- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 2S-620-590/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35779-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- R. P.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininkės R. P., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydamas išieškoti iš skolininkės R. P. 1 960,50 Lt skolos, 1 068,50 Lt sutartines palūkanas, 278,27 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-21 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, kad kreditoriaus prašoma priteisti metinė palūkanų norma yra 43,2 procento, kas sudaro 0,12 procento per dieną, padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra neproporcingai didelės prašomos priteisti skolos dydžio atžvilgiui, todėl yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu (CK 6.258 str. 3 d., CPK 435 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Nordecum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-10-21 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kreditorius nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškų pareiškimo nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Kreditorius reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš skolininko grindė 2012-07-31 vartojimo kredito sutartimi PS903972, todėl kreditoriaus pareikštas reikalavimas iš esmės yra realus, pagrįstas ir įmanomas. Pažymi, jog tarp kreditoriaus ir skolininko sudarytos vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 95,05 proc., t. y. nesiekia maksimaliai įstatymo leidžiamos ribos. Kreditoriaus manymu, šios įstatymo nuostatos laikymasis suponuoja, kad vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 43,2 proc. yra protinga ir pagrįsta. Neproporcingai didelė palūkanų suma galėtų būti nustatyta tik tuo atveju, jei viršytų maksimalius dydžius, nustatytus LR Vartojimo kredito įstatyme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus ir netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, o skolininkas savo interesus gali apginti pareikšdamas prieštaravimus.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą, prašydamas priimti teismo įsakymą dėl 1 960,50 Lt (567,80 Eur) skolos, 1 068,50 Lt (309,46 Eur) sutartinių palūkanų, 278,27 Lt (80,59 Eur) delspinigių ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės R. P.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-21 nutartimi kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad kreditoriaus prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra neproporcingai didelės prašomos priteisti skolos dydžio atžvilgiu, todėl yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas laikytinas aiškiai nepagrįstu. Kreditorius UAB „Nordecum“, nesutikdamas su minėta 2014-10-21 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nurodyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.). Šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Pagal CPK 437 str. 2 d. 4 p. teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas. Taigi, sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą CPK 435 str. 2 d. pagrindu, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 1068,50 Lt sutartinių palūkanų laikytinas aiškiai nepagrįstu, nes tokios palūkanos, atsižvelgiant į tai, kad skolininkė yra vartotoja ir vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra aiškiai per didelės. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju vartojimo kredito sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma sudaro 43,2 proc., o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 95,05 proc. Kreditorius atskirajame skunde nurodo, kad tarp kreditoriaus ir skolininkės sudarytoje vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 43,2 proc. yra protinga ir pagrįsta, palūkanų suma neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numatytos bendros vartojimo kredito kainos, t. y. 200 proc. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininkės galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Nors šalys dėl palūkanų susitarė sutartyje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, dėl šių priežasčių tuo atveju, kai yra pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
Atsižvelgiant į tai, kad susidariusi sutartinių palūkanų suma – 1 068,50 Lt (309,46 Eur), yra neproporcingai didelė pagrindinės reikalaujamos priteisti skolos – 1 960,50 Lt (567,80 Eur), dydžiui, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia palūkanų norma laikytina neproporcingai didele ir neteisinga bei pažeidžiančia skolininkės, kaip vartotojos, teises bei teisėtus interesus. Pažymėtina ir tai, kad situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad ginčo šalių vartojimo kredito sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos vartojimo kredito kainos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, nes tai savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkei vartojimo kredito kainos metinė norma 95,05 proc. yra sąžininga jos atžvilgiu.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esant silpnesnei sutarties šaliai (skolininkei), buvo reikiamai aktyvus, pagrįstai metinių palūkanų sumą vertino kaip neprotingai didelę, todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti. Kadangi nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų apskritai nenumatyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą CPK 435 str. 2 d. pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytais motyvais, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2014-10-21 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.