Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir atsakovo I. R. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-345-476/2017 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui I. R. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys L. R., antstolė E. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu dėl įrodymų vertinimo bei atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės E. R. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 3307462,98 Eur skolos išieškojimo iš I. R. išieškotojo valstybės naudai pagal 2007-01-04 Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. 14-19-282, išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto dėl 3307462,98 Eur (11420008,17 Lt) skolos. Atsakovas I. R. ir L. R. (duomenys neskelbtini) Raseinių rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką Nr. (duomenys neskelbtini). 2016-10-24 antstolė E. R. kreipėsi į ieškovą su pasiūlymu „Dėl turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo“, kuriame nurodė, kad ieškovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 667 straipsniu per 30 dienų kreiptųsi į teismą dėl I. R. turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su L. R., nustatymo. 2016-10-24 antstolė E. R. priėmė patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) areštuoti L. R. iš UAB „Dilso“ gaunamas pajamas. LITEKO duomenimis 2016-11-02 pareiškimu ieškovas kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą dėl skolininko turto, kuris yra bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, dalies nustatymo. Prašė nustatyti, kad skolininkui I. R. priklauso ½ dalis turto bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, t.y. ½ dalis sutuoktinės L. R. visų gaunamų pajamų iš darbinės, ar intelektinės veiklos, pašalpos bei kitokios išmokos. 2017-02-03 priimta teismo nutartis sustabdyti civilinę bylą Nr. 2VP-13-674/2017 iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-345-476/2017. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovas I. R. ir jo sutuoktinė L. R. 2016-10-14 sudarė povedybinę sutartį ir notarine tvarka ją patvirtino. Šia sutartimi sutuoktiniai I. R. ir L. R. susitarė dėl turto, kurį įgis po minėtos sutarties sudarymo, teisinio režimo. Sutarties 2 punkte numatyta, jog sutuoktiniai šia sutartimi susitaria, kad bet koks turtas, vieno iš sutuoktinio bet kokiu būdu įgytas po šios sutarties sudarymo, jiems gyvenant santuokoje, bus laikomas jo asmenine nuosavybe. Šio turto režimas nustatomas visam turtui, kurį sutuoktiniai įsigys po šios sutarties sudarymo, t. y. bet koks turtas, kiekvieno iš sutuoktinio paveldėtas, gautas kaip dovana, pirktas ar įgytas kitokiu būdu, taps kiekvieno asmenine nuosavybe. Asmenine sutuoktinio nuosavybe taps ir sutuoktinio vardu gautos pajamos, pajamos, gautos iš profesinės ar kitokios veiklos, iš jo asmeninio turto, draudimo išmokos, pensijos, vertybiniai popieriai, piniginiai indėliai, esantys sutuoktinio vardu, kitos pajamos, turtas bei piniginės prievolės“, o povedybinės sutarties 4 punkte sutuoktiniai susitarė, kad „Žemiau išvardintas kilnojamasis turtas, kurį sudarius šią sutartį, įgis savo vardu sutuoktiniai, priklausys asmeninės nuosavybės teise turtą įsigijusiam sutuoktiniui, tame tarpe sutuoktinio pajamos įgytos iš profesinės veiklos, draudimo išmokos, pensijos“. Antstolė E. R. 2016-10-07 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodė, kad I. R. vardu nėra registruotas joks nekilnojamasis turtas ar transporto priemonės, šiuo metu I. R. nedirba. Areštuotose sąskaitose jokio piniginių lėšų judėjimo nėra. Iki 2016-10-07 skolos dengimui buvo pervesta 908,30 Eur.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tam, kad būtų galima pripažinti sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, būtina nustatyti visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016-10-14 povedybinę sutartį argumentuodama tuo, kad atsakovai pažeidė kreditoriaus interesus, nes esant atsakovo I. R. neįvykdytoms prievolėms pagal ieškovės 2007-01-04 priimtą sprendimą Nr. 14-19-282 dėl 3307462,98 Eur (likusi skolos suma 3306554,68 Eur) skolos vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nebus galimybės nukreipti išieškojimo į trečiojo asmens L. R. darbo užmokestį. Teigdama, kad sudarydami sutartį atsakovas ir jo sutuoktinė pablogino skolininko ( atsakovo ) finansinę būklę, bei kreditoriaus galimybę išieškoti skolą. Teismas nustatė, kad ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui I. R. į 3306554,68 Eur. Teismas įvertinęs visumą įrodymų padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas I. R. po ginčijamos vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę arba kitaip pažeidė ieškovės kaip kreditoriaus teises. Teismas sprendė, kad po povedybinės sutarties sudarymo atsakovas I. R. netapo nemokus, nes povedybinė sutartis atsakovų bendrosios jungtinės (asmeninės) nuosavybės teise valdomo turto statuso iki sutarties sudarymo nepakeitė ir atsakovo turtinės padėties nepablogino, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog povedybinėje sutartyje nustatytas būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad nepasisako dėl kitų actio Pauliana sąlygų, nes nepriklausomai nuo jų egzistavimo, nebūtų pagrindo pripažinti povedybinę sutartį negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį.

Teigia, kad kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Apeliantės vertinimu atsižvelgiant į atsakovo finansinę padėtį atsakovo sutuoktinei gaunant pajamas atsirado vienintelė galimybė vykdomą priverstinį išieškojimą nukreipti į atsakovui priklausančią turto dalį, esančią bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Jos kaip kreditorės teisių pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad dėl povedybinės sutarties sudarymo kreditorės reikalavimų tenkinimas užtruks žymiai ilgiau, atsiskaitymas su kreditoriumi nukeliamas neapibrėžtam laikui į ateitį. Atsakovui ir trečiajam asmeniui, žinant, jog yra vykdomas skolos išieškojimas iš atsakovo ir sąmoningai sudarius ginčijamą povedybinę sutartį yra panaikinama ir ta atsiradusi šiuo metu vienintelė galimybė antstolei nukreipti išieškojimo vykdymą į atsakovo, kaip skolininko, dalį bendrame turte ir tokiu būdu tenkinti apeliantės, kaip kreditorės turtinės prievolės vykdymą. Apeliantės vertinimu apeliacinio skundo dalykas bei tuo pačiu šioje byloje aktualus klausimas yra CK 6.66 straipsnio 1 dalies nurodyto atvejo – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – tinkamas aiškinimas bei taikymas. Apeliantės vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė šį kreditoriaus teisių pažeidimo atvejį, konstatuodamas, jog ginčijama sutartimi iš viso nebuvo pažeistos apeliantės teisės.

Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės išdėstytais apeliaciniame skunde argumentais nesutinka. Iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Taip pat atsakovo atsiliepime į ieškinį argumentams, kad ginčijama povedybine sutartimi, atsakovas ir trečiasis asmuo nustatydami turto teisinį režimą po sutarties sudarymo, tai yra nukreipdami povedybinės sutarties veikimą į ateitį, kreditorės, t.y. ieškovės teisėtų interesų nepažeidė. Sutiktina, kad ieškovės argumentai, kad iš esmės sutrukdyta antstolei ateityje vykdyti išieškojimą iš atsakovui priklausančios turto dalies, yra negrįsti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nepakankami konstatuoti išvadoms apie kreditorės interesų pažeidimą, nes kaip pagrįstai teigia atsakovas byloje nėra duomenų, kad ateityje atsakovas negalės dirbti ar kitaip gauti pajamų. Apeliacinės instancijos teisme iš atsakovo gauti papildomi duomenys, pažyma. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju atsakovas nurodė kad teikia pažymą dėl darbo paieškos atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus. Taigi iš teismui pateiktos pažymos iš darbo biržos ( kuri priimtina CPK 314 straipsnis) matyti, kad atsakovas ieško darbo, todėl nėra pagrindo spręsti, kad siekia išvengti prievolės kreditorei, t.y. ieškovei vykdymo. Sutiktina su atsakovu, kad ieškovės prielaida, kad atsakovas niekada negaus jokių pajamų ir ieškovė negalės nukreipti išieškojimo yra visiškai nepagrįsta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas sumažino galimybę ateityje visiškai atsiskaityti su kreditore nepagrista. Apeliacinio teismo vertinimu nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliante, kad povedybinės sutarties sudarymu atsakovas vienareikšmiškai perleido jam priklausančią trečiojo asmens turto dalį, esančią bendrame turte, kuri būtų gaunama kaip pajamos ateityje.

Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) ( CK 3.101 straipsnis). Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis) ( CK 3.102 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutarties sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ieškovė savo neabejotiną ir galiojančią kaip kreditorės teisę kildina iš 2007-01-04 priimto Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo Nr. 14-19-282 dėl skolos išieškojimo iš atsakovo asmeniškai valstybės naudai. Pažymėtina, kad I. R. bei jo sutuoktinės L. R. 2016-10-14 sudaryta povedybinė sutartis, nustačiusi sutuoktinių turto režimą (statusą), be kita ko, kad kiekvieno iš sutuoktinių bet kokiu būdu gaunamos pajamos, taip pat lėšos, patenkančios į kiekvieno iš jų sąskaitas, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, yra pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti vadovaujantis CK 3.100 straipsnio 7 punktu. Byloje ginčo, kad prievolė yra asmeninė nėra. Asmeninės prievolės pobūdis lemia tai, kad atsakovas asmeniškai savo turtu yra atsakingas ieškovei už prisiimtos prievolės įvykdymą. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Sutuoktinė L. R. nėra atsakinga už atsakovo asmeninę prievolę ieškovei. Be to atsakovas I. R. ir L. R. povedybinę sutartį sudarė ieškovei dar net nesikreipus į teismą dėl skolininko, dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tai yra 2016-10-14. Teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti kad atsakovas ir jo sutuoktinė sudarydami povedybinę sutartį buvo nesąžiningi. Be to apeliacinio teismo atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu atveju povedybinė sutartis pagal savo pobūdį yra sandoris, kurį galima sudaryti tik su sutuoktiniu.

Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pasak apeliantę panaikinama atsiradusi ir šiuo metu vienintelė galimybė antstolei nukreipti išieškojimo vykdymą į atsakovo, kaip skolininko, dalį bendrame turte. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad po povedybinės sutarties sudarymo atsakovas I. R. netapo nemokus, povedybinė sutartis atsakovų bendrosios jungtinės (asmeninės) nuosavybės teise valdomo turto statuso iki sutarties sudarymo nepakeitė, atsakovo turtinės padėties nepablogino. Pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog povedybinėje sutartyje nustatytas būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo mokumą ir kreditorės galimybes išieškoti skolą. Vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditorės išieškojimo teisės pagal atsakovo prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Ieškovė ginčija visą 2016-10-14 povedybinę sutartį, tačiau sutiktina, kad neįrodė, kad sutartis pažeidžia ieškovės interesus. Kaip minėta atsakovas sudarydamas ginčijamą sutartį, neperleido turto, nenuslėpė bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, taip pat nenumatė pirmenybės teisės kitiems kreditoriams į skolų išieškojimą, bei nepablogino savo buvusios turtinės padėties nes iki sutarties sudarymo nebeturėjo jokio turto.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo nutartimi, kurioje konstatuota, jog įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tokia sutartis nelaikytina prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įstatymas nedraudžia sudaryti povedybinių sutarčių, esant prasidėjusiam vykdymo procesui.

Apeliantės vertinimu teismas netinkamai taikė kasacinio teismo praktiką, nes rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016, nurodytomis aplinkybėmis, kurios ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teigia, kad minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinių teisių vedybų (povedybine) sutartimi nustatyti sutuoktinių turto režimą (sutarčių laisvės) ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), priimtu iki sutuoktinių povedybinės sutarties sudarymo, nustatytos skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje santykio, kuomet buvo skundžiami antstolio priimti patvarkymai dėl skolos išieškojimo iš skolininko sutuoktinio darbo užmokesčio bei areštuoti lėšas skolininko sutuoktinės vardu atidarytose banko sąskaitose, prieš tai sutuoktiniams jau sudarius povedybinę sutartį ir apie tai pranešus antstoliui, tačiau jam ir toliau vykdant išieškojimą iš nebeegzistuojančios skolininko dalies nebeegzistuojančiame bendrame turte. O šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo ir trečiojo asmens, kaip sutuoktinių, sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu, kuomet išieškojimas vykdymo procese pagal įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria būtų nustatyta atsakovo, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje trečiojo asmens gaunamose pajamose, dar nėra vykdomas, nes tokios teismo nutarties dar nėra priimta ir jos buvimui (egzistavimui) atsakovas užkirto kelią skundžiamos povedybinės sutarties sudarymu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011, 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2012, 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Konkrečiu atveju apeliantės minimos kasacinio teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra visiškai tapačios, tačiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiama dėl vedybų (povedybinės) sutarties teisinių pasekmių vykdymo procese aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl teisės sudaryti vedybų( povedybinę) sutartį vykdymo procese, akcentuojant, kad nėra nuostatų draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį kai vykdymo procese nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko dalis bendrojoje junginėje nuosavybėje. Todėl apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi konkrečiais kasacinio teismo minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016 išaiškinimais. Kaip minėta pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad konkrečiu atveju atsakovas I. R. ir L. R. povedybinę sutartį sudarė ieškovui dar net nesikreipus į teismą dėl skolininko, dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, nes ieškovas tik 2016-11-02 pareiškimu kreipėsi į teismą ir civilinės bylos nagrinėjimas yra sustabdytas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. CPK 178 straipsnis numato ieškovo įrodinėjimo pareigą. Šias teises ir pareigas ieškovas turėjo galimybę įgyvendinti nurodydamas faktines, teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikdamas teismui įrodymus bei dalyvaudamas juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismo padarytas išvadas nėra teisinio pagrindo su jomis nesutikti. Apeliantės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apeliacinio teismo vertinimu nepagrįsti.

Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes, jų analizę, teisinį vertinimą siekdama, kad jos būtų įvertintos kitaip, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau dėl visų apeliantės argumentų plačiau nepasisakytina nes jie neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes teismo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis nes teismas išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra tikslinga jų iš naujo aptarti ir jų kartoti.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Atsižvelgiant į apeliantės, ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė, ieškovė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsisakymo tenkinti ieškinį, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų nurodė, kad atsakovas I. R. patyrė 300,00 Eur išlaidų už advokato teiktą pagalbą parengiant atsiliepimą į ieškinį, tai patvirtina byloje esanti 2017-02-08 teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 11. Nurodė, kad 2017-02-08 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 13. 2017-02-08 “Swedbank” AB mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pinigus sumokėjo L. R.. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad atsakovui I. R. iš ieškovės patirtos 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų nepriteistinos.

Apeliantas, atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nors ieškovės ieškinys buvo atmestas ir priimtas sprendimas jo naudai, tačiau teismas nepriteisė jo turėtų išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į ieškinį, tuo pažeisdamas CPK 98 straipsnio nuostatas. Teismas nepagrįstai vadovavosi vieninteliu motyvu, kad realiai pinigus sumokėjo ne jis, o trečiasis asmuo, nors kasacinio teismo praktikoje, pasisakoma, kad yra pagrindas priteisti byloje dalyvavusiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad jam už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad 2017-02-09 AB Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 244 patvirtina, kad už suteiktas atsakovui teisines paslaugas sumokėjo ne atsakovas kaip proceso šalis, o trečiasis asmuo, kuris teismui prašymo dėl patirtų ir jo sumokėtų advokatui 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų neteikė. Teismui priteisus iš ieškovės apeliantui trečiojo asmens sumokėtas advokatei bylinėjimosi išlaidas už suteiktas teisines paslaugas, būtų pažeistas dispozityvumo principas ir CPK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

CPK 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu qui fact per alium, facit per se, (tas, kas veikia per kitą, veikia pats) laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

Konkrečiu atveju iš 2017 m. vasario 8 d. Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 ir 2017 m. vasario 8 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 13 matyti, kad apeliantas, atsakovas pavedė atstovei – advokatei suruošti atsiliepimą į ieškovės ieškinį dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana) teismui ir sutarė, jog už šias suteiktas teisines paslaugas advokatės honoraro dydis yra 300,00 Eur. 2017-02-09 AB Swedbank mokėjimo nurodymas Nr. 244 patvirtina, kad už šias suteiktas atsakovui teisines paslaugas sumokėjo ne atsakovas. Tačiau pačiame mokėjimo nurodyme yra nurodyta, kad mokama už I. R.. Todėl šie duomenys patvirtina, kad atsakovas pagrįstai laikydamasis CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, pareiškė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Konkrečiu atveju nėra reikšminga, kad ne pats atsakovas, o už jį kitas, trečiasis asmuo, jo sutuoktinė sumokėjo advokatei ir kad ne ji, o pats atsakovas pareiškė prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmosios instancijos teismas, bylą iš esmės išsprendęs atsakovo naudai, turėjo teisinį pagrindą spręsti dėl nurodytų išlaidų priteisimo iš bylą pralaimėjusios šalies ieškovės ir atsakovas turi teisę į patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą nepaisant kokie tarpusavio įsipareigojimai jį sieja su sutuoktine dėl sumokėtos sumos už atstovavimą. Tai, kad advokatei už atsakovui suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme sumokėjo ne pats atsakovas, o kitas, trečiasis asmuo, nebuvo kliūtis pirmosios instancijos teismui vertinti į bylą įstatyme (CPK 98 straipsnio 1 dalis) nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl atsakovui suteiktos mokamos advokato teisinės pagalbos bei spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo. Apeliacinio teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad teismui priteisus iš atsakovui iš ieškovės trečiojo asmens sumokėtas advokatei bylinėjimosi išlaidas už suteiktas teisines paslaugas, būtų pažeistas dispozityvumo principas ir CPK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, nes būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių realiai jis nepatyrė, nepagrįsti.

Pažymėtina, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo yra nepagrįsta, todėl apeliacinis skundas tenkintinas. Tačiau pažymi, kad atsakovo apeliacinis skundas yra pareikštas tik dėl bylinėjimosi išlaidų ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra procesinis prašymas, nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Todėl tikslinga ne pakeisti bet patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad iš ieškovės atsakovui priteistini 300 Eur atstovavimo išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas pareiškė prašymą priteisti 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pateikė duomenis, 2017-04-17 mokėjimo nurodymą, kad sumokėti 150 Eur už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą advokatei. Mokėjimo nurodyme nurodyta, kad už I. R. sumokėjo L. R.. Kaip minėta šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas, pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 150 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų, nepaisant, kad už jį sumokėjo kitas asmuo. Teismas spręsdamas dėl patirtų išlaidų pagrįstumo atsižvelgia į tai, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, kaip minėta priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgusi į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apeliantės, ieškovės atsakovui priteistini 150 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą.

Patikslinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. sprendimą jo rezoliucinėje dalyje nurodant : „Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 18868752 atsakovui I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini). gyv. (duomenys neskelbtini), 300 Eur ( tris šimtus eurų) atstovavimo išlaidų“ .

Priteisti iš apeliantės, ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 18868752 atsakovui I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 150 Eur ( šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.