Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo R. B. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo prašymas jam skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmę.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 2271 straipsnio 2 dalį, 105 straipsnio 2, 7, 12, 13 punktus, 104 straipsnį, 273 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnį, subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme su viso turto konfiskavimu, už tai, kad kartu su V. G., S. N. ir V. Č. sukūrė nusikalstamą susivienijimą, ginkluotą šaunamaisiais ginklais, ir dalyvavo to susivienijimo veikloje, t. y. 1999 m. pradžioje jie susivienijo bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus, sukūrė nusikalstamą susivienijimą ginkluotą šaunamaisiais ginklais, ir aktyviai jame dalyvavo darydami sunkius nusikaltimus; jie palaikė ilgalaikius glaudžius tarpusavio ryšius, darydami nusikaltimus naudojosi automobiliais, mobiliojo ryšio telefonais, buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais, turėdavo lipnios juostos ir antrankius aukoms surišti, taip pat vežiojosi kastuvus, skirtus toms aukoms užkasti; iš anksto suplanuodavo sunkių nusikaltimų padarymą, pasiskirstydavo vaidmenimis; nuo 1999 m. iki 2001 m. balandžio, dalyvaudami šio susivienijimo veikloje, nuteistieji padarė 5 sunkius, o taip pat ir kitus nesunkius nusikaltimus: 1999 m. birželį–liepą V. G., S. N., R. B. ir V. Č. prievartavo G. G. turtą; 1999 m. vasarą V. G. ir S. N. tyčia nužudė A. V. ir apie tai informavo R. B.; 2000 m. vasario. antroje pusėje V. G., S. N., R. B. ir V. Č. pasikėsino neteisėtai atimti laisvę R. B.; 2000 m. balandžio 6 d. jie tyčia nužudė R. K., pagrobė jo turtą ir dokumentus; tą pačią dieną jie neteisėtai atėmė laisvę E. G., o 2000 m. balandžio 8 d. jį tyčia nužudė, taip pat pagrobė jo turtą ir dokumentu;. 2000 m. balandžio 7 d. naktį jie tyčia nužudė R. P. ir V. Č. bei pasikėsino tyčia nužudyti J. V., taip pat pagrobė R. P. ir V. Č. turtą.Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. nuteistas pagal BK 273 straipsnio 3 dalį (dėl G. G. turto prievartavimo) ir pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti laisvę R. B.) panaikinta, R. B. dėl šių kaltinimų išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys dėl nusikalstamo susivienijimo kūrimo ir dalyvavimo jo veikloje, dėl tyčinio R. K. nužudymo bei jo turto pagrobimo, dėl tyčinio V. Č. nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis, dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo pakeistos: iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis dėl V. G., S. N., R. B. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje tyčia nužudant A. V., prievartaujant G. G. turtą ir pasikėsinant neteisėtai atimti laisvę R. B., nustačius, kad šis nuteistasis nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavo iki 2000 m. balandžio 9 d.; dėl veikos, susijusios su R. K. turto pagrobimu, pašalintas kvalifikuojantis požymis – pakartotinumas. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam R. B. paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, konfiskuojant visą jam priklausantį turtą.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 3 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nuosprendžių dalis, kurioje R. B. nuteistas pagal 1961 m. BK 206 straipsnį ir ši bylos dalis nutraukta. Nuteistojo R. B. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš 1961 m. BK 2271 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį, iš 1961 m. BK 271 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalies į 2000 m. 146 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 105 straipsnio 12 ir 13 punktų į 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 105 straipsnio 2, 7 ir 12 punktų į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 11 punktus ir nuteistajam paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.Kauno apygardos teisme 2018 m. birželio 13 d. gautas nuteistojo R. B. prašymas palengvinti jo teisinę padėtį, parenkant kitą, vietoje jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmę (toliau – prašymas). Tokį prašymą nuteistasis pagrindė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 19 d. pastabomis dėl nuteistojo ir kitų Lietuvos pareiškėjų bylos priimtinumo EŽTT bei esmės, kuriose Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad pareiškėjai, taip pat ir nuteistasis R. B., galėjo pasinaudoti EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir kiti), o nepasinaudojimas tokia galimybe yra vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių EŽTT procese; jog sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, nes tiesioginis EŽTT išvadų byloje M. ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrina veiksmingas priemones apginti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (toliau – Konvencija) nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu; kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Nuteistasis pažymėjo, kad nuo EŽTT sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, jog šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Nuteistasis vertino, kad teisės spraga nuteisto iki gyvos galvos R. B. atveju užpildytina, palengvinant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3621 straipsnyje įtvirtintais pagrindais ir tvarka, nes paminėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje M. ir kiti prieš Lietuvą laikytinas teisiniu reguliavimu, švelninančiu bausmę.Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 22 d. nutartimi paminėto nuteistojo R. B. prašymo netenkino. Teismas nurodė, kad Konvencija ir EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai, tačiau EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) R. B. atveju nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl nacionalinis teismas neturi teisės spręsti klausimų, kuriuos kompetentingas spręsti tik EŽTT. R. B. pareiškimas EŽTT dar neišnagrinėtas. Teismas pažymėjo, kad yra parengti įstatymo projektai pakeisti BK 51 ir 97 straipsnius, kuriais būtų įgyvendintas EŽTT M. ir kiti prieš Lietuvą sprendimas ir sudarytos teisinės sąlygos asmenims, kurie nuteisti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, kreiptis į teismą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teismas vertino, kad nesant konkretaus teisinio reguliavimo neapibrėžtas ir nemotyvuotas teisėtai paskirtos bausmės pakeitimas, kaip prašo nuteistasis, tenkinant vien jo lūkesčius, prieštarautų teisinės valstybės principui, iškreiptų teisinės sistemos darną. Pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 110 straipsnio 3 dalį nuteistajam atlikus 2/3 bausmės arba, jei jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, iškalėjus 25 m., teismas peržiūri bausmę ir sprendžia, ar ją sumažinti. Nesukakus nurodytiems terminams, bausmė neperžiūrima. R. B. nuteistas 2002 m., ir nėra atlikęs net 20 m. laisvės atėmimo bausmės. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą, įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalo būti vykdomas, o intervencija į nuosprendį ir juo paskirtą bausmę galima tik tuo atveju, jeigu po nuosprendžio įsiteisėjimo buvo priimtas nuteistojo teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė. Baudžiamasis įstatymas numato 2 atvejus, kuomet galėtų būti sprendžiama galimybė švelninti R. B. teisinę padėtį, tai yra amnestija (BK 78 straipsnis) ir malonė (BK 79 straipsnis). Nors šios galimybės remiantis EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui nuteistajam R. B. taikyti BK 51 straipsnio 2 dalies nuostatas ir jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą. Baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privalomu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas, neturėjo ir neturi galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas. Skunde nuteistasis R. B., nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi, prašo šią nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: remiantis BPK 3621 straipsniu, BK 3 straipsniu pritaikyti jam BK 391 straipsnį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija; įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.), pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamo susivienijimo, ginkluoto šaudmenis, padarytas nusikalstamas veikas; bei paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotą laisvės atėmimą ar kitos rūšies bausmę. R. B. mano, kad apskųstoji nutartis neteisėta, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo nuomone, BK 391 straipsnis švelnina jo teisinę padėtį, tad turėtų būti taikomas atgal. Nuteistojo R. B. skundas netenkintinas. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis teisėta bei pagrįsta. Žemesnysis teismas teisingai įvertino bylos faktus, reikšmingus sprendžiant klausimą dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės sušvelninimo, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas (BK 51 straipsnio 2 dalis, 78, 79 straipsniai), laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 3621 straipsnis).Nuteistojo skundo turinio analizė bei jame suformuluoti reikalavimai taikyti R. B. BK 391 straipsnio nuostatas, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir padėjo išsiaiškinti nusikalstamo susivienijo, ginkluoto šaudmenis, padarytas nusikalstamas veikas, leidžia teigti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, ir ginčija Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartį ten išdėstytais motyvais. Pagal BPK 3621 straipsnį įsiteisėjusiu teismo baigiamuoju aktu asmeniui paskirta bausmė gali būti sušvelninta tuo atveju, kai priimamas įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, švelninantis bausmę ar kitokiu būdu lengvinantis veiką padariusio asmens padėtį. Sutiktina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) yra tiesiogiai galiojantis teisės aktas. Pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį tarptautinės sutartys kolizijos atveju turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, išskyrus Konstituciją. Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Tačiau apygardos teismas, atsisakęs taikyti EŽTT byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (peticijų Nr. 22662/13 ir kt.) pateiktą Konvencijos išaiškinimą BPK 3621 straipsnio pagrindais, nuteistojo prašymo netenkino pagrįstai. Pirma, teismas nustatė, kad nuteistasis R. B. yra pateikęs prašymą EŽTT, kuris dar nėra išnagrinėtas (D. ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 74452/13 ir kt.). Antra, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ne visi Konvencijos pažeidimai valstybių narių gali būti pašalinami tuojau pat, o teismų kompetencija pildyti teisės spragas įstatymo aiškinimu turi savo ribas. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, yra tik dvi galimybės asmeniui sušvelninti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, t. y. Seimui priėmus amnestijos aktą arba Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės prašymą (BK 78 ir 79 straipsniai). Tokios galimybės nuteistojo skunde minimu EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. priimtu sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės sušvelninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Tačiau galimybė teisminiu keliu sušvelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pagal BK 51 straipsnio 2 dalį turi būti numatyta baudžiamuoju įstatymu. Tokio įstatymo Lietuvos įstatymų leidėjas šiuo metu nėra priėmęs, bet svarsto atitinkamų įstatymų pakeitimų projektus (Reg. Nr. 18-943[2], 18-944[2], 18-4155[3]), kurie, reikia tikėtis, vienokia ar kitokia forma bus priimti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo galimybės užpildyti įstatymų spragas negali virsti aktyvia teisėkūra, taip prieštaraujant Konstitucijoje įtvirtintam valdžių padalijimo principui, juo labiau, kad įstatymo leidėjas turi diskreciją, kaip jis galėtų įgyvendinti Konvencijos reikalavimus (pvz., po kiek metų svarstytinas bausmės peržiūrėjimas, nuteistojo asmenybės vertinimo kriterijai ir t. t.). Pastebėtina ir tai, kad EŽTT sprendime M. ir kiti prieš Lietuvą nebuvo konstatuota, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė išvis negali būti paskirta. Konvencijos pažeidimu buvo pripažinta tai, kad valstybė nėra numačiusi aiškaus ir efektyvaus reguliavimo, kaip ir kada tokia bausme nuteisti asmenys galėtų būti paleisti į laisvę. Tačiau nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas neturėjo galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, priimtas bylose Nr. 1S-69-495/2018, 1S-154-487/2018). Nors nuteistojo skunde keliamas klausimas dėl BK 391 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) taikymo nebuvo jo prašymo pirmojoje instancijoje nagrinėjimo dalyku, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad R. B. baudžiamosios atsakomybės klausimai buvo išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 metų birželio 3 d. nutartimi.