Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. sausio 30 d. buvo priverstas dėvėti nekokybiško audinio, dažančias kūną pižamas. Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. sausio 30 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas LAVL 12 korpuso 321 kameroje. Šioje kameroje nebuvo stalo. Pareiškėjas visą šį laikotarpį negalėjo tinkamai maitintis (atsisėdęs prie stalo), negalėjo rašyti laiškų, žaisti stalo žaidimų. Jam teko valgyti arba atsistojus, arba pasidėjus lėkštę ant palangės. Pareiškėjas ne kartą dėl to žodžiu kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, tačiau administracijos darbuotojai nurodydavo, kad stalas jam nepriklauso. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d. jam buvo tiekiamas maistas, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Maistas buvo patiekiamas atvėsęs, dažnai sugedęs, buvo juntamas blogas kvapas. Dėl to pareiškėjas dažnai tokio maisto netgi nevalgydavo, buvo priverstas badauti, nes bijojo apsinuodyti. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje maistas buvo tiekiamas nesilaikant sveikos mitybos rekomendacijų, patiekiamos per mažos porcijos, dėl to pareiškėjui skaudėdavo skrandį, buvo padidėjęs rūgštingumas. Pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo ne kartą kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau situacija negerėjo. Tai labai paveikė pareiškėjo emocinę būklę.

Pareiškėjo nuomone, kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui ir yra prilyginamas žmogaus kankinimui. Pabrėžia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų, buvo žeminamas jo orumas, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

LAVL vidaus tvarkos taisyklės numato, kad infekcinių ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pacientų asmeniniai drabužiai ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą, kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti daiktams saugoti skirtose patalpose. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai. Ligoninės išduodami drabužiai – pižamos yra kokybiškos, jos keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą į savaitę. Suplyšusios ir nekokybiškos pižamos pacientams neišduodamos, o duomenų, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu išduota nekokybiška pižama, nėra.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės numato, kad nuteistieji turi tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės numato, jog pacientai turi laikytis bendrųjų ir asmens higienos reikalavimų, tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima padaryti dėl gydytojo paskirto režimo ar kitų medicininių indikacijų. Tuberkuliozės skyriuje esantys nuteistieji, tarp jų ir pareiškėjas, savo gyvenamąsias patalpas privalo tik valyti. Kameros – palatos dezinfekciją pagal patvirtintą grafiką, prižiūrint budintiems pareigūnams, atlieka LAVL dirbantis darbuotojas.

LAVL nurodo, kad pagal pareiškėjo skundą NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus vyriausioji specialistė atliko valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu nustatė, kad į dušą tiekiamo karšto vandens čiaupe temperatūra siekė 44,7 ? (turi būti ne mažesnė nei 50 ?), o į kamerą tiekiamo karšto vandens čiaupe temperatūra siekė 30,7 ? (turi būti ne mažesnė nei 50 ?). LAVL akcentuoja, jog, siekdama užtikrinti karšto vandens tiekimą, derina galimybę atnaujinti pastatus, kad būtų užtikrintas reikiamas karšto vandens tiekimas.

LAVL suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis. Vadovaudamasi šiomis taisyklėmis, LAVL sudarė Maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 57-7, pagal kurią paslaugos teikėjas nuteistųjų maitinimo paslaugą teikia sutarties priedo „Maitinimo paslaugos techninė specifikacija“ nurodytais terminais ir pagrindais.

LAVL atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas niekaip nedetalizuoja, nepateikia jokių duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo realiai pažeistos jo teisės, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą, jog tam tikri skunde minimi pažeidimai tiesiogiai turėjo įtakos šiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė pareiškėjui konkrečių neigiamų pasekmių. Taip pat pareiškėjas nepateikia ir duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichologines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto ir intensyvumo. LAVL nuomone, dėl pareiškėjo skundo dėstomų pažeidimų konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą pagrindo nėra.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančios Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas į teismo posėdį neatvyko.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, jog kalinimo metu LAVL neužtikrino higienos normas atitinkančių kalinimo sąlygų, tiekė maistą pažeisdama maitinimo organizavimo tvarką, netinkamai vykdydama maisto saugos ir tvarkymo reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, jog LAVL kameros tipo gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo, buvo verčiamas pats ruošti dezinfekcinį tirpalą bei dezinfekuoti gyvenamąsias patalpas, išduota pižama buvo nekokybiška ir dažė kūną, maistas buvo teikiamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi jis būdavo patiekiamas atšalęs, dažnai sugedęs, buvo juntamas nemalonus kvapas. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad LAVL dušinėse bei gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas karšto vandens tiekimas.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. sausio 30 d. buvo apgyvendintas kameros tipo gyvenamojoje patalpoje (12 korpuso 321 kameroje), kurioje nebuvo stalo, todėl minėtu laikotarpiu buvo priverstas valgyti, rašyti laiškus, žaisti stalo žaidimus ant patalpoje esančios palangės.

LAVL atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą teigia, jog ligoninė pirmiausia yra sveikatos priežiūros įstaiga ir ji privalo atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo, sveikatos, saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinti šios įstaigos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Akcentuoja, jog HN 47:2011 nenumato, jog palatoje kiekvienam pacientui privalo būti įrengtas stalas, todėl minėtas pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas.

HN 47:2011 21 punktas reglamentuoja, jog palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Akivaizdu, kad minėta teisės norma nenumato prievolės sveikatos priežiūros įstaigų palatose kiekvienam pacientui įrengti stalą. Vis dėlto vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalimi LAVL yra viena iš laisvės atėmimo bausmę vykdančių pataisos įstaigų. Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, 1 punkte įtvirtinta, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, LAVL dvejopa paskirtis, t. y. sveikatos priežiūros ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo, lemia, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi atitikti ir sveikatos priežiūros įstaigoms, ir laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms keliamus reikalavimus. Analogiškos pozicijos savo jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1649-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-812-442/2020).

Vienas iš teisės aktų, nustatančių reikalavimus pataisos įstaigoms, yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Normos). Normų 10.2 punktas nustato, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose privalo būti įrengtas stalas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BVK 173 straipsnio 5 dalis numato, kad laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Įvertinus anksčiau minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 16 d. iki 2020 m. sausio 30 d. pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje, kurioje nebuvo įrengtas stalas, buvo pažeista jo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas, taigi ši pareiškėjo patikslinto skundo dalis yra pagrįsta.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, jog LAVL dušinėse ir gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama higienos normos reikalavimus atitinkanti karšto vandens temperatūra. Pabrėžia, jog duše vanduo bėgdavo silpna srove, dėl žemos vandens temperatūros nuolat jautė diskomfortą maudydamasis duše, plaudamas rankas palatos tualeto praustuvėje.

Vadovaujantis HN 47:2011 35 punktu, palatose, tualetuose ar tualeto tambūruose bei įstaigų patalpose, kuriose atliekamos (arba vyksta pasirengimas atlikti) invazinės, diagnostikos ir kitos procedūros, kurių metu darbuotojai rankomis liečia pacientą, dirba su krauju ar kita potencialiai infekuota biologine medžiaga, tvarkomi skalbiniai, atliekama dezinfekcija ir sterilizacija, įrengiamos praustuvės su maišytuvais ir užtikrinamas nuolatinis karšto ir šalto vandens tiekimas. Sveikatos priežiūros įstaigose tiekiamo karšto vandens temperatūrą reglamentuoja HN 47:2011 37 punktas, kuris teigia, kad karšto ir šalto vandens kokybė turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus [5.2]. Karšto vandens čiaupe temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (matuojant temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo), šalto – ne aukštesnė kaip 20 °C (matuojant temperatūrą po 2 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus specialistai, atsižvelgdami į pareiškėjo skundus, LAVL atliko operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir minėto patikrinimo rezultatus surašė 2020 m. vasario 4 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-4628 „Dėl A. L. skundo nagrinėjimo“. Rašte nurodoma, kad operatyviosios kontrolės metu termometru buvo išmatuota į dušą tiekiamo karšto vandens temperatūra (matuojant temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas karštas vanduo), kuri čiaupe siekė 44,7 ?. Taip pat nustatyta, jog LAVL 6 korpuso 107 palatos tualete yra įrengta praustuvė su maišytuvais ir į patalpą centralizuotai tiekiamas karštas ir šaltas vanduo. Išmatavus į palatą tiekiamo karšto vandens temperatūrą (matuojant temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas karštas vanduo) nustatyta, kad karšto vandens temperatūra siekė 30,7 ?. NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 4 d. rašte konstatuojama, kad patikrinimo metu buvo nustatyti HN 47:2011 37 punkto reikalavimų pažeidimai.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, kad LAVL laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. sausio 30 d. jis buvo priverstas dėvėti nekokybiško audinio ir kūną dažančias pižamas. Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 6 d. LAVL direktoriui pateikė skundą, kuriame nurodė, kad išduodamos pižamos yra prastos kokybės, stipriai dažo kūną.

LAVL direktoriaus 2019 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 15-27 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Remiantis Taisyklių 17 punktu, infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pacientų asmeniniai darbužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad LAVL infekcinių ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais yra paimami pacientų asmeniniai viršutiniai drabužiai ir jiems yra išduodami įstaigos drabužiai. Teisės aktai nereglamentuoja išduodamų drabužių kokybės, tačiau įpareigoja sveikatos priežiūros įstaigas pasirūpinti, jog išduodami drabužiai būtų švarūs ir reguliariai keičiami.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, jog LAVL administracijos darbuotojai laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki 2020 m. sausio 30 d. jam išduodavo chloro tablečių, o jis pats turėdavo pasidaryti tirpalą ir išdezinfekuoti gyvenamąją patalpą. Akcentuoja, kad patalpos dezinfekavimas chloru pakenkė jo sveikatai, kadangi dėl susidariusių chloro garų jam būdavo sunku kvėpuoti, perštėdavo akys.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklės yra taikomos ir LAVL, o jų 73.6 punkte numatyta, kad nuteistieji privalo tvarkytis ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimų vietą. Taisyklių 41.10 punktas įpareigoja LAVL pacientus laikytis bendrųjų ir asmens higienos reikalavimų, tvarkyti ir valyti gyvenamąją patalpą, išskyrus atvejus, kai to negalima daryti dėl gydytojo paskirto gulimo (tausojančio) režimo ar kitų medicininių indikacijų. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog LAVL laikomi nuteistieji turi bendrą pareigą valyti ir tvarkyti savo gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai tai draudžia gydytojo paskirtas režimas ar kitos medicininės indikacijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo skirtas tausojantis režimas, todėl jis turėjo pareigą tvarkyti ir valyti savo gyvenamąją vietą.

Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, jog HN 47-1:2012 8 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai, valymo, dezinfekcijos ir sterilizacijos paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai, dirbantys su aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių, medicinos prietaisų cheminėmis dezinfekcijos ir (ar) sterilizacijos priemonėmis, turi laikytis naudojimo instrukcijų, saugos duomenų lapuose nurodytų taisyklių. Valymo, dezinfekcijos tirpalai ruošiami ir naudojami pagal gamintojų naudojimo instrukcijas, o cheminės sterilizacijos priemonės pagal sterilizatoriaus ir priemonės gamintojų rekomendacijas. Remiantis minėtu punktu akivaizdu, jog nors LAVL pacientai turi prievolę valyti bei tvarkyti savo gyvenamąją patalpą, ši prievolė neįpareigoja nuteistųjų savarankiškai atlikti gyvenamosios patalpos dezinfekcijos. Dezinfekcijos tirpalą paruošti ir patalpos dezinfekciją atlikti privalo specialiai apmokyti darbuotojai.

Pareiškėjas į bylą pateikė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2019 m. spalio 31 d. pažymą „Dėl E. S. skundų prieš Laisvės atėmimo vietų ligoninę“, kurioje, įvertinęs minėtą Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 8 punkto nuostatą, Seimo kontrolierius konstatavo, jog ligoninės patalpų dezinfekavimo ir valymo darbus turi atlikti tik ligoninės darbuotojai, tačiau ne patys jose gydomi pacientai. Antraip negalima užtikrinti šių darbų atlikimo kokybės. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 123 punktą, pagrindinio palatų valymo ir dezinfekcijos metu neturi būti pacientų. Kadangi Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad valymo darbus atlieka patys nuteistieji, konstatuotas ir Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 123 punkto pažeidimas.

Analogiški Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 pažeidimai konstatuoti ir byloje esančiame NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2020 m. vasario 4 d. rašte, kuriame buvo pateikiami pagal pareiškėjo skundą atlikto patikrinimo ligoninės patalpose rezultatai. Minėtame rašte teigiama, jog operatyviosios kontrolės metu 6 korpuso 107 palatoje buvo rasta daugiau kaip 20 baltos spalvos tablečių, supiltų į plastiko pakuotę, ant kurios užrašyta CHLORINEX 60, todėl darytina išvada, kad LAVL palatų paviršių ir įrenginių nuolatinei dezinfekcijai nebuvo gaminamas tirpalas, o biocidinio produkto tabletės buvo tiesiog atiduodamos pacientams, kurie privalėjo patys pasigaminti dezinfekcinį tirpalą.

Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, LAVL tiekė maistą pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Maistas būdavo patiekiamas atvėsęs, dažnai sugedęs, buvo juntamas blogas kvapas, todėl pareiškėjas dažnai tokio maisto nevalgydavo, buvo priverstas badauti. Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas ne kartą skundėsi LAVL administracijai dėl galimai netinkamo maitinimo – 2019 m. vasario 15 d. skunde nurodė, jog patiektame plove nebuvo mėsos, 2019 m. lapkričio 25 d. skunde piktinosi, jog vietoj bulvių košės buvo patiekta perlinių kruopų košė, 2019 m. gruodžio 8 d. skunde nurodė, kad buvo patiektas atšalęs maistas ir t. t.

BVK 173 straipsnio 4 dalis numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 straipsnio 8 dalis).

Nuteistųjų maitinimo organizavimo tvarką reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Maitinimo taisyklės).

Vadovaujantis Maitinimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėją gydęs gydytojas skyrė dietinį ar racionalų maitinimą, todėl atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo gydomas nuo tuberkuliozės, LAVL turėjo prievolę pareiškėją maitinti pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams.

Vadovaujantis Maitinimo taisyklių 12 punktu, šiluma apdorojamo maisto (patiekalo) temperatūra jo viduje turi būti ne žemesnė kaip +75 °C. Maistas turi būti pagamintas likus 20–30 minučių iki išdavimo ar supylimo į šilumą palaikančius įrenginius. Jeigu nuteistieji ir suimtieji maitinami 2 arba 3 pamainomis, pagamintas maistas turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną. Intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 valandos.

Pareiškėjas patikslintame skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nustatytas kalinimo sąlygas (kameroje nebuvo įrengtas stalas), nustatytas HN 47:2011 37 punkto reikalavimo pažeidimas (nebuvo tiekiamas tinkamos temperatūros karštas vanduo) ir HN 47-1:2012 8 punkto reikalavimo pažeidimas (pareiškėjui nurodyta savarankiškai gaminti dezinfekcinį tirpalą ir dezinfekuoti gyvenamąją patalpą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalis numato, jog kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu teismas neišsprendė antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimo, kai įstatymų nustatytais atvejais jos turi būti atlyginamos valstybei, antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos turi apie tai pranešti tarnybai.