Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui D. Č., dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams pakeitimo ir atsakovo D. Č. priešieškinį ieškovei R. K., dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo; išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui D. Č. dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams pakeitimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikams priteisimo, bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo.

6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad D. Č. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną G. Č. ir A. Č. gyvenamąją vietą su tėvu – pagrįstas ir atitinkantis nepilnamečių vaikų interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

13. Atkreipė dėmesį, jog po ieškovės kreipimosi į teismą, atsakovas pradėjo atvirai grasinti, kad atims iš ieškovės vaikus. Teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie ieškovės naudotą smurtą vaikų atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas dėl ieškovės mesto telefono nutrauktas. Nurodo, kad 2018 m. spalio 3 d. nesusivaldė, stumtelėjo dukrą už kaklo, mergaitė atsitrenkė į stalo kampą. Ieškovė apgailestauja ir gailisi dėl tokio savo elgesio. Sukelti žalos ar nuskriausti dukros nenorėjo, ieškovės tyčios nebuvo.

14. Ieškovės nepilnamečiams vaikams G. ir A. Č. nustatytas pirmas grėsmės vaikui lygis. Šis lygis nustatomas kai nėra pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Jeigu nustatomas pirmas grėsmės vaikui lygis, šeimai teikiama savivaldybėse dirbančio atvejo vadybininko koordinuojama pagalba, bet vaikas nėra paimamas iš tėvų ar globėjų. Teigia, kad nenustačius pavojaus vaikų saugumui, sveikatai ar gyvybei, vaikai neturėjo būti paimami iš ieškovės. Ieškovei kyla abejonių ar pagrįstai Vaiko perdavimo vaiko atstovams pagal įstatymą aktais, vaikai buvo perduoti atsakovui laikinai. Nurodo, kad vaikai turi teisę augti savo šeimoje (šiuo atveju su savo motina, su kuria nustatyta gyvenamoji vieta), nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų.

15. Pažymi, kad ieškovės namuose 2018 m. spalio 26 d. lankėsi Socialinės paramos centro darbuotoja Ž. S., kuri įvertino ieškovės pažangą, kad namuose yra tvarkinga. Ieškovė vykdo ir toliau ketina vykdyti jai nustatytus įsipareigojimus: lanko pozityvios tėvystės įgūdžių lavinimo užsiėmimus, psichologės J. P. konsultacijas, bendrauja su socialine darbuotoja.

16. Teigia, kad nutartyje nėra pateiktą jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu D. Č. iki teismo sprendimo geriausiai atitiks vaikų interesus. Atkreipė dėmesį, kad prašymo padavimo momentu vaikai G. Č. ir A. Č. yra laikinoje atsakovo priežiūroje, taigi vaikams esant pas atsakovą nėra būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ieškinio ir priešieškinio reikalavimai, įskaitant ir dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turėtų būti sprendžiami tik ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir bylą išnagrinėjus iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujai pateiktų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų priėmimo

18. Apeliantė dvi dienos iki paskirto rašytinio teismo posėdžio pateikė papildomus paaiškinimus, bei pridėjo rašytinius įrodymus: 2018 m gruodžio 21 d. nuosprendį, kuriuo ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl mažametės dukros sveikatos sutrikdymo; 2018 m. gruodžio 18 d. diplomą patvirtinantį, kad apeliantė sėkmingai pabaigė Vilniaus Arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko namų organizuotus Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo programą.

19. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).

20. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad toks procesinis šalies elgesys pateisinamas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant civilinio proceso principų laikymąsi, byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014).

21. Šiuo atveju apeliantės kartu su paaiškinimu pateikti papildomi rašytiniai įrodymai datuoti vėlesne data nei priimta skundžiama teismo nutartis ir pateiktas atskirasis skundas, tačiau vertinant jų išdavimo datą akivaizdu, jog jie galėjo būti pateikti ir žymiai anksčiau. Nors, iš esmės pateikti įrodymai susiję su nagrinėjamu klausimu, tačiau, kaip minėta, pateikti dvi dienos iki teismo posėdžio, teikiamų dokumentų kopijos nepateiktos atsakovui, dėl ko atsakovas negalėjo pateikti savo pozicijos dėl teikiamų įrodymų reikšmės, kita vertus paaiškėjus naujoms aplinkybėms apeliantei nėra užkertamas kelias reikšti atitinkamus procesinius prašymus pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo išvadai dėl nustatytų išimčių taikymo, todėl pateiktų paaiškinimų ir įrodymų nepriima (CPK 314 straipsnis), ir dėl jų nepasisako.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo

22. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į buvusių sutuoktinių, vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai.

23. Pažymėtina, jog laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų skirtas apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Taigi, pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

25. Taigi, esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos taikymo būtinumo, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais vertino aplinkos, kurioje gyvena nepilnamečiai A. Č. bei G. Č., tinkamumą vaikų fizinei, psichologinei bei socialinei raidai, kol byla bus sprendžiama teisme bei nustatė, kad gyvenimas su motina R. K. šioje proceso stadijoje neatitiktų vaikų interesų, kadangi gyvenamoji aplinka nėra saugi. Šių, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą nuosekliai patvirtina į bylą pateikta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje nurodoma, kad D. Č. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną G. Č. ir A. Č. gyvenamąją vietą su tėvu pagrįstas ir atitinkantis nepilnamečių interesus. Nagrinėjant prašymą nustatyta bei ieškovė neginčija, jog buvo smurto atvejai prieš ieškovės ir atsakovo nepilnametę dukterį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog šiuo metu jos aplinka nėra tinkama ir saugi gyventi nepilnamečiams G. Č. bei A. Č.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu yra laikino pobūdžio ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka.

27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, todėl išsamiau teismo motyvų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

28. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.