Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-768-315/2012

Teisėjas T. Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-2-00047-2011-0 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2012 m. rugsėjo 10 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo bausmės atlikimo pradžios be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždrausti bendrauti su nukentėjusiąja L. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir per 4 (keturis) mėnesius atlyginti šiai nukentėjusiajai padarytą 300 (trijų šimtų) Lt turtinę žalą.

V. A. iš kaltinimo, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Priteista iš V. A. L. S. naudai 300 Lt turtinei žalai atlyginti ir 700 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 3 d. apie 16 val. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) priėjęs prie nukentėjusiosios L. S., tyčia sugrėbė abejomis rankomis už gerklės ir pastūmė ją į medinę tvorą, dėl ko L. S. atsitrenkė nugara į tvorą, sukniubo, po to dešinės rankos kumščiu tris kartus iš viršaus sudavė šiai nukentėjusiajai į galvos sritį, laikydamas šlepetę dešinėje rankoje, šlepete sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į galvos sritį, tuo sukėlė jai fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė prokuratūros skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokuratūros skundą – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. A. skundo argumentų

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus - vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, pirmos instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (LR BK 140 straipsnio 1 dalis), padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K – 558/2006).

Kolegijos manymu, V. A. kaltė, padarius nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 1 d., pilnai įrodyta byloje esančių įrodymų visuma.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje parodė, kad 2011-05-03 apie 16 val., pagal jos pareiškimą į Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) atvyko aiškintis Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai T. B. ir J. T.. Jie kartu užėjo į S. M. sodybos teritoriją, ji rodė, kur turi būti sklypo riba. Tuo metu prie jų priėjo nuteistasis V. A., minėti pareigūnai prisistatė ir paaiškino, kokiu reikalu atvyko. V. A. priėjo prie jos ir rankom sugriebė už gerklės, stipriai suspaudė bei pastūmė link medinės tvoros. Ji trenkėsi nugara į tvorą, pajuto skausmą, sukniubo, o nuteistasis jai rankos kumščiu 3 kartus trenkė į iš viršaus į galvos sritį, po to nusiavė šlepetę ir dešine ranka sudavė dar apie 3 smūgius į galvos sritį. Dėl tokių V. A. veiksmų ji patyrė stiprų fizinį skausmą ir buvo sukrėsta. Nukentėjusioji parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. L. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos privataus kaltinimo tvarka nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Jos nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai J. T. ir T. B..

L. S. sužalojimo faktas patvirtintas išrašu iš L. S. medicininių dokumentų, kuriuose nurodyta, kad nukentėjusioji 2011-05-13 kreipėsi į bendrosios praktikos gydytoją, skundėsi galvos skausmais ir svaigimu, nurodė, jog ją užpuolė kaimynas. L. S. buvo atlikti tyrimai bei paskirtas gydymas.

V. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad prieš L. S. teko panaudoti fizinę jėgą, tačiau nesukeliant jai fizinio skausmo, atimant batelį iš jos rankų, o ją pačią išvesdinti iš savo teritorijos, t.y. už vartų, o tai patvirtino ir liudininkai T. B. bei J. T.. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Kaip minėta aukščiau, liudininkai T. B. bei J. T. patvirtino nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. Tiek T. B., tiek J. T. parodė, kad dirba Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje. 2011-05-03 vyko į įvykio vietą pagal L. S. pareiškimą. Nukentėjusioji juos lydėjo per S. M. žemės sklypą, kuomet prie jų priėjo nuteistasis, pradėjo varyti iš sklypo, grasino paleisti šunį. Vėliau V. A. keikė juos necenzūriniais žodžiais, buvo agresyviais nusiteikęs, sugriebė nukentėjusiąją už kaklo ir pastūmė link medinės tvoros. L. S. atsitrenkė į medinę tvorą ir sukniubo, tuomet nuteistasis sudavė jai 3 smūgius į galvos sritį bei apie 3 smūgius šlepete. Įsikišus tarp jų liudytojui J. T., pastarasis atstūmė nuteistąjį nuo L. S., o ji pabėgo į savo sklypą.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių L. S. būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį A. S., jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Įvertinus minėtas aplinkybes, apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymai pagrįstai pripažinti patikimais, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl V. A. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovo, paslaugoms apmokėti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo priteisti iš L. S. 2000 Lt advokato išlaidoms. Kadangi V. A. apeliacinis skundas atmestinas, nėra pagrindo priteisti jo naudai iš L. S. 2000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje, kurioje V. A. buvo išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsakomybė numatyta tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šio straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tas, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-216/2007).

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, mano, jog prokurorės skundo argumentas, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra kiti asmenys, taigi tokia vieta pripažintina ir privati namų valda, privataus namo kiemas, jeigu jame tuo metu yra kitų asmenų, todėl sklypas pripažintinas viešąja vieta, yra niekuo nepagrįstas. Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas įvyko žemės sklype, priklausančiame V. A. uošvei S. M.. Minėtas sklypas yra aptvertas tvora, į kurį negali patekti bet kuris asmuo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje vieša vieta suprantama, kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę, t.y. gali lankytis bet kurie kiti asmenys. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, kad V. A. neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, jo veiksmai buvo nukreipti į L. S. pašalinimą iš S. M. žemės sklypo. Nesant visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra ir pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. A. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.