Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirta bausmė subendrinta su neatlikta dalimi bausmės, nustatytos 2015 m. vasario 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, subendrinus 2014 m. spalio 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2014 m. liepos 11 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes, jas iš dalies sudedant, prie neatliktos bausmės dalies pridedant dalį paskirtos bausmės, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje padarymo

Skunde gynėjas ginčydama nuteistojo M. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą pastarasis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nėra byloje jokių objektyvių įrodymų, jog M. K. policijos pareigūno E. S. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai M. K. pripažino kaltu pagal BK 286 straipsnį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia gynėjas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. K. kaltę. Teismas pasisakė neturįs pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais (tiek nukentėjusiojo E. S., tiek liudytojų T. G., G. Š., J. B..), nes juos, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina rašytiniai įrodymai ir kiti įrodymai. Kolegijos nuomone, visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).Nuteistasis M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltės dėl fizinio smurto policijos pareigūno atžvilgiu nepripažino ir paaiškino, policijos pareigūnams bandant jį įsodinti į policijos transporto priemonę tam neskirtoje vietoje reiškė nepasitenkinimą, kad galimai netinkamai elgėsi, galbūt pasakė kelis neleistinus žodžius policininkų atžvilgiu. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie nuteistojo M. K. paaiškinamai, kuriais jis neigė savo kaltę, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo parodymus, o taip pat ir apeliacinio skundo argumentus dėl pastarojo nekaltumo.Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiuoju apklausiamas policijos pareigūnas E. S. parodė, kad jam su kolega privažiavus prie nuteistojo M. K. ir liudytojo G. Š.. Matė kaip tarp pastarųjų vykom konfliktas ir susistumdymas. M. K. buvo akivaizdžiai neblaivus, jo kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti. M. K. buvo paprašyta prieiti prie policijos automobilio, tačiau jis pradėjo šaukti draugą ar kaimyną, kuris buvo toliau nuo automobilio, stumtelėjo jį, bandė pasišalinti, muistėsi, vengė sulaikymo. Jis M. K. paaiškino, kad bus panaudotos spec. priemonės, tačiau jis neklausė, toliau elgėsi agresyviai. Dėl to, M. K. buvo parverstas ant žemės, jam buvo uždėti antrankiai, iškviestas kitas policijos ekipažas. Jam atvykus, M. K. vėl pradėjo stumdytis, vedamas prie policijos automobilio atbula koja įspyrė jam į koją ties keliu, o kolegoms atidarius automobilio dureles, jis paleido sulaikomą asmenį, kuris krito į vidų. Gulėdamas ant sėdynės, M. K. dar kartą spyrė nukentėjusiajam į pilvą ir sukėlė fizinį skausmą. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis E. S. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas, vykęs kartu su nukentėjusiuoju, T. G. taip pat patvirtino, kad nuteistasis M. K. įspyrė kolegai E. S. į koją. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir policijos pareigūnų E. S. ir A. J. tarnybiniuose pranešimuose, bei jų apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokoluose. Matyti, kad minėtų policijos pareigūnų parodymai buvo nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei vieni kitiems, priešingai vieni kitus patvirtina. Taip pat teisme nebuvo nustatyta aplinkybių, kurioms esant, minėti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar apkalbėti nuteistąjį M. K., todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti jais. Pagrįstai apylinkės teismas, grįsdamas nuteistojo M. K. kaltę, šiais parodymais vadovavosi.Gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiojo E. S. parodymų nepatvirtina liudytojų K. J., M. J., S. L. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto minimi liudytojai nematė visos M. K. sulaikymo eigos, nes jiems buvo matomi tik kai kurie įvykio fragmentai. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. K. pagal BK 286 straipsnį yra nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.Kolegijos nuomone, nepagrįstas gynėjo skundo ir tas argumentas, kad M. K. atžvilgiu galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo M. K. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai. BK 286 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi įstatymas baudžiamąją atsakomybę sieja ne su bet kokiu nepaklusimu šių asmenų reikalavimams, o su pasipriešinimu panaudojant ar grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Teismų praktikoje pasipriešinimas įvardijamas kaip valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimas, smaugimas, pargriovimas, intensyvus stumdymas, dūrimas peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimas prieš jį, grasinimai nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Smurtas prieš valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį subjektą gali pasireikšti tyčiniu smūgių sudavimu, kankinimu, surišimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi (pavyzdžiui, taip suplėšant tarnybinės uniformos liemenės kišenę ir nagais – veidą), smūgiavimu taburete, nors smūgio buvo išvengta, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014, 2K-69-976/2015). Kasacinio teismo nutartyse, kuriose, be kitų, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl nusikaltimo bei administracinio teisės pažeidimo atribojimo, fizinis smurtas yra nuosekliai aiškinamas kaip bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K- 495/2012, 2K-218/2014, 2K-441-976/2015). Taigi BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Tuo tarpu Administracinių nusižengimų kodekse numatyti pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas nepaklūsta policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014). Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis M. K.., sulaikomas ir vedamas į tarnybinį policijos automobilį, tyčia panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui E. S., todėl pagrįstai apylinkės teismas kvalifikavo kaip tyčinius pastarojo veiksmus – fizinį smurtą prieš policijos pareigūną. Nors skunde teigiama, kad nuteistasis tyčios neturėjo, tačiau nustatytos aplinkybės aiškiai liudija, kad M. K. suprato, kad jį veda policijos pareigūnai, kad jis smūgiuoja būtent policijos pareigūnui, todėl pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo kalbėti apie administracinę atsakomybę, M. K. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

Dėl paskirtos bausmės

Taip pat kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.M. K. nuteistas už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą, kurį jis padarė būdamas anksčiau penkis kartus teistas už tyčines nusikalstamas veikas, už kurias paskirtos bausmės teigiamo poveikio jam nepadarė, nes jis ir toliau tęsė savo nusikalstamą gyvenimo būdą ir veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė neišnykus teistumui bei lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Todėl apylinkės teismas už padarytą nusikaltimą nuteistajam parinko teisingą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgęs į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs, kad nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti bei nuteistojo asmenybę – apylinkės teismas vis tik nustatė gerokai švelnesnę nei BK 286 straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmę. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. K. paskirta aiškiais per griežta bausmė. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu M. K. skirtos bausmės klausimą apylinkės teismas išsprendė tinkamai, nepažeisdamas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio bei 41 straipsnio nuostatų.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo M. K. kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir iš esmės tinkamai jas motyvavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. K. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.