- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-16
- Bylos Nr.
- I-3851-422/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Lobby baltic“
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, uždarajai akcinei bendrovei „Lobby baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–14) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.
Atsiliepimas
Skunde, atsikirtime į atsakovės atsiliepimą ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad bendrais neteisėtais veiksmais Kybartų pataisos namai (toliau – ir Kybartų PN, Pataisos namai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) priimtu 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) pažeidė jo specialiąją teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje. Įsakyme įtvirtinta nuteistųjų daiktų paėmimo tvarka, pagal kurią gali būti atimami ir sunaikinami daiktai, nesantys leistinų turėti daiktų sąraše ar viršijantys nustatytą bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, jeigu nėra nurodyta giminaičių, sutuoktinio ar kitų asmenų, kuriems gali būti perduodami saugoti daiktai, riboja pareiškėjo teisę į nuosavybę. Nurodė, jog yra ribojama jo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (tris savaites iš eilės), kadangi neparduodama daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę. Parduotuvėje taip pat nėra konservų, pomidorų padažo, pieno, kefyro, aliejaus ir kitų produktų, kuriuos gamintojai fasuoja į litrinę tarą. Parduotuvėje neparduodamos razinos, datulės, medus, uogienė. Pareiškėjas teigia, jog su skundu kreipėsi į administraciją, kurios žodžiu buvo informuotas, kad jo skundas bus ignoruojamas, rašytinio atsakymo negaus. Kybartų PN administracija neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, nes metaliniai šaukštai ir keraminiai puodeliai nėra numatyti Įsakyme. Nurodė, jog dėl Įsakymo 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 punktų pareiškėjui yra padaryta žala, kuri turi būti atlyginta. Teigė, jog žalos padarymą tiesioginiais neteisėtais veiksmais inicijavo Teisingumo ministerijos vadovas nekokybišku Įsakymu. Dėl minėtų atsakovės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią kankinimu alkiu.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 34–37) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 buvo pakeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas), dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų pakuotėms ir jų kiekiams. Pažymėtina, jog minėtas Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie nuteistiesiems yra reikalingi. Vidaus tvarkos taisyklių besilaikantiems nuteistiesiems pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, kadangi apsipirkdami du kartus per savaitę jie turi galimybę įsigyti pakankamą kiekį jų papildomiems poreikiams patenkinti reikalingų maisto produktų, vaisių ir daržovių. Pažymėjo, jog didelio tūrio taroje sufasuoti maisto produktai užimdavo daugiau vietos bei buvo lėčiau vartojami, todėl egzistavo didelė rizika (nesant tinkamų laikymo sąlygų), kad dar nesuvartoti jie taps nebetinkami vartoti. Akcentavo, jog draudimas pataisos įstaigų parduotuvėse prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų ir pataisos įstaigose dirbančių asmenų saugumą, kadangi sumažėja galimybė pasigaminti žalojimui skirtų įrankių. Pareiškėjui bei kitiems nuteistiesiems Kybartų PN parduotuvėje yra sudarytos sąlygos nusipirkti maisto produktų mažesnių talpų pakuotėse. Pažymėjo, jog visiems nuteistiesiems tris kartus per dieną yra teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomas maisto produktų įsigijimas Kybartų PN parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinu nuteistųjų poreikių tenkinimu. Pareiškėjas į Kybartų PN administraciją dėl negalėjimo apsipirkti parduotuvėje nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė tik abstraktų prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir tik tiek, kiek tai susiję su pačia byla. Pareiškėjas savo skunde nurodė tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant teisingumo ministro Įsakymo skundžiamus punktus. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjo apsipirkimo sąlygos bei Kybartų PN pareigūnų veiksmai atitiko visus galiojančius teisės aktus, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš pareiškėjo kratų metu nebuvo paimta indų, taip pat nebuvo teikta ir pareiškėjo skundų. Teigė, jog po Taisyklių pakeitimo maždaug vieną mėnesį parduotuvėje nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 47–52) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimu, priimant pareiškėjo ginčijamą Įsakymą, buvo siekiama didinti laisvės atėmimo vietų įstaigų, jose dirbančių ir laikomų asmenų saugumą, užkardyti teisės pažeidimus, užtikrinti sanitarinių ir higienos sąlygų laikymąsi nuteistųjų (suimtųjų) gyvenamosiose patalpose. Pakeisto Įsakymo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Sąraše numatyta galimybė įsigyti ir turėti džiovintų vaisių, neapibrėžiant konkrečiai kokių. Pareiškėjas nenurodo jokių individualių ir išskirtinių objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam būtinos razinos ar datulės. Taigi, pareiškėjas gali įsigyti ne razinų, o kitų džiovintų vaisių. Visiems nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui yra teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai (pavyzdžiui, cukrus, medus, uogienės, džemai ir pan.), kurie minimi ir pareiškėjo skunde. Įsigaliojus pakeitimams sumažintos galimybės įkalintiems asmenims kaupti žaliavą, skirtą nelegaliai alkoholinių gėrimų gamybai, o pas nuteistuosius (suimtuosius) aptinkamo alkoholio raugo pastebimai sumažėjo. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina pačių nuteistųjų (ir įkalinimo įstaigų darbuotojų) saugumą, kadangi sumažėja galimybė pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtų įrankių. Atsakovės atstovo nuomone, 2 kg vaisių ir daržovių kiekis įsigyti per savaitę, kuris sudaro 0,285 kg per dieną, yra visiškai pakankamas suaugusio žmogaus vaisių ir daržovių poreikių tenkinimui. Pagal Sąrašą, asmenys gali įsigyti kečupo ir pomidorų padažo, taip pat aliejaus, pieno produktų. Kečupo pakuotė turi būti ne didesnė nei 200 ml (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) dėl jau minėtų atsiliepime ribojimų. Pieno produktų, aliejaus pakuotės Sąraše nėra apibrėžtos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl Sąrašo pakeitimo jis negali pirkti pieno ir aliejaus, yra nepagrįsti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
UAB „Lobby baltic“ atsiliepime į skundą (b. l. 108–111) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog viešo konkurso būdu yra išsinuomojusi Marijampolės pataisos namų Kybartų skyriuje patalpas parduotuvės veiklai, kurioje aprūpina nuteistuosius būtiniausiomis prekėmis. Parduotuvės veiklą vykdo, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, todėl neturi jokių išlygų nesilaikyti galiojančių teisės aktų: 2018 m. spalio 20 d. buvo įpareigota parduotuvėje pardavinėti maisto produktus atsižvelgiant į naują Vidaus tvarkos taisyklių redakciją. Įsigaliojus Įsakymui, parduotuvės veikla dėl pasikeitusio Vidaus tvarkos taisyklių reglamentavimo buvo pasunkėjusi, nes reikėjo ieškoti naujų maisto produktų, naujų tiekėjų, kad parduodami maisto produktai atitiktų teisės aktų reglamentavimą. Nepaisant to, užtikrinta yra galimybė nuteistiesiems įsigyti leidžiamų jiems įsigyti ir turėti maisto produktų. Tai, kad nuteistieji laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. galėjo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų ir džiovintų vaisių, patvirtina prie atsiliepimo pridedamos pirkimo analizės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kybartų pataisos namų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų, priimant ir vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, t. y. paimant iš pareiškėjo ir sunaikinant daiktus, viršijančius nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktus, kurių iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, taip pat maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, pažeidžiant jo teisę apsipirkti Pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje bei atimant stalo įrankius.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija (BVK 64 str.).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 1.1–1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų); ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių bei žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius); ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų; kiaušinių (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius); ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse ir ne daugiau kaip 2 pakuotes, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog Įsakymo 1.12 punktu pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, jame buvo nustatyti papildomi ribojimai, dėl kurių pareiškėjas tris savaites nuo Įsakymo priėmimo dienos negalėjo nusipirkti daugiau kaip 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės. Apribojus maisto ir pakuočių dydį, laisvės atėmimo parduotuvės nespėjo prisitaikyti ir netiekia mažesnėse pakuotėse maisto gaminių, todėl pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti būtinų maisto produktų (aliejaus, pieno, kefyro ir kt. produktų, fasuojamų į litrinę tarą), buvo uždraustos metalinės ir / ar stiklinės maisto prekių pakuotės, nebeįmanoma įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo). Pareiškėjas teigia, jog į administraciją kreipėsi su skundu ir žodžiu buvo informuotas, kad jo skundas bus ignoruojamas, rašytinio atsakymo negaus.
Atsakovės atstovas nurodė, kad po Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo pakeitimo Pataisos namų parduotuvėje maždaug mėnesį nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, nes parduotuvė buvo sudariusi sutartis su tiekėjais dėl atitinkamų pakuočių ir rinkoje mažesnėmis pakuotėmis kai kurių prekių įsigyti nebuvo galima. Toks atsakovės atstovo tvirtinimas iš esmės leistų konstatuoti neteisėtus jos veiksmus, ginčo laikotarpiu neužtikrinant nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) teisės apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga nurodyti faktines aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimus, tenka pačiam pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl jo pažeistų teisių nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Be to, UAB „Lobby Baltic“ nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. nuteistieji galėjo įsigyti pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų ir džiovintų vaisių, – ir tai patvirtina prie atsiliepimo pridedamos pirkimo analizės (b. l. 112–117, 120).
Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tris savaites neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, aliejaus, kefyro ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan.
Nors pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu teigė, kad su skundu kreipėsi į atsakovą, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, ją patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, t. y. nenustatė konkrečių pareiškėjo teisių pažeidimo atvejų, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytų maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir yra atmestini (ABTĮ 56 str.).
Dėl pareiškėjo pageidavimo įsigyti razinų, datulių, medaus, uogienės atkreiptinas dėmesys, jog Įsakymu patvirtintame 18 priede nėra numatyta, kokie konkrečiai džiovinti vaisiai gali būti parduodami. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi į Pataisos namus dėl parduotuvės asortimento, taip pat nėra, o medaus ir uogienės patvirtintame leidžiamų įsigyti produktų sąraše iš viso nėra numatyta.
Pareiškėjas teigė, jog Pataisos namai neatsako į jo teiktus skundus bei prašymus, jie yra ignoruojami, pažeidinėjamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, tačiau pareiškėjas teismui šių pažeidimų nesukonkretina, nepateikia ir nenurodo, kada tiksliai kreipėsi į Pataisos namus, kokio pobūdžio skundai bei prašymai buvo teikti. Todėl pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.
BVK 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas visavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).
Byloje nenustatyta, kad nuteistiesiems tiekiamas maistas, jo energinė vertė, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, o pareiškėjas, bylos duomenimis, su rašytiniais prašymais dėl netinkamo maitinimo į Pataisos namų administraciją nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl maisto kokybės, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į atsakovės atstovą, nepatvirtina Pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu aspektu nenustatyta, kad Pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, jog Pataisos namai neteisėtai atiminėja stalo įrankius, indus, arbatos puodelius. Pataisos namai papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog duomenų apie iš pareiškėjo paimtus jam priklausančius metalinius stalo įrankius ar keraminius puodelius neturi (b. l. 95).
Akivaizdu, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių faktinę aplinkybę apie iš pareiškėjo paimtus metalinius stalo įrankius bei keraminius puodelius, todėl vien šiuo pagrindu Kybartų PN neteisėti veiksmai, galimai paėmus iš pareiškėjo nurodytus daiktus, negali būti konstatuoti. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede galimybė nuteistiesiems turėti keraminių ar metalinių indų bei įrankių nėra numatyta, taigi, Kybartų PN paėmus iš pareiškėjo keraminius ir metalinius stalo įrankius ir indus, nebūtų jokio teisinio pagrindo šiuos atsakovės atstovo veiksmus pripažinti neteisėtais.
Dėl pareiškėjo argumentų dėl Teisingumo ministro pagal kompetenciją 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.2, 1.5, 1.4 ir 1.12 punktuose nustatytų ribojimų laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims pažymėtina, kad BVK 64 straipsnyje numatyta, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija. BVK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami, o 112 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi įstatymo leidėjas suteikė teisę poįstatyminiu aktu – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurias, pagal BVK 64 straipsnį, tvirtina Teisingumo ministerija, nustatyti leidžiamų su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktų, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, sunaikinimo tvarką bei nustatyti daiktų bendrą masę. Teisingumo ministras, Įsakymu (1.1, 1.2, 1.4, 1.5 ir 1.12 p.) numatydamas tam tikrus pakeitimus, veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų pagrindu. Šis Įsakymas yra galiojantis, nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad, atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 46, 95), iš pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai, pareiškėjas nebuvo etapuojamas, taip pat nebuvo uždarytas kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl negalėjimo įsigyti maisto produktų (pieno, aliejaus, pomidorų padažo, konservų, daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių, razinų, datulių, medaus ir uogienės) nesikreipė. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė, nedetalizavo aplinkybių dėl galimai jam taikytų ribojimų, todėl jo pretenzijos dėl Įsakymo 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.12 punktais numatytų ribojimų įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad, atliekant bausmę Pataisos namuose, vadovaujantis Įsakymo 1.1 punktu, iš jo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamus į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Anksčiau nurodytų Taisyklių 57 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 20 kilogramų. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, jie paimami, saugomi ir sunaikinami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kad iš pareiškėjo būtų paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė. Atkreiptinas dėmesys, kad skunde pareiškėjas nenurodė, jog iš jo buvo paimti konkretūs daiktai.
Akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktų, kuriuos iki minimo Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra deklaratyvūs, nukreipti į ateitį, nesukeliantys pareiškėjui jokių realių teisinių pasekmių, todėl jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Likę tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai.
Ginčas dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitaip negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., LVAT 2013-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.).
ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu. Abejonė, be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.). Taigi, norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-11-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.).
LVAT taip pat yra nurodęs, kad sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo remiantis individualia byla nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (žr., pvz., LVAT 2009-02-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009, 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-355-14 ir kt.).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo turinį, konstatuoja, kad prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi teisės aktams. Taip pat pažymėtina, kad teismas gali kreiptis dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, kai nagrinėjamoje byloje jis yra taikomas. Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad administracinio akto taikymas jam sukėlė įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – kad buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių ir t. t. Pareiškėjo išreikštos abejonės yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo.
Įvertinus tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio akto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumo ištyrimo netenkinamas.
Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 54, 112 straipsnių nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21 ir 23 straipsniams bei oficialiai konstitucinei doktrinai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik tada vertintini, kai yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.