Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. (T. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš T. M. priteista: nukentėjusiajai L. M. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 8 405,02 Lt turtinei žalai atlyginti, valstybei 31,90 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė smūgius kumščiu ir sunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent:

2009 m. spalio 18 d. apie 15–16 val. (duomenys neskelbtini) esančiame L. M. priklausančiame bute, buitinio konflikto metu kumščiu tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius L. M. į veidą, padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje ir poodines veido kraujosruvas, tai sukėlė nukentėjusiajai L. M. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados labiau pagrįstos prielaidomis, o ne faktais.

Teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes atmesdamas apelianto ir jo gynėjo prašymą skirti ekspertizę teismas parodė išankstinį nusistatymą, iš anksto įvertino įrodymus. Šališko teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas, remiantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Teismas privalėjo tiesiogiai ištirti (balsu perskaityti) ankstesnio teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, nes jų parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tik tokiu atveju teismas, darydamas išvadą dėl traumos atsiradimo mechanizmo, galėjo tinkamai įvertinti liudytojų L. V. bei J. Ž. parodymus. Tačiau teismas liudytojų parodymus ištyrė skubotai ir atmestinai, apsiribojo tik dokumentų išvardijimu. Tuo teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai yra esminis BPK pažeidimas, kuris daro skundžiamą nuosprendį neteisėtą bei nepagrįstą.

Grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, Lietuvos apeliacinis teismas nurodė svarstyti klausimą dėl teismo medicinos (galbūt komisijinės) ekspertizės skyrimo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas apsiribojo tik formaliu apeliacinės instancijos teismo pasiūlymo vykdymu, apklausęs teismo medicinos ekspertą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ekspertas D. Vitkus iš esmės pakartojo savo išvadą ir savo parodymus, duotus ankstesnio teisiamojo posėdžio metu. Tokiu atveju teismas privalėjo nuosprendyje nurodyti, kokios naujos aplinkybės paaiškėjo, kuriomis remdamasis teismas iš esmės pakeitė savo išvadą. Eksperto išvada ir eksperto parodymai buvo vertinami tik vienu aspektu: ar galėjo nukentėjusioji L. M. nuo 2009 m. spalio 18 d. suduoto smūgio patirti išvadoje aprašytus sužalojimus. Tokia teismo pozicija neatitinka teismo pareigos būti nešališkam nagrinėjant bylą ir tiriant įrodymus. Apelianto nuomone, apklausiant ekspertą teismo pareiga buvo nustatyti sužalojimų atsiradimo laiką, būdą bei mechanizmą, nes, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas ekspertizės skyrimą siejo ne su sužalojimo masto ar nukentėjusiosios būsenos po sužalojimo patikrinimu, bet su tikro sužalojimo laiko nustatymu.

Analizuojant eksperto parodymus galima daryti loginę išvadą, jog vena trūko kairiajame (ne smūgio pusėje) didžiajame pusrutulyje, ji galėjo trūkti nuo nestipraus smūgio, t. y. būti trauminio poveikio kilmės, tikslaus traumos gavimo laiko nustatyti negalima (nuo 2 iki 10 dienų, priklausomai nuo smūgio stiprumo).

Akivaizdu, kad galvos trauma galėjo atsirasti ne tik dėl smūgio poveikio, bet ir nugriūnant. Teismas nenorėjo išgirsti apelianto aiškinimų ir liudytojų parodymų, jog L. M. rasta gulinti ant grindų, nes tą dieną jie abu stipriai išgėrė, nukentėjusioji kartu su alkoholiu vartojo vaistus nuo skausmo. Apelianto nuomone, būtent griūdama L. M. gavo galvos traumą, o ne nuo suduoto smūgio.

Po eksperto išvados kilo dar du klausimai, ar galėjo trūkti vena: 1) kairiajame didžiajame pusrutulyje nuo į dešinį žandą suduoto smūgio; 2) nuo kritimo ir galvos atsitrenkimo į kietą paviršių. Apelianto nuomone, tik kompleksinės teismo medicinos ekspertizės metu galima atsakyti į visus klausimus, susijusius su traumos atsiradimo aplinkybėmis, laiku bei mechanizmu.

Apeliantui neaišku, ar baudžiamojo proceso prasme jo prašymas dėl ekspertizės skyrimo atmestas, ar liko neišnagrinėtas.

Be to, teismas neteisingai kvalifikavo veiką. Nuteistasis T. M. apeliaciniame skunde analizuoja BK 248 straipsnyje įvardytų artimųjų giminaičių, šeimos narių sąvokas, sutuoktinių teisinę padėtį vertina remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.7 straipsnio 2 dalies, 3.73 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas, sugriežtindamas bausmę už šeimos narių sunkų sveikatos sutrikdymą, turėjo omenyje, kad kaltininkas, suvokdamas nukentėjusįjį esant vieną iš BK 248 straipsnyje įvardintų asmenų, ne tik sunkiai jį sužaloja (tiesiogine ar netiesiogine tyčia), bet ir nori sunkiai sužaloti būtent tokį asmenį (tiesiogine tyčia).

Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas su L. M. kartu nebegyveno, nevedė bendro ūkio, materialiai nepadėjo vienas kitam, neturėjo bendrų interesų. Jis atvažiuoja į Kintų miestelį tik dėl anūko ir pažvejoti. Jeigu jis ir padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nors neprisimena L. M. mušęs, tai jokiu būdu neturėjo tyčios sunkiai sužaloti jos kaip sutuoktinės. Dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, veika turi būti perkvalifikuota į BK 135 straipsnio l dalį.

Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į nusikaltimo padarymo kaltės rūšį, apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Nukentėjusioji niekur nedirbo, visiškai nesidomėjo alternatyviais pomėgiais, galėjo numatyti alkoholio vartojimo žalingas pasekmes, nesiekė pakeisti tokio gyvenimo būdo, išprovokavo konfliktą, jos rizikingas elgesys leido pasekmėms atsirasti. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji atleido apeliantui, norėjo susitaikyti, jis jai padėdavo materialiai pirkdamas vaistus, gailisi dėl to, kas atsitiko. Jis neginčija esminių bylos aplinkybių, tik negalėjo prisiminti įvykio detalių.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Teismas nepateikė šios aplinkybės analizės, nuosprendyje nemotyvavo savo išvados. Bausmės paskyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų netinkamas pritaikymas lėmė, kad priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas privalėjo atsižvelgti ne tik į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, bet ir į nukentėjusiosios rizikingų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala, faktorių (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis).

Priteisdamas neturtinę žalą, teismas pažeidė BPK normas dėl įrodinėjimo naštos. Reikalaudama atlyginti neturtinę žalą, būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti, jog tokia žala atsirado, ir jos dydį. Nukentėjusioji L. M. niekada neminėjo, kad sumažėjo jos bendravimo galimybės. Ji ir toliau vartoja alkoholį, niekur nedirba. Kita vertus, ji pripažino, jog apeliantas teikia jai materialinę paramą, padeda nusipirkti vaistų, sutinka sumokėti jos tolimesnes gydymosi išlaidas. Apelianto nuomone, neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas.

Nuteistasis T. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, T. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką, paskyrė teisingą bausmę.

Dėl BPK 276 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir teismo šališkumo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

BPK 276 straipsnio 5 dalyje numatyta, kai ankstesnis teismo nuosprendis ar nutartis panaikinti ar kitais atvejais, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinai apklausai gali būti nekviečiami, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, balsu perskaitomi, jeigu nagrinėjimo teisme dalyviai su tuo sutinka ir nepageidauja, kad liudytojai ir nukentėjusieji būtų pakartotinai apklausti.

2012 m. sausio 17 d. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje byla pradėta nagrinėti iš naujo (3 t., 65 b. l.). Vadovaujantis minėta įstatymo nuostata, buvo perskaityti ankstesniuose teismo posėdžiuose apklaustų asmenų parodymai.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog proceso dalyviai nepareiškė prašymų, kad anksčiau apklausti asmenys būtų pakartotinai kviečiami ir apklausiami. Apeliantas bei nukentėjusioji sutiko, jog byla būtų nagrinėjama iš naujo be liudytojų. Teisiamojo posėdžio protokolas įrodo (3 t., 67 b. l.), kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau duoti parodymai buvo perskaityti, o ne tik išvardinti, juos skaitant apeliantas ir nukentėjusioji atsakinėjo į teisėjo klausimus. Taigi tirdamas ankstesnio teisiamojo posėdžio metu apklaustų proceso dalyvių parodymus teismas nepažeidė BPK reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pademonstravo išankstinę šališką nuomonę dėl apelianto kaltės, atmesdamas jo ir gynėjo prašymą skirti ekspertizę.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-393/2010, 2K-246/2011 ir kt.).

Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl T. M. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

Byloje nėra duomenų, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismo teisėjas dėl aptartų priežasčių negalėjo dalyvauti procese.

Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjant šią bylą nebuvo pareikšta nušalinimo teisėjui, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Iš 2012 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog T. M. gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą skirti ekspertizę (3 t., 79–81 b. l.) siekiant nustatyti, ar negalėjo nukentėjusiajai kraujas išsilieti dėl kitų priežasčių (insulto, griuvimo).

Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas tokio prašymo byloje nepateikė, nors skunde nurodo priešingai. Jis tik išsakė savo nuomonę dėl gynėjo prašymo, t. y. teisėjui paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl gynėjo prašymo, nuteistasis T. M. pasakė, jog tikslinga skirti ekspertizę.

Teismas nematė priežasties skirti teismo medicinos ekspertizę, kadangi gynėjo prašomos išsiaiškinti aplinkybės nustatytos, teismo posėdyje išklausius teismo medicinos ekspertą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados Nr. G 2017/09 (03) pagrįstumu (1 t., 24–25 b. l.), todėl prašymo skirti ekspertizę atmetimo nelaiko pirmosios instancijos teismo šališkumu. Išsamiau dėl specialisto išvados bus pasisakyta kitoje nutarties dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepažeidė apeliaciniame skunde minimų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Dėl atsisakymo skirti teismo medicinos ekspertizę

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog atmesdamas prašymą skirti ekspertizę teismas tik formaliai įvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartį, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Su tokiu skundo argumentu negalima sutikti.

Minėtoje nutartyje, siekiant nustatyti tikrąjį nukentėjusiosios L. M. sužalojimų padarymo laiką, pasisakyta tik dėl galimybės svarstyti klausimą dėl teismo medicinos (galbūt komisijinės) ekspertizės paskyrimo.

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas apsvarstė šį klausimą ir dar kartą apklausė teismo medicinos ekspertą D. Vitkų. Apklausus teismo medicinos ekspertą, pašalintos visos abejonės dėl L. M. sužalojimo padarymo laiko, todėl nebuvo reikalo skirti ekspertizės.

Kita vertus, ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos eksperto D. Vitkaus parodymai, jį du kartus apklausus Klaipėdos apygardos teisme (1 t., 197–199 b. l.; 3 t., 80 b. l.), nėra prieštaringi, taip pat jie neprieštarauja jau minėtai specialisto išvadai Nr. G 2017/09 (03). Nesant prieštaravimų, teismas neturėjo jokio pagrindo skirti ekspertizę.

Apeliantas skunde nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad ekspertas D. Vitkus pirmosios instancijos teisme pakartojo savo ankstesnius parodymus, teismas privalėjo nurodyti, kokios naujos aplinkybės paaiškėjo, kuriomis remdamasis teismas iš esmės pakeitė savo išvadą.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmę teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK reikalauja, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėdamas bylą pirmą kartą teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tinkamai neįvertino išnagrinėtų bylos aplinkybių visumos, įvertino ne visus bylos duomenis apie galimai būtent kaltinime nurodytą dieną T. M. suduotus žmonai smūgius ir įvertino tik dalį teisiamajame posėdyje dalyvavusio eksperto paaiškinimų (3 t., 36–45 b. l.).

Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismo teisėjas savo vidinį įsitikinimą rėmė ištirtų aplinkybių visuma, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis, tiek teisinančius, tiek kaltinančius T. M., apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąją, dar kartą iškvietė ekspertą ir padarė išvadą, jog T. M. 2009 m. spalio 18 d. buitinio konflikto metu kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius L. M. į veidą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Atkreipiamas dėmesys, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokią išvadą ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų visetas patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis sužalojimus savo žmonai L. M. padarė T. M.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad tik paskyrus ekspertizę buvo galima nustatyti sužalojimų atsiradimo laiką, būdą bei mechanizmą.

Specialisto išvados Nr. G 2017/09 (03) duomenys (1 t., 24–25 b. l.) rodo, jog L. M. patyrė galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje ir poodinėmis veido kraujosruvomis. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2009 m. spalio 18 d. po pietų, sumušus galvą bukais daiktais, tikriausiai suduodant kumščiais. L. M. patirtos poodinės veido kraujosruvos nebūdingos griuvimui, atsitrenkiant į krosnį. Šios veido kraujosruvos taip pat nebūdingos metalinio žarsteklio smūgiams – mušant žarstekliu turėtų atsirasti žaizdos bei odos nubrozdinimai. L. M. galva sužalota keliais smūgiais. Iš pateiktų medicininių dokumentų įrašų negalima spręsti apie smūgių skaičių bei eiliškumą, nes jie aprašyti labai lakoniškai.

Šią išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas D. Vitkus teisme patvirtino, kad L. M. nustatyti veido sužalojimai nebūdingi griuvimui, ji sužalota keliais smūgiais, ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais. Ekspertas paaiškino, jog neurochirurgų L. M. konstatuotas kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, kaip poūmė hematoma, yra senesnė nei 2 parų, bet ne senesnė nei 14 parų. Hematoma veide išnyksta greičiau, po 9–10 dienų jos jau nesimato. Mėlynės išryškėja per parą, o po 10 dienų jau turėjo būti išnykusios.

Apklaustas antrą kartą teisme, teismo medicinos ekspertas dar kartą patvirtino, kad buvo ne mažiau kaip du trauminiai poveikiai, kurie padaryti vienu ir tuo pačiu metu. Tai, jog spalio 28 d. nustatyta diagnozė – poūmė subdurinė hematoma, rodo, kad sužalojimai padaryti aptariamo įvykio metu.

Pagal specialisto išvadą Nr. G 2017/09 (03) ir teismo medicinos eksperto D. Vitkaus paaiškinimus visi sužalojimai L. M. galėjo būti padaryti 2009 m. spalio 18 d. ir jie padaryti suduodant smūgius kumščiais.

Ši specialisto išvada byloje nepaneigta, ji patvirtina nusikalstamos veikos padarymo laiką ir nukentėjusiajai L. M. padarytų sužalojimų mechanizmą.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. M. ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais sumušta 2009 m. spalio 18 d., neprieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms bei byloje esantiems įrodymams.

Kita vertus, specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai nėra vienintelis nuteistojo T. M. kaltės įrodymas. Jo kaltę įrodo nukentėjusiosios, liudytojų S. S. (S. S.), J. Ž., L. V., S. S., iš dalies paties nuteistojo parodymai, kurie apeliaciniame skunde neginčijami.

Šių asmenų parodymai patvirtina teismo išvadą, kad T. M. 2009 m. spalio 18 d. sumušė savo žmoną L. M.

Liudytojų A. M. ir K. G. parodymai teisme, jog L. M. rado gulinčią ant grindų, nepaneigia specialisto išvados Nr. G 2017/09 (03) duomenų ir eksperto paaiškinimų, kad pagal padarytų sužalojimų lokalizaciją L. M. negalėjo būti sužalota nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis (nuo kritimo ir galvos atsitrenkimo į kietą paviršių).

Nuteistasis skunde abejoja, ar galėjo trūkti vena kairiajame didžiajame pusrutulyje nuo į dešinį žandą suduoto smūgio.

Šią nuteistojo abejonę teisme paneigė teismo medicinos ekspertas D. Vitkus patvirtinęs, jog vena trūko kairiajame didžiajame pusrutulyje, t. y. ne sumušimo, smūgio sudavimo, bet priešingoje pusėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, leidusius T. M. pripažinti kaltu dėl žmonos L. M. sužalojimo.

Dėl veikos kvalifikavimo

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

BK 248 straipsnio 2 dalis nustato, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama aplinkybė tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvus šeiminius santykius.

Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai (CK 3.7 straipsnio 2 dalis). Byloje esanti santuokos sudarymo akto įrašo Nr. 1636 kopija įrodo, jog 1990 m. rugsėjo 12 d. nuteistasis ir nukentėjusioji susituokė (1 t., 137 b. l.). Jų santuoka iki šiol nenutraukta.

Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 61–62 b. l.) ir Šilutės rajono apylinkės teisme apeliantas pripažino, kad nukentėjusioji yra jo žmona, gyvena kartu. Darbo dienomis jis gyvena K., o savaitgaliais ir šventinėmis dienomis grįžta į K. Visą atlyginimą atiduoda žmonai. Tiesa, buvo laikas, kai jis gyveno su kita moterimi, tačiau vėliau grįžo pas žmoną.

Nuteistojo parodymus, jog jis dažnai atvažiuodavo pas žmoną, pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojai S. S., J. Ž. ir L. V.

Būtina atkreipti dėmesį, kad apeliantas ėmė neigti bendrą gyvenimą su žmona, tik pakeitus kaltinimą į sunkesnį. Nežiūrint į tai, ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamuosiuose posėdžiuose jis L. M. visada vadino savo žmona arba sutuoktine.

Nukentėjusiosios L. M. parodymai apie ją ir jos vyrą siejančius ryšius yra nuoseklūs.

Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 8–9, 12 b. l.) bei pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodė, jog nuo 1995 m. T. M. gyveno su kita moterimi, tačiau jai žuvus nuo 2002 m. vėl pradėjo pas ją važinėti. T. M. pas ją ir vaikus grįžta savaitgaliais bei švenčių dienomis, duoda jai pinigų.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme taip pat neneigė finansiškai padėdavęs ne tik savo dukrai, bet ir L. M..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, jei nukentėjusiosios ir nuteistojo nesietų šeiminiai santykiai, būtų nelogiška, jog apeliantas materialiai remtų girtaujančią L. M..

Išdėstyti argumentai patvirtina teismo nustatytą aplinkybę įvykio metu tarp T. M. ir L. M. buvus šeiminius santykius.

Dėl to teismas teisingai kvalifikavo T. M. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes jis sunkiai sužalojo savo žmoną, t. y. šeimos narį.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad T. M. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis); pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija tokią aplinkybę motyvuodamas, kad teismas nepateikė šios aplinkybės analizės ir motyvų, jog girtumo laipsnis turėjo įtakos nusikaltimui padaryti.

Teisėjų kolegija tokį skundo motyvą atmeta kaip nepagrįstą.

Byloje paties nuteistojo T. M., nukentėjusiosios L. M. ir liudytojo S. S. parodymais nustatyta, kad nusikaltimo išvakarėse jie visi kartu girtavo. Kitą dieną nuteistasis su nukentėjusiąja dar išgėrė 0,5 l butelį degtinės.

Beje, nuteistasis, duodamas parodymus Šilutės rajono apylinkės teisme, parodė, jog iš darbo K. į K. jau grįžo išgėręs; jeigu būtų buvęs blaivus, to niekada nebūtų padaręs.

Taigi apsvaigimas nuo alkoholio nusikaltimo padarymo metu neabejotinai turėjo įtakos neadekvačiai nuteistojo reakcijai į konfliktą su žmona.

Kita vertus, teismas visapusiškai įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba UAB ,,Mardanas“ laivų suvirintoju.

Nuteistasis T. M. skunde nurodo, kad jis neginčija esminių bylos aplinkybių, tik negalėjo prisiminti įvykio detalių. Gailisi dėl to, kas atsitiko.

Viena iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir Šilutės rajono apylinkės teisme (1 t., 61–62, 124 b. l.) nuteistasis teigė neprisimenantis, jog būtų sudavęs smūgius žmonai, tačiau neatmetė galimybės, kad jis galėjo tai padaryti. Vėliau apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas tvirtino jokių nusikalstamų veiksmų prieš žmoną neatlikęs; tyrimo metu pareigūnai aiškino, jog jam nieko nebus, todėl užrašė, kad jis sudavė savo žmonai (3 t., 65–66 b. l.).

Iš išdėstytų nuteistojo parodymų matyti, jog nuteistasis savo kaltės nepripažino.

Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino T. M. parodymus ir pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi.

Nėra jokio pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti to, jog veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nes iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu L. M. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę T. M. ją sužaloti.

Nuteistasis skunde nurodo, jog nukentėjusioji nuolat girtavo, niekur nedirbo, visiškai nesidomėjo alternatyviais pomėgiais ir pan., tačiau toks nukentėjusiosios elgesys nelaikytinas provokuojančiu ar rizikingu. Iš tiesų byloje yra duomenų, kad nukentėjusioji girtavo, nedirbo. Apeliantas pats pripažino anksčiau vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją. Tai reiškia, jog pastarosios girtavimas ir toks gyvenimo būdas nuteistajam nebuvo netikėtas, todėl negalėjo išvesti iš pusiausvyros ar išprovokuoti.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo T. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kita vertus, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad po nusikaltimo nuteistasis rūpinosi nukentėjusiąja pirkdamas medikamentus, teikdamas išlaikymą, bei į tai, jog nukentėjusioji po patirto sužalojimo nevyko į ligoninę gydytis, o ten pristatyta iš ligoninės pasišalino, taip galėdama išvengti atsiradusių sunkių pasekmių.

Tokie teismo motyvai nulėmė, kad T. M. paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo T. M. apeliacinio skundo motyvu, jog pirmosios instancijos teismas priteisė atlyginti per didelę neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas bei teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai L. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo T. M. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pasekmes, t. y., jog dėl T. M. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji L. M. ilgą laiką gydėsi, buvo operuota, todėl patyrė ir patiria dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. L. M. nurodė, kad iki šiol nuolat jaučia skausmą. Tai turi įtakos jos gyvenimo kokybei, apsunkina bendravimą.

Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į ją atsižvelgiama, ypač kai ji reikšminga konkrečioje situacijoje ne vien kaltininkui, bet susijusi su jo įsipareigojimais kitiems asmenims.

Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis T. M. turi nuolatinį darbą, neturi jokių įsipareigojimų kitiems asmenims. Taigi jo turtinė padėtis nėra tokia, kuri leistų mažinti priteistos neturtinės žalos dydį šiuo pagrindu.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, būtent, į neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktorius, tokius kaip pačios nukentėjusiosios elgesys.

Šioje nutartyje jau pasisakyta, jog nusikaltimo padarymo situacija rodo, kad nukentėjusiosios elgesys neturėjo įtakos nusikaltimui padaryti.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, jog pagal susiformavusią teismų praktiką priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia tokios žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajai L. M. priteistas 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimo dydis neprieštarauja CK 6.250 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.

Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, jog jis teikia nukentėjusiajai materialinę paramą (padeda nusipirkti vaistų, sutinka sumokėti jos gydymosi išlaidas), negali būti siejama su neturtinės žalos atlyginimu, nes šioje nutartyje jau išdėstyta neturtinės žalos atlyginimo paskirtis – kompensuoti nematerialinės sferos dalykų praradimus.

Kita vertus, priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra didelis, todėl apelianto teikiama nukentėjusiajai materialinė parama nėra pagrindas mažinti neturtinei žalai atlyginti priteistos sumos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.