atvažiavęs A. su sūnumi ir įsiveržė į namus. Po sausio mėnesio įvykio S. pasakė, kad A. ją prievartavo. Jis klausė jos, kodėl nieko nesakė, bet ji paaiškino, kad bijojo (2 t. 19 b. l.).

Liudytojas V. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2013-01-19 pas juos į namus atėjo D. J.. Jis pamatė, kad pas A. atvyko A. T. ir apie tai pasakė D., todėl ji išėjo (2 t. 19, 20 b. l.).

Liudytojas G. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad A. T. yra jo tėvas. Dienos tikrai nepamena, buvo 2013 metų pavasaris, jie abu nuvyko pas A. į namus. Namuose buvo S. ir kiti vaikai. S. sėdėjo ant lovos, tėvas ją pakibino, bet S. pradėjo rėkti, kad ją prievartauja ir kad jis prie jos nelįstų. Tėvas tik ranka prisilietė prie jos šono, jis nieko neleistino nedarė. Vaikai tik juokėsi iš to. Jie, pamatę, kad namuose nėra nei vieno suaugusiojo, išvažiavo (2 t. 20 b. l.).

Liudytoja D. C. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad nuo 2012-12-25 gyvena pas A. T., nuo tada ir pradėjo draugauti su jo sūnumi G.. Nukentėjusiąją žino, ją yra mačiusi pas A. T.. Nukentėjusioji dažnai ateidavo pas A. T.. Nėra mačiusi, kad S. miegotų su A. T.. Apačioje yra dvi lovos, matydavo, kad buvo miegota abiejose lovose. Suprato, kad S. yra nepilnametė (2 t. 20 b. l.).

Nukentėjusiosios S. D. motina D. J. su pareiškimu į policiją dėl S. D. seksualinio prievartavimo kreipėsi 2013-01-22 (1 t. 13 b. l.).

2013-01-22 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta yra (duomenys nekslebtini), sodyba ir joje esantis gyvenamasis namas (1 t. 16-23 b. l.).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-96/2013 nurodyta, kad S. D. protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka išreikštą defektą (vidutinį protinį atsilikimą); dėmesio išlaikymas nepastovus, trumpalaikis, mąstymas konkretus, jai sunku teisingai apjungti sąvokas į kategorijas, atpažinti loginius priežastinius tarpusavyje susijusių įvykių ryšius, numatyti ilgalaikes įvykių pasekmes. S. D., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykių vietą, įvykių dalyvius, jų veiksmus, negali įvardinti tikslaus įvykių laiko) ir duoti apie tai parodymus. S. D., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo jiems adekvačiai priešintis. Padidintas polinkis fantazuoti S. D. nenustatytas, tačiau tyrimo metu pastebėta, jog žinių spragas ji yra linkusi užpildyti aplinkoje girdėtomis sąvokomis, išsireiškimais. Kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes, S. D. iš esmės patvirtina anksčiau duotus savo parodymus. Jos parodymai realistiški: jie atitinka jos protinio išsivystymo lygį, vartojamą žodyną, gyvenimišką patirtį. Nors tiriamoji yra patikli, lengvai pasiduoda aplinkinių įtakai, tačiau negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams (1 t. 92-95 b. l.).

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nukentėjusiosios parodymuose, duotuose pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teisme, tiek mažamečių liudytojų A. M. A., K. E. A., G. D. parodymuose, duotuose pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojos D. J. parodymuose, duotuose pirmosios instancijos teisme, užfiksuotos A. T. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybės, atitinka tiek D. J. pareiškime, 2013-01-22 įvykio vietos apžiūros protokole esančius duomenis, tiek ekspertizės aktą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. T. kaltę, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek paties išteisintojo, tiek jam artimo asmens – jo sūnaus G. T. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kad A. T. nieko neleistino S. D. nedarė, tiek D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, kad A. T. buvo apkaltintas nepagrįstai. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija išteisintojo A. T. ir jo sūnaus G. T. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, D. J., apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant padėti A. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Kartu pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių tiek pati nukentėjusioji S. D., tiek mažamečiai liudytojai A. M. A., K. E. A., G. D. turėtų pagrindą apkalbėti išteisintąjį. Duomenų, patvirtinančių išteisintojo A. T. nurodytas aplinkybes, kad jis apkalbėtas nepagrįstai, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teisme, nutaręs byloje atlikti įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti D. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytas aplinkybes apie R. A. suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti A. T., į teismo posėdį kvietė liudytoją R. A., tačiau minėta liudytoja neatvyko ir telefonu pranešė, kad dėl sveikatos būklės negalės dalyvauti posėdyje, prašė ją į posėdį kviesti po 2015-01-11, kuomet ji pagimdys kūdikį. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimas gali užsitęsti nepagrįstai ilgai, liudytojos R. A. į teismo posėdį nutarė nebekviesti ir pagarsino šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus (1 t. 110, 111 b. l., 2 t. 19 b. l.), kuriais remiantis nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. A. pasipelnymo tikslais buvo suinteresuota nepagrįstai apkaltinti A. T. ir privertė meluoti tiek nukentėjusiąją S. D., tiek liudytojus A. M. A., K. E. A., G. D. ir D. J..

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, konstatuotina, kad aptartų įrodymų visetas ir byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad A. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d., o būtent A. T. 2013-01-19, apie 14 val., (duomenys neskelbtini) kaime, V. Z. A. gyvenamajame name, savavališkai įėjęs į gyvenamąją patalpą, stipriai suimdamas ant lovos sėdinčios nepilnametės nukentėjusiosios S. D., gimusios 1996 m. (17 metų), rankas, ją pervertė ant lovos, taip panaudojęs fizinį smurtą atėmė galimybę priešintis, atsmaukęs jos suknelę aukštyn rankomis lietė jos krūtis, iki kelių numovęs kelnaites ir kelnes kišo rankas prie jos lytinių organų, pats bandė gultis ant nukentėjusiosios, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios S. D. valią. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad prokurorė apeliaciniu skundu A. T. prašo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d., o apeliacinės instancijos teismas negali bloginti išteisintojo padėties daugiau, nei to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos BPK 302 str. 4 d.), A. T. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d. nekeičiama ir konstatuojama, kad A. T. 2013-01-19, apie 14 val., (duomenys neskelbtini) kaime, V. Z. A. gyvenamajame name, savavališkai įėjęs į gyvenamąją patalpą, stipriai suimdamas ant lovos sėdinčios nepilnametės nukentėjusiosios S. D., gimusios (duomenys neskelbtini) rankas, ją pervertė ant lovos, taip panaudojęs fizinį smurtą atėmė galimybę priešintis, atsmaukęs jos suknelę aukštyn rankomis lietė jos krūtis, iki kelių numovęs kelnaites ir kelnes kišo rankas prie jos lytinių organų, pats bandė gultis ant nukentėjusiosios, kėsindamasis patenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios S. D. valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šalia buvę mažamečiai vaikai šaukė ir pati nukentėjusioji intensyviai priešinosi.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas A. T. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, motyvavo tuo, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji turėjo vienokius ar kitokius seksualinio pobūdžio santykius, prievartos juose nebuvo, nukentėjusiosios motina tam neprieštaravo, netgi nesidomėjo savo dukters seksualiniu gyvenimu, todėl, grįžtant prie bylos esmės, vertinant tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios susiklosčiusius santykius, kaltinamasis, susidūręs su aiškiai išreikštu nukentėjusiosios nenoru su juo glamonėtis, jai liepus išeiti iš namų, savanoriškai nutraukė savo veiksmus ir pasišalino iš nukentėjusiosios namų, todėl šis jo savanoriškas atsisakymas tęsti savo veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, jai savo veiksmais išreiškus nenorą, vertinant iki šio įvykio tarp jų susiklosčiusius artimus santykius, negali būti vertinamas kaip pasikėsinimas padaryti seksualinio prievartavimo veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tarp A. T. ir S. D. anksčiau buvo vienokie ar kitokie seksualinio pobūdžio santykiai ir prievartos juose nebuvo, nepaneigia A. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir šios veikos teisiniam įvertinimui ir kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju A. T. panaudojęs fizinį smurtą prieš S. D. ir taip atėmęs galimybę priešintis, pasikėsino patenkinti savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios S. D. valią, įrodytos byloje esančiais duomenimis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-19 išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant A. T. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d. (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. T., atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, kaltininko asmenybę.

A. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdama A. T. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d., teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 56 str. nuostatomis. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. T. tiesiogine tyčia pasikėsino padaryti vieną sunkų (Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d., 11 str. 5 d.), nusikalto būdamas anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, darbo biržoje neregistruotas, nedirba. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. T. 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra minimali Lietuvos Respublikos 150 str. 3 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. D. pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš A. T. priteisti 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 46 b. l.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į šią žalą padariusio asmens kaltės formą, jo turtinę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką panašiose bylose. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad nukentėjusiajai S. D. tyčiniai nusikalstami A. T. veiksmai sukėlė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, neigiamas psichologines pasekmes, todėl atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 150 str. 3 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos vykdant teismo nuosprendį.

Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013-01-24 iki 2013-01-25.

Priteisti iš A. T. nukentėjusiajai S. D. 1000 Lt (289,62 EUR) neturtinės žalos atlyginimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio vykdymo dienos – sulaikymo dienos.