Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei J. R. dėl nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo ir neterminuoto motinos valdžios apribojimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius 2015 m. gruodžio 31 d. pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad 2015 m. gruodžio 2 d. abiejų tėvų susitarimu buvo sudaryta laikina motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, tačiau susitarimas vykdomas nebuvo. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, siekiant, kad nenutrūktų vaikų ryšys su skyrium gyvenančia motina, atsakovė galėtų bendrauti su vaikais minimaliai, saugioje vaikams aplinkoje, galbūt suaugusių žmonių priežiūroje, atsižvelgiant į vaikų pageidavimus, jų dienos režimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė J. R. su nutartimi dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo nesutinka, prašo šioje dalyje nutartį panaikinti, o atsakovės prašymą tenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų gyvena vaikai, kitas tėvas turi teisę su vaikais bendrauti ir dalyvauti jų auklėjime. Šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai nustatė minimalią motinos bendravimo su vaikais tvarką, kuri realiai negalės būti įgyvendinama, neatsižvelgdamas į atsakovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus faktus, pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo posėdžio metu ieškovas aiškiai pasakė, kad tai jis nenori, kad vaikai bendrautų su mama. Šie teiginiai akivaizdžiai patvirtina tėvo piktnaudžiavimą tėvo valdžia, todėl teismas, numatydamas atsakovei teisę tik kas antrą savaitgalį šeštadieniais po keletą valandų matytis su vaikais tėvo gyvenamojoje ar kitoje šalims priimtinoje vietoje, faktiškai sudarė sąlygas ne jos ir vaikų bendravimui, o galimybę tėvui ir toliau piktnaudžiauti tėvo valdžia ir trukdyti bendrauti su vaikais. Bendravimas ieškovo gyvenamojoje vietoje bei kitos abiems priimtinos vietos nustatymas yra neįmanomas, ką patvirtina faktas, jog 2015 m. gruodžio 2 d. šalys buvo pakviestos į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, ir pokalbio su vaiko teisių specialistais metu susitarė, kad ieškovas atves vaikus į susitikimą 2015 m. gruodžio 4 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d., tačiau jis to nepadarė. Taip pat skundžiamos nutarties ydingumą patvirtina ir 2015 gruodžio 28 d. įvykis, kuomet ieškovas melagingai iškvietė policijos pareigūnus vien dėl to, kad sutrukdytų atsakovės ir jauniausiojo sūnaus bendravimą. Minimą dieną apeliantė atvyko į ,,Sky park“ surengtą vaiko gimtadienį. Jauniausiasis sūnus D., pamatęs mamą, labai džiaugėsi ir visą vakarą jos nepaleido. Vaikas nenorėjo išsiskirti ir verkė, kad nori važiuoti su mama. Žinodama, kad negali nieko vaikui padėti, nes galioja teismo nustatyta laikinoji gyvenamoji vieta su tėvu, atsakovė bandė jį palydėti iki ieškovo iškviesto taksi automobilio. Tačiau ieškovas, nesant jokio pagrindo, iškvietė policijos pareigūnus, siekdamas apkalbėti, kad būtent atsakovė sukėlė konfliktą. Teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remdamasis sprendė, jog atsakovės elgesys vaikų atžvilgiu nepasikeitė, todėl yra visiškai neaišku, kodėl vaikų interesams užtikrinti buvo nustatytas tik minimalus bendravimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė ieškovo V. R. pateiktus naujus įrodymus – 2015 m. gruodžio 3 d. ieškovo prašymą Vaiko teisių apsaugos skyriui, 2015 m. gruodžio 29 d. V. R. pranešimą policijai per elektroninę sistemą ir 2016 m. vasario 2 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK nutarimo kopiją.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.

Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos minimalios atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Apeliantė atskirajame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į atsakovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus faktus, pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat į kitas bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai nustatė minimalią motinos bendravimo su vaikais tvarką, taip pažeisdamas ne tik atsakovės, bet ir jos nepilnamečių vaikų interesus. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Bylos duomenys tvirtina, jog ieškovas V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo atsakovei J. R. neterminuotai apriboti motinos valdžią trijų nepilnamečių šalių vaikų Gabrielės, Karolio ir Dovydo atžvilgiu, nustatant vaikų gyvenamąją vietą su tėvu - ieškovu V. R. ir nustatant vaikų bendravimo su motina tvarką. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su tėvu - ieškovu V. R.. Kartu su patikslintu ieškiniu ieškovas prašė teismo taikyti dar vieną laikinąją apsaugos priemonę - iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos uždrausti motinai J. R. matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais, tačiau atsakovė su tokiu prašymu nesutiko ir pati pateikė prašymą nustatyti laikiną jos (atsakovės) bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuos prašymus, atsisakė taikyti ieškovo prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę, o atsakovės prašymą tenkino iš dalies – nustatė bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovė su vaikais gali bendrauti nustatytu laiku, taip pat priteisė iš atsakovės nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą. Atsakovė ginčija nutartį dalyje, kurioje jos prašymas dėl bendravimo tvarkos su vaikais tenkintas tik iš dalies (minimaliai) ir prašo prašymą tenkinti pilnai – nustatyti maksimalią jos ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, duotus jų procesiniuose dokumentuose, tarp kurių ir atskirasis skundas bei atsiliepimas į jį, sprendžia, jog nustatyta laikina motinos ir jos nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka yra iš esmės teisinga nagrinėjamoje situacijoje, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, bei skundžiamos nutarties priėmimo metu iš esmės atitinka tiek atsakovės, tiek nepilnamečių vaikų interesus. Byloje yra eilė rašytinių įrodymų, tokių kaip: 2015 m. lapkričio 17 d. pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje, kuriuo VšĮ (duomenys neskelbtini) psichologė L. B. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vaiko teisių apsaugos tarnybą bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, pranešdama apie nepilnamečių G. ir K. R. patiriamą smurtą artimoje aplinkoje, t.y. apie motinos J. R. naudojamą fizinį smurtą nepilnamečių vaikų atžvilgiu; 2015 birželio 18 d. pranešimas, adresuotas Vilniaus miesto apylinkės teismui ir V. R., kuriame VšĮ (duomenys neskelbtini)psichologė L. B. išdėstė jai žinomą informaciją apie J. R. fizinio ir psichologinio smurto vartojimą šeimoje sutuoktinio bei nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Specialistė L. B. nurodė, jog dėl šeimoje pasireiškiančio destruktyvaus J. R. elgesio nepilnametė dukra G. R. gyvena patirdama iš motinos psichologinį ir fizinį smurtą, mergaitei yra išsivystęs mušamo vaiko sindromas. Be to byloje esančioje 2015 m. gruodžio 31 d. Vaiko teisių apsaugos skriaus išvadoje rekomenduojama nustatyti minimalią vaikų bendravimo su motina tvarką, atsižvelgiant į vaikų norus bei jų dienos rėžimą. Šie duomenys tvirtina, jog praeityje atsakovės elgesys iš esmės nuolat darė vaikams tiek fizinę, tiek psichologinę žalą, tokio elgesio padariniai, tikėtina, yra jaučiami ir šiuo metu, nes, kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų (atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį motyvų), situacija nepasikeitė iki dabar. Pažymėtina, jog atsakovė atskirajame skunde klaidingai interpretuoja nurodytą Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, aiškindama ją sau naudingu aspektu, o patikimų, neginčijamų įrodymų, paneigiančių teismo skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, nepateikia. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo metu būtent minimalus atsakovės bendravimas su nepilnamečiais vaikais užtikrina visapusišką jų interesų apsaugą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje jis neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia atsakovės ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jos, tiek vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus.

Kiti atsakovės atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi šioje proceso stadijoje, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, šioje proceso stadijoje neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to nepažeidžia prioritetinių nepilnamečių vaikų interesų, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.