Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal D. L. atstovės adv. Jolantos Grigaliūnienės apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimo, kuriuo D. L. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 2050 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nubaustas už tai, kad jis 2012 m. kovo 24 d., 06.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, esant 1,68 promilių girtumui, t. y. vidutiniam neblaivumo laipsniui, vairavo automobilį „Peugeot Partner“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, vairuojamo automobilio nesuvaldė, įvažiavo į gyvatvorę ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Skundžiamu nutarimu D. L. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta veika iš ATPK 127 straipsnio 3 dalies buvo perkvalifikuota į ATPK 126 straipsnio 4 dalį, konstatavus, jog nenustatyta, kad administracinės tesisės pažeidimu kam nors būtų buvusi padaryta žala, bei teismas pripažino byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog D. L. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiką.

Nors liudytojais apklausti policijos pareigūnai parodė, kad D. L. tai teigė vairavęs, tai neigė vairavęs, tačiau visi šie prieštaravimai yra vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl tvirtina, kad teismas pažeidė esminį administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių gynybos principą.

Teigia, kad teismas konkrečių D. L. kaltės įrodymų nenurodė, nes tokių nėra. Pastebi, kad V. Š., kurio policijos pareigūnai tvirtina nepastebėję (nors šis asmuo jiems ir nebuvo parodytas), kurį laiką buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, kad pakviestų į pagalbą D. L. tėvą, o D. L. tėvas R. L. teisme papasakojo įvykio aplinkybes, V. Š. ir jo šeimos sąsajas. Tvirtina, kad R. L. parodymai patvirtina D. L., V. Š., Z. D., policijos pareigūnų parodymus bei pašalino tarp atskirų liudytojų parodymuose buvusius prieštaravimus. Pastebi, kad tuo atveju, jeigu teismui V. Š., liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai sukėlė abejonių, teismas turėjo teisę ir pareigą šiuos liudytojus iškviesti pakartotinei apklausai, tačiau to nepadarė, todėl mano, kad teismas, vertindamas įrodymus teikė prioritetą vieniems įrodymams, o kitus tendencingai atmesdamas, netinkamai vertino įrodymus. Mano, kad D. L. paaiškinimai, ar V. Š. pas jį atvažiavo dviračiu ar atėjo pėsčiomis, nėra esminiai nesutapimai, jie neturi nieko bendro su įvykiu, jo kvalifikavimu, su D. L. kalte bei nesuteikia teismui teisės abejoti visais teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Tvirtina, kad teismo išvada, jog automobilį vairavo D. L., yra prieštaringa ir nepagrįsta, kadangi nei vienas liudytojas nematė ir nepatvirtino, jog automobilį vairavo būtent D. L., o pareigūnų Ž. B. ir G. S. padaryta prielaida, jog automobilį vairavo D. L., grindžiama tik netiesioginiais, esą girdėtais kitų asmenų teiginiais. Pastebi, kad teisme M. K., Z. D. nepatvirtino matę, jog D. L. vairavo automobilį. Dėl to mano, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų D. L. pripažinti kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį ar ATPK 126 straipsnio 4 dalį, todėl byla D. L. atžvilgiu turi būti nutraukta. Atkreipia dėmesį į tai, kad, ištyrus byloje visus įrodymus, protokolą surašiusios institucijos atstovas nurodė, jog šioje byloje taip viskas yra supainiota, kad jie kategoriškai nebeprašo bausti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, bet palieka jo atsakomybės klausimą spręsti teismui.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariatas prašo netenkinti apeliacinio skundo. Mano, kad teismas trečią kartą nagrinėdamas bylą ir perkvalifikuodamas veiką į ATPK 126 straipsnio 4 dalį, palengvino atsakomybės naštą. Teigia, jog tai, kad D. L. paaiškinimą rašė neblaivu, paneigia VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 1, iš kurio matyti, kad 8.25 val. D. L. atmintis gera, dėmesys geras, mąstymas geras, kalba rišli, o atsižvelgiant į tai, kad pranešimas apie eismo įvykį buvo gautas 6.20 val., t. y. medicininė apžiūra atlikta praėjus 2 valandoms po įvykio, daro išvadą, jog daugiau tikėtina versiją, kad D. L. pats savo ranka niekieno neverčiamas pasiaiškinime nenurodė aplinkybių bei vėliau pamokytas savo gynėjos nurodė, kad automobilį vairavo kitas asmuo. Logiška, kad D. L. tėvas davė savo sūnui naudingus parodymus, be to, tam, kad pristatyti į policijos komisariatą V. Š., neva, vairavusį automobilį ir galėjusį padaryti eismo įvykį, R. L. turėjo pakankamai laiko, tačiau to nepadarė, bet pasirūpino automobiliu įvažiavusiu į tvorą. Pastebi, kad pasak R. L. jis buvo atvykęs į policijos komisariatą, bet apie tai, kad uždarytas niekuo dėtas jo sūnus, kuris nevairavo automobilio, o tik buvo šalia vairuotojo, niekam nepasakė, o ramiai išvažiavo namo. Teigia, kad versija apie V. Š. yra tik vienas būdas išvengti administracinės atsakomybės. Dėl to mano, kad teismas teisingai ir pagrįstai D. L. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

D. L. neigia įvykio metu vairavęs automobilį, nurodo, kad automobilį tada vairavo jo draugas V. Š., kuris nesuvaldęs automobilio ir įvažiavęs į gyvatvorę, išsigando ir nubėgo pas jo (D. L.) tėvą R. L. prašyti pagalbos. Tokius D. L. parodymus teisme patvirtino liudytojai V. Š., R. L., tačiau pastebėtina, kad R. L. yra D. L. tėvas, o V. Š. pažįstamas, draugas, dirbantis R. L. ūkyje, todėl yra suinteresuoti padėti D. L. išvengti atsakomybės. Be to, D. L. versiją, jog ne jis vairavo automobilį, paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai, juos įvertinus kaip visumą, o ne kiekvieną įrodymą atskirai.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad D. L. parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Nors D. L. teisme vienodai tvirtino, kad ne jis, o V. Š. vairavo automobilį, jis tik sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės, tačiau paaiškinime D. L. nurodė, kad jam paryčiais paskambino draugas, kad jo (D. L.) mašina prie netoliese esančio kaimyno įvažiavusi į tvorą, kad jį (D. L.) atvežė draugas prie automobilio, bandė išstumti, bet privažiavo policija ir išsivežė (2 b. l.). Taigi, iš D. L. paaiškinimo matyti, kad jis iš viso nebuvo automobilyje, kai automobilis įvažiavo į gyvatvorę, o tik vėliau draugo buvo atvežtas prie automobilio. Teisme D. L. bei jo atstovė teigė, kad protokole esančiu D. L. paaiškinimu remtis negalima, nes jis rašytas neblaivaus asmens. Nors po įvykio D. L. buvo nustatytas 1,68 promilių girtumas, t. y. vidutinis neblaivumo laipsnis (5 b. l.), tačiau medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti akte Nr. 1 (nustatyti narkotikų vartojimą) nurodyta, kad 8.30 val., t. y. po tiriamo eismo įvykio praėjus dviem valandom, D. L. apžiūros metu buvo susijaudinęs, orientavosi laike, jo atmintis buvo gera, dėmesys, mąstymas geras, kalba rišli (12 b. l.). Šis medicininės apžiūros aktas patvirtina, kad D. L., nors ir buvo neblaivus, tačiau orientavosi laike, rišliai kalbėjo, nesiskundė atmintimi, todėl daroma išvada, kad D. L. girtumas (vidutinis neblaivumo laipsnis) neturėjo įtakos paaiškinime nurodant aplinkybes. Pastebėtina, kad pats D. L. teisme pripažino, jog rašant paaiškinimą, jam niekas nedarė jokios įtakos. Įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad D. L. parodymai yra nenuoseklūs, todėl jo parodymus, jog jis įvykio metu nevairavo automobilio, apylinkės teismas pagrįstai vertino kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pastebėtina, kad D. L. laikiną vairuotojo pažymėjimą iki įvykio buvo gavęs tik prieš du mėnesius, todėl, neturėdamas pakankamai patirties vairuojant automobilį, ir dar būdamas neblaivus (vidutinis neblaivumo laipsnis), nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į gyvatvorę.

Be to, D. L. iš karto po įvykio savo paaiškinime neįvardijo asmens, vairavusio automobilį, tokio asmens nenurodė ir savo draugui M. K., atvažiavusiam į įvykio vietą. Liudytojas M. K. teisme patvirtino, kad po įvykio rašytame paaiškinime, jis nurodė teisybę, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, teisme jis neprisiminė įvykio aplinkybių. M. K. paaiškinime nurodė, jog jam apie 6 val. ryte paskambinęs D. L. pasakė ateiti, pažiūrėti, nes jo (D. L.) automobilis griovyje, o nuvykęs matė, jog D. L. stovėjo prie automobilio ir teigė nežinąs kaip jis čia atsidūrė (9 b. l.).

Nors nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų tiesiogiai nematė paties eismo įvykio, t. y. momento, kai automobilis įvažiavo į gyvatvorę, tačiau pats pirmas į įvykio vietą atėjo liudytojas Z. D., kuris ir iškvietė policijos pareigūnus. Šis liudytojas paaiškinime (8 b. l.) nurodė, kad būdamas savo namuose, išgirdęs smūgį išėjo į lauką ir pamatė, kad į kaimynų tvorą yra įvažiavęs automobilis, už kurio vairo sėdėjo jaunuolis, kuris dar bandė išvažiuoti atbulas. Taip pat liudytojas paaiškinime nurodė, kad jį pamatęs jaunuolis bandė tartis, o tada privažiavo kitas automobilis, iš kurio išlipo jaunuolis, kuris jo prašė troso, tačiau jis troso nedavė, o paskambino į policiją; atvažiavę pareigūnai tuos jaunuolius užtiko prie automobilio. Kaip matyti iš Z. D. paaiškinimo, jis iš karto po išgirsto smūgio išėjęs į lauką pamatė į gyvatvorę įvažiavusį automobilį, kuriame buvo tik vienas asmuo, ir šis asmuo ne tik bandė išvažiuoti atbulas, bet ir bandė tartis su juo. Taigi, per tokį trumpą laiko tarpą, kol Z. D. išėjo į lauką, iš į gyvatvorę įvažiavusio automobilio išlipęs jį vairavęs asmuo nebūtų spėjęs toli pasišalinti nuo automobilio, o automobilio keleivis nebūtų spėjęs persėsti į vairuotojo vietą ir bandyti atbulas išvažiuoti. Teisme liudytojas Z. D. parodė, kad nematė, kas vairavo automobilį, kai šis įvažiavo į kaimyno tvorą, bet patvirtino matęs jaunuolį, kuris bandė išvažiuoti, judino automobilį, nes jis girdėjo ūžesį, o po to privažiavo kitas automobilis, iš jo išlipęs jaunuolis prašė troso automobiliui ištraukti. Liudytojas teisme negalėjo pasakyti, ar automobilyje matytas jaunuolis buvo administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nes prie to jaunuolio jis nėjo, nenorėjo konflikto, kalbėjo per atstumą. Nors liudytojas taip pat nurodė, jog iš karto prie automobilio buvo lyg ir du asmenys, kad jaunuolis sėdėjo automobilio gale ir jis neprisimena, ar policijos pareigūnams pirštu nurodė jaunuolį, kuris vairavo automobilį, tačiau paaiškino, kad dėl senyvo amžiaus, sveikatos sutrikimų (dėl geriamų medikamentų sutrinka jo atmintis) bei po įvykio praėjusio laiko, jis gerai neprisimena įvykio aplinkybių, to jis neįsidėmėjo, jam tai nebuvo aktualu. Taigi, iš esmės liudytojas Z. D. nepaneigė savo paaiškinime iš karto po įvykio nurodytų aplinkybių. Be to, byloje esantis garso įrašas dėl policijos kvietimo patvirtina Z. D. parodymus, jog buvo eismo įvykis, ir jis policijos pareigūnus iškvietė dėl to, kad buvo bandoma pasišalinti iš eismo įvykio vietos (128 b. l.). Tai, kad garso įraše girdėti, kaip Z. D. sako „jie nori pasišalinti“ nepatvirtina, kad eismo įvykyje dalyvavo du asmenys, t. y., kad automobiliu, įvažiavusiu į gyvatvorę, važiavo du asmenys ir jie nori pasišalinti, nes pagal liudytojo Z. D. parodymus jis policiją iškvietė po to, kai prie į gyvatvorę įvažiavusio automobilio privažiavo dar vienas automobilis ir buvo prašoma troso automobiliui ištraukti. Dėl to logiška, jog Z. D. policijai pranešė, jog „jie nori pasišalinti“, turėdamas omenyje ne tik jaunuolį, kurį jis matė bandantį išvaryti atbulą automobilį, bet ir kitą jaunuolį, kuris atvažiavo padėti. Pastebėtina, kad garso įraše nėra jokių duomenų, jog iš eismo įvykio vietos būtų pasišalinęs koks kitas asmuo.

Teisme apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai Ž. B. ir G. S. parodė, kad gavo pranešimą, jog į tvorą yra įvažiavęs automobilis, kurio vairuotojas bando iš įvykio vietos pasišalinti, o nuvykus į įvykio vietą prie automobilio stovėjo girtas jaunuolis, kuris iš pradžių pareiškė, kad netyčia įvažiavo į tvorą, o vėliau – neradus tvoros savininko bei nuvykus į policijos komisariatą forminti įvykį – pradėjo tai neigti, sakė, nežinantis, kas įvažiavo į tvorą (73–74, 82–83 b. l.). Taip pat liudytojai teisme kategoriškai parodė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo (t. y. D. L.) įvykio vietoje prisipažino įvažiavęs į tvorą. Be to, liudytojas G. S. nurodė, kad liudytojas Z. D. įvykio vietoje pirštu parodė į D. L., kaip į asmenį, kuris vairavo automobilį, todėl būtent jį pristatė į policijos komisariatą. Ž. B. ir G. S. tokias pat aplinkybes nurodė iš karto po įvykio rašytuose tarnybiniuose pranešimuose (14, 15 b. l.), kuriuose užfiksuota, jog Z. D. jiems nurodė, kad būtent prie automobilio stovėjęs jaunuolis prašė jo pagalbos ištraukti automobilį ir teiravosi, ar ne jo tvorą apgadino bei bandė atbulomis išvažiuoti į kelią. Šių liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, nes jų parodymai atitinka vieni kitus, ir byloje nėra duomenų, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi, ar apkalbėti D. L., nes nėra pažįstami. Tokių duomenų nenurodyta ir apeliaciniame skunde.

Įvertinus byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, t. y. kad D. L. parodymai dėl asmens, įvykio metu vairavusio automobilį, yra prieštaringi, tai, kad liudytojas Z. D. tuoj pat po įvykio automobilyje matė tik vieną asmenį – D. L., kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams D. L. prisipažino netyčia įvažiavęs į tvorą, ir D. L. net atvykusiam savo draugui nenurodė, kad autoįvykį sukėlė kitas asmuo, daroma išvada, jog yra įrodyta, kad eismo įvykio metu automobilį „Peugeot Partner“ vairavo būtent D. L.. Kadangi byloje nustatyta, jog automobilis bei gyvatvorė nebuvo apgadinti, D. L. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti tik kaip automobilio vairavimas esant neblaiviam. Taigi D. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį.

ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytas pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 2000 iki 3000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų arba administracinį areštą nuo 10 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 3 metų.

Skundžiamu 2013 m. vasario 18 d. nutarimu D. L. paskirta nuobauda beveik lygi sankcijoje numatytai minimaliai nuobaudai, D. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis nebaustas administracine tvarka (2011-05-05 įvykdė administracinį nurodymą, sumokėjo 15 Lt baudą), todėl daroma išvada, kad apeliantui paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, todėl nekeičiama. Be to, apeliantas skunde neginčija D. L. paskirtos nuobaudos dydžio.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nuta r i a:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. L. atstovės advokatės Jolantos Grigliūnienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.