- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2S-314-613/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04515-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Giedrė Seselskytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, SEB bankas
- Kategorijos
- 3.4.2.11.1.1Pateikus teismui fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1943-998/2021 pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi R. V. iškelta fizinio asmens bankroto byla, bankroto administratore paskirta viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Nacionalinis teisės centras.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi patikslino R. V. kreditorius ir jų finansinius reikalavimus: Valstybinė mokesčių inspekcija – 17 127,43 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba – 866,91 Eur, AB SEB bankas – 24 754,16 Eur, antstolė B. T. – 210,00 Eur.
Šalies argumentai
5. 2021 m. sausio 18 d. bankroto administratorė pateikė teismui prašymą priimti nutartį baigti fizinio asmens R. V. bankroto bylą. Prie prašymo pateikė plano įgyvendinimo aktą, kuriame nurodyta, jog nepatenkinti kreditiniai reikalavimai yra: Valstybinė mokesčių inspekcija – 16 444,37 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba – 846,84 Eur, AB SEB bankas – 24 116,13 Eur, antstolė B. T. – 204,18 Eur, iš viso – 41 611,52 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. sausio 20 d. nutartimi užbaigė R. V. bankroto bylą ir nurašė likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus.
7. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius, kreditorių susirinkimo pirmininkė AB SEB bankas ir bankrutuojantis asmuo pasirašė mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą, kuriame konstatavo R. V. bankroto procedūros metu atliktus mokumo atkūrimo plano numatytus įsipareigojimus.
8. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinės prielaidos priimti nutartį baigti fizinių asmenų bankroto bylą. Įvykdžius mokumo atkūrimo plane nustatytus įsipareigojimus, manytina, kad fizinių asmenų bankroto tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą – pasiektas.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Fizinio asmens R. V. mokumo atkūrimo planas nėra įvykdytas, neatlikti visi plane numatyti mokėjimai, nerealizuotas bankrutuojančiam asmeniui priklausantis turtas, neatlikti visi bankroto administratoriui FABĮ priskirtini veiksmai.
9.2. Bankrutuojantis asmuo netinkamai bankroto proceso metu vykdė fizinio asmens pareigas, nurodytas FABĮ 16 straipsnyje.
9.3. Pažymėjo, kad bankrutuojančio fizinio asmens parengtas mokumo atkūrimo planas turi būti privalomai vykdomas, o nesant galimybių įvykdyti jame nustatytas sąlygas, turi būti keičiamas įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
10. Bankroto administratorė VšĮ Nacionalinis teisės centras atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo kreditoriaus atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Kreditorius nereiškė jokių pastabų bankroto proceso metu, taip pat neturėjo pastabų pateikus plano įgyvendinimo aktą. Kreditoriaus pareikštos pastabos nesavalaikės.
10.2. Pažymėjo, kad kreditoriams buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad mokumo atkūrimo plane nurodytos sumos nebuvo išmokėtos dėl bankrutuojančio asmens ligos ir dėl šalyje paskelbto visuotinio karantino.
10.3. Bankroto administratorė patvirtina, kad nereikalauja trūkstamos sumos administravimo išlaidoms padengti.
10.4. Teigia, kad vien ta aplinkybė, kad buvo patikslintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nepakeitė plano vykdymo esmės. Visi kreditiniai reikalavimai buvo tenkinami įstatyme nustatyta tvarka ir nė vienas kreditorius dėl to pastabų neturėjo.
10.5. Pažymėjo, kad 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra parduota, bankrutuojantis asmuo jos nebevaldo.
10.6. Taip pat pažymėjo, kas bankroto administratorė intensyviai vykdė bankrutuojančios asmens turto – 1/2 dalies valties ir katerio, paieškas, užklausė praktiškai visus Lietuvos Respublikos uostus, kreipėsi į policiją, tačiau šio turto rasti nepavyko. Buvo išnaudotos visos priemonės, siekiant surasti turtą, tačiau nenustatyta, kad jis apskritai tebėra išlikęs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
12. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė (CPK 338 straipsnis).
13. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo baigta bankrutuojančio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Suinteresuoto asmens (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad bankrutuojančio asmens nemokumo atkūrimo planas nėra įvykdytas, neatlikti visi plane numatyti mokėjimai, nerealizuotas bankrutuojančiam asmeniui priklausantis turtas, neatlikti visi bankroto administratoriui FABĮ priskirtini veiksmai. Kreditorės nuomone, bankrutuojančio fizinio asmens parengtas mokumo atkūrimo planas turi būti privalomai vykdomas, o nesant galimybių įvykdyti jame nustatytas sąlygas, turi būti keičiamas įstatymo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės tvirtinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akto.
Dėl naujų įrodymų
15. Bankroto administratorė pateikė bankrutuojančio asmens turto paieškas patvirtinančius dokumentus – paklausimus Lietuvos Respublikos uostams dėl valties ir katerio laikymo, atsakymus į paklausimus ir pareiškimą dėl svetimo turto pagrobimo bei nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pateiktais rašytiniais įrodymais siekia pagrįsti teiginius, kad išnaudojo visas galimybes surasti bankrutuojančiam asmeniui priklausantį turtą, tačiau nepavyko nustatyti, kad jis apskritai tebėra išlikęs.
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).
17. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos užbaigimo bankroto administratorei nekilo būtinybė teikti šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismui, nes kreditoriai nereiškė prieštaravimų dėl plano įgyvendinimo akto ir pan. Kreditoriui nesutinkant su fizinio asmens bankroto bylos užbaigimu ir plano įgyvendinimo akte nurodytomis aplinkybėmis, bankroto administratorei kilo būtinybė teikti įrodymus, paneigiančius kreditorės aplinkybes, kuriomis grindžia savo nesutikimą. Atsižvelgiant į tai, kad naujai prašomi pridėti įrodymai turės įtakos sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos užbaigimo, siekiant jį išnagrinėti visapusiškai ir išsamiai, priimtini ir vertinti naujai pateikti įrodymai.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir atskirojo skundo
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi R. V. iškelta fizinio asmens bankroto byla, bankroto administratore paskirta VšĮ Nacionalinis teisės centras. 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio asmens R. V. mokumo atkūrimo planas. Minėtame plane buvo nurodytas bankrutuojančio asmens turimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, jo pardavimo tvarka, nurodytas gautų lėšų paskirstymas, administravimo išlaidoms skirtina suma, mokumo atkūrimo plano laikotarpis. Bankroto įvykdymo trukmė numatyta 36 mėnesiai, tai yra iki 2020 m. lapkričio 16 d.
19. Klaipėdos apylinkės teisme 2021 m. sausio 18 d. gautas bankroto administratorės prašymas užbaigti fizinio asmens R. V. bankroto bylą. Bankroto administratorė taip pat pateikė plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašė bankrutuojantis asmuo, bankroto administratorė ir kreditorių susirinkimo pirmininkė AB SEB banko įgaliotas atstovas, ir įrodymus, patvirtinančius plano įgyvendinimo akto išsiuntimą kreditoriams. Pastabų dėl plano įgyvendinimo akto kreditoriai nepareiškė.
20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bankroto administratorius, kreditorių susirinkimo pirmininkė AB SEB bankas ir bankrutuojantis asmuo pasirašė mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą, kuriame konstatavo R. V. bankroto procedūros metu atliktus mokumo atkūrimo plano numatytus įsipareigojimus, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinės prielaidos priimti nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą, nes, įvykdžius mokumo atkūrimo plane nustatytus įsipareigojimus, fizinių asmenų bankroto tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą – pasiektas (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 2 dalis).
21. Apeliantė (kreditorė) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nutarė užbaigti bankrutuojančio asmens R. V. bankroto bylą ir nurašė likusius nepatenkintus kreditorių reikalavimus. Apeliantė nurodo, kad fizinio asmens R. V. mokumo atkūrimo planas nėra įvykdytas, neatlikti visi plane numatyti mokėjimai, nerealizuotas bankrutuojančiam asmeniui priklausantis turtas, neatlikti visi bankroto administratoriui FABĮ priskirtini veiksmai.
Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
22. Teismo procesinis sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimo reglamentuojančių teisės normų, o apeliantė be pakankamo pagrindo atskirajame skunde tvirtina, jog skundžiama nutartis nėra pagrįsta byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde nenurodo nė vieno argumento, pagrindžiančio pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą. Taip pat nenurodo, kokias materialinės ir (ar) procesinės teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pasisakytina dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo.
24. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnyje nustatytas fizinių asmenų bankroto tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugomas asmens orumas, o kreditoriams suteikiama galimybė atgauti bent dalį skolų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016, yra išaiškinta, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Teismo patvirtintas mokumo atkūrimo plano projektas tampa mokumo atkūrimo planu ir taip užbaigiama ši proceso stadija. Tolesnė stadija yra mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas, jai pasibaigus yra pabaigiamas ir fizinio asmens bankroto procesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015 yra išaiškinęs, kad fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios būtų aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas.
Žemesnės instancijos teismas
26. FABĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. Jeigu bent vienas iš šioje dalyje nurodytų asmenų atsisako pasirašyti plano įgyvendinimo aktą, surašomas akto nepasirašymo protokolas, kuriame nurodomos nepasirašymo priežastys, ir teikiamas teismui kartu su plano įgyvendinimo aktu. Teismas, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 30 straipsnio 2 dalis).
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjau atveju nėra ginčo dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad mokumo atkūrimo plano laikotarpis baigėsi, atlikus paskutinį plane nustatytą mokėjimą, bankroto administratorius parengė plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašė fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą pateikė teismui, teismas priėmė nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktines aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju yra teisinės prielaidos priimti nutartį baigti fizinių asmenų bankroto bylą, tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
28. Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planas nėra įvykdytas, neatlikti visi plane numatyti mokėjimai, nerealizuotas bankrutuojančiam asmeniui priklausantis turtas. Priešingai, nei teigia apeliantė, bankroto administratorė nurodo, kad mokumo atkūrimo plane numatyta dalis mokėjimų neatlikta dėl bankrutuojančio asmens ligos ir šalyje paskelbto visuotinio karantino. Pateikė įrodymus, kad nagrinėjamu atveju yra išnaudotos visos galimybės surasti bankrutuojančio asmens turtą, tačiau nėra nustatyta, kad toks turtas iš viso yra išlikęs. Taip pat pažymėjo, kad apeliantė iki teismo nutarties baigti bankroto bylą jokių pastabų dėl plano įgyvendinimo akto nereiškė.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl fizinio asmens bankroto proceso pabaigos pagal FABĮ 30 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodė, kad pagal FABĮ 8 straipsnio 1 dalį fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui mokumo atkūrimo plano projektą. Mokumo atkūrimo plano turinys reglamentuojamas FABĮ 7 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai. Pagal FABĮ 8 straipsnio 2, 3, 6 dalis bankroto administratorius kartu su rašytine išvada pateikia planą kreditorių susirinkimui, o šiam pritarus, planą tvirtina teismas, jeigu nenustato šio straipsnio 7 dalyje išvardytų kliūčių patvirtinti planą. Teismui patvirtinus planą, už jo įgyvendinimą atsako fizinis asmuo ir bankroto administratorius (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis); fizinis asmuo turi tinkamai įgyvendinti plane numatytas priemones ir (ar) vykdyti jame numatytą veiklą (FABĮ 16 straipsnio 12 punktas). Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę reikalauti, kad jų reikalavimai būtų tenkinami plane nustatyta tvarka (FABĮ 24 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-313/2018).
30. Pažymėtina ir tai, kad pagal FABĮ nuostatas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas ir bankroto pabaiga siejami ne vien tik su fizinių asmenų pastangomis įgyvendinti planą ir kaip galima daugiau atsiskaityti su kreditoriais, bet ir su pačių kreditorių aktyviu dalyvavimu bankroto procese (pavyzdžiui, realizuojant nekilnojamąjį / kilnojamąjį turtą). Todėl paskutinio plane nustatyto mokėjimo negalima besąlygiškai sieti nei su paskutine įmoka pagal plane nustatytą grafiką, nei su būtinybe parduoti nekilnojamąjį (kilnojamąjį) turtą, o tikslinga pagal konkrečias aplinkybes įvertinti tiek bankrutuojančių fizinių asmenų, tiek ir kreditorių veiksmus, siekiant bankroto bylos pabaigos. Pabrėžtina, kad visais atvejais, suėjus FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatytam plano įgyvendinimo terminui (ir teismui jo nepratęsus), bankroto byla turi būti baigiama arba bankroto procesas nutraukiamas. Priešingu atveju, bankroto procesui užsitęsus iki neapibrėžto termino (pvz., kaip nagrinėjamoje situacijoje, kai nėra galimybės realizuoti nekilnojamojo turto), nebūtų pasiekti bankrotu keliami tikslai – kaip galima greičiau atkurti fizinio asmens mokumą ir leisti jam grįžti į visavertį gyvenimą – ir netektų prasmės įstatyme įsakmiai įtvirtintas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trejų metų terminas.
31. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, kadangi to daryti neturėjo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, įvertino ir konstatavo turinčias reikšmės bylai aplinkybes, įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus duomenis ir jų pagrindu padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra teisinės prielaidos priimti nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą. Todėl pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, nėra. Tačiau, įvertinęs tai, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę reikalauti, kad jų reikalavimai būtų tenkinami plane nustatyta tvarka (FABĮ 24 straipsnio 1 punktas), o apeliantė teigia, kad mokumo atkūrimo planas nėra įvykdytas, nes neatlikti visi plane numatyti mokėjimai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su mokumo atkūrimo plane numatytų mokėjimų neatlikimu, nerealizuotu turtu, plano įgyvendinimo aktu ir bankroto administratoriaus veiksmų neatlikimu.
32. Apeliantė atskirajame skunde formuluoja reikalavimą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau pagal CPK 327 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų nenustatė ir mano, kad klausimą galima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme pagal byloje esančius ir bankroto administratorės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus naujus įrodymus.
33. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad plano įgyvendinimo aktas, kurio pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė esant teisinei prielaidai priimti nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą, pasirašytas tiek fizinio asmens, tiek bankroto administratoriaus, tiek kreditorių susirinkimo pirmininko. Jokių pastabų, prieštaravimų dėl plano įgyvendinimo akto nebuvo pareikšta, todėl darytina pagrįsta išvada, kad kreditoriai sutiko, kad mokumo atkūrimo planas yra įvykdytas akte nurodytomis sąlygomis.
34. Antra, nors apeliantė (kreditorė) nurodo, kad ne visi mokumo atkūrimo plane numatyti mokėjimai buvo atlikti ir dar 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (23.28-08-1 E) RNA-22447 ir 2020 m. vasario 11 d. raštu Nr. (23.28-08-1 E) RNA-3283 prašė bankroto administratoriaus pateikti išvadas, ar vykdomas mokumo atkūrimo planas, nes nesilaikoma mokumo atkūrimo plane nustatytų mokėjimų, tačiau jokių aktyvių veiksmų, kad būtų nutrauktas bankroto procesas dėl to, kad plane numatytos priemonės neįgyvendinamos, nesiėmė, nors tokią teisę turėjo (FABĮ 10 straipsnio nuostatos). Be to, pažymėtina, kad plano įgyvendinimo akte nurodyta, kad bankrutuojančio fizinio asmens mažesnes pajamas lėmė asmens liga ir šalyje paskelbta ekstremalioji situacija dėl Covid-19 viruso.
35. Trečia, nors apeliantė nurodo, kad nerealizuotas bankrutuojančiam asmeniui priklausantis turtas, tačiau bankroto administratorė pateikė duomenis, kad yra išnaudojusi visas galimybes surasti bankrutuojančiam asmeniui priklausantį kilnojamąjį turtą ir nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad toks turtas būtų išlikęs. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta bankrutuojančio asmens nesąžiningų veiksmų, susijusių su kilnojamojo turto slėpimu, pardavimu, jo perleidimu tretiesiems asmenims, kurie pažeistų kreditorių interesus.
36. Ketvirta, apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju neatlikti visi bankroto administratoriui FABĮ priskirtini veiksmai, tačiau nenurodo, kokie konkrečiai veiksmai neatlikti ir kaip tų veiksmų neatlikimas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus.
37. Penkta, apeliantė taip atskirajame skunde pažymėjo, kad bankroto administratorės pateiktame mokumo plano atkūrimo įgyvendinimo akte gana abstrakčiai aptartas plane nustatytų priemonių įgyvendinimas, nurodyti ne visi mokumo atkūrimo plane nurodyti įsipareigojimai ir fizinių asmenų veiksmai, kurių jie ėmėsi šiems įsipareigojimas įvykdyti, t. y. nenurodyta, kaip bankrutuojantys asmenys įgyvendino plane nurodytas kitas priemones (stengtis susirasti geriau mokamą darbą ir ieškoti papildomų pajamų šaltinių, kad galėtų sumokėti didesnes sumas kreditoriams). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo aspektu sutiktina su bankroto administratorės atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstyta nuomone, kad šis laikotarpis ypatingai sudėtingas dėl karantino, todėl teiginiai dėl geriau mokamo darbo paieškos neatitinka šios dienos realijų. Be to, pažymėtina, kad apeliantės samprotavimai dėl abstraktaus aptarimo plane nustatytų priemonių įgyvendinimo nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui išspręsti.
38. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad neegzistuoja teisinės prielaidos priimti nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą. Visais atvejais, suėjus FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatytam plano įgyvendinimo terminui (ir teismui jo nepratęsus), bankroto byla turi būti baigiama arba bankroto procesas nutraukiamas. Nagrinėjamu atveju dėl bankroto proceso nutraukimo klausimas nebuvo sprendžiamas, dėl to apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį remiantis atskirajame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.