Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-06-06 · Civilinė byla Nr. e2-506-790/2019

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-06-06Panevėžio apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-06-06Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-11-14Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-06
Bylos Nr.
e2-506-790/2019
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00013-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Atsakovas
P. P.
Ieškovas
M. K.
Kategorijos
Civilinės bylos e2-506-790/2019
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00013-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo P. P. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui P. P. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. P. 50 000 Eur be pagrindo gautų lėšų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nill Nill“ 2016 m. birželio 20 d. buvo sudaryta sutartis dėl piniginių lėšų deponavimo advokato kontoros depozitinėje sąskaitoje. 2016 m. virželio 21 d. UAB „Nill Nill“ šios sutarties pagrindu pervedė į ieškovo sąskaitą 50 000 Eur sumą.

3. Deponavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo interesais, nes deponuota suma (50 000 Eur) panaudota įsigyjant atsakovo vardu 324,74 arų dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 50 000 Eur perdavė atsakovui grynais pinigais, o pastarasis – žemės sklypo pardavėjams A. S. ir J. S..

4. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ir/ar pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis ieškinio sumai. Ieškovas nurodė, kad laiku nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali be jokių suvaržymų perleisti jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ir/ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo atsakovo turto ir teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi patenkino ieškovo M. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

6. Teismas nustatė, kad atsakovas yra fizinis asmuo, o ieškovo prašoma priteisti suma pripažintina pakankamai didelė. Teismas, preliminariai įvertinęs atsakovo finansines galimybes, padarė išvadą, kad atsakovo P. P. turtinė padėtis nėra gera, nes pagal VĮ Registrų centras bei VĮ „Regitra“ duomenis atsakovo vardu nėra registruota nuosavybės teisių į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės.

8.2. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą – ketinimą paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą, nors tokia pareiga tenka ieškovui.

8.3. Ieškovas ieškinyje atkartoja išgalvotą istoriją, kurią pateikė civilinėje byloje Nr. e2-5136-275/2017. Ieškovo pateikta istorija buvo atmesta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5136-275/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-699-407/2018.

8.4. 2016 m. birželio 21 d. UAB „Nill Nill“ pervedė 50 000 Eur sumą ieškovui, ieškovas tą pačią dieną šias lėšas persivedė į kitą savo sąskaitą (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)). 2016 m. birželio 21 d. ieškovas 50 000 Eur sumą pervedė UAB „Schage real estate“ ir byloje nėra duomenų, kad ieškovas 50 000 Eur būtų perdavęs atsakovui.

Atsiliepimas

8.5. Atsakovas turėjo pakankamai lėšų ieškovo nurodomam nekilnojamojo turto sandoriui sudaryti. Civilinėje byloje Nr. e2-5136-275/2017 P. P. į bylą pateikė 2016 m. kovo 2 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir R. S., pagal kurią P. P. 2016 m. gegužės 6 d. gavo iš R. S. 150 000 Eur sumą pagal bendradarbiavimo sutartį.

9. Ieškovas M. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

10. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Atsakovas nuosavybės teise neturi jokio turto, antstolis yra areštavęs penkias atsakovo banko sąskaitas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį, t. y. pinigines lėšas, jų judėjimą, kurios užtikrintų galimą ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

10.2. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu daugeliu atvejų įrodyti yra sudėtinga arba netgi neįmanoma, todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui suteikta teisė remtis ir didelės ieškinio sumos kriterijumi. Atsakovui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tenka pareiga pagrįsti, jog ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

10.3. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dėl to padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.

13. Apelianto įsitikinimu, ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tenkintas nepagrįstai ir neteisėtai, nes ieškinys, preliminariu vertinimu, nėra pagrįstas ir nėra jokios tikimybės, kad bus tenkintas. Šį argumentą apeliantas grindžia aplinkybėmis, kad ieškovas jam 2016 m. birželio 21 d. UAB „Nill Nill“ pervestą pinigų sumą pervedė į kitą savo sąskaitą, o iš jos kitai bendrovei, be to, byloje nėra duomenų, jog ieškovas 50 000 Eur būtų perdavęs atsakovui.

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra pagrindo laikyti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas, nors ir nepateikdamas rašytinių įrodymų apie tai, kad perdavė atsakovui reikalaujamą sumą, šį faktą grindžia kitomis faktinėmis aplinkybėmis, kad lėšos buvo deponuotos būtent atsakovo iniciatyva ir skirtos atsakovo sandoriui finansuoti bei kt. Pastebėtina, kad šioje proceso stadijoje ieškovas neprivalo įrodyti, o teismas – iš esmės įvertinti ieškinio pagrįstumo, nes reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Kadangi ieškinio forma ir turinys atitiko įstatymo nuostatas, nėra duomenų, kad ieškovo reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti ir kad ieškovas savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu, ieškinio tikėtinas pagrįstumas kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga egzistuoja.

15. Antroji privaloma sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – aplinkybės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, taip pat atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie savo finansinę padėtį, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų užtikrintas galimas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

16. Pirmosios instancijos teismas, pritaręs šiai ieškovo pozicijai ir pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, kad naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip savaime sprendimo įvykdymo pasunkėjimą pagrindžianti aplinkybė, jau yra paneigta. Formuojamoje teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-469-370/2019).

17. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės net neįrodinėjo nurodytų aplinkybių, neteikė jokių įrodymų ir (ar) nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie atsakovo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (CPK 178 straipsnis). Ieškovo nurodyti argumentai, kad ieškiniu iš atsakovo prašoma priteisti suma yra didelė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas turi ketinimų išvengti pareigos vykdyti būsimą galbūt ieškovui palankų teismo sprendimą. Taigi, pagrindo atsakovo turto atžvilgiui taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nenustatyta.

18. Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant vienos iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų sąlygų, skundžiama nutartimi taikė atsakovo turtui areštą, todėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo M. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Teisėjas Marius Bajoras