Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

A. K. perduota A. Ks., atsakomybėn pagal laidavimą be užstato 1 (vieneriems) metams.

Nukentėjusiosios V. N. 50 000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir nukentėjusiosios V. N. naudai priteista 9264 Lt (devyni tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt keturi litai) neatlygintos neturtinės žalos iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini), ir 15 736 Lt (penkiolika tūkstančių septyni šimtai trisdešimt šeši litai) neturtinės žalos iš A. K., o likusi dalis civilinio ieškinio atmesta.

Pripažintos V. N. ir N. M. M. 1500 (vieno tūkstančio penkių šimtų litų) atstovavimo išlaidos proceso išlaidomis ir priteista 300 Lt (trijų šimtų litų) suma iš A. K. nukentėjusiosios V. N. įstatyminės atstovės Nijolės M. M. naudai ir 1200 Lt (vieno tūkstančio dviejų šimtų litų) suma iš A. K. nukentėjusiosios V. N. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2014 m. sausio 10 d. apie 16.43 val. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodama kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „Citroen Xsara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų reikalavimus, tai yra, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje sukdama kairėn, iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, bei artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų per pėsčiųjų perėją iš kairės pusės ėjusią bei jos važiavimo krypties eismo juostą kirtusią pėsčiąją V. N., ir dėl to ją kliudė, tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio V. N. buvo padaryti šie sužalojimai: kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės duobės, dešiniojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžiai, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po smegenų kietuoju ir voratinkliniu dangalu, muštinės žaizdos kaktoje ir dešinėje blauzdoje, poodinė kraujosruva dešinėje pakaušio pusėje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas plaštakos nugariniame paviršiuje, o dėl kaukolės pamato lūžio ir galvos smegenų sumušimo V. N. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šiaulių apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 Lt iki 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Tačiau apeliantės nuomone, tokia susiformavusi teismų praktika neturėtų būti vertinama, kaip kažkoks „kainininkas“, į kurį pažiūrėjus nustatomas neturtinės žalos dydis. Atvirkščiai, kaip pabrėžiama teisės doktrinoje, įstatymų leidėjas yra visiškai atsisakęs minimalių ir/ar maksimalių kompensacijos už neturtinę žalą sumų įtvirtinimo, kadangi konkrečių sumų įtvirtinimą laiko nesuderinamu su kompensacine civilinės atsakomybės paskirtimi bei visiško žalos atlyginimo principo realizavimu. Taigi nustatinėdami neturtinės žalos dydį teismai neturi prisirišti prie tam tikrų, kad ir santykinai pastovių dydžių, o žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į tai, kiek tą konkretų dydį pagrindžia į bylą surinkti įrodymai.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, apeliantė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nors teisiamojo posėdžio metu ir tyrė ieškovės padidintų reikalavimų pagrįstumą, tačiau priimdamas skundžiamą nuosprendį lyginamuoju aspektu to neįvertino, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Apeliantė pažymi, kad teismas spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad turtinė žala šiuo atveju nukentėjusiajai nebuvo padaryta (toks reikalavimas apskritai nebuvo reiškiamas), nors tai, kaip minėta, yra vienas iš įstatyme nustatytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nors ir paminėjo, tačiau nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei nepagrįstai konstatavo, jog šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių (beje, teismo nuosprendyje nenurodyta, apie kieno nustatytus ir kokius neturtinės žalos dydžius teismas čia kalba, bet galima spėti, jog kalbama apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką). Teismas, darydamas tokias išvadas, visų pirma, neįvertino pirmiau šiame skunde aptartų aplinkybių, susijusių su nuolatiniu ir nepagrįstu ieškinio reikalavimų didinimu. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir pačios nukentėjusiosios veiksmų įtakos atsiradusiai žalai. CK 6.282 straipsnio 1 dalis numato, kad, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą kiek pačios nukentėjusiosios veiksmai lėmė žalos atsiradimą apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykis įvyko žiemą, 2014 m. sausio 10 d., apie 16.30 val., t. y. iš esmės jau tamsiu paros metu. Byloje kaip liudytojas apklaustas A. V., parodė, jog oro sąlygos įvykio momentu buvo labai prastos, gatvių apšvietimas dar nebuvo įjungtas, jis važiuodamas automobiliu dar pagalvojo, kad reikia dar sumažinti savo važiavimo greitį (nors važiavo ir taip lėtai), kad reikalui esant galėtų pastebėti pėsčiuosius. Staiga, kaip teigia liudytojas, į pėsčiųjų perėją išėjo nukentėjusioji, kuri buvo apsirengusi taip tamsiai, kad buvo sunku ją pamatyti einančią. A. K. automobilis, anot liudytojo, judėjo negreitai, tačiau jis yra įsitikinęs, kad vairuotoja tos močiutės paprasčiausiai nepastebėjo. Močiutė su savimi neturėjo jokio šviesą atspindinčio elemento (42 b. 1.). Pasak apeliantės iš byloje pateiktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jos vairuojamo automobilio greitis įvykio metu galėjo būti tik apie 17 km/h, tačiau jai važiuojant net ir tokiu nedideliu greičiu, nepavyko pastebėti nukentėjusiosios, einančios per gatvę be jokių atšvaitų ir apsirengus taip tamsiai, kad neįmanoma pamatyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad Kelių eismo taisyklių 9 punktas numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių. Šių taisyklių 51 punktas leidžia pėstiesiems įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, įsitikina, kad tai saugu. Be to, pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą (Kelių eismo taisyklių 48 punktas). Nors nagrinėjamu atveju nukentėjusioji ėjo ne kelkraščiu ar važiuojamosios dalies kraštu, todėl tiesioginė prievolė turėti šviesą atspindinčių elementų pagal Kelių eismo taisykles jai ir nebuvo numatyta, tačiau, pasak apeliantės, kaip matyti iš liudytojo A. V. ir jos pačios parodymų, jei nukentėjusioji būtų apsirengusi ne taip tamsiai arba, jei būtų turėjusi atšvaitą ar kitą šviesą atspindintį elementą ją apeliantė būtų pastebėjusi. Mano, kad iš byloje surinktų įrodymų apie jos važiavimo greitį, oro sąlygas, apšvietimo nebuvimą bei pačios nukentėjusiosios elgesį (ėjimą per gatvę tamsiai apsirengus ir neturint jokių šviesą atspindinčių elementų), galima daryti išvadą, kad apeliantės neatsargumo laipsnis buvo toks žemas, kad vargu ar bet kuris kitas pakankamai rūpestingas ir atsargus asmuo, būdamas jos vietoje, būtų sugebėjęs pastebėti nukentėjusiąją ir išvengti susidūrimo. Ir priešingai, nukentėjusioji, eidama tamsiu paros metu neapšviesta gatve, esant labai blogoms oro sąlygoms, būdama tamsiai apsirengusi, neturėdama jokių šviesą atspindinčių elementų, pažeidė bendrą eismo dalyviams keliamą pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (Kelių eismo taisyklių 9 punktas), taip pat specialiąją pėstiesiems numatytą pareigą įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu (Kelių eismo taisyklių 51 punktas). Nors šios aplinkybės ir nešalina jos baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra pagrindas konstatuoti didelį pačios nukentėjusiosios neatsargumą, kas yra pagrindas mažesnei jos civilinei atsakomybei, t. y. pagrindas sumažinti iš jos priteisiamos neturtinės žalos dydį (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, šių aplinkybių taip pat neįvertino, todėl priėmė šioje dalyje nepagrįstą nuosprendį.

Apeliantė nurodo, kad civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimo metu ji ir jos gynėjas teismo prašė tuo atveju, jei teismas priteistų žalos atlyginimą iš A. K., priteistos žalos mokėjimą išdėstyti dalimis. Minėto prašymo teismas skundžiamu nuosprendžiu neišsprendė. Dėl šios priežasties mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Taigi, tuo atveju, jei ir apeliacinės instancijos teismas manytų, kad dar labiau mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio nėra pagrindo, apeliantė prašo išdėstyti žalos atlyginimo mokėjimą dalimis.

Apeliantės teigimu, įvertinus tai, kad nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą reikalavimas dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo buvo pilnai patenkintas dar ikiteisminio tyrimo metu draudikui išmokant 8000 Lt išmoką, o didesnio reikalavimo pagrįstumo nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą neįrodė, darytina išvada, kad jos ieškinys turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 40 straipsniu.

Atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, skunde kelia tik neturtinės žalos dydžio nustatymo, išdėstymo ir proceso išlaidų priteisimo klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, dar išvadą, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą išsamiai ir visapusiškai įvertino neturtinės žalos atlyginimo priteisimui reikšmingas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai sumažino prašomos atlyginti neturtinės žalos sumą iki 35 000 Lt. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad nukentėjusioji V. N. iki įvykio buvo visiškai sveika, kad dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos V. N. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. jai buvo padaryti šie sužalojimai: kaukolės pamato dešinės pusės vidurinės duobės, dešiniojo momenkaulio ir smilkinkaulio lūžiai, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po smegenų kietuoju ir voratinkliniu dangalu, muštinės žaizdos kaktoje ir dešinėje blauzdoje, poodinė kraujosruva dešinėje pakaušio pusėje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas plaštakos nugariniame paviršiuje, dėl šių priežasčių V. N. ilgą laiką gulėjo gydymo įstaigose, buvo operuojama, patyrė didelius fizinius skausmus, kad kilo sunkūs ir neatstatomi padariniai: nebegali savarankiškai pasirūpinti savimi ir savo buitimi, sutriko jos koordinacija, atmintis, išsivystė psichikos sutrikimai, kad A. K. yra darbingo amžiaus, dirba, yra ištekėjusi, turi du nepilnamečius vaikus, gauna nuolatines pajamas, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka nukentėjusiosios V. N. patirtą fizinį skausmą, nepatogumus, išgyvenimus, kilusius liekamuosius reiškinius, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos mažinti nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog žala kilo dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo. Pažymėtina, kad pripažinus, jog eismo įvykiui (dėl kurio nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata) kilti reikšmės turėjo ir neatsargus paties nukentėjusiojo elgesys, turi būti vadovaujamasi ir CK 6.282 straipsniu, numatančiu galimybę mažinti reikalavimą atlyginti žalą, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo jai atsirasti ar padidėti. Tačiau tai nėra pagrindas iš esmės sumažinti neturtinės žalos dydį ir tokiu atveju taip pat būtina vadovautis kitomis bendrosiomis CK 6.250, 6.251 straipsnių nuostatomis, apibūdinančiomis neturtinės žalos esmę bei nurodančiomis jos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-576/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nukentėjusioji V. N. ėjo per perėją, kad eismo įvykio metu ji jau buvo perėjusi vieną eismo juostą, kad ją einančią per perėją matė liudytojas A. V., taip pat atsižvelgdama į eismo įvykio kilimo mechanizmą ir jo aplinkybes, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad eismo įvykis kilo dėl didelio nukentėjusiosios V. N. neatsargumo, todėl mažinti priteistos neturtinės žalos sumos dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Remdamasis tokiu šaltiniu teismas turi spręsti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat ir susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, todėl padarė teisiškai pagrįstas ir bylos duomenimis motyvuotas išvadas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusios V. N. atstovės pagal įstatymą pateiktame civiliniame ieškinyje turėjo būti nurodytos ir naujos aplinkybės, kuriomis grindžiama civilinio ieškinio suma, tačiau patikslintame ieškinyje nurodyta suma buvo padidinta 10 kartų, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas civilinis ieškinys, liko tos pačios kaip ir pirminiame ieškinyje.

Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalį civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškinys byloje buvo pateiktas teismui iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios V. N. atstovės pagal įstatymą N. M. M. duotų paaiškinimų matyti, jog ji draudimo bendrovės išmokėtą 8000 Lt sumą vertino kaip turtinės žalos atlyginimą, kad kai sužinojo, jog ši suma yra neturtinės žalos atlyginimas, kreipėsi į advokatę ir dėl to pateikė patikslintą civilinį ieškinį. Tokias aplinkybes iš dalies patvirtina tai, kad prašyme atlyginti žalą langeliuose patirta žala, yra pažymėta tiek langelyje turtinė žala, tiek langelyje neturtinė žala, ir šalia yra parašyta suma 8000 Lt, toks žymėjimas yra neaiškus ir klaidinantis bei sudaro pagrindą teigti, jog N. M. M. galėjo manyti, kad draudimas jai atlygino tik turtinę žalą. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiosios V. N. atstovė pagal įstatymą būdama tinkamai atstovaujama kvalifikuoto teisininko, žinodama nukentėjusiosios sveikatos būklę bei būdama supažindinta su teismų praktika tokio pobūdžio bylose, nukentėjusiosios įstatyminė atstovė vis tiek pareiškė tik 5000 Lt reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas buvo suformuluotas tinkamai įvertinus visas aplinkybes ir pilnai atitiko ne tik nukentėjusiosios valią, tačiau ir jos sveikatos būklę bei su tuo susijusius dvasinius išgyvenimus. Kadangi iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą N. M. M. nenurodė, kad jai buvo išaiškinta kuo skiriasi turtinė ir neturtinė žala, kad ji buvo supažindinta su teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Iš patikslinto civilinio ieškinio matyti, kad jame buvo tiksliau ir detaliau išdėstyti argumentai, kuriais grindžiama padidinta civilinio ieškinio suma, ypatingą dėmesį atkreipiant į nukentėjusiosios būklę po eismo įvykio ir liekamuosius reiškinius jos sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, patikslintame civiliniame ieškinyje išdėstyti argumentai, kuriais grindžiama padaryta neturtinė žala nukentėjusiajai V. N. yra pagrįsti ir motyvuoti, leidžia spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo. Vien, tai, kad N. M. M. pareikšdama civilinį ieškinį naudojosi advokatės paslaugomis, nesudaro pagrindo teigti, kad tokiu būdu ji galėjo sužinoti, jog jai buvo atlyginta neturtinė žala, nes iš byloje esančio 2014 m. rugsėjo 23 d. civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) atstovės prašymo matyti, kad nukentėjusiajai buvo atlyginta tik neturtinė žala ir nėra jokių duomenų apie tai, kad tokios žinios galėjo būti žinomos ir N. M. M. atstovaujančiai advokatei.

Apeliaciniu skundu A. K. taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo nukentėjusiajai ir jos atstovei pagal įstatymą ir prašo šį reikalavimą atmesti.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. K. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, kad nukentėjusiosios V. N. atstovė pagal įstatymą pateikė patirtas atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šias nukentėjusiosios V. N. ir jos atstovės pagal įstatymą N. M. M. patirtas išlaidas atstovo paslaugoms apmokėti teisėtai ir pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš A. K., ir tokio nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą prašymo atmesti nėra pagrindo.

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo civilinio ieškinio mokėjimą išdėstyti dalimis. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, teismas turi teisę sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti jo vykdymo tvarką. Tačiau sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti, bet toks sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojai neturi patirti nepagrįstų nuostolių (kasacinės bylos Nr. 3K-3-495/2004, Nr. 3K-7-61/2011). Nagrinėjant tokį prašymą būtina atsižvelgti į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (kasacinė byla Nr. 3K-3-594/2006). Nagrinėdamas prašymą, teismas turi atsižvelgti į pareiškėjo finansinę padėtį bei kaip tą padėtį apsunkins teismo nuosprendyje nurodytos priteistinos sumos, taip pat turi išnagrinėti galimybę dėl priteistinų sumų atidėjimą ar išdėstymą, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo efektyviau ir ekonomiškiau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, teismui suteikta teise nustatyti skolininkui lengvatinį terminą prievolei įvykdyti siekiama užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik išimtiniais atvejais, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti tokį sprendimą priimantis teismas. Pirmiausia, nuteistojo turtinė padėtis turėtų būti itin sunki, tačiau byloje turėtų būti duomenų, kad ji ateityje pagerės. Teismas, priimdamas nutartį atidėti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus teismo sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti ieškotojo interesai. Atidedant sprendimo vykdymą, reikšmingi ir kreditoriaus interesai – jie negali būti neproporcingai pažeisti. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog baudžiamojo proceso kodekse nėra jokių imperatyvių reikalavimų, kad priteistas civilinis ieškinys būtų sumokėtas visas iš karto, taip pat nenumatytas konkretus terminas, per kurį jis privalo būti sumokėtas savanoriškai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. yra darbingo amžiaus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, turi nuolatines pajamas, turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, yra ištekėjusi ir augina du nepilnamečius vaikus, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra ypatingai didelė, daro išvadą, jog atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. turtinė padėtis nėra sunki ir sprendžia, jog išdėstyti neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, todėl šis apeliacinio skundo prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasis pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, teisėtai ir pagrįstai atleido A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visapusiškai ir objektyviai, nepažeisdamas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų nustatė padarytos neturtinės žalos dydį ir nukentėjusiosios bei jos atstovės pagal įstatymą turėtas proceso išlaidas, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir jo keisti atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. apeliacinį skundą atmesti.