Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėja Eglė Venckienė, rašytinio proceso tvarka išsprendė kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorė kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka, prašydama priteisti iš skolininkės V. V. 1 800,00 Eur skolą, 1 796,70 Eur pelno palūkanas, 42,24 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškimą atsisakytina priimti.

CPK 435 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, CPK 433 straipsnyje nurodytų reikalavimų, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Pažymėtina, kad po 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CPK 435 straipsnio pakeitimo, bylose dėl teismo įsakymo išdavimo trūkumų šalinimo institutas nebėra taikomas, todėl nustačius, kad pareiškimas pateiktas su trūkumais, teismas atsisako jį priimti.

Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 straipsnio 3 dalis, 435 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas. Taigi, sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-620-590/2015). Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra įstatymo nustatyta tvarka, kuri yra privaloma besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Kreditorė prašo priteisti iš skolininko 1 796,70 Eur nesumokėtų pelno palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 30 d. (iki paskolos sutarties termino pabaigos).

Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

Nagrinėjamu atveju kreditorė prašo priteisti iš skolininko visas iki sutarties termino pabaigos (2023 m. rugpjūčio 30 d.) priskaičiuotas palūkanas konkrečia pinigų suma (1 796,70 Eur), tačiau toks palūkanų priteisimas neatitiktų mokėjimo (pelno) palūkanų paskirties, t. y. kad jos mokamos už realų naudojimąsi svetimais pinigais. Pažymėtina, kad reikalavimas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas negali būti suprantamas kaip taikymas skolininkui civilinės atsakomybės už prievolės (sutarties) nevykdymą, nes civilinės atsakomybės taikymo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos. Nagrinėjamu atveju, nutraukus vartojimo kredito sutartį, negalima nustatyti, kada skolininkas grąžins kreditą (jo dalį). Priteisus gautą kreditą tampa nežinomas konkretaus kredito (jo dalių) grąžinimo terminas vykdymo procese. Tokios praktikos laikosi apygardos teismai ir kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-309-430/2019, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017). Skolininkui atsiskaičius anksčiau, susidarytų situacija, kad skolininkas sumoka už laikotarpį, kai pinigais jau nebesinaudoja.

Sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. PS-011538 sąlygose nustatyta, kad 37,5 procentų palūkanų normą paskolos davėjas turi teisę reikalauti iki visiško piniginės prievolės grąžinti vartojimo kreditą įvykdymo. Tokiu atveju kreditorė galėtų reikšti reikalavimą dėl pelno palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos ir 37,5 procento pelno palūkanų nuo nesumokėtos kredito sumos, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo bet ne daugiau negu paskaičiuotu pagal tarp šalių suadytą grafiką (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-231-555/2017, Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje e2A-217-601/2019). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kreditorės prašymas dėl nesumokėtų pelno palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki 2023 m. rugpjūčio 30 d. (iki paskolos sutarties termino pabaigos) priteisimo yra vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo neatitinka CPK XXIII skyriaus nuostatose numatytų pareiškimo turinio reikalavimų, kreditoriaus pareiškimą atsisakytina priimti (CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 435 straipsnio 2 dalis.).

Kreditorei išaiškintina, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Kadangi kreditorės sumokėtas 20 Eur žyminis mokestis nėra įskaitytas byloje, jis kreditorei nėra grąžintinas.

Vadovaudamasis CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 290-292 straipsniais, 435 straipsnio 2 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimą skolininkei V. V. dėl įsiskolinimo priteisimo atsisakyti priimti.

Kreditorei išaiškinti, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Nutartis neskundžiama.