Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-263-843/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-07-07
Bylos Nr.: 1A-263-843/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-03-4-00015-2020-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis: I. K., S. Š.
Advokatai: Evaldas Liutkevičius, Algimantas Kliunka

Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-843/2022Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00015-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.17.1.3; 1.2.23.1.2; 2.1.7.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,gynėjams advokatams Algimantui Kliunkai, Evaldui Liutkevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. gynėjo advokato Algimanto Kliunkos ir nuteistojo S. Š. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį 20 parų areštu; pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta 5 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. rugpjūčio 3 d.

S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 20 parų areštu; pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta 5 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 11 d. iki 2020 m. rugpjūčio 3 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. K. ir S. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrai, 2020 m. vasario 10 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Prancūzijos Respublikoje, Strasbūro mieste, automobilio „VW Passat“, Latvijos Respublikos valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prietaisų skydelio uždengtuose saugiklių skyriuose paslėptas 608 vnt. tablečių „SUBUTEX 8 mg“, kurių sudėtyje yra nedidelis kiekis – ne daugiau nei 0,04 g grynos psichotropinės medžiagos buprenorfino (bazės pavidalu), kuris įrašytas į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, II-ąjį sąrašą, neteisėtai, neturėdami leidimo, gabeno per Lenkijos Respublikos – Lietuvos Respublikos valstybių sieną, kol 2020 m. vasario 11 d., apie 11.10 val., kelio Nr. A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 97-ame kilometre, (duomenys neskelbtini), buvo sustabdyti ir sulaikyti Kauno teritorinės muitinės mobiliųjų grupių posto pareigūnų.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. Š. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo: 1) skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria S. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje, panaikinti ir priimti naują, S. Š. išteisinantį nuosprendį; 2) apeliacinės instancijos teismui dėl S. Š. kaltės padarius išvadą, analogišką padarytajai pirmosios instancijos teismo, skundžiamą nuosprendį pakeisti, už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką S. Š. paskiriant bausmę, artimą įstatymo leidėjo už šią nusikalstamą veiką numatytai minimaliai terminuoto laisvės atėmimo bausmei. Skundą grindžia šiais argumentais.

2.1. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad S. Š. minėtų tablečių nei įgijo, nei slėpė jas automobilyje, jokių aiškių jo sąsajų su BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika taip ir neatskleidė. S. Š. kaip keleivis važiavo I. K. priklausančiu ir jo vairuojamu automobiliu, kuriame vėliau buvo surastos paslėptos psichotropinės medžiagos. Tai yra vienintelė objektyviai nustatyta aplinkybė, leidžianti daryti vien prielaidas apie galimas S. Š. sąsajas su surastomis tabletėmis (608 vnt. tablečių „Subutex“). Nei pirštų, nei biologinių, nei kokių nors kitų S. Š. paliktų pėdsakų nerasta nei ant tablečių pakuočių, nei ant pačių tablečių, nei ant automobilio ertmių tablečių suradimo vietoje. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl S. Š. kaltės, padarius jam inkriminuotas veikas, grindžia vien prielaidomis.

2.2. Aplinkybės, kad vykimo į užsienį iniciatoriumi buvo S. Š., niekas niekuomet neginčijo. Ši aplinkybė nei viena pati, nei sąsajoje su kitomis nustatytomis aplinkybėmis, S. Š. kaltę nei patvirtina, nei paneigia. Apeliantas, aprašydamas S. Š. ir šiam priešingus I. K. parodymus, teigė, kad nėra objektyvaus pagrindo išvadai, jog S. Š. versija apie vykimo į užsienį tikslą (Vokietijoje darbas statybose) kategoriškai ir neginčijamai paneigta skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais. Pirmosios instancijos teismo manymu, S. Š. parodymus dėl kelionės tikslo visų pirma paneigia tai, kad „rasti įrankiai nėra pakankami dviem žmonėms dirbti statybose, o be to, automobilyje nebuvo ir darbinių rūbų“. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje neatskleista, kuo grindžiamas manymas, kad reikalingų įrankių ir darbo rūbų nebūtų suteikęs darbdavys. Tai patvirtina skelbimai internete. Vien svetainės alio.lt skiltyje „Reikalingi darbuotojai statybose Vokietijoje“ visuose esančiuose darbo skelbimuose nurodyta, kad visas reikalingas darbų atlikimui priemones ir darbo drabužius suteikia darbdavys. Teismas šios gynybos baigiamosiose kalbose nurodytos aplinkybės neanalizavo ir nevertino, apsiribodamas vien jau minėta savo nuostata.

2.3. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad vykimas dideliu atstumu pas menkai pažįstamą asmenį, neturint patikimų kontaktų ir priemonių, garantuojančių, kad su juo pavyks susisiekti, mažai tikėtinas ir dėl to vertintinas kaip kaltės įrodymas. S. Š. parodymai apie tokios situacijos susidarymo priežastis objektyviai niekaip nepaneigti – retas žmogus savo gyvenime nėra susidūręs su aplaidumo ir netinkamo situacijos įvertinimo faktais, kurie nutikdavo ir su žymiai geresnio išsilavinimo ir aukštesnio intelekto žmonėmis, nei S. Š.. Bet kuriuo atveju, abejojimas kokia nors versija nėra adekvatus jos kategoriškam ir neginčijamam paneigimui, o nepašalintos abejonės ir neaiškumai pagal teismų praktiką kaip tik turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, o ne atvirkščiai.

2.4. Pabrėžė, kad būtent I. K. pateikta versija dėl kelionės tikslo yra kur kas nelogiškesnė ir mažiau tikėtina, nei pateiktoji S. Š.: už menką 150 Eur sumą jis imasi vežti, jo teigimu, jam mažai pažįstamą asmenį vos ne per visą Europą, rizikuodamas gana vertingu, 3 500 Eur kainuojančiu automobiliu, be to dar ir brangiu jam kaip artimo žmogaus dovana. I. K. teiginiai apie automobilio remontą, tariamai užsakytą ir apmokėtą S. Š., taip pat tinkamai nepatvirtinti – objektyviai nenustatytas ne tik tokio remonto užsakovas ir jo už tai sumokėta suma, bet ir pats tariamo remonto ir mokėjimo už jį faktas. Skundžiamo nuosprendžio dalyje „II. Įrodymai“ būtent tai ir konstatuota, tuo pagrindu darant išvadą, kad ši aplinkybė laikytina vien „tikėtina“ (nuosprendžio 12 lapas), tačiau to paties nuosprendžio dalyje „III. Įrodymų vertinimas ir kvalifikacija“ ši aplinkybė jau pateikiama kaip objektyviai nustatyta ir netgi vertinama kaip vienas netiesioginių kaltės įrodymų (nuosprendžio 14 lapas). Atkreipė dėmesį į akivaizdų in dubio pro reo principo nuostatų ir skunde nurodytos teismų praktikos taikymo nenuoseklumą: vienu atveju nepašalintas abejones, neaiškumus ir netikslumus aiškinant kaltinamojo naudai, o kitu atveju – atvirkščiai.

2.5. Apelianto teigimu, skundžiamo nuosprendžio teiginys apie tariamus I. K. parodymus, kad „kelionės tikslas iš karto buvo Strasbūro miestas, kad atsivežti psichotropinių medžiagų“, yra visiškai nepagrįstas, kadangi tokių parodymų I. K. nėra davęs nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme. Šiame kontekste atkreipė dėmesį ir į 2020 m. vasario 12 d. I. K. duotų parodymų akivaizdžiai demagoginį vertinimą – kaltinamojo pareiškimą apie supratimą, kuo yra įtariamas, ir savo kaltės pilną pripažinimą pirmosios instancijos teismas nurodė laikantis parodymais, kuriais I. K. patvirtino S. Š. kaltę, kadangi pranešime apie įtarimą nurodyta, jog nusikaltimą jis padarė veikdamas kartu su S. Š.. Aplinkybės, kad 2020 m. vasario 12 d. I. K. iš viso atsisakė duoti kokius nors parodymus apie įvykį, dėl kurio yra įtariamas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepaminėjo.

2.6. Apeliantas teigia, kad skundžiamo nuosprendžio dalyje „II. Įrodymai“ išdėstytuose liudytojo R. V. 2021 m. lapkričio 9 d. parodymuose jo parodymų dalis (kad jau sulaikymo metu I. K. nurodė, jog surastos tabletės priklauso jam, o keleivis su jomis niekaip nesusijęs) nenurodyta (nuosprendžio 4 lapas), o to paties nuosprendžio dalyje „III. Įrodymų vertinimas ir kvalifikacija“ šio liudytojo parodymai iš viso neminimi, nekalbant jau apie kokią nors jų analizę ir vertinimą. Tai eilinį kartą verčia atkreipti dėmesį į pirmosios instancijos teismo nenuoseklumą taikant in dubio pro reo principo nuostatas bei vengimą vadovautis skunde nurodyta teismų praktika. Nurodytą liudytojo aplinkybę pripažino ir pats I. K., tik teisme ėmęs aiškinti, kad taip pasielgė vien prašomas S. Š., kuris jam sulaikymo metu pasisakė praeityje buvęs teistas už psichotropines medžiagas. Tokie I. K. teiginiai vertintini kaip akivaizdūs alogizmai, kuriais tikėti ar netgi laikyti S. Š. kaltės įrodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo.

2.7. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad „abu kaltinamieji yra susiję su neteisėtu disponavimu psichotropine medžiaga – buprenorfinu, už tai praeityje yra teisti“, nurodyta formaliai ir įvertinta neobjektyviai, neindividualizuojant ir nevertinant jos sąsajų su duomenimis apie konkretų kaltinamąjį. Vienintelė įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota S. Š. praeities sąsaja su buprenorfinu įvyko ne vėliau kaip 2018 m. rugsėjo 21 d., tuo tarpu ne pirmoji I. K. sąsaja su šia psichotropine medžiaga įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota buvusi 2020 m. spalio 7 d., t. y. netrukus po to, kai I. K. buvo paleistas iš Kauno tardymo izoliatoriaus.

2.8. Apeliantas atskirai pabrėžė konkrečias aplinkybes, kurių pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. Š. kaltės klausimą, tinkamai neįvertino:

- tiek S. Š., tiek I. K. savo kaltę neigia; S. Š. šios nuostatos nuosekliai laikėsi tiek bylos ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme;

- I. K. jau sulaikymo metu pripažino, kad surastos psichotropinės medžiagos priklauso jam, ir nurodė, kad S. Š. apie psichotropines medžiagas nieko nežinojo;

- pranešus I. K. apie įtarimą, jis savo kaltę pripažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos gailėjosi, jokių S. Š. sąsajų su padaryta nusikalstama veika nenurodė. Vėliau, jau ėmęs neigti kaltę, savo prisipažinimų jį sulaikant bei apklausiant įtariamuoju neigimą bandė pagrįsti minėtais duomenis, akivaizdžiai prieštaraujančiais byloje jau nustatytoms aplinkybėms;

- automobilio, kuriame buvo surastos paslėptos psichotropinės medžiagos, savininku yra I. K.. Akivaizdu, kad būtent automobilio savininkas, besinaudojantis šiuo automobiliu ilgą laiką, gali žinoti, kokios šio automobilio vietos yra tinkamos slėptuvei, bei ką nors ten paslėpti per pakankamai trumpą laiko tarpą. Pabrėžė, kad būtent tokią išvadą ir padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. Š. praeityje tokį automobilį būtų turėjęs nuosavybės teise ar disponavęs juo kitais pagrindais;

- vienintelis daiktas, kurį S. Š. įgijo jam ir I. K. būnant užsienyje ir įdėjo į automobilį, yra abiejų jų nurodytas krepšys su jame rasta žvakide. Tiek krepšys, tiek žvakidė ikiteisminio tyrimo eigoje buvo ištirti specialistų, kurie ant jų neaptiko jokių pėdsakų, kuriuos galėjo palikti automobilyje rastos psichotropinės medžiagos ar jų pakuotės. I. K. pats patvirtino, kad be šių daiktų S. Š., jiems būnant užsienyje, į automobilį nieko daugiau neatsinešė;

- S. Š. praeityje buvusi sąsaja su buprenorfinu objektyviai konstatuota prieš eilę metų, tuo tarpu I. K. jau vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje padarė nusikalstamą veiką, susijusią su ta pačia psichotropine medžiaga.

2.9. Pasak apelianto, objektyviai vertindamas visus šioje byloje surinktus įrodymus, laikydamasis in dubio pro reo principo nuostatų bei vadovaudamasis teismų praktika, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti nesant pakankamų duomenų kategoriškai ir neginčijamai išvadai, kad S. Š. padarė BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir tuo pagrindu konstatuoti, kad jis nepadarė ir BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

2.10. Apeliantas taip pat nurodo, kad pripažinęs S. Š. kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, t. y. net ne dėl nusikaltimo, o tik baudžiamojo nusižengimo padarymo, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirti jam bausmę, artimą numatytosios bausmės vidurkiui. Tokios griežtos bausmės paskyrimas faktiškai niekaip nemotyvuotas. Skundžiamame nuosprendyje yra tik formaliai nurodyta, kad skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos veikos pasekmes ir tyčios formą, tačiau akivaizdu, kad veika jokių pasekmių nesukėlė, o tyčia nebuvo susijusi su tikslu psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Apelianto vertinimu, bausmė turėjo būti artima įstatymo leidėjo sankcijoje numatytajai minimaliai bausmei.

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo I. K. gynėjas advokatas A. Kliunka prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį, kuria I. K. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 199 straipsnio 4 dalį, ir priimti naują nuosprendį – I. K. dėl minėtų nusikalstamų veikų išteisinti, kadangi jis nepadarė veikų, turinčių tokių nusikalstamų veikų požymių; 2) jei apeliacinės instancijos teismas atmestų skundą dėl 1 punkte išdėstyto prašymo, pakeisti 2022 m kovo 4 d. nuosprendį – I. K. dėl nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, padarymo skirti švelnesnę bausmę ir švelnesnę subendrintą galutinę bausmę. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų ir galiojančios teisminės praktikos, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus, kurie suvaržė įstatymų garantuotas I. K. teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas dėl padarytų esminių BPK pažeidimų netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes I. K. veikoje nebuvo nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).

3.2. Dėl minėtų nusikalstamų veikų dalyko teigė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišsamiai ir netiksliai dėstė įrodymus – prieštaringus Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 11-388 (20) duomenis ir šią išvadą pateikusios specialistės S. K. paaiškinimus tik teisme; taip pat išdėstė tik dalį specialistės S. K. paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, užfiksuotų 2020 m. spalio 21 d. paaiškinimų protokole. Teismas nurodė kaip įrodymus ir Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiosios tyrėjos L. U. 2020 m. rugsėjo 9 d. „Tarnybinio pranešimo dėl informacijos“ MKT Kauno skyriaus viršininko pavaduotojui duomenis ir nepagrįstas išvadas, jų nuosprendyje visiškai nevertindamas.

3.3. Dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvados Nr. 11-388 (20) atkreipė dėmesį, kad ji pateikta ne dėl ištirtų, o dėl tirti pateiktų nenurodyto skaičiaus ir po to dėl vienos ir 608 tablečių. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje „Tyrimas“ nurodyta, kad „tirti buvo pateiktos 608 tabletės SUBUTEX 8 mg“, tačiau iš tikrųjų jos nebuvo visos tirtos. Nurodyta, kad „tyrimui buvo pateikti 85 pilni lizdiniai tablečių lapeliai po 7 tabletes“ (iš viso – 595 tabletės), dalis jų, kaip nurodyta išvadoje, „buvo bendrame pakete, o dalis suvynioti popieriuje“, ir 4 nepilnų lapelių dalys po 1, 3, 4 ir 5 tabletes (iš viso 13 tablečių). Nepilnų lapelių dalių įpakavimo būdas specialisto išvadoje nenurodytas (nurodyta tik, kad nepilnų lapelių dalys pažymėtos priklijuotais lipdukais su skaičiais 11, 12, 13 ir 14). Todėl, gynėjo vertinimu, iš šios specialisto išvados galima spręsti, kad narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms tirti (nustatyti) pateiktose tabletėse buvo paimta tik po vieną tabletę iš pilnų skirtingos serijos tablečių lapelių (buvo 5 serijos), buvusių bendrame pakete, ir atskirai suvyniotų popieriuje – iš viso tik 9 tabletės, nes išvados tiriamosios dalies pabaigoje nurodyta, kad tiriant sunaudotos 9 „SUBUTEX 8 mg“ tabletės.

3.4. Gynėjas, aprašęs specialistės S. K. paaiškinimus, duotus 2021 m. lapkričio 9 d., 2021 m. gruodžio 6 d. ir 15 d. teisiamuosiuose posėdžiuose, ir išanalizavęs Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą Nr. 11-388 (20) teigia, kad dujų chromatografijos – masių spektrometrijos metodu nebuvo tirtos kitos tyrimui pateiktos 599 tabletės ir tokiu metodu nebuvo nustatyta, kad tos netirtos 599 tabletės yra būtent buprenorfino tabletės. Užrašuose ant specialisto tyrimui pateiktų lizdinių vaistų lapelių „SUBUTEX 8 mg“ nurodytas buprenorfino hidrochlorido kiekis 8 mg tik aritmetinio skaičiavimo būdu buvo daugintas iš pateiktų tirti tablečių skaičiaus – 608. Tuo remiantis konstatuota, kad tikėtina, jog pateiktose tirti 608 tabletėse yra 4,864 g (0,0080 g vienoje tabletėje) buprenorfino hidrochlorido (specialisto išvados tiriamoje dalyje „Tyrimas“ taip pat visiškai nenurodyta ir nepaaiškinta, kokiu pagrindu buvo padaryta ši išvada). Anot gynėjo, tai ne specialisto ar eksperto chemiko tyrimas, nes tokius aritmetinius skaičiavimus galėtų atlikti bet kuris asmuo, mokantis daugybos lentelę. Specialistė, nustatydama grynos psichotropinės medžiagos buprenorfino kiekį 608 tabletėse, atliko tik aritmetinį daugybos veiksmą – 608 daugino iš nežinomu būdu, iš nežinomo šaltinio gauto neobjektyvaus dėmens – 0,00737 g.

3.5. Gynėjo vertinimu, specialistės 2020 m. balandžio 21 d. išvados ir paaiškinimų tariamos tikėtinos (beveik paties žemiausio tikėtinumo laipsnio) išvados, nenustačius gryno buprenorfino (bazės pavidalu) kiekio vienoje tabletėje, kartu pripažinus, kad kiekybinis buprenorfino tyrimas neatliktas ir jo kiekio nustatyti negalima neturint pamatinės buprenorfino medžiagos (standarto), nurodžius, kad tablečių pakuotės tik tikėtinai yra originalios gamyklinės, yra vertintinos net ne kaip tikėtinos specialisto išvados, o kaip spėjimai ir prielaidos, kuriomis teismas negalėjo remtis.

3.6. Nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dalykas yra tiesiogiai minimas straipsnio dispozicijose, todėl jis turi įtakos konstatuojant nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko padarytoje veikoje ir įrodinėtinas kiekvienoje byloje. Taigi, išvadai, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pirmos kategorijos pirmtakais, pagrįsti inter alia (be kita ko) būtina nustatyti, kokios tai medžiagos ir koks jų kiekis. Kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą BK 259 ar 260 straipsnio dalį, nusikalstamos veikos dalykas turi būti aprašomas ir pagrindžiamas taip, kad nekiltų abejonių, kokio pavojingumo veiką kaltininkas padarė.

3.7. Sutinka, kad tik 9 ekspertės S. K. tirtose tabletėse, surašius 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą, nustatyti tik pėdsakai buprenorfino, kuris yra psichotropinė medžiaga, įrašyta į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, II sąrašą. Bet buprenorfino smailės nustatymas chromatogramose, atlikus tik 9 tablečių tyrimus dujų chromatografijos – masių spektrometrijos metodu, negali būti vertinamas kaip tokios medžiagos rūšies nustatymas visose kitose tyrimui pateiktose, bet netirtose 599 tabletėse. Be to, medžiaga ir jos pėdsakai negali būti vertinami analogiškai.

3.8. Šiuo atveju, atlikus specialisto tyrimą pateiktose 608 tabletėse „SUBUTEX 8 mg“ ir kurioje nors vienoje iš tyrimui pateiktų tablečių psichotropinės medžiagos gryno buprenorfino kiekis (bazės pavidalu) nebuvo nustatytas. Be prieštaringų specialisto išvados ir paaiškinimų byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima objektyviai, neginčytinai, neabejotinai, neprieštaringai nustatyti psichotropinės medžiagos – gryno buprenorfino kiekį (bazės pavidalu) 2020 m. vasario 11 d. rastose ir specialisto tyrimui pateiktose 608 tabletėse ar kurioje nors vienoje iš jų.

3.9. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos teisminis nagrinėjimas buvo atliktas itin neišsamiai, tyrimui vadovavęs prokuroras ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas atmetė įtariamojo I. K. prašymus kreiptis į užsienio valstybės ekspertinę įstaigą, turinčią buprenorfino pamatinę medžiagą (standartą), tikslu ištirti ir nustatyti 2020 m. vasario 11 d. I. K. automobilyje rastos medžiagos rūšį, kiekį, jei tai buprenorfino hidrochloridas – psichotropinės medžiagos – gryno buprenorfino kiekį; ar 2020 m. vasario 11 d. I. K. automobilyje rastų „SUBUTEX 8 mg“ tablečių pakuotės originalios, gamyklinės; kreiptis į jų galimą gamintoją arba nustatyta tarptautinės teisinės pagalbos gavimo tvarka dėl tokio tyrimo atlikimo kreiptis į nurodytos įmonės ar jos filialo buvimo (registracijos) vietos užsienio valstybės kompetentingą teisėsaugos instituciją.

3.10. Lietuvos policijos kriminalistų tyrimo centras 2020 m. gegužės 28 d. ikiteisminio tyrimo įstaigai pranešė, kad neturi psichotropinės medžiagos – buprenorfino pamatinės (standartinės) medžiagos ir 2020 metais neplanuoja jos įsigyti, todėl 2020 m. rugsėjo 2 d. įtariamojo I. K. gynėjas pakartojo minėtus prašymus dėl tyrimo veiksmų atlikimo. Prokuroras 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimu juos vėl atmetė, vadovaudamasis Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiosios tyrėjos L. U. 2020 m. rugsėjo 9 d. „Tarnybinio pranešimo dėl informacijos“ nepagrįstomis išvadomis. Prokuroras 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimu tyrėjai pavedė gauti tik Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės, pateikusios 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą Nr. 11-388 (20), paaiškinimą. Specialistė S. K. 2020 m. spalio 20 d. paaiškinime nekonkrečiai nurodė, kad interneto tinklalapiuose www.vvkt.lt ir www.vaistai.lt rado gamintojo „Reckitt Benckiser Pharmaceuticals“ vaistų „SUBUTEX 8 mg“ aprašymo pavyzdį, jo nepridėdama prie paaiškinimo ir nenurodydama aprašymo jokio internetinio adreso ir turinio, o kartu pripažino, kad jos išvada, jog tabletės įpakuotos gamyklinėse nurodyto gamintojo pakuotėse, yra tik tikėtina.

3.11. Gynėjas, kritikuodamas Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiosios tyrėjos L. U. 2020 m. rugsėjo 9 d. surašytą „Tarnybinį pranešimą dėl informacijos“, nurodo, kad ji bandė papildyti savo surašytą 2020 m. vasario 11 d. daiktų apžiūros protokolą, 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą ir specialistės S. K. paaiškinimus. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie SAM (toliau – VVKT) interneto tinklalapyje rastą standartinės „SUBUTEX 8 mg“ pakuotės maketą lyg lygino su tablečių, apžiūrėtų 2021 m. vasario 11 d. daiktų apžiūros protokolu, pakuotėmis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad „VVKT tinklalapyje pavaizduotas standartinės pakuotės maketas, kurio bendra išvaizda atitinka 2020 m. vasario 11 d. apžiūros metu užfiksuotų pakuočių išvaizdą bei užrašus“. Tuo tarpu 2020 m. vasario 11 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad „pakuotės matmenys 12 cm ilgio ir 6 cm pločio, vizualiai nepažeistos su pakuotės reversinėje pusėje užrašais „SUBUTEX® 8 mg Chlorhydrate de buprenorphine Comprime sublingual“ bei raudonam fone užrašu prancūzų kalba „Respecter les doses prescrites“ (pastaba: vertimas iš prancūzų kalbos „laikykitės nustatytų dozių“)”. Nuotraukos foto lentelėje Nr. 1, priede prie 2020 m. vasario 11 d. daiktų apžiūros protokolo, neinformatyvios. 15 foto lentelės nuotraukoje yra tik vienos pakuotės nuotrauka su įskaitomu užrašu „SUBUTEX® 8 mg Chlorhydrate de buprenorphine Comprime sublingual“. Ant pakuotės nėra nurodytas nei tablečių gamintojas, nei platintojas. 2021 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-388(20) taip pat nenurodytas detalus pakuočių aprašymas, tik nurodyta, kad tyrimui pateiktame pakete yra skirtingų 5 serijų lizdiniai vaistų lapeliai su užrašu „SUBUTEX® 8 mg Chlorhydrate de buprenorphine“. Tačiau iš tikrųjų vyr. tyrėjos L. U. VVKT tinklalapyje https://vapris.wkt.lt/wkt-web/public/medications/view/ 16020 rastas „SUBUTEX“ pakuotės maketas (t. 1, b. l. 82–94) beveik visais užrašais neatitinka 2020 m. vasario 11 d. rastų, 2020 m. vasario 11 d. daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtų ir specialistės tirtų, surašant 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadą, ir teisiamajame posėdyje apžiūrėtų „SUBUTEX 8 mg“ pakuočių. Ant tame VVKT tinklalapyje pavaizduotų „SUBUTEX“ pakuočių yra raudonos spalvos užrašai „SUBUTEX® RB Pharmaceuticals Limited 8 mg“ ir užrašai keliomis kalbomis – lietuvių, latvių ir galimai estų kalba, kad tai poliežuvinės tabletės, taip pat nėra lapelio išmatavimų. Atitikimas nebent tik toks, kad užrašai padaryti raudonu šriftu ir yra užrašas „SUBUTEX“ bei 8 mg. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnės tarnybinio pranešimo išvados, kuriomis teismas nuosprendyje nepagrįstai bekritiškai rėmėsi kaip įrodymu, kad išanalizavus informaciją, rastą VVKT tinklalapiuose https://www.wkt.lt ir www.pasveik.lt, ši informacija atitinka 2020 m. vasario 11 d. apžiūros protokole ir 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-388(20) esančią informaciją apie vaistą „SUBUTEX“, nepagrįstos.

3.12. Taigi, specialisto tyrimo metu nebuvo nustatytas gryno buprenorfino kiekis nei vienoje, nei devyniose, tik dujų chromatografijos – masių spektrometrijos metodu tirtose tabletėse, nustačius tik buprenorfino spektro smailę, o taip pat nenustatytas kitose 599 visiškai netirtose tabletėse. Kadangi nenustatytas ir neįrodytas psichotropinės medžiagos – gryno buprenorfino kiekis 2020 m. vasario 11 d. rastose ir paimtose tabletėse, nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, sudėties objektyviojo požymio – nusikalstamos veikos dalyko. Pagal teismų suformuotą praktiką, nenustačius gryno narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekio, asmenys išteisinami.

3.13. Apelianto teigimu, Kauno apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatydamas, kad kaltinamieji S. Š. ir I. K. neteisėtai disponavo ne didesniu kaip 0,04 g gryno buprenorfino kiekiu, nurodė, kad vadovaujasi jau suformuota teismų praktika analogiškose bylose – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021 ir kt., nors nurodytoje nutartyje buvo nagrinėta ne analogiška byla, o kitos analogiškos bylos nenurodytos. Teismas, iš dalies kopijuodamas nurodytos nutarties išvadas, padarė nepagrįstas ir prieštaringas išvadas. Šioje byloje ant „SUBUTEX 8 mg“ tablečių lizdinių pakuočių nebuvo nurodytas psichotropinės medžiagos – gryno buprenorfino kiekis vienoje tabletėje ar vienoje tablečių pakuotėje, tai nenurodyta specialistės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės nurodytuose VVKT interneto tinklalapiuose rastuose duomenyse. Ant „SUBUTEX 8 mg“ pakuotės buvo nurodytas tik buprenorfino hidrochlorido kiekis vienoje tabletėje – 8 mg. Specialistei dujų chromatografijos – masių spektrometrijos metodu pasirinktinai ištyrus tik 9 iš 608 tablečių, t. y. nurodytu metodu netyrus itin ženklios daugumos – 599 tablečių, jų tarpe netyrus 13 tablečių, buvusių nepilnuose lizdiniuose vaistų lapeliuose, buvo nustatyta tik buprenorfino smailė. Chromatogramomis nebuvo nustatyta ir jose nėra duomenų apie gryno buprenorfino kiekį vienoje tirtoje tabletėje. Nors specialistė S. K., duodama paaiškinimus teisme, nepagrįstai tvirtino kategoriškai nustačiusi, jog tyrimui pateiktos visos 608 tabletės yra buprenorfino, tačiau ištyrė dujų chromotografijos – masių spektrometrijos būdu tik 9 tabletes, ir iš tikrųjų kategoriškai nustatė, kad tik 9 tabletėse buvo buprenorfino. Kad kitose 599 tabletėse buvo buprenorfino, iš esmės ji padarė ne tikėtiną, prielaidos (spėjimo) pobūdžio išvadą. Specialistė S. K. teisme paaiškino, kad tik aritmetinio paskaičiavimo būdu nustatė, kiek gryno buprenorfino buvo vienoje tabletėje ir visose 608 tabletėse (remdamasi tik ant pakuotės nurodytu buprenorfino hidrochlorido kiekiu ir naudodamasi kažkokia formule, kurios šaltinio nei specialisto išvadoje, nei duodama paaiškinimus ir teisme, nenurodė). Buprenorfino kiekis tik 9 dujų chromatografijos – masių spektromertijos metodu tirtose tabletėse nenustatytas jokiais duomenimis. Jokiais duomenimis nepatvirtinta, kad tirtose tik 9 tabletėse buvo pakankamai buprenorfino. Nepaneigta, kad tirtose tik 9 tabletėse buprenorfino buvo tik pėdsakai. Specialisto tyrimo metu objektyviai, net tikėtinai nenustatytas ir buprenorfino hidrochlorido kiekis vienoje tabletėje, vienoje pakuotėje ar visose 608 tabletėse. Tokį kiekį specialistė S. K. taip pat nustatė tik aritmetinio skaičiavimo būdu, t. y. ant „SUBUTEX 8 mg“ vaistų tablečių lizdinio lapelio nurodytą (užrašytą) buprenorfino hidrochlorido kiekį – 8 mg, daugindama iš tyrimui pateiktų tablečių skaičiaus – 608. Tai tik subjektyvi specialistės prielaida (spėjimas).

3.14. Veiką kvalifikuojant pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatytas disponuojamos psichotropinės medžiagos rūšis ir jos grynos medžiagos nedidelis kiekis, šiuo konkrečiu atveju ne daugiau kaip 0,04 mg gryno buprenorfino, o ne jo spektro smailė (pėdsakas), kas netapatu psichotropinei medžiagai. Gryno buprenorfino kiekio objektyvus nustatymas ir tikslus nurodymas kaltinime ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje, veiką kvalifikuojant pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, yra teisiškai reikšminga aplinkybė. Todėl dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 2 dalyje bei BK 199 straipsnio 4 dalyje, objektyviojo požymio – nusikalstamos veikos dalyko – grynos psichotropinės medžiagos kiekio – tinkamo neištyrimo ir nenustatymo nuteistasis I. K. turėjo būti išteisintas.

3.15. Apeliantas taip pat teigia, kad nėra įrodyti ir kiti inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Iš I. K. parodymų (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme), jo motinos liudytojos T. S. parodymų akivaizdu, kad I. K. motyvas ir tikslas vykti į Prancūziją buvo gauti piniginių lėšų automobilio remontui ir užmokestį už S. Š. nuvežimą į Prancūziją. Kad S. Š. padėjo suremontuoti I. K. automobilį, apmokėdamas už jo remontą, patvirtina Muitinės kriminalinės tarnybos Narkotikų kontrolės tarnybos vyriausiojo tyrėjo 2020 m. balandžio 6 d. tarnybinis pranešimas, kad I. K. priklausantis automobilis buvo remontuojamas 2020 m. vasario mėn. pradžioje servise, esančiame (duomenys neskelbtini), serviso šeimininkas A. L., kuriam už I. K. automobilio remontą 264 Eur sumokėjo S. Š.. Kelionės į Prancūziją, Strasbūrą, iniciatoriumi, pagal bylos duomenis, neabejotinai buvo S. Š..

3.16. S. Š. parodymai, kad I. K. Vokietijoje staiga pats sugalvojo vykti į Prancūziją, Strasbūrą, jam nežinomu tikslu, didelį papildomą atstumą, tik vienas pats vairuodamas automobilį, neturėdamas pinigų, už benziną mokant ir S. Š., nelogiški. I. K. parodė, kad jis neturi jokių pažįstamų, jokių kontaktų Prancūzijoje, taip pat ir Strasbūre. Ten anksčiau jis niekada nebuvo buvęs ir tai patvirtino jo telefono apžiūros duomenys. Priešingai, kontaktus Prancūzijoje turėjo S. Š., ką patvirtino jo telefono duomenų apžiūra. Iš I. K. parodymų matyti, kad jis pats jokių įrankių ir kitų statybinių priemonių į automobilio bagažinę nebuvo padėjęs, juos pamatė tik muitinės pareigūnų atlikto patikrinimo metu. Tuo tarpu S. Š. parodymai tuo klausimu buvo nenuoseklūs. Jis 2021 m. birželio 1 d. apklausos metu parodė, kad į kelionę pasiėmė glaistyklę, daugiau kitų daiktų neprisimena. 2020 m. rugpjūčio 3 d. akistatos metu ir teisme S. Š. jau teigė, kad statybiniai įrankiai buvo abiejų – jo ir I. K.. Iš 2020 m. balandžio 6 d. apžiūros protokolo matyti, kad automobilio bagažinėje būtent viename polietileno maišelyje buvo sudėti visi įrankiai ir kitos statybinės priemonės, kas sudaro pagrindą teigti, kad tuos įrankius ir medžiagas į automobilio bagažinę, maskuojant tikrąjį kelionės tikslą, padėjo vienas žmogus, būtent S. Š.. S. Š. parodė, kad nematė I. K. Prancūzijoje, Strasbūre, atsinešant jokių daiktų, tai patvirtina ir automobilio apžiūros duomenys. Tuo tarpu I. K. matė, kad Prancūzijoje, Strasbūre, S. Š. susitiko su dviem vyriškiais, po to nuėjo į šalį ir sugrįžo su maišeliu, teigdamas, kad nupirko dovanų draugei Valentino dienos proga. S. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme konkrečiai nenurodė, kur įgijo automobilio bagažinėje rastą žvakidę. I. K. rankų ir biologinių pėdsakų nerasta nei ant 2020 m. vasario 11 d. paimtų „SUBUTEX“ pakuočių, nei ant maišelio, kuriame buvo sudėti statybiniai įrankiai. I. K. neturėjo pinigų, taip pat ir 608 tablečių „SUBUTEX“ įgijimui. Nors ikiteisminio tyrimo subjektai netikrino nei I. K., nei S. Š. sąskaitų, neapklausė jų artimųjų, yra pakankamas pagrindas tikėti I. K. ir jo motinos T. S. parodymais, kad I. K. pinigų visiškai neturėjo.

3.17. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje I. K. atžvilgiu, neva grįsdamas nuosprendį, kad I. K., veikdamas bendrai su S. Š., automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas neteisėtai, neturint leidimo, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, dėstė ir vertino ne įrodymus, o tik prielaidas ir spėjimus.

3.18. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės „baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad abu kaltinamieji yra susiję su neteisėtu disponavimu psichotropine medžiaga – buprenorfinu, už tai praeityje yra teisti, bei jie abu žinojo „SUBUTEX“ vaistų paskirtį“, gynėjo teigimu, negalėjo būti pagrįstai pripažintais I. K. kaltės, padarius inkriminuotas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje, net netiesioginiais įrodymais, nes tai tik teismo prielaida, nesusijusi su inkriminuotų veikų sudėties požymiais ir jų įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant šią bylą teisme I. K. parodė, kad „SUBUTEX“ tabletės jam buvo žinomos todėl, kad, kai 2016 m. buvo nuteistas Anglijoje ir kol buvo įkalinimo įstaigoje, dalyvavo pakaitinėje gydymo nuo priklausomybės nuo narkotinių medžiagų programoje ir jam siūlė rinktis metadoną arba „SUBUTEX“. Jis pasirinko ir vartojo metadoną.

3.19. Kauno apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, dėstydamas aplinkybes, kurios paneigia S. Š. parodymus, kad jis su I. K. į Vokietiją, Hamburgo miestą, vyko turėdami tikslą įsidarbinti statybose, nurodė I. K. parodymus, juos iškraipius: „Minėtos aplinkybės pilnai patvirtina kaltinamojo I. K. parodymus, kad kelionės tikslas iš karto buvo Strasbūro miestas, kad atsivežti psichotropinių medžiagų, o ne darbas statybose Vokietijoje“. Kai tuo tarpu I. K. neparodė, kad kelionės tikslas iš karto į Strasbūrą buvo „atsivežti psichotropinių medžiagų“. Jis sąžiningai parodė, kad nebuvo vykstama į Hamburgą tikslu įsidarbinti statybose, o S. Š. prašymu nuvežė jį į Strasbūrą, kaip jam nurodė S. Š., kad šis susitiktų su pažįstamais. I. K., ikiteisminio tyrimo metu duodamas paaiškinimus, padėjo nustatyti vykimo maršrutą į Strasbūrą, tai paneigė S. Š. parodymus. Anot gynėjo, teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje tik nelogiškomis prielaidomis bandė pagrįsti išvadą, kad „SUBUTEX“ tabletės automobilyje Strasbūro mieste buvo paslėptos žinant abiem kaltinamiesiems, t. y. žinant ir I. K.. I. K. iki įvykio nedirbo, visiškai neturėjo pinigų, jam reikėjo išlaikyti nedirbančią, nėščią sugyventinę ir jos mažametį vaiką. S. Š. už I. K. automobilio remontą sumokėjo mažiausiai 264 Eur, I. K. pažadėjo už jo nuvežimą į Prancūziją sumokėti dar 150 Eur, kelionės metu mokėjo už maistą ir benziną. Taigi, I. K. motyvas ir tikslas vykti į Prancūziją buvo gauti piniginių lėšų automobilio remontui ir užmokestį už S. Š. nuvežimą.

3.20. Gynėjo vertinimu, įrodomosios reikšmės neturi teismo nuosprendžio prielaida, kad I. K. geriausiai žinojo galimas tablečių patalpinimo ertmes, nes ir pagal teismo išvadą jis pats tablečių automobilyje neslėpė. Teismas nenustatė ir neįrodė, kokie kiti asmenys ir kokiomis aplinkybėmis jas paslėpė, nenustatė, kad I. K. būtų dalyvavęs tabletes slepiant kitiems nežinomiems asmenims, parodęs tas slėpimo vietas. Be to, tų tablečių paslėpimo automobilyje ertmių parinkimas nereikalavo jokių specialių techninių žinių, kokio nors ypatingo automobilio konstrukcijos žinojimo, nes jos buvo paslėptos paprastai – ertmėse po automobilio prietaisų skydelio galuose esančiais kairiojo ir dešiniojo saugiklių skyrių apdailos dangteliais, todėl tabletėms slėpti nebuvo būtina I. K. pagalba ir byloje nėra jokių įrodymų, kad I. K. tokią pagalbą suteikė nežinomiems, nenustatytiems asmenims.

3.21. Teismas, iškraipydamas įtariamojo I. K. 2020 m. vasario 12 d. apklausos protokolo turinį, nepagrįstai nurodė, kad I. K. tos apklausos metu pareiškė, kad kuo yra įtariamas supranta, savo kaltę pripažįsta pilnai, tai yra tuo pripažino ir aplinkybę, jog tai darė bendrai su S. Š.. Tuo tarpu parodymų apie įtarimo esmę I. K. visiškai nedavė. Tik nurodė, kad „pilnai suprantu kuo įtariamas, su įtarimu susipažinau pilnai“. Taigi, I. K. nedavė parodymų apie įtarimo esmę ir neprisipažino, kad bendrininkavo su S. Š.. I. K. dėl savo kaip įtariamojo pozicijos 2020 m. vasario 12 d. apklausos metu parodė, jog prisipažino tik dėl tablečių jo automobilyje radimo fakto, manė, kad tablečių „SUBUTEX“, apie kurias žinojo pagal pakaitinio gydymo nuo priklausomybės programą kaip psichotropinę medžiagą, vien tik radimo faktas jo automobilyje patvirtina, kad jis padarė nusikaltimą, bei kaltino save, gailėjosi, kad sutiko S. Š. nuvežti į Prancūziją. Vien tik I. K. supažindinimas su 2020 m. vasario 12 d. pranešimu apie įtarimą, kuris, beje, jam buvo įteiktas tik lietuvių kalba, jo esmės tik galimas supratimas, tik teiginiai „prisipažįsta, gailisi“, atsakius į BPK 188 straipsnio 3 dalyje numatytą ir apklausos protokolo blanke nurodytą ir tik ikiteisminio tyrimo pareigūnės užduotą klausimą, ar prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, atsakymą aiškiai suformulavus ir užrašius ikiteisminio tyrimo pareigūnei trečiuoju asmeniu (ne „gailiuosi, prisipažįstu“, o „gailisi, prisipažįsta“), nedavus parodymų apie įtarimo esmę, nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas I. K. kaltei pagrįsti padarius 2020 m. vasario 12 d. pranešime apie įtarimą ir vėliau 2020 m. rugpjūčio 3 d. pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte bei teismo nuosprendžiu inkriminuotus nusikaltimus, nesant kitų įrodymų. Taigi, I. K. pirmosios apklausos metu visiškai nedavė parodymų, iš esmės neprisipažino padaręs nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje ar 259 straipsnio 2 dalyje. Be to, teismas apkaltinamajame nuosprendyje negalėjo remtis kaip pagrindiniu, lemiamu kaltinamojo kaltės įrodymu įtariamojo tik abstrakčiu vienu žodžiu išreikštu prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu padarius nusikalstamas veikas, nurodytas pranešime apie įtarimą, jam net nedavus dėl įtarimo apie jame nurodytas nusikalstamas veikas jokių parodymų. I. K. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus nepagrįsta teismo posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma ir tariamas jo kaip įtariamojo abstraktus prisipažinimas negalėjo turėti lemiamos reikšmės teismo išvadoms dėl I. K. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje, pagrįsti.

3.22. Pasak gynėjo, I. K. buvo daromas poveikis prisiimti tariamą kaltę, kad jis ir tik jis vienas neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga ir padarė jos kontrabandą.

3.23. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad skirdamas bausmę I. K. atsižvelgė ir į tai, kad šis yra nevedęs ir nedirbantis. Tuo tarpu prie bylos dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti ir pridėti dokumentai, kad I. K. 2020 m. rugsėjo 11 d. sudarė santuoką su A. B., su ja augina du mažamečius vaikus, gimusius 2017 ir 2020 metais, taip pat, kad I. K. nuo 2021 m. kovo 15 d. ir iki šiol dirba SIA „(duomenys neskelbtini)“. Teismas, I. K. skirdamas bausmę dėl nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 4 dalyje, padarymo, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, kad I. K. yra vedęs, dirba, jo žmona nedirba, jie augina du mažamečius veikus, šeimą materialiai išlaiko tik vienas I. K.. Jų šeima priskirta socialiai remtiniems, mažas pajamas gaunantiems asmenims. Pagal pateiktą ankstesnės darbovietės išduotą charakteristiką I. K. buvo charakterizuojamas teigiamai.

3.24. Gynėjo teigimu, skirdamas vienodo dydžio bausmes I. K. ir S. Š., teismas neatsižvelgė ir į I. K., kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamas veikas vaidmenį, jo asmenybę, skirtingas nuo kito kaltinamojo, todėl tinkamai nesivadovavo bausmių individualizavimo principu bei tinkamai neatsižvelgė į bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Taip pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus ir teisingumo principą.

4. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą neviršydama apeliacinių skundų ribų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuteistiesiems I. K. ir S. Š. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl S. Š. ir I. K. pripažinimo kaltais pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį

6. Atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, taip pat pakartotinę byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų analizę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė ne spėjimais ir prielaidomis, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, o bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad I. K. ir S. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis yra įrodyta. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas. Pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą taip pat nėra.

Žemesnės instancijos teismas

7. Abejuose apeliaciniuose skunduose yra pateiktas reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, sietiną su atitinkamu apeliantų ginamuoju, ir dėl kiekvieno jų priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes, pasak apeliantų, jų ginamieji jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė, o byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti netinkamai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys turi būti vertinami tiek atskirai, tiek visumoje, lyginant tarpusavyje ir nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Kasacinėje praktikoje taip pat pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018). Visų įrodymų visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

8. Nagrinėjamu atveju abu nuteistieji savo dalyvavimą inkriminuotose nusikalstamose veikose kategoriškai neigia, tačiau jų parodymams apeliantai nepagrįstai suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę iš esmės kaip vieninteliam teisingam ir patikimam įrodymui byloje, tai yra bylos įrodymus yra siūloma vertinti atsietai vienas nuo kito, tik apeliantams naudinga linkme. Būtent toks vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų, ištirtų ir pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų įrodymų visuma įrodo nuteistųjų kaltę padarius BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Žemesnės instancijos teismas

9. Baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais yra patikimai nustatyta, kad 2020 m. vasario 11 d., apie 11.10 val., kelio Nr. A5 Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 97 km, (duomenys neskelbtini), Kauno teritorinės muitinės mobiliųjų grupių skyriaus pareigūnai sustabdė iš Lenkijos Respublikos atvykusį Latvijos Respublikos piliečio I. K. vairuojamą automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame kartu vyko keleivis S. Š.. Apžiūros metu automobilio prietaisų skydelio uždengtuose saugiklių skyriuose buvo rastos paslėptos pakuotės „SUBUTEX 8 mg“ su 608 tabletėmis. Šios faktinės aplinkybės apeliantų nėra ginčijamos, dėl jų nustatymo jokių abejonių teisėjų kolegijai taip pat nekilo.

10. Kaip akcentavo gynėjai, atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, ant tablečių pakuočių, tablečių lizdinių lapelių DNR profilių, rankų pėdsakų, tinkamų asmens identifikavimui, nerasta (t. 1, b. l. 60, 65–67). Be to, kaip minėta, abu nuteistieji kategoriškai neigė savo dalyvavimą jiems inkriminuotų nusikaltimų padaryme, kiekvienas tvirtino nieko nežinojęs apie automobilių saugiklių skyriuose paslėptas ir jų gabentas tabletes, netiesiogiai kaltindami vienas kitą. S. Š. tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme tvirtino, kad kartu su I. K. pastarojo automobiliu važiavo į Vokietiją, Hamburgo miestą, jo (S. Š.) iniciatyva, norėdami įsidarbinti statybose. Teisė vairuoti iš jo yra atimta, tad jam reikėjo žmogaus, kuriam reikėtų tokio darbo ir kuris turėtų automobilį. I. K. jis sakė, kad galėtų prisidėti prie automobilio remonto, bet to neprireikė. Sutarė, kad už kurą mokės abu, o maistą pirks jis (S. Š.). Automobilį visą laiką vairavo tik I. K.. Darbą statybose jam pasiūlė pažįstamas, vardu J., kuris, nuvykus į Vokietiją, turėjo paskambinti jam ir pasakyti tikslų adresą. 2020 m. vasario 10 d. vakare jie atvažiavo į degalinę prie Hamburgo, kur laukė, tačiau jam niekas nepaskambino. Pats paskambinti jis neturėjo galimybės, nes turimu senu telefonu, kurio SIM kortelė buvo pildoma, galėjo tik priiminėti skambučius. Jie svarstė, ką daryti toliau. Tada I. K. pasiūlė nuvažiuoti į Strasbūro miestą, kur šis turi pažįstamų. Nuvažiavus I. K. degalinėje susitiko su dviem asmenimis, kalbėjo su jais apie kažką angliškai. Tuo metu jis (S. Š.) nuėjo link automobilio pasiimti krepšio, vėliau ėjo pirkti vandens. I. K. kažkur išėjo su tais dviem asmenimis, o grįžo atgal tik su vienu iš jų. Po to jie nusprendė važiuoti link namų. Pakeliui Vokietijoje esančioje degalinėje jis (S. Š.) dovanų nusipirko žvakidę. Bevažiuojant buvo sustoję pamiegoti po 1–1,5 val. Apie automobilyje paslėptas psichotropines medžiagas sužinojo tik tada, kai jas patikrinimo metu surado Lietuvos muitinės darbuotojai. Radęs tabletes pareigūnas pasiteiravo, kas tai, į ką jis atsakė, kad nežino, o I. K. pasakė, kad paėmė Vokietijoje. Pastarasis tyrėjai taip pat sakė, kad jis (S. Š.) nieko nežinojo ir nėra su tuo susijęs. Jis taip pat matė, kad sulaikius I. K. į šiukšlinę išmetė kažkokias tabletes. Automobilyje rasti įrankiai buvo jo (S. Š.).

11. Tuo tarpu I. K. tvirtino teismui, kad S. Š. jo paprašė nuvežti jį į Prancūziją, už tai jam pažadėjo sumokėti 100–150 eurų bei suremontuoti automobilį, ką jis (S. Š.) ir padarė, autoservise už remontą sumokėjo 200–300 eurų grynais pinigais. Kadangi draugė laukėsi, reikėjo pinigų, todėl jis sutiko. Jie išvyko 2020 m. vasario 9 d. 9.00 val. Prieš išvykstant S. Š. į automobilio bagažinę įdėjo rankinę ir baltą maišelį. Už degalus ir maistą mokėjo S. Š., nes jis pats pinigų neturėjo. Kelionės metu nestojo, tik įsipilti kuro ir pavalgyti. Automobilį pasikeisdami vairavo jis ir šiek tiek S. Š.. Jokio skambučio iš Vokietijos nebuvo laukiama. Atvykus į Strasbūrą S. Š. kažkam paskambino, po to susitiko su dviem vyrais ir kažkur su jais nuėjo. Grįžo po 20–30 min. ir atsinešė kažkokį paketą, sakė, kad tai dovana merginai. Grįžtant Vokietijoje esančioje degalinėje S. Š. davė pinigų ir prašė kavinėje užsakyti pavalgyti. Jis (I. K.) nuėjo užsakinėti maisto, o S. Š. liko automobilyje. Praėjo gal 15–20 minučių, nes buvo eilės. Po to jie kartu pavalgė ir važiavo toliau. Vokietijoje S. Š. kurį laiką vairavo automobilį, nes jis buvo labai pavargęs ir užmigo. Jį pažadino likus 200–300 km iki Lietuvos. Toliau vairavo jis, stojo tik degalų. Lietuvoje juos sulaikė pasienio tarnyba. Tada S. Š. pasakė jam sakyti, kad jie buvo Vokietijoje ieškoti darbo statybose. Tuo metu, kai automobilis buvo tikrinamas rentgeno aparatu, S. Š. pasakė, kad mašinoje yra tabletės, kad jis (I. K.) pasakytų, kad tai yra jo (I. K.), pavogė Vokietijoje, nes jis pats už tai pernai buvo teistas. Sakė, kad I. K. nėra už tai teistas, draugė laukiasi, tad jam nieko nebus. Dar sakė, kad kitaip jam bus sunku gyventi jų mieste. Jis (I. K.) išsigando ir pasakė kaip prašomas. Tada S. Š. jam davė 80 Eur, kad turėtų kalėjime pinigų būtiniems poreikiams, nes vis tiek pasodins. Apie važiavimą į Hamburgą jokios kalbos nebuvo, jie važiavo tiesiai į Strasbūrą. Vertinant I. K. duotų parodymų nuoseklumą pažymėtina, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. kovo 13 d., 2020 m. birželio 1 d. ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. I. K. taip pat kaltės nepripažino, davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir teisme. Tuo tarpu apklaustas pirmą kartą 2020 m. vasario 12 d., tai yra kitą dieną po sulaikymo, I. K. nurodė, kad savo kaltę dėl pareikštų įtarimų pripažįsta ir gailisi (t. 3, b. l. 48, 59–61, 63–65, 68). Teisėjų kolegija atsižvelgė į gynėjo skunde akcentuotas aplinkybes, o būtent, kad tą dieną I. K. parodymų apie įvykių aplinkybes, dėl kurių yra įtariamas, nedavė, visgi savo poziciją dėl reiškiamų įtarimų, dalyvaujant vertėjui bei gynėjui, jis aiškiai nurodė ir tai užfiksuota apklausos protokole, be kita ko pirmuoju, o ne trečiuoju asmeniu, kaip teigia jo gynėjas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieš apklausą I. K., dalyvaujant gynėjui ir vertėjai, buvo supažindintas su pareiškimu apie įtarimą, kuriame jam buvo inkriminuotas psichotropinių medžiagų įgijimas ir gabenimas per valstybės sieną veikiant kartu su S. Š.. Kad pilnai supranta, kuo yra įtariamas, jis patvirtino ir minėtos apklausos metu, tad I. K. paaiškinimai, neva jis pripažino kaltę tik dėl to, kad jo automobilyje buvo rastos tabletės, bet ne dėl to, kad tabletės yra jo, neatitinka jo paties parodymų. Su 2020 m. vasario 12 d. apklausos protokolo turiniu pasirašytinai buvo supažindintas tiek pats I. K., tiek jo gynėjas, nė vienas jų pastabų dėl protokolo turinio neturėjo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, Nr. 2K-228/2014, Nr. 2K-255-746/2015, Nr. 2K-431-746/2015), sprendžia, kad šiuo atveju nenuosekli I. K. pozicija dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų yra reikšminga tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus apklaustų asmenų parodymus bei kitus įrodymus. Teismas šiais duomenimis gali grįsti išvadas, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-274/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-412/2008, Nr. 2K-287/2013, Nr. 2K-107-489/2017 ir kt.). Tokiu atveju asmens išsakyta pozicija yra svarbus teismo vidinį įsitikinimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių formuojantis veiksnys, reikšmingas galutiniam įrodymų įvertinimui.

12. Vertindamas nuteistųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad esamų prieštaravimų jų tarpusavio akistatos metu pašalinti nepavyko (t. 4, b. l. 6–9), todėl teisėjų kolegija vadovavosi tik ta S. Š. ir I. K. parodymų dalimi, kuri atitiko kitus byloje esančius įrodymus. Iš esmės tokios pačios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1073/2018). Pagrindo išvadai apie byloje pažeistą in dubio pro reo principą nėra.

13. Kaip minėta, abu nuteistieji nurodė skirtingus savo kelionės tikslus, tačiau S. Š. parodymų dalį apie tai, kad buvo vykstama į Vokietijos miestą Hamburgą dėl darbo statybose, paneigia ne tik I. K. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Analizuojant byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašytus duomenis, gautus iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Transporto priemonių valstybinių numerių ir konteinerių kodų atpažinimo sistemos ir B. bendradarbiavimo centro (t. 1, b. l. 146–149), apžiūros metu fiksuotus automobilio ridos duomenis (t. 1, b. l. 181–184), interneto tinklalapyje www.google.maps.com pateiktų žemėlapių bei juose pažymėtų maršrutų duomenis (t. 1, b. l. 185–192), S. Š. priklausančio mobiliojo ryšio telefono išklotinės duomenis apie gautus SMS pranešimus (t. 1, b. l. 113–122), buvo nustatytos konkrečios automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo vyko I. K. ir S. Š., valstybių sienų kirtimo vietos ir laikas, kelionėje sugaištas laikas, o tuo pačiu ir automobilio judėjimo maršrutas. Atliktos analizės pagrindu padaryta išvada, kad I. K. ir S. Š. iki Hamburgo nuvykę nebuvo, su kuria teisėjų kolegija sutinka ir jos nekartoja. Papildomai pažymėtina, kad ir pats S. Š. skirtingai nurodo jų vykimo maršrutą. Kaip minėta, teisme jis teigė, kad automobiliu nuvažiavo iki degalinės prie Hamburgo, kur laukė J. skambučio. Tuo tarpu 2020 m. rugpjūčio 3 d. akistatos su I. K. metu (t. 4, b. l. 6–9) jis tvirtino, kad jie tik įvažiavo į Vokietijos teritoriją ir ten laukė skambučio. Vertintina ir tai, kad iš minėtų byloje esančių interneto tinklalapio www.google.maps.com žemėlapių bei juose pažymėtų maršrutų duomenų (t. 1, b. l. 185–192) taip pat matyti, kad vykstant iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos miestą Hamburgą važiavimas per Lenkijos ir Vokietijos valstybių sienų kirtimo punktą „(duomenys neskelbtini)“ (nustatyta, kad vykstant pirmyn „(duomenys neskelbtini)“ pasienio punktas kirstas 2020 m. vasario 10 d. apie 3.39 val. (4.39 val. Lietuvos Respublikos laiku)) akivaizdžiai nėra parankus, nes važiuojant pro jį į Hamburgą susidaro labai didelis kelio lankstas. Tiek S. Š., tiek ir I. K. patvirtino, kad važiuojama buvo su navigacine sistema, be to be ilgesnių sustojimų poilsiui, minėtas pasienio punktas kirstas nakties metu, tad važiavimas tokiomis aplinkybėmis akivaizdžiai ilgesniu maršrutu yra nelogiškas, neekonomiškas ir įtikinamai nepaaiškintas. Tuo tarpu būtent minėto Lenkijos–Vokietijos pasienio punkto kirtimas yra parankus vykstant į Strasbūro miestą Prancūzijoje, ką patvirtina ir abiejų nuteistųjų pasirinktas važiavimo atgal iš Strasbūro miesto į Latvijos Respubliką maršrutas (nustatyta, kad vykstant atgal „(duomenys neskelbtini)“ pasienio punktas kirstas 2020 m. vasario 10 d. apie 23 val. (24 val. Lietuvos Respublikos laiku)). Taigi, aptarti duomenys prieštarauja S. Š. parodymų daliai, kad buvo vykstama į Hamburgą, ir patvirtina I. K. teiginius, kad buvo vykstama tiesiai į Strasbūro miestą.

Žemesnės instancijos teismas

14. S. Š. parodymus apie tai, kad jų kelionės tikslas buvo darbas statybose, kurį turėjo nurodyti jo pažįstamas J. ir kurio skambučio jie laukė, be I. K. parodymų paneigia ir tai, kad į tolimą ir varginančią kelionę, pasak S. Š., jis vyko pas menkai pažįstamą asmenį, neturėdamas jokio konkretaus atvykimo adreso, jokių pasitinkančio asmens kontaktų bei paskambinimui tinkamo mobiliojo ryšio telefono, nors būtent tokį susisiekimo būdą jie buvo sutarę. Teisėjų kolegija atsižvelgė į S. Š. gynėjo apeliacinio skundo teiginius apie aplaidumą, netinkamą situacijos įvertinimą, jo ginamojo išsilavinimą ir intelektą, tačiau tokius argumentus vertina byloje surinktų ir ištirtų duomenų kontekste. S. Š. savo parodymais teismui patvirtino, kad po sulaikymo Lietuvoje internetu paskambino savo sugyventinei ir apie tai pranešė. Proceso eigoje (t. 3, b. l. 135–137) jis taip pat nurodė, kad kelionės metu per telefone turimą „Messenger“ programėlę bendravo su savo sugyventine, o telefoną su J. kontaktais buvo palikęs namuose. Be to, abu nuteistieji nurodė, kad kelionėje I. K. turėjo veikiantį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei ANE-LX1 P20 Lite“, kuriuo šis taip pat bendravo su savo artimaisiais Latvijoje kelionės metu bei po sulaikymo Lietuvoje. Šį telefoną I. K. savanoriškai pateikė sulaikymo dieną, jo duomenys buvo apžiūrėti, ištirti ir nustatyti kontaktai aptariamos kelionės metu (t. 1, b. l. 41–43, 106–107, 108–110, 123–136). Šių įrodymų visuma patvirtina, kad S. Š., net ir nepasiėmęs į kelionę paskambinti tinkančio telefono bei J. kontaktų, nuvykęs į Vokietiją turėjo realią galimybę juos gauti susisiekęs su sugyventine tiek savo paties (per „Messenger“ programėlę), tiek, pavyzdžiui, I. K. telefonu. Visgi taip padaryta nebuvo, nors S. Š. užteko išsilavinimo ir nuovokumo tai padaryti kur kas labiau stresinėje situacijoje, kai buvo sulaikytas. Be to, proceso eigoje duoti parodymus sutikęs S. Š. jokių konkrečių J. duomenų taip ir nenurodė. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad pagal S. Š. parodymus, sprendimas vykti iš Vokietijos į Strasbūro miestą pas I. K. pažįstamą buvo priimtas iš karto po to, kai J. jam taip ir nepaskambino. Šie parodymai vertintini kitų įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių kontekste. Kaip minėta, atvykus galimybe pačiam susisiekti su J. nebuvo pasinaudota. Be to, yra nustatyta, kad nuteistieji įvažiavo į Vokietijos teritoriją 2020 m. vasario 10 d. 3.39 val. vietos laiku, tai yra naktį. Abu nuteistieji taip pat patvirtino, tai matyti ir iš nustatyto valstybių sienų kirtimo laiko, kad kelionė iki Vokietijos truko ilgą laiką, nestojant ilgesniam laikui pailsėti. Pasak S. Š., norą vykti pas I. K. pažįstamą į Strasbūro miestą pastarasis detaliau neargumentavo, toks kelionės tikslo pakeitimas pačiam S. Š. nebuvo kaip nors naudingas, tačiau reiškė dar papildomą važiavimą ilgą atstumą be poilsio, patiriant papildomas išlaidas kurui. Tokioje situacijoje toks greitas S. Š. sutikimas pakeisti pradinį kelionės tikslą nėra logiškas ir nėra įtikinamai paaiškintas, todėl tik sustiprina padarytą išvadą nesivadovauti S. Š. parodymų dalimi dėl jų vykimo tikslo.

15. Nuteistojo S. Š. parodymų daliai, kad kelionės tikslas buvo dirbti statybos darbus, prieštarauja ir automobilio, kuriuo buvo vykstama, apžiūros duomenys (t. 1, b. l. 158–167). Jie patvirtina, kad jokių darbinių rūbų bei pakankamo kiekio įrankių darbui statybose nuteistieji su savimi nesivežė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal liudytojo R. V. parodymus, nuteistųjų su savimi vežtų daiktų kiekis iš karto sukėlė juos sustabdžiusio pareigūno įtarimus dėl I. K. jam nurodyto kelionės tikslo, nes neatitiko įprastai važiuojant tokiu tikslu vežamų daiktų kiekio. Dėl to ir buvo nuspręsta patikrinti automobilį rentgenu. Teisėjų kolegija atsižvelgė į S. Š. gynėjo apeliacinio skundo teiginius, kad Vokietijoje darbinius rūbus paprastai suteikia darbdavys, tačiau ir šie argumentai vertintini bylos įrodymų kontekste. Pats S. Š. nurodė teismui, kad buvo norima tik pabandyti darbą statybose, kad jam kaip asmeniui be pilietybės darbui Vokietijoje reiktų darbo vizos, jis jos neturėjo, ją būtų daręs tik gavęs darbą. Tai patvirtina, kad S. Š. suvokė, jog nuvykus į Hamburgą iš karto oficialiai į darbą jis negalės būti priimtas, tad darbdavys negalės jam suteikti ir darbui reikalingų priemonių bei drabužių. Tai paneigia jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus minėtus teiginius. Šiuo atveju paminėtina ir tai, kad dėl minėtų automobilio bagažinėje rastų įrankių S. Š. taip pat nebuvo nuoseklus. Teisme jis, kaip ir I. K., tvirtino, kad įrankiai buvo jo (S. Š.), tuo tarpu akistatos su I. K. metu jis teigė, kad įrankiai yra jų abiejų (t. 4, b. l. 6–9). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju įrankius S. Š. pasiėmė siekdamas maskuoti tikrąjį kelionės tikslą.

16. Apibendrindama aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria byloje padarytai išvadai nesivadovauti S. Š. parodymų dalimi, kad jis kartu su I. K. vyko į Hamburgo miestą ieškodami darbo statybose. Byloje surinkti įrodymai paneigia minėtus parodymus ir patvirtina, kad buvo vykstama būtent į Prancūzijos Strasbūro miestą ir visai kitu tikslu, tai yra pargabenti „Subutex“ tabletės. Be to, būtent šiuo tikslu veikė ne kuris nors vienas iš nuteistųjų be kito žinios, o jie abu, veikdami kartu. Šias faktines aplinkybes, be jau paminėtų įrodymų, patvirtina ir šie duomenys.

17. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad pagrindinis ir tuo pačiu vienintelis kelionės tikslas buvo Prancūzijos Strasbūro miestas, į kurį vyko abu nuteistieji. Tiek S. Š., tiek ir I. K. patvirtino, kad būtent ten susitiko ir bendravo su nepažįstamais asmenimis, skirtingai nurodant tik tai, kurio iš jų pažįstami tai buvo. Jie abu taip pat patvirtino, kad būtent po šio susitikimo iš karto važiavo atgal namo į Liepojos miestą, daugiau nė vienam jų nesusitinkant su jokiais kitais asmenimis. Iš rastų tablečių apžiūros duomenų (t. 1, b. l. 22–32) taip pat matyti, kad ant jų pakuočių buvo užrašai prancūzų kalba. Šių duomenų visumą teismas pripažįsta kaip pakankamą išvadai, kad tabletės automobiliu buvo gabenamos nuo Strasbūro miesto. S. Š. gynėjas apeliaciniame skunde akcentavo, kad teismas nenustatė, jog automobilyje rastas tabletes įgijo ir paslėpė būtent S. Š. ir I. K., tačiau tai nepaneigia byloje padarytos išvados, kad jie abu žinojo neteisėtai gabenantys minėtas tabletes per Lenkijos Respublikos – Lietuvos Respublikos valstybių sieną ir toliau, kol buvo sustabdyti, bei siekė taip veikti. Byloje nustatyta, kad tabletės buvo gabenamos I. K. priklausančiu automobiliu, jos buvo aptiktos automobilio saugiklių skyreliuose. Pasirinkta gabenimo vieta nėra skirta daiktų transportavimui, tad akivaizdu, kad tokiu būdu buvo siekiama tabletes gabenti slaptai. Vertinant S. Š. netiesiogiai keliamą versiją, kad I. K. be jo žinios gabeno paslėptas tabletes, pastebėtina, kad tokiu atveju kelionę būtų inicijavęs ne S. Š., ką patvirtino abu nuteistieji, o pats I. K.. Be to, tokiu atveju S. Š. vykimas kartu jam apskritai nebūtų reikalingas. Priešingai, jam važiuojant drauge tik padidėtų pavojus, kad S. Š. pastebės slepiamas tabletes ir tai demaskuos. Todėl ši S. Š. parodymų dalis yra nelogiška, ją paneigia byloje surinkti įrodymai, tad šia versija pirmosios instancijos teismas nepatikėjo pagrįstai. Vertinant I. K. netiesiogiai iškeltą versiją, kad tabletes be jo žinios automobilyje slapta gabeno S. Š., pastebėtina, kad tablečių paslėpimas automobilio vietose, kuriose jos buvo rastos, ypač asmeniui, kuris prieš tai nedisponavo tokiu automobiliu, kuriuo buvo gabenamos tabletės, neabejotinai turėjo užtrukti tam tikrą ilgesnį laiko tarpą. Abu nuteistieji patvirtino, jog tiek Strasbūro mieste, tiek ir visos kelionės metu iš esmės visą laiką jie praleido kartu, net miegojo tame pačiame automobilyje, išsiskirdami tik labai neilgam. I. K. taip pat nenurodė, kad susitikimo su nepažįstamais asmenimis Strasbūro mieste metu ar po jo S. Š. ar asmenys, su kuriais susitiko, būtų prašę jo kokia nors dingstimi pasišalinti iš automobilio, kad tuo metu būtų galima saugiai, be I. K. žinios, paslėpti tabletes. Būtent toks elgesys būtų logiškas, nes S. Š. žinojo, kad vykstant atgal bus kertama ne vienos valstybės siena, o tai yra padidintos kontrolės vietos, tad jis neabejotinai buvo suinteresuotas tuo, kad tabletės būtų paslėptos kuo skubiau ir dar Strasbūro mieste. Pakankamai laiko, kad tai būtų padaryta be I. K. žinios, nebuvo. Šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi, tačiau teismo vidiniam įsitikinimui formuoti yra svarbu ir tai, kad 2020 m. vasario 12 d. apklausos metu, kaip minėta, dalyvaujant gynėjui ir vertėjui, I. K. nors ir nedavė parodymų, tačiau savo kaltę dėl pareikštų įtarimų veikus kartu su S. Š. pripažino, gailėjosi. Be to, pagal liudytojo R. V. parodymus, sustabdytas patikrinimui I. K. pareigūnui nurodė, kad važiuoja iš Vokietijos, kur nerado darbo statybose. Kaip minėta, tokį kelionės tikslą paneigia byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis tvirtino, kad taip teigė prašomas S. Š., tačiau tokia menkavertė priežastis įtikinamai nepaaiškina jo sutikimo nurodyti pareigūnui aiškią netiesą motyvų, ypač atsižvelgus į tai, kad tokį prašymą jam pateikė, pasak I. K., menkai iki tol pažinotas S. Š. ir to reikšmingai neargumentuodamas. Pastarojo gynėjas apeliaciniame skunde akcentavo, kad nebuvo įvertinti liudytojo R. V. parodymai apie tai, kad tikrinimo metu aptikus tabletes I. K. nurodė, jog tabletės priklauso jam, o S. Š. apie tai nieko nežino. Tokias aplinkybes nurodė ir S. Š.. Nuteistasis I. K. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad tikrinimo metu nurodė pareigūnams, kad automobilyje yra jo tabletės, nes S. Š. to prašė laukiant, kol bus atliktas tikrinimas rentgenu, sakė, kad yra už tai teistas, tuo tarpu I. K. – ne, jo draugė laukiasi, todėl šiam nieko nebus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad S. Š. iš tiesų Latvijos Respublikos, Kuržemės rajono teismo 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad įsigijo ir saugojo narkotines ir psichotropines medžiagas (tarp jų ir 48 tabletes su 0,344 g buprenorfino) stambiu mastu, be tikslo jas platinti (t. 2, b. l. 120–122, 177–182). Tačiau I. K. 2017 m. kovo 14 d. taip pat buvo nuteistas bauda už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis asmeniniam vartojimui, o 2020 m. rugpjūčio 23 d. jam gimė sūnus (t. 2, b. l. 111–114, 167–172; t. 3, b. l. 7–8). I. K. taip pat patvirtino, jog „Subutex“ preparatų paskirtis jam buvo žinoma, įkalinimo įstaigoje jam buvo siūloma jį vartoti norint atprasti nuo heroino. Taigi, jis suprato, kokio pobūdžio tabletės buvo gabenamos jo automobiliu ir kokio pobūdžio atsakomybę S. Š. jam siūlo prisiimti. Tai žinančiam asmeniui, kuris, kaip jis pats tvirtina, neturėjo nieko bendro su jo automobilyje gabentomis tabletėmis, ne savo kaltės prisiėmimas nėra logiškas, nes tai neabejotinai siejosi su rizika būti nuteistam griežta bausme be kaltės. Toks elgesys nėra logiškas ir neatitinka paties I. K. parodymų net ir tuo atveju, jei pastarojo nurodytas minėtas S. Š. prašymas buvo siejamas su grasinančio pobūdžio pareiškimais. Kaip minėta, asmenys buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie galėjo garantuoti apsaugą nuo grasinimų. Be to, minėti grasinimai nesutrukdė vėliau I. K. duoti parodymus, kuriais jis netiesiogiai apkaltino S. Š. minėtų tablečių gabenimu. I. K. nurodyti jam žinomi S. Š. kriminaliniai ryšiai taip pat neatgrasė jo nuo S. Š. inicijuotos kelionės į Prancūziją, jo teigimu, be jokio įvardyto aiškaus tikslo už nedidelį atlygį.

18. Greta šių įrodymų teisėjų kolegija vertino ir tai, kad pagal bylos duomenis abu nuteistieji iki sulaikymo turėjo sąsajų su gabenta medžiaga. S. Š., kaip minėta, mažiau nei prieš metus buvo nuteistas už tos pačios psichotropinės medžiagos įsigijimą ir saugojimą. 2019 metais jam nustatyta priklausomybė šiai medžiagai. I. K. taip pat buvo teistas už neteisėtą disponavimą asmeniniam vartojimui narkotinėmis medžiagomis, tačiau kitos rūšies. Jis patvirtino, kad „Subutex“ tabletės, jų vartojimo tikslas jam buvo žinomas, įkalinimo įstaigoje jos buvo siūlomos jam vartoti, tačiau jis pasirinko jų alternatyvą. Be to, po nagrinėjamos veikos jis nusikalto dar kartą, neleistinai įgijo ir laikė neturėdamas tikslo realizuoti tokią pačią psichotropinę medžiagą – 0,0036 g buprenorfino, už ką buvo nuteistas 2020 m. lapkričio 23 d. Latvijos Respublikos Kuršo rajono teismo sprendimu (t. 4, b. l. 9–13). Šie netiesioginiai įrodymai tik sustiprina byloje padarytas abu nuteistuosius apkaltinančias išvadas.

19. Dėl I. K. gynėjo argumentų, kuriais jis grindžia išvadas, kad I. K. veikoje nėra BK 260 straipsnio 1, 2, 3 dalyse bei 259 straipsnio 1 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų požymių, teisėjų kolegija nepasisakys, nes I. K. (kaip ir S. Š.) ginčijamu nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu padaręs minėtas nusikalstamas veikas.

20. Gynėjas advokatas A. Kliunka taip pat nurodė argumentus, kuriais kritikavo specialisto išvadoje pateiktą tikėtiną išvadą dėl buprenorfino kiekio netirtose 599 tabletėse ir tirtose 9 tabletėse, nes ji buvo padaryta nenustačius tablečių gamintojo, jų pakuočių originalumo bei pasitelkus aritmetinius skaičiavimus, dauginant tablečių kiekį iš gryno buprenorfino kiekio vienoje tabletėje, nustatyto pagal pakuotėje nurodytą veikliosios medžiagos kiekį bei specialistės taip ir nenurodytą gryno buprenorfino apskaičiavimo formulę. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pavyzdžių, kuomet duomenys apie gryną konkrečios medžiagos kiekį, gauti specialistams naudojant minėtą gynėjo kritikuotą gryno buprenorfino kiekio apskaičiavimo būdą, nebuvo pripažinti pažeidžiantys BPK 20 straipsnyje numatytus leistinumo, sąsajumo, patikimumo (patikrinamumo) reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-40-616/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-222/2020). Visgi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas visas abejones, sietinas su tuo, kad dėl pamatinės medžiagos nebuvimo specialistė pateikė tik tikėtiną išvadą dėl konkretaus buprenorfino kiekio tiek tirtose 9 tabletėse, tiek ir netirtose 599 tabletėse, vertino nuteistųjų naudai. Teismas pripažino esant įrodytą, kad buvo gabenta ne daugiau kaip 0,04 g buprenorfino, ir nustatytą veiką perkvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. I. K. gynėjo argumentus, kuriais buvo grindžiama jo išvada, kad nėra įrodytas ir minėtoje BK 259 straipsnio 2 dalyje bei 199 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

21. Pagal BK 199 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Kontrabandos būdu gabentų šiuo atveju aktualių psichotropinių medžiagų kiekio baudžiamasis įstatymas neapibrėžia, tad, vadovaujantis BK 269 straipsnio 1 dalimi, baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą teisės normą kilti užtenka nustatyti, kad buvo gabenta konkreti psichotropinė medžiaga, įtraukta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus.

22. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Remiantis BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei suformuota teismų praktika, nustatant, koks šiuo atveju psichotropinės medžiagos kiekis yra nedidelis minėtos BK 259 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, yra vadovaujamasi atitinkamos redakcijos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Pagal šio norminio akto 215 punktą, nedidelis buprenorfino kiekis yra ne daugiau kaip 0,04 g. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje teisės normoje nedidelis kiekis apibrėžiamas nenumatant minimalios tokio kiekio ribos.

23. Byloje esančioje 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 11-388(20) (t. 1, b. l. 69–71) nurodyta, kad tirti pateiktos tabletės „SUBUTEX 8 mg“ yra psichotropinės medžiagos – buprenorfino tabletės . Buprenorfino kiekybinis tyrimas neatliktas, nes Lietuvos teismo ekspertizės centras neturi pamatinės medžiagos, reikalingos tyrimui atlikti. Specialistė pateikė tikėtiną išvadą, kad pateiktose 608 tabletėse yra 4,864 g (0,0080 g vienoje tabletėje) buprenorfino hidrochlorido arba 4,481 g (0,00737 g vienoje tabletėje) gryno buprenorfino (bazės pavidalu). Siekiant pašalinti byloje keltas abejones, buvo apklausta tyrimą atlikusi specialistė S. K., kuri byloje pateikė savo paaiškinimus (t. 4. b. l. 111–114, 163–164). Ji nurodė, kad tikėtina išvada dėl buprenorfino kiekio buvo padaryta įvertinus tai, kad užrašai ant tirti pateiktų tablečių pakuočių atitiko vaistų informacinėse sistemose randamą gamintojo „Reckitt Benckiser Pharmaceutical“ vaistų įpakavimo ir tablečių išvaizdos aprašymą, o gryno buprenorfino kiekis buvo apskaičiuotas dauginant ant pakuotės nurodytą buprenorfino chidrochlorido kiekį 8 mg, kas pagal cheminę formulę, kuri nurodyta ir chromatogramose, atitinka 7,37 mg gryno buprenorfino (bazės pavidalu), iš tablečių kiekio. I. K. gynėjas apeliaciniame skunde kritikuoja šiuos duomenis, pateikė argumentus dėl pakuočių neatitikimo originalioms gamyklinėms, dėl to, kad buvo ištirtos tik 9 iš 608 tablečių, kad specialistė naudojo aritmetinius skaičiavimus ir nenurodė paskaičiavimuose naudotos cheminės formulės, tačiau pirmosios instancijos teismas visas su šiais argumentais sietinas abejones vertino nuteistųjų naudai. Byloje nebuvo konstatuotas konkretus gabento buprenorfino kiekis, nurodant tik jau minėtose rekomendacijose apibrėžtą nedidelio kiekio ribą. Todėl plačiau dėl gynėjo pateiktų minėtų argumentų, jau įvertintų nuteistųjų naudai, teisėjų kolegija nepasisakys.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju byloje yra įrodyta, kad nuteistųjų gabentose tabletėse buvo ne daugiau kaip 0,04 mg buprenorfino. Tokia išvada grindžiama minėta 2020 m. balandžio 21 d. specialisto išvada Nr. 11-388(20) ir specialistės S. K. paaiškinimais. Ji patvirtino, kad tirtose 9 tabletėse, parinktose atsitiktinai iš skirtingų serijų, nurodytų ant tablečių lizdinių lapelių, ir dar atskirai iš suvyniotų popieriuje, kuriame buvo ir pilnų, ir nepilnų lapelių, buvo nustatyta psichotropinė medžiaga – buprenorfinas. Ši išvada yra kategoriška. Ji padaryta ne tik vertinant gynėjo akcentuotus duomenis – tablečių pakuotes, užrašus ant jų, internete skelbiamą vaisto informaciją, bet ir atskirai ištyrus minėtas 9 tabletes dujų chromatografijos – masių spektometrijos metodu. Tyrimo metu buvo gautos 9 chromatogramos su buprenorfino spektro smaile (t. 4, b. l. 142–147). Specialistė nurodė naudotą tyrimo metodą, pagrindė ir paaiškino savo išvadas, dėl jų teisėjų kolegijai abejonių nekilo. Nuteistojo I. K. gynėjo teiginiai, kad buvo rasti tik buprenorfino pėdsakai, yra nepagrįsti, nes tokios išvados specialistė nepateikė. Akivaizdu, kad nesant pakankamai buprenorfino, šios medžiagos buvimo neparodytų ir chromatogramos. Tuo pačiu specialistė nebūtų padariusi ir kategoriškos išvados apie šios medžiagos buvimą tirtose tabletėse. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad ta pati psichotropinė medžiaga buprenorfinas buvo nustatytas visose 9 tirtose tabletėse. Ir nors galimybės atlikti kiekybinį medžiagos tyrimą ir nustatyti konkretų jos kiekį nebuvo, padarytos išvados leidžia konstatuoti, kad buvo gabentas buprenorfinas, kurio kiekis neviršijo 0,04 g. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintais Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais (2004 m. lapkričio 9 d. įsakymo Nr. V-768 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gruodžio 1 d.), buprenorfinas yra psichotropinė medžiaga, įrašyta į II-ąjį Narkotinių ir psichotropinių medžiagų, leidžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą. Tai leidžia pripažinti esant įrodytą tiek BK 259 straipsnio 2 dalyje, tiek ir 199 straipsnio 4 dalyje aprašytų nusikalstamų veikų dalyką.

25. Pirmosios instancijos teismas byloje kilusias abejones dėl psichotropinės medžiagos kiekio įvertindamas nuteistųjų naudai bei konstatuodamas, kad nuteistieji neteisėtai disponavo ne didesniu kaip 0,04 g gryno buprenorfino kiekiu, rėmėsi ir konkrečiu teismų praktikos pavyzdžiu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021. Teisėjų kolegija nesutinka su I. K. gynėjo teiginiu, kad minėtu teismų praktikos pavyzdžiu vadovautasi nepagrįstai, nes ši byla nėra analogiška. Kaip nurodo gynėjas, pastarojoje byloje, esant tikėtinai specialisto išvadai dėl psichotropinės medžiagos kiekio, teismai apskritai nenurodė konkretaus psichotropinės medžiagos kiekio. Tai argumentuota tuo, kad veikai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti draudžiamos medžiagos kiekis nėra teisiškai reikšmingas. Visgi, veikos kvalifikavimui pagal nagrinėjamoje byloje aktualią BK 199 straipsnio 4 dalį draudžiamos medžiagos konkretaus kiekio nustatymas taip pat nėra teisiškai reikšmingas. Be to, veikos kvalifikavimui pagal BK 259 straipsnio 2 dalį draudžiamos medžiagos konkretus kiekis reikšmingas tuo, kad jis negali viršyti nustatytos ribos. Taigi, kalbant apie nusikalstamos veikos dalyką kaip apie būtinąjį nusikalstamos veikos sudėties požymį, veikai kvalifikuoti tiek pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, tiek pagal 259 straipsnio 2 dalį (kaip ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį), užtenka nustatyti patį medžiagos, įtrauktos į jau minėtus Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, buvimo faktą. Nors, kaip akcentavo gynėjas, nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei byloje, kurioje buvo priimta minėta kasacinė nutartis Nr. 2K-179-942/2021, ant tablečių pakuočių nebuvo nurodytas grynojo buprenorfino kiekis, be to, buvo ištirtos ne visos, o tik 9 iš 608 tablečių, tai padarytų išvadų nekeičia. Kiekvienoje byloje reikšmingos aplinkybės įrodinėjamos toje byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip jau minėta, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek byloje, kurioje priimta kasacinė nutartis Nr. 2K-179-942/2021, teismas, esant tikėtinai specialisto išvadai dėl psichotropinės medžiagos kiekio, rėmėsi ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma, be kita ko, specialistų paaiškinimais bei tablečių tyrimo, atlikto dujų chromatografijos – masių spektometrijos metodu, rezultatais. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas specialisto išvada (ekspertizės aktu), kurioje padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokia specialisto išvada (ekspertizės aktu), kurios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015).

26. Bylos paminėti įrodymai patvirtina, kad I. K. ir S. Š. pasirinko slaptą tablečių gabenimo būdą, jiems abiem buvo žinomas buprenorfinas kaip psichotropinė medžiaga, tad pritartina byloje padarytai išvadai, kad jie suvokė neteisėtą ir pavojingą savo veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog faktinės aplinkybės šioje byloje buvo nustatytos teisingai, BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai atskleisti tinkamai ir įrodyti aptartų bei skundžiamame nuosprendyje detalizuotų, vienas kitą patvirtinančių įrodymų visuma.

Dėl paskirtų bausmių

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas abiem nuteistiesiems bausmes už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką, išsamiai savo sprendimo neargumentavo, neįvertino dalies reikšmingų aplinkybių, reikiamai neatsižvelgė į BK 41 straipsnio 2 dalyje reglamentuotą bausmės paskirtį, dėl ko abiem nuteistiesiems už minėtą veiką paskyrė neteisingą bausmę, o tai lėmė ir neteisingos subendrintos bausmės paskyrimą.

29. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje yra pažymima, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-39-895/2016 ir kt.). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia tai, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

30. I. K. ir S. Š. šioje byloje nuteisti už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, už kurias skirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą. Apeliantų ginčijama griežčiausia bausmė, nulėmusi ir galutinės subendrintos bausmės dydį, paskirta pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, kurios sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų. Ginčijamu nuosprendžiu nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas skyrė kiek mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, tai yra 5 metus laisvės atėmimo. Spręsdama, ar skirtos bausmės atitinka BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, taip pat ar jos atitinka teisingumo principą (BK 54 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija pateikia šiuos argumentus.

31. Visų pirma pažymėtina, kad galimybės taikyti BK 62 straipsnio nuostatas šiuo atveju nenustatyta, nes nuteistieji savo noru neatvyko ir nepranešė apie nustatytas nusikalstamas veikas, neprisipažino jas padarę ir nesigaili, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui jas išaiškinti, taip pat nėra nustatyta nė vienos jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei kitų aplinkybių, reglamentuotų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas gali būti vadinamas išimtiniu. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-84/2009, Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-3/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių (jų detalesnis aprašymas bus pateiktas toliau) visuma neleidžia spręsti, kad baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų bausmių už byloje konstatuotas nusikalstamas veikas paskyrimas šiuo atveju pažeistų teisingumo principą.

32. I. K. ir S. Š., veikdami tiesiogine tyčia, esant idealiai sutapčiai, įvykdė baigtą, sunkų nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 4 dalyje, bei baigtą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustatyta, kad kontrabandos būdu per valstybės sieną ir iki sulaikymo vietos buvo gabenta ne daugiau kaip 0,04 g psichotropinės medžiagos – buprenorfino. Ši medžiaga yra įtraukta į leidžiamų vartoti sveikatos priežiūros tikslais medžiagų sąrašą. Taigi, ji nėra absoliučiai draudžiama. Be to, nuteistųjų gabenta psichotropinė medžiaga nepateko į apyvartą, nebuvo jų pačių suvartota, nes buvo paimta policijos pareigūnų nuteistiesiems net nepasiekus savo kelionės atgal tikslo, Liepojos miesto. Byloje siekis platinti šią medžiagą kitiems asmenims nenustatytas. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį nusikalstamų veikų pavojingumą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Atsakomybę sunkina tai, kad veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priešingai, nei teigia I. K. gynėjas, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad kurio nors vieno iš nuteistųjų, taigi ir I. K., vaidmuo padarant nusikalstamas veikas buvo mažesnis, antraeilis. Nors byloje yra nustatyta, kad kelionės į Strasbūro miestą iniciatoriumi buvo S. Š., į šią kelionę jie vyko abu. I. K. tam suteikė savo transporto priemonę ir ją vairavo. Be automobilio nusikalstamos veikos įvykdymas dėl itin didelio atstumo ir slapto draudžiamos medžiagos gabenimo poreikio būtų labai apsunkintas. Abu nuteistieji iš esmės lygiaverčiai prisidėjo prie bendrų nusikalstamų tikslų realizavimo.

33. Vertindama bylos duomenis, charakterizuojančius nuteistųjų asmenybes, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad abu nuteistieji praeityje buvo teisti. S. Š. 2002–2019 metais buvo keturis kartus nuteistas Latvijos Respublikoje už įvairiais veikas, paskutinį kartą jis nuteistas 2019 m. gegužės 7 d. už narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimą ir saugojimą stambiu mastu, tarp jų ir 43 tablečių su 0,344 g buprenorfino. Jam buvo skirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė su probacijos tarnybos priežiūra trejus metus. Tai leidžia spręsti, kad skirta bausmė savo prevencinių tikslų nepasiekė, nes S. Š. nepraėjus nė metams ir vėl nusikalto įvykdęs sunkų nusikaltimą. Jis taip pat baustas ir už administracinius nusižengimus. 2012 m. ir 2019 m. gydytas kaip narkologijos pacientas. Yra narkologo įskaitoje nuo 2019 m. vasario 21 d. dėl priklausomybės nuo opioidų, buprenorfino. S. Š. nėra vedęs, tačiau gyvena su sugyventine, su kuria augina du nepilnamečius vaikus, turi neįgalumą turinčią motiną. I. K. 2015–2018 metais buvo penkis kartus nuteistas Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje bei Vokietijos Federacinėje Respublikoje už įvairiais veikas, tarp jų 2017 m. kovo 14 d. nuteistas bauda už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis asmeniniam vartojimui. 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu jis buvo nuteistas Latvijos Respublikoje už neteisėtą tos pačios psichotropinės medžiagos – 0,0036 g buprenorfino – neleistiną įgijimą ir laikymą neturint tikslo realizuoti. Šio teismo sprendimu konstatuotą veiką jis įvykdė jau po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo. Jis taip pat baustas ir už administracinius nusižengimus. 2004 m. gydytas kaip narkologijos pacientas dėl alkoholio intoksikacijos, lankėsi ambulatorijoje 2004–2005 m. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad I. K. yra nevedęs ir nedirba, tačiau tai prieštarauja bylos duomenims. Byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad I. K. 2020 m. rugsėjo 11 d. vedė, turi 2020 m. rugpjūčio 23 d. gimusį mažametį vaiką, šeimoje auga dar vienas mažametis vaikas. Nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 31 d. šeimai buvo nustatytas nepasiturinčios šeimos statusas. Be to, I. K. nurodė dirbantis nuo 2021 m. kovo 15 d. ir pateikė darbo sutartį. Buvusio darbdavio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas neįvertino, tad ši klaida taisytina apeliacinės instancijos teisme. Turimi tamprūs socialiniai ryšiai, legalių darbinių pajamų turėjimas teigiamai charakterizuoja asmenį, mažina asmenybės pavojingumą (t. 2, b. l. 101–195; t. 3, b. l. 2–39, 97–98, 163–168; t. 5, b. l. 6–13).

34. Įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes ir jų pavojingumą, tarp jų ir tas, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju I. K. ir S. Š. už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą buvo parinkta tinkama ir teisinga bausmė, tuo tarpu už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką skirtos per griežtos bausmės, parinktos tinkamai neįvertinus visų BK 54 straipsnio 1–2 dalyse numatytų reikšmingų duomenų ir 41 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos bausmės paskirties, tad yra pagrindas jas mažinti. Todėl minėta Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalis yra keičiama dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas), abiem nuteistiesiems skiriant artimesnį minimaliam laisvės atėmimo bausmės terminą. Kadangi nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 4 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, be to labai skiriasi pagal pavojingumą, už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą naujai skirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu su bausmėmis, apygardos teismo skirtomis už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1, 2 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios bausmės atitinka byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, yra proporcingos ir teisingos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti:

I. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 4 dalį paskirti trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžiu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausme taikant apėmimo būdą, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir I. K. paskirti galutinę subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

S. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 4 dalį paskirti trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, šią bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nuosprendžiu už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausme taikant apėmimo būdą, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir S. Š. paskirti galutinę subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjos Aušra BielskėJūratė JakubonienėVirginija Liudvinavičienė