Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir L. P. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 5 mėnesiams laisvės (nukentėjusiosios J. N. D. atžvilgiu), pagal 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams (nukentėjusiosios T. M. atžvilgiu). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. R. paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta pratęsti, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

L. P. nuteistas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 5 mėnesiams (nukentėjusiosios J. N. D. atžvilgiu), pagal 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams (nukentėjusiosios T. M. atžvilgiu). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 3 mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, jos pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

L. P. paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą, iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės atlikimo pradžios, nuspręsta pratęsti, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. N. D. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš kaltinamųjų D. R. ir L. P. 210 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. M. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš kaltinamųjų E. V., D. R. ir L. P. 750 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš kaltinamųjų E. V., D. R. ir L. P. 577,36 Eur nukentėjusiosios T. M. gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos naudai.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. V., bet jis nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. R. ir L. P. nuteisti pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2018-01-20 laikotarpyje nuo 09.12 val. iki 10.44 val. L. P. suradus internetinėje gyventojų duomenų paieškos sistemoje ,,118. Lt“ B. O. B. fiksuoto ryšio telefono numerį bei L. P. paskambinus jos fiksuoto ryšio telefonu, apsimetus santechnikos paslaugas teikiančiais asmenimis su tikslu įgauti nukentėjusiosios pasitikėjimą bei patekti apgaulės būdu į jos gyvenamąsias patalpas, su tikslu apiplėšti D. R. rengėsi apiplėšti nukentėjusiąją B. O. B., tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajai supratus apie rengimąsi apiplėšti, ji atsisakė jį įleisti į savo gyvenamąsias patalpas.

2. Be to, D. R. ir L. P. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2018-01-20 laikotarpyje nuo 11.17 val. iki 12.00 val. L. P. suradus internetinėje gyventojų duomenų paieškos sistemoje ,,118.lt“ J. N. D. fiksuoto ryšio telefono numerį bei L. P. paskambinus jos fiksuoto ryšio telefonu, apsimetus santechnikos paslaugas teikiančiais asmenimis bei įgavus nukentėjusios pasitikėjimą, tokiu būdu sudaryti sąlygas D. R. apgaulės būdu patekti į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas, su tikslu apiplėšti, D. R., L. P. nurodžius, nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur apgaulės būdu pateko į namą, priklausantį nukentėjusiajai bei panaudojo fizinį smurtą, t. y. stipriai sugriebė J. N. D. už kaklo, dėl ko ji jautė fizinį skausmą, reikalavo iš nukentėjusiosios pinigų ir pagrobė iš J. N. D. 210 eurų.

3. Be to, D. R., L. P. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad E. V., D. R. ir L. P., veikdami bendrininkų grupe, 2018-01-20 nuo 13.59 val. iki 15.22 val. E. V. kartu su L. P. suradus internetinėje gyventojų duomenų paieškos sistemoje ,,118.lt“ T. M. fiksuoto ryšio telefono numerį bei L. P. paskambinus jos fiksuoto ryšio telefonu, apsimetus santechnikos paslaugas teikiančiais asmenimis bei įgavus nukentėjusiosios pasitikėjimą, tokiu būdu sudaryti sąlygas D. R. apgaulės būdu patekti į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas su tikslu apiplėšti, D. R., paskambinus L. P. ir nusikalstamos veikos padarymo metu nuolat tarp jų palaikant ryšį, nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur apgaulės būdu su tikslu apiplėšti įsibrovė į butą, pas T. M., gim. (duomenys neskelbtini), kur panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno sritis ir smaugdamas T. M., taip padarydami nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, reikalavo iš jos pinigų ir pagrobė iš T. M. buto 750 eurų.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistųjų D. R. ir L. P. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų D. R., L. P. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 2 dalyje, teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.

14. Byloje nėra keliamas ginčas dėl aplinkybės, jog būtent L. P. skambino nukentėjusiosioms, to neneigia ir pats nuteistasis, be to aplinkybė įrodyta ir bylos medžiaga. Nuteistasis nesutinka su veikų kvalifikavimu kaip plėšimu, kadangi atliko tik sukčiavimo veiksmus, prieš nieką smurto nenaudojo. Aukščiau išdėstyti nukentėjusiųjų B. O. B., J. N. D., T. M., liudytojos O. G. parodymai patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, siekiant užvaldyti svetimus, nukentėjusiosioms priklausančius, pinigus.

15. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistųjų L. P. ir D. R. apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, juos sulyginęs su visais kitais ištirtais įrodymais sprendžia, kad jų nurodytos aplinkybės dėl to, kad nebuvo susitarimo atlikti smurto veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, neatitinka teismo patikimai nustatytų faktinių aplinkybių. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad L. P. versija, kad jis tik skambino nukentėjusiosioms, pats smurto nenaudojo ir D. R. nesakė jo naudoti prieš nukentėjusiąsias, siekiama sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir tokiu būdu išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, todėl jo ir nuteistojo D. R. parodymais teismo nuosprendyje nesivadovauta pagrįstai.

16. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimo metu fizinis smurtas naudojamas kaip turto užvaldymo priemonė. Aptariamas nusikaltimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota plėšimo sudėtis.

17. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Ši veika yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą, panaudojant apgaulę. Į šios veikos sudėtį neįeina smurto veiksmai, siekiant užvaldyti svetimą turtą.

19. L. P. nurodo, kad apiplėšimą sugalvojo ir smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojo D. R.. Pastarasis nurodo, kad nukentėjusiąsias mušė savo iniciatyva, per klaidą, nes tarėsi daryti sukčiavimus. Tokias nuo įrodymų visumos atsietas aplinkybes teisėjų kolegija vertina kaip nuteistųjų siekį sušvelninti savo teisinę atsakomybę. Tačiau paminėti argumentai, kuris iš nuteistųjų sumanė įvykdyti apiplėšimą ar kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, šiuo atveju nėra reikšmingi teisinei veikos kvalifikacijai. Byloje nustatyta, kad L. P. ir D. R. veikė bendrininkų grupėje, o teisėjų kolegijai abejonių dėl tarp jų buvusio susitarimo apiplėšti nukentėjusiąsias bei jų tyčios bendrumo nekyla.

20. Šiuo atveju L. P. ir D. R. inkriminuotos faktinės veikos padarymo aplinkybės – rengimasis pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją B. O. B., svetimo turto užgrobimas, įsibraunant į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias J. N. D., T. M., neginčijamai įrodytos byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma. Tai patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, tarnybiniai pranešimai, kratos protokolai, apžiūros protokolai, vaizdo įrašai, specialisto išvados, liudytojų O. G., M. B., J. B. parodymai. Aplinkybę, kad nuteistieji buvo susitarę vykdyti plėšimus, patvirtina D. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (t. 3 b. l. 139-144), kuriame užfiksuota, jog D. R. detaliai paaiškino savo veiksmus, parodė, kaip juos atliko, aiškino, kad L. P. liepė jam pagąsdinti močiutes, kad jos atiduotų pinigus. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad kaltinamieji D. R. ir L. P. nusikalstamos veikos darymo metu bendravo telefonu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. R. pradėjus smurtauti nukentėjusiosios atžvilgiu ir reikalauti pinigų, L. P. vis tiek savo nusikalstamos veikos nenutraukė, elgėsi pagal susiklosčiusias aplinkybes, toliau siekė vieningo tikslo – užvaldyti svetimą turtą, todėl kaltinamieji pripažintini kaltais dėl to, ką realiai įvykdė ir kokius padarinius sukėlė. Šiai apylinkės teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Net jei ir nuteistieji L. P. su D. R. tarėsi daryti sukčiavimo nusikalstamas veikas, kaip jie patys teigia apeliaciniuose skunduose, tačiau smurto panaudojimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, siekiant užvaldyti svetimą turtą, neįeina į BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl nusikalstamos veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2 veikos), BK 21 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kadangi pastaroji veika nutrūko rengimosi stadijoje. Be to, nusikalstamos veikos darymo metu nuteistieji bendravo telefonu, L. P. žinojo, kad D. R. nukentėjusiųjų atžvilgiu naudoja smurtą, bet tam kelio neužkirto ir taip pat pritarė atliekamiems veiksmams. Pažymėtina ir tai, kad po smurto panaudojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu, nuteistieji pasidalino pinigus, veikos buvo tęsiamos, todėl iš šių aplinkybių seka, kad L. P. žinojo ir pritarė D. R. veiksmams, t. y. plėšimui, o ne sukčiavimui.

21. Išdėstytų aplinkybių analizė leidžia spręsti, kad nuteistųjų D. R. ir L. P. apeliaciniuose skunduose nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų dėl netinkamos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ar esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apygardos teismas sprendžia, kad padarytos nusikalstamos veikos yra teisingai kvalifikuotos pagal BK 21 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 2 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį (2 veikos) ir šioje dalyje baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Šias veikas kvalifikuoti kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo apeliantas, teisinio pagrindo nėra.

Dėl tęstinės nusikalstamos veikos

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-650/2010). Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Kitaip tariant, tęstinė veika yra tada, kai kaltininkas veikia turėdamas konkretų sumanymą, siekdamas pagrobti apibrėžto dydžio svetimą turtą, tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių tai įgyvendina ne iš karto, o per kelis etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59/2015). Nusikaltimų nuosavybei bylose paprastai teismai kaip tęstinę nusikalstamą veiką kvalifikuoja tokią veiką, kurią sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams.

23. Skundžiamu nuosprendžiu D. R. ir L. P. nuteisti dėl 3 nusikalstamų veikų, kvalifikuotų kaip plėšimas (dvi baigtos veikos ir rengimasis įvykdyti plėšimą), padarymo. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, laiko, kad nuteistojo D. R. skundo argumentai dėl padarytų nusikaltimų kvalifikavimo kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos yra nepagrįsti. Skunde nurodoma, kad veika turėtų būti laikoma tęstine, nes nuteistieji nebuvo susitarę, kiek darys nusikalstamų veikų, tačiau tai nėra pagrindas laikyti, kad D. R. ir L. P. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

24. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad L. P. ir D. R. turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, veikė vieninga tyčia, turėdami vieną sumanymą. Plėšimas buvo vykdomas skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, nusikalstamos veikos buvo vykdomos tiek, kiek leido aplinkybės, t. y. sėkmingai pavykus apiplėšti vieną nukentėjusiąją, buvo vykdoma nusikalstama veika kitos nukentėjusiosios atžvilgiu. Nenustačius vieningo nuteistųjų sumanymo, jungiančio nusikalstamas veikas, padarytas skirtingu laiku, prieš skirtingus asmenis, nuteistųjų D. R. ir L. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos, o ne kaip vienos tęstinės nusikalstamos veikos epizodai. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Dėl nuteistajam D. R. paskirtos bausmės

25. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. taip pat kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, prašo bausmę sušvelninti ir taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nuteistasis nurodo, jog jam tik 18 metų, nuo pradžių prisipažino, visas gyvenimas yra prieš akis, nori kuo greičiau atlikti bausmę, dirbti, mokėti mokesčius valstybei. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Bausme valstybė siekia perauklėti nuteistąjį. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

27. D. R. yra nuteistas už trijų tyčinių sunkių nusikalstamų veikų padarymą (viena veika nutrūko rengimosi stadijoje). Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant, prieš bejėgiškos būklės nukentėjusiąsias (teismas šias aplinkybes pripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančiomis), teistas, nusikalstamos veikos sunkėja, nedirbantis. Apylinkės teismas pažymėjo, kad nuteistajam ir jo padarytai veikai įvertinti tinkamiausia terminuoto laisvės atėmimo bausmė, artima skiriamos bausmės vidurkiui už baigtas veikas ir artima minimaliai – už rengimasi padaryti sunkų nusikaltimą. Už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. R. tinkamai individualizuotos ir paskirtos įstatymų sankcijose bei ribose numatytos bausmės (tiek už atskiras veikas, tiek ir subendrinta), savo dydžiu nėra per griežtos nei padarytoms veikoms, nei jo asmenybei, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti, švelnesnę negu įstatymo numatyta už jo padarytas nusikalstamas veikas, bausmę, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nėra jokio pagrindo, priešingu atveju tai prieštarautų teisingumo principui.

28. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti šio straipsnio nuostatas.

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. ši byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. D. R. buvo kaltinamas trijų sunkių nusikaltimų padarymu (BK 21 straipsnio 1 dalis ir 180 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnio 2 dalis (du epizodai)). D. R. baudžiamoji byla nebuvo užbaigta ir teismo baudžiamuoju įsakymu. Nors nuteistasis iš esmės ir prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau nesant visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, sumažinti pastarajam nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, nėra teisinio pagrindo.

30. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes nustatė ir D. R. ir L. P. veiksmus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikavo teisingai, kaip pavienes nusikalstamas veikas. Skirdamas bausmę D. R. teismas įvertino visas aplinkybes, kurios yra numatytos įstatyme, atsižvelgė tiek į teigiamai, tiek į neigiamai nuteistąjį apibūdinančius duomenis ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę sankcijos ribose, ją individualizavo tinkamai. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį keisti, kaip to skunde prašo nuteistieji, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų D. R. ir L. P. apeliacinius skundus atmesti.