Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2019 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. (viena para) ir suėmimo terminas nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

- T. A. naudai 2907 Eur turtinei žalai ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- T. A. naudai 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

- S. K. naudai 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 18 d., apie 00.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, nukentėjusiajai D. A., su kuria gyveno kartu neįregistravę santuokos, tai yra savo šeimos nariui, spaudė rankomis įvairias kūno vietas, trankė nukentėjusiąją į aplinkos daiktus, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas ir padarė sužalojimus smūgių vietose bei, smaugdamas, rankomis suspaudė D. A. kaklą ir kojomis spaudė krūtinę. Rankomis spausdamas kaklą, o kojomis krūtinę, A. R. nukentėjusiajai D. A. padarė daugybinius kaklo odos nubrozdinimus, poodžio ir raumenų kraujosruvas, poliežuvinio kaulo ir gerklų kremzlių lūžius, kraujosruvas liežuvio šaknyje, apatinio žandikaulio dantenų kraujosruvas ir gleivinės įtrūkimus, kairiojo raktikaulio ir abipusius viršutinių šonkaulių lūžius. Nuo mechaninės asfiksijos, smaugiant rankomis bei spaudžiant kaklą ir krūtinės ląstos viršutinę dalį, nukentėjusioji D. A. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu A. R. nužudė savo šeimos narį – sugyventinę D. A. ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su A. R. apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo taisyklių.

9. A. R. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Šio straipsnio sankcija numato teismui galimybę už šio nusikaltimo padarymą paskirti tik laisvės atėmimo bausmę. Alternatyvių bausmių įstatymas nenumato, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė A. R. laisvės atėmimo bausmę.

11. Prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Remiantis teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2018). Teismų praktikoje nurodyta, kad tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-139/2015). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusio asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

12. Pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs nuteistojo parodymus viso bylos proceso metu, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nors teisminio bylos nagrinėjimo metu A. R. ir teigė, jog gailisi dėl to, kas įvyko, tačiau kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neprisipažino. Išanalizavus nuteistojo A. R. parodymus viso bylos proceso metu, matyti, jog nuteistojo parodymai apie esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes nebuvo nuoseklūs ir nekintantys. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą A. R. paaiškino, kad prisimena, kaip suėmęs abiem rankomis už kaklo smaugė kambaryje ant grindų gulinčią D. A. (t. 2, b. l. 136-127). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. R. parodė, kaip kambaryje ant grindų gulinčiai D. A. suėmė rankomis už kaklo, suėmęs už kaklo ją pasodino ir pasodinęs smaugė (t. 2, b. l. 130-131). Tiek vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. R. neigė smaugęs D. A.. Pirmosios instancijos teisme A. R. paaiškino, kad kaltę pripažįsta iš dalies, tvirtino, kad tuo metu, kai jis kvietė policiją, D. A. buvo gyva, jis jos nepasmaugė. Tokia nuteistojo A. R. pozicija ir parodymų apie padaryto nusikaltimo aplinkybes keitimas nelaikytini kaltininko prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-942/2018). Narinėjamu atveju ši sąlyga nėra nustatyta, nes A. R., keisdamas parodymus, tik apsunkino teisėsaugos institucijų darbą ir sutrukdė operatyviai ištirti visas nusikaltimo padarymo aplinkybes bei priimti teisingą sprendimą byloje.

13. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad A. R. nusikalto pirmą kartą, praeityje neteistas, iki nusikalstamos veikos padarymo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, UAB (duomenys neskelbtini) pateiktoje charakteristikoje apibūdinamas kaip ramus, nuobaudų neturėjęs žmogus (t. 3, b. l. 58), Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus specialistų A. R. charakterizuojamas teigiamai. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek A. R. charakterizuojančias aplinkybes, tiek ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, atsižvelgęs į tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), į tai, kad nusikalstama veika padaryta be jokios dingsties, prieš fiziškai silpnesnį asmenį, sukeltos negrįžtamos pasekmės, paskyrė A. R. bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Nuteistojo apeliaciniame skundo argumentas apie tai, kad įvykio metu nukentėjusiosios kraujyje buvo nustatyta didesnė alkoholio koncentracija nei jo kraujyje, negali būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Priešingai, ši aplinkybė tik patvirtina nužudytosios bejėgiškumą, silpnumą įvykio metu, kuo pasinaudojęs A. R. pasmaugė nukentėjusiąją. Taip pat nėra pagrindo švelninti A. R. paskirtos bausmės ir dėl tos priežasties, kad pats nuteistasis po įvykio iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Paties nuteistojo parodymais pirmosios apklausos metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų M. Š., S. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M228/2019 (03) užfiksuotais duomenimis (tikėtina, kad D. A. pasmaugta per keletą minučių) nustatyta, kad policiją ir greitąją medicinos pagalbą A. R. iškvietė jau nužudęs D. A.. Nuteistojo greitosios medicinos pagalbos iškvietimas jau nužudžius nukentėjusiąją nelaikytini nei pagalbos nukentėjusiajai suteikimu, nei siekiu išvengti neigiamų padarinių atsiradimo. Nuteistajam A. R. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai ir, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, neprieštarauja šios kategorijos bylose formuojamai teismų praktikai. Nuteistajam A. R. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

14. Nepagrįsti yra ir nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentai dėl per didelės sumos nukentėjusiesiems T. A., T. A. ir S. K. priteisimo neturtinei žalai atlyginti.

15. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

16. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

17. Dėl A. R. nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji T. A., T. A., S. K. neteko motinos. Dėl motinos nužudymo, nors ir būdami suaugę ir atskirai nuo motinos gyvenantys vaikai, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir emocinį stresą. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaikų ir motinos bendravimą, jų tarpusavio ryšius, tvirtina, kad vaikų ir motinos bendravimas nebuvo artimas, vaikai nesidomėjo motinos gyvenimu, ryšių su ja nepalaikė. Tačiau vien tai, kad suaugę vaikai gyveno ne kartu su motina, bet atskirai, nepaneigia vaikų ir motinos tarpusavio ryšio ir nesumažina vaikų skausmo ir patirtų išgyvenimų netekus motinos. Kaip pirmosios instancijos teisme, taip pat ir atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą nurodė nukentėjusieji, jų bendravimo su motina sumažėjimui didžiausią įtaką turėjo motinos pradėjimas gyventi su nuteistuoju A. R.. Pati nukentėjusioji D. A., anot nukentėjusiųjų, apsigyvenusi su A. R., pradėjo vengti bendravimo su jais. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia vaikų ir motinos tarpusavio ryšio, juo labiau nepaneigia vaikų skausmo dėl motinos netekties bei dėl to patirtų didelių dvasinių, emocinių išgyvenimų. Įvertinus išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo A. R. visiems trims nukentėjusiesiems priteisė po 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti. 5000 eurų neturtinės žalos dydžio nustatymas kiekvienam iš nužudytosios vaikų byloje, kurioje žmogui nusikalstamais veiksmais atimta gyvybė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra išskirtinis ir neperžengia įprastai tokiais atvejais priteisiamų sumų neturtinei žalai atlyginti panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.