Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovams I. D., Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos, dėl nuosavybės pripažinimo, susitarimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė D. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

ieškovas M. D. kreipėsi į teismą, patikslinęs ieškinį, prašydamas pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,15 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Adutiškio g. 3, Vilniuje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2013-02-13 susitarimą, reg. Nr. 1306, kurio pagrindu buvo pakeista 2009-11-04 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 9718, 1 punkto nuostata, nurodant, kad 0,15 ha bendro ploto žemė sklypas, esantis A. g., Vilniuje, asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei I. D.; priteisti iš atsakovės valstybei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2007-09-25 tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta povedybinė sutartis. 2009-11-04 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi atsakovė su sutuoktiniu, t.y. ieškovu, bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 0,15 ha žemės sklypą, esantį A. g., Vilniuje. 2013-02-13 atsakovė ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sudarė susitarimą Nr. 1306, kuriuo pakeista 2009-11-04 sutarties nuostata, kuria nurodo, kad atsakovė turtą įsigijo asmenine nuosavybe. Pasak ieškovo, šalys susitarė sklypą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ką patvirtina 2009-11-04 Sutartis ir jos 1 punktas. Sklypas įsigytas iš atsakovui priklausančių lėšų, ką patvirtina 2009-10-12 mokėjimas 356,28 Lt sumai. Atsakovės darbo užmokestis buvo artimas minimaliai mėnesinei algai, tad ji neturėjo finansinių galimybių sumokėti už sklypą. Sudaryti 2013-02-13 susitarimą nebuvo jokio teisinio pagrindo, kadangi povedybinėje sutartyje nėra numatyta nuostatų, draudžiančių šalims bendrosios nuosavybės teise įsigyti nekilnojamojo turto. Ieškovas savo reikalavimą grindžia CK 3.17 str. 1 d. prezumpcija dėl sutuoktinių bendro turto lygių dalių. Nurodo esantis faktinis sklypo savininkas, kurio teisės turi būti ginamos (CK 4.93 str. 1 d., LR Konstitucijos 23 str.). Pasak ieškovo, ieškiniu siekiama apginti ieškovo ir jo kreditorių teises, padengiant jiems skolas.Ieškovo teigimu 2013-02-13 Susitarimas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis įstatymo galią turinčiai 2009-11-04 Sutarčiai. Susitarimu nepagrįstai panaikinta jo, kaip bendrasavininko, teisė į ginčo sklypą (CK 4.93 str. 3 d.). Ieškovas jokia forma neišreikė savo sutikimo dėl neatlygintino dalies sklypo perleidimo atsakovei, šiuo klausimu nebuvo priimtas teismo sprendimas. A. I. D. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas pripažįsta esant sudarytai povedybinei sutarčiai, Sutarties sąlygų neginčija. Pagal Sutarties sąlygas bet koks nekilnojamasis turtas yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo buvo išspręstas klausimas dėl turto pasidalinimo, jokių pretenzijų ieškovas nereiškė, o teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. VĮ Registro duomenis žemės sklypas yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Atsakovės motina 2005-08-09 padovanojo jai gamybines patalpas – dirbtuves, esančias A. g., Vilniuje, kurias ji pagerino, tad šis turtas yra asmeninė nuosavybė. Nurodo, kad leista kiekvienam savininkui išpirkti žemę prie gyvenamojo namo, A. g., Vilniuje, priklausomai nuo gyvenamojo ploto. Ieškovas net nedalyvavo sudarant sandorį. VĮ Registrų centre atsakovė pastebėjusi klaidą, iškart kreipėsi dėl jos ištaisymo, pateikdama povedybinę sutartį. Atsakovė apmokėjo už žemę, turėjo tam lėšų. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso patalpa-butas, esanti gyvenamajame name, esančiame ginčo sklype. Atsakovė, įgyvendindama teisę lengvatine tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą, sudarė sklypo dalies pirkimo pardavimo sutartį. Atsakovė įsigijo tik 132 kv. m. sklypo dalį, o ne 0,15 ha sklypą, kaip nurodo ieškovas, 1 368 kv. m. sklypo dalis priklauso valstybei. Todėl negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį viso sklypo.Kadangi 2007-09-25 šalys sudarė povedybinę sutartį CK 3.87 str. 1 d. negali būti taikomas. Pagal povedybinę sutarties 1.1 p. šalys pasirinko visiško turto atskirumo režimą. Visus dokumentus tvarkė atsakovė, ji pasirašinėjo dokumentus, todėl atsakovo manymu, ji siekė įgyti sklypo dalį asmeninės nuosavybės teises. Vilniaus miesto skyriui gavus povedybinę sutartį, buvo patikslinta pirkimo pardavimo sutartis.Teismui 2014-09-24 sprendimu išsprendus santuokos nutraukimo pasekmių klausimą, nėra pagrindo iš naujo spręsti dėl buvusių sutuoktinių turto priklausymo. Sprendime yra nurodomas ginčo sklypas, tačiau atsakovas to neginčijo. Dėl sklypo įsigijimo, jį finansuojant ieškovo lėšomis, nurodo, kad mokėjimas buvo išdėstytas iki 2023 m., mokėjimai sudaro tik 102 Lt/metus. Teigia, kad visi mokėjimai yra atlikti pasibaigus ieškovo nurodytam laikotarpiui, kai, jo teigimu, atsakovė galėjo disponuoti jo lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškovo M. D. ieškinį atsakovams I. D., Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos, dėl nuosavybės pripažinimo, susitarimo pripažinimo negaliojančiu, atmetė. Teismas nustatė, kad 2009-11-04 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimimi 132 kv. m. sklypo dalis 1500 kv. m. žemės sklype, esančiame A. g., Vilniuje, atsakovės I. D. buvo įgyta kartu su sutuoktiniu M. D. (sutarties 1 p.). Sklypas buvo registruotas jos ir sutuoktinio vardu, tačiau vėliau 2013-02-13 susitarimu ši klaida buvo ištaisyta, pateikus povedybinę sutartį, kuri sudaryta 2007-09-25.Teismas konstatavo, kad povedybinė sutartis yra galiojanti, nepakeista, todėl sutarties sąlygų nėra pagrindo pripažinti niekinėmis (negaliojančiomis). Teismas konstatavo, kad povedybine sutartimi šalys yra pasirinkusios visiško nekilnojamojo turto atskirumo režimą. Povedybinės sutarties 1 straipsniu šalys yra aiškiai išreiškusios valią dėl nekilnojamojo turto įgijimo po vedybų sutarties sudarymo, kad jis taps asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe. Teismas nurodė, kad nors sutarties 2.2 p. mini bendrą dalinę nuosavybę, tačiau teismas negali spręsti, jog būtent šiuo sutarties 2.2 punktu šalys sutarė dėl po šios sutarties sudarymo įgyto turto režimo. Priešingai, ši nuostata leidžia spręsti tik dėl turto, įgyto bendrai iki sutarties, valdymo, disponavimo. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių šalių susitarimą įsigyti turtą jungtine nuosavybe. 2009-11-04 sutartis M. D. nepasirašyta, nėra duomenų apie tai, kad jis būtų įgaliojęs savo sutuoktinę jo vardu pasirašyti minėtą sutartį. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, kad jis save laiko turto savininku, kad jis į turtą investavo, nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės teisės į dalį turto.Teismas nurodo, jog nesant duomenų, kokiu pagrindu, esant sudarytai povedybinei sutarčiai ieškovas, jo teigimu, už atsakovę sumokėjo 356,28 Lt, negali spręsti, kad tai yra pagrindas ieškovui pripažinti nuosavybės teisę į ginčo sklypo dalį.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas M. D. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir pripažinti 0,15 ha žemės sklypo, unikalus Nr.4400-1978-2386, esančio Adutiškio g. 3, Vilniuje, bendrasavininku; priteisti iš atsakovės I. D. valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu šalys susitarė sklypą įsigyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Buvusi sutuoktinė I. D. neprieštaravo, jog ieškovas būtų perkamo žemės sklyo bendrasavininku. Apeliantas investavo nemažą pinigų sumą į minėtą žemės sklypą, pakeitė žemės sklypo gruntą, aptvėrė tvorą, pastatė pavėsinę, šašlykinę. Žemės sklypas įsigytas iš atsakovui priklausančių lėšų, minėta patvirtina 2009-10-12 mokėjimas 356,28 Lt sumai. Povedybinėje sutartyje nėra nuostatų draudžiančių šalims įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Apeliantas neturėjo galimybės sužinoti, jog prarado bendraturčio teisę, dėl minėtos priežasties apeliantas ieškinio nereiškė ir turto nedalino.

27. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis turi būti laikomas žemės sklypo, esančio Adutiškio g. 3-2, Vilniuje bendrasavininku. Kai vyko santuokos nutraukimo procesas ir dalijamas santuokos metu įgytas turtas, ieškovas neprašė žemės sklypą laikyti bendrąja sutuoktinių nuosavybe, neginčijo povedybinės sutarties, nors pagal ieškovo teiginius jis jau buvo investatęs į žemės sklypo pirkimą.

28. Šalys sudarydamos povedybinę sutartį pasirinko turto atskirumo režimą. Ieškovui buvo žinoma ir suprantama, kad žemės sklypas A. g., Vilniuje yra atsakovės asmeninė nuosavybė.

29. Butas, esantis A. g., Vilniaus m., yra asmeninė atsakovės nuosavybė, nes atsakovės motina padovanojo atsakovei gamybines patalpas – dirbtuves, esančias A. g., Vilniuje, kurias ji pagerino. Atsakovei buvo leista iš valstybės išpirkti žemės sklypą prie gyvenamojo namo asmeninės nuosavybės teise.

33. Apeliantas ir atsakovė 2007 m. rugsėjo 25 d. povedybine sutartimi pasirinko savo santykiams taikyti visiško turto atskirumo rėžimą.

34. Byloje nėra jokių duomenų kaip nors pagrindžiančių šalių susitarimą įsigyti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

37. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl nuosavybės pripažinimo į dalį žemės sklypo, esančio Adutiškio g., 3 Vilniaus m., 2013-02-13 susitarimo pripažinimo negaliojančiu atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009-08-20 priėmė įsakymą Nr. 2.3.-13844-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo Adutiškio g. 3, Vilniuje, dalių nustatymo ir dalies pardavimo pil. I. D.“, kurio 1.3.1 ir 3 punktais nutarta I. D. parduoti 132 kv. m. sklypą. 2007-09-25 tarp šalių buvo sudaryta povedybinė sutartis. 2009-11-04 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl 132 kv. m. sklypo dalies 1500 kv. m. žemės sklype, esančiame A. g., Vilniuje. 2013-02-13 susitarimu buvo pakeistos 2009-11-04 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties 1 punktas, nurodant, kad turtą atsakovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-24 sprendimu civ. b. Nr. N2-3749-558/2014 nutraukta tarp šalių sudaryta santuoka, išspręsti turtiniai klausimai, nurodyta, kad turto padalinimo klausimas, kuris įgytas po vedybų sutarties sudarymo, nesprendžiamas.

39. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo, susitarimo pripažinimo negaliojančiu, atmetė. Apeliantas nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, skunde remiasi iš esmės tapačiomis aplinkybėmis kaip ir teismui pateiktame patikslintame ieškinyje. Apelianto teigimu jis yra turto (dalies žemės sklypo, esančio Adutiškio g. 3, Vilniaus m.) bendrasavininkas, kadangi šalys susitarė minėtą turtą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, jog žemės sklypas įsigytas iš ieškovui priklausančių lėšų, ieškovas investavo savo lėšas į šį žemės sklypą, tuo tarpu povedybinėje sutartyje nėra nuostatų draudžiančių šalims įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrąja nuosavybe.

40. CK 3.87 str. numato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.87 str. 2 d. numato, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teise nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CPK 3.88 str. 2 d. įtvirtinta prezumcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. CK 3.83 str. 1 d. įtvirtinta, jog sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį rėžimą. Pagal CK 3.102 str. 2 d. povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovė 2007 m. rugsėjo 25 d. sudarė povedybinę sutartį, sutarties 1 straipsnio, reglamentuojančio šalių turto, įgyto po šios sutarties sudarymo teisinį rėžimą, 1.1 p. šalys susitarė, kad bet koks nekilnojamasis turtas <...>, įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Atsižvelgiant į povedinės sutarties turinį, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad povedybine sutartimi šalys yra pasirinkusios visiško nekilnojamojo turto atskirumo režimą. Minėta povedybinė sutartis yra galiojanti, nepakeista t.y. nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, išreiškė abiejų sutarties šalių valią taikyti visiško turto atskirumo režimą. Šios sąlygos ieškovas neginčija. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nors povedybinės sutarties 2.2. p. mini bendrą dalinę nuosavybę, tačiau tai nereiškia, kad šia nuostata šalys susitarė dėl po šios sutarties sudarymo kitokio turto rėžimo nei nurodyta 1.1. p.

41. Apeliantas teigia, jog šalys susitarė žemės sklypą įsigyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Įrodinėjimo pareiga pagal CPK 12, 178,179 straipsnių nuostatas tenka tam, kas teigia (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamu atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių šiuos teiginius, juo labiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą aplinkybę, kad povedybine sutartimi sudaryta dar iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo šalys pasirinko visiško nekilnojamojo turto atskirumo rėžimą. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybes, kad ieškovas 2009-11-04 sutarties nepasirašė, duomenų apie tai, kad jis būtų įgaliojęs sutuoktinę jo vardu pasirašyti minėtą sutartį, nėra.

42. Aktualu ir tai, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-24 sprendimu civ. b. Nr. N2-3749-558/2014 nutraukta tarp šalių sudaryta santuoka, išspręsti turto padalijimo klausimai, nurodyta, kad sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta, Vedybų sutarčių registre įregistruota 2007-09-25 povedybine sutartimi, todėl turto padalijimo klausimas, kuris yra po sutarties sudarymo nesprendžiamas. Šioje byloje minėtas žemės sklypas nebuvo įtrauktas į dalintiną sutuoktinių turto masę. Teismas spręsdamas nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą, be kita ko konstatavo, jog I. D. asmeninės nuosavybės teise priklauso 132/1500 dalis žemės sklypo, esančio A. g., Vilniaus m. Pažymėtina, jog šioje byloje ieškovas neskundė minėto teismo procesinio sprendimo, teismo sprendimu konstattuotų faktų, nereiškė jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių į minėtą dalį žemės sklypo, nereiškė reikalavimo sklypą laikyti bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe bei spręsti klausimą dėl šio turto padalijimo. Apelianto teiginiai, kad santuokos nutraukimo metu, apeliantas neturėjo galimybės sužinoti, jog prarado bendraturčio teisę ir dėl šios priežasties civilinio ieškinio nereiškė ir turto nedalino, atmestini kaip nepagrįsti.

43. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto teiginiai, kad jis yra investavęs į dalį turto bei sumokėjęs 356,28 Lt už atsakovę nėra pagrindas pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ginčo sklypo dalį.

44. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

45. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.