- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-662-230/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00219-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas, Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- G. B.
- Trečiasis asmuo
- P. B.
- Kategorijos
- 2.6.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. B. ir atsakovo G. B. apeliacinius skundus dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-342-743/2015 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui G. B., trečiajam asmeniui P. B. dėl išlaikymo padidinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškinyje teismo prašė pakeisti 2011 m. spalio 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1361-831/2011 ir priteisti iš atsakovo G. B. nepilnamečiams sūnui P. B. ir dukrai I. B. materialiniam išlaikymui mokėti kiekvienam po 175 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki jų pilnametystės, šią sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatant ieškovei I. B. uzufrukto teisę į šias lėšas. Ieškovė nurodė, kad padidėjo vaikų poreikiai, atsirado papildomos išlaidos maistui, ugdymui, mokyklinėms prekėms, būreliams, laisvalaikiui, kelionėms, pramogoms, taip pat su sveikata susijusios išlaidos. Prie padidėjusių išlaidų vaikų išlaikymui privalo prisidėti ir atsakovas, ji negali gauti papildomų pajamų dėl to, kad viena prižiūri du nepilnamečius vaikus, turi sveikatos problemų, todėl prašo iš atsakovo priteisti didesnį išlaikymą, t. y. po 175 Eur kiekvienam vaikui.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vaikų poreikiai nepadidėjo tiek, jog būtų reikalinga priteisti didesnį išlaikymą, vaikų poreikiai keičiasi – vieni atsiranda, kiti praranda aktualumą. Išlaikymo dydis yra indeksuojamas, todėl priteisti didesnį išlaikymą nėra pagrindo. Kadangi dėl infliacijos išlaikymas yra kasmet perskaičiuojamas, o apie vaikų sveikatos sutrikimus buvo žinoma ir buvo įvertinta pasirašant santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, todėl nėra pagrindo padidinti išlaikymą vaikams. Be to, jis dar nėra padengęs išlaikymo įsiskolinimo, kuris susidarė dėl to, kad darbdavys jam nesumokėjo priklausančio atlygio, taip pat jis turi įsiskolinimų bankui dėl įsigyto nekilnojamojo turto, turi išlaidų būstui Norvegijoje išlaikyti, kelionei į darbą, automobilio išlaikymui, maistui. Dar labiau padidinus išlaikymo dydį, jis nepajėgtų jo sumokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, pakeitė 2011 m. spalio 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1361-831/2011 priteisto išlaikymo dydį ir priteisė iš G. B. išlaikymą nepilnamečiams vaikams P. B. ir I. B. po 175 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės, lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, padidintą išlaikymą nusprendė išieškoti I. B. nuo 2015 m. liepos 15 d., pervedant jį iki dešimtos kiekvieno einamojo mėnesio dienos į jai priklausančią sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir pavesti jai šias lėšas tvarkyti uzufrukto teise.
Teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 11 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimu nepilnamečių vaikų išlaikymui buvo nustatytas išlaikymas 115,85 Eur (400 Lt) kiekvienam vaikui periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis iki jų pilnametystės. Nuo išlaikymo priteisimo momento šalių nepilnamečių vaikų poreikiai padidėjo, atsakovas didesnio išlaikymo nemoka. Teismas, nustatęs, kad šalių nepilnametė dukra pradėjo lankyti pradinę mokyklą bei muzikos mokyklą, sūnus gimnaziją, dėl ko atsirado papildomų išlaidų mokslui apmokėti, įsigyti koncertinių drabužių, 30 procentų padidėjo išlaidos maistui, padidėjo išlaidos aprangai, laisvalaikiui ir ugdymui, atsirado papildomų poreikių dėl konstatuotų regos problemų, adenoidų išvešėjimo, sprendė, kad iš esmės pasikeitė vaikų poreikiai, todėl ieškovė pagrįstai prašo padidinti priteistą išlaikymą. Atsakovo argumentus, kad mokamo išlaikymo indeksavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir tai, kad vaikams augant nebereikia tenkinti jų vaikiškų poreikių, kompensuoja padidėjusias išlaikymo išlaidas, teismas laikė nepagrįstais, nes mokamo išlaikymo indeksavimas gali kompensuoti infliacijos sukeltą perkamosios galios sumažėjimą, tačiau ne iš esmės padidėjusius nurodytus vaikų poreikius, o iš poreikių, kurie nėra aktualūs šiuo metu, pažymėtinos tik išlaidos dukros darželiui, kurios (100 Lt) nekompensuoja visų padidėjusių išlaidų vaikų poreikiams. Iš ieškovės išvardintų išlaidų vaikams išlaikyti matyti, kad sūnaus išlaikymui būtina apie 353 Eur, o dukros išlaikymui – apie 354 Eur kas mėnesį. Nors dukros regos korekcijai išlaidos yra didesnės nei sūnui, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad prie sūnaus regos problemų buvo diagnozuoti ir išvešėję adenoidai, kuriems būtinas nuolatinis vaistų vartojimas, rekomenduotas jūrinis klimatas, įvertinus tai, kad sūnaus poreikiams maistui reikia didesnių išlaidų, pripažino, kad išlaikymas turėtų būtų didinamas vienodai abiem vaikams. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė vežioja vaikus į mokyklą ir atgal kiekvieną dieną iš (duomenys neskelbtini) į Marijampolės m., į metus maždaug 3-5 kartus pagal gydytojų rekomendacijas privalo apsilankyti Kauno klinikose dėl dukters regos, kartais kelioms dienoms dukra guldoma į ligoninę, todėl įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas sprendė, jog išlaidos degalams 15 Eur (sūnaus vežiojimui) ir 20 Eur (dukros vežiojimui) nėra aiškiai per didelės, taip pat nėra aiškiai per didelės ir ieškovės išvardintos kitos išlaidos – maistui, būstui, pramogoms ir laisvalaikiui, telefonams, gydymui bei medikamentams, vaikų ugdymui, higienos prekėms bei kirpyklai, drabužiams ir avalynei. Atsakovo argumentą, kad išlaidos būstui neturi būti įskaičiuojamos į išlaikymo dydį, teismas laikė nepagrįstu, nes tėvų pareiga užtikrinti palankias sąlygas vaikų visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, rūpintis jų sveikata, o šios pareigos vykdymas be tinkamo būsto, negalimas. Vertindamas atsakovo argumentus, kad išlaidos ugdymui, laisvalaikiui ir pramogoms, yra per didelės, teismas pripažino, kad ieškovės nurodomos išlaidos šiems vaikų poreikiams tenkinti nėra minimalios, bet atsižvelgus į tai, kad vaikai gabūs, noriai skaito ir neprivalomą literatūrą, šios išlaidos reikalingos siekiant juos lavinti pagal jų protinę būklę. Be to, įvertinęs atsakovo gaunamas pajamas ir turimas išlaidas, teismas pripažino, kad atsakovas, pagal savo turtinę padėtį pajėgus savo vaikams teikti ir didesnį išlaikymą nei minimalus. Tokią išvadą grindė šiais argumentais: atsakovas turi tris žemės sklypus, gyvenamąjį namą, jo gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 27 150 Norvegijos kronų, skaičiuojant, kad atsakovas per mėnesį dirba 20 darbo dienų, nors iš pateiktos darbo sutarties jo darbo dienų skaičius per savaitę (ar mėnesį) nenurodytas, todėl šios pajamos gali būti didesnės atsakovui dirbant didesnį darbo dienų skaičių nei 20 darbo dienų; iš šios sumos išskaičiavus jo nurodomas išlaidas kelionei į darbą, būstui, automobilio draudimui, maistui, įmokoms bankui, kitoms reikmėms, išlaikymui (bei jo įsiskolinimui), jam lieka 9 809 Norvegijos kronų per mėnesį. Teismas pažymėjo ir tai, kad šiuo metu iš atsakovo išskaičiuojama 3 000 kronų išlaikymui dėl to, kad atsakovas turi išlaikymo įsiskolinimą, už kurį pats yra atsakingas ir kurį išmokėjus, jo turtinė padėtis dar pagėrės, be to, atsakovas pretenduoja į 264 410 kronų dydžio skolos susigrąžinimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o pagal pateiktus internetinėje svetainėje esančius apskaičiavimus matyti, kad nors kainos Norvegijoje yra didesnės, tačiau ten gyvenančių ir dirbančių asmenų perkamoji galia yra žymiai didesnė nei Lietuvoje. Tai, kad atsakovo nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir jis moka įmokas bankui, neleidžia daryti išvados, kad dėl to jo turtinė padėtis yra blogesnė nei ieškovės. Teismas sprendė, kad atsakovas tik gavęs ieškinį sužinojo, kad vaikams reikalingas didesnis išlaikymas, tačiau jo neteikė, todėl, teismui pripažinus ieškovės ieškinį dėl išlaikymo padidinimo pagrįstu, didesnį išlaikymą priteisė nuo šio momento – 2015 m. liepos 15 d. (ieškinio gavimo), nes iš ieškovės paaiškinimų nustatė, kad ji iki to laiko atsakovui apie padidėjusius vaikų poreikius nepranešė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė I. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą, nustatant, kad iš atsakovo G. B. padidintas materialinis išlaikymas nepilnamečiams P. B. ir I. B. priteistinas nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, t. y. 2015 m. kovo 30 d. Apeliantės nuomone, nustatant teismo sprendimu priteisto didesnio materialinio išlaikymo mokėjimo pradžios momentą, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimu 2008 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008, nes šioje byloje buvo nagrinėjamos bei aiškinamos skirtingos bylos aplinkybės, t. y. šioje byloje kasatorei (ieškovei) reikalavimo išlaikymo dydžio pakeitimo momentą prašant laikyti ne nuo kreipimosi į teismą momento, o nuo atsakovo turtinės padėties pagerėjimo momento, kuris nesutapo su kreipimosi į teismą momentu. LAT nurodė, jog teisė reikalauti išlaikymo už ankstesnį laikotarpį, t. y. ne nuo kreipimosi į teismą dienos, pripažįstama tik tuo atveju, kai išlaikymą privalantis asmuo nevykdė tokios pareigos, t. y. jeigu toks reikalavimas buvo tinkamai ir anksčiau pareikštas nei kreipimosi su ieškiniu į teismą dieną. LAT taip pat yra pažymėjęs, kad vaiko interesų gynimo požiūriu netoleruotina tokia situacija, kai yra nustatytos aplinkybės, kurioms esant reikalinga padidinti priteisto išlaikymo dydį, tačiau tai yra padaroma ne nuo to momento, kai atsirado tokia teisė (teisė gauti didesnį, reikalingą tuo metu išlaikymą), bet nuo formalaus pagrindo, šiuo konkrečiu atveju – nuo procesinių dokumentų įteikimo atsakovui, kuris, priklausomai nuo bylos nagrinėjimo operatyvumo ar kitų aplinkybių, gali atsirasti po pakankamai ilgo laiko, kaip šiuo atveju, išnaudojant visus galimus kuo informatyvesnius įteikimo būdus, nes procesinius dokumentus įteikti atsakovui pavyko tik po trijų su puse mėnesio nuo kreipimosi į teismą dienos. Nustatyti atsakovo buvimo vietą pavyko tik 2014 m. lapkričio mėnesį teisėsaugos institucijų pagalba, atliekant ikiteisminį tyrimą Marijampolės AVPK Nusikaltimų skyriuje baudžiamojoje byloje 64-1-01064-13 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d. dėl vengimo išlaikyti vaiką, t. y. pareigūnams kreipusis su teisinės pagalbos prašymu į Norvegiją. Atsakovą minėtoje baudžiamojoje byloje pripažinus įtariamuoju, 2013-09-06 buvo paskelbta paieška. Kreipimosi į teismą dieną, ieškovei buvo žinomas atsakovo adresas (duomenys neskelbtini), kuris ir buvo nurodytas ieškinyje, vėliau, jau prasidėjus civiliniam procesui, atsakovo gyvenamosios vietos adresas keitėsi į šiuo metu nurodomą, o ieškovei siekiant tinkamai įgyvendinti procesines teises bei rūpinantis procesu, tik 2015-07-02 pavykus sužinoti nedelsiant, t. y. 2015-07-03, apie tai buvo informuotas teismas. Atsižvelgiant į tai, nepilnamečiams P. B. ir I. B. priteistas didesnis materialinis išlaikymas atsirado kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo dydžio pakeitimo dieną.
Atsakovas G. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, be to, įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, vaikai gauna nemokamą gydymą, kurio jiems reikia. Todėl šiuo atveju ieškovė sąmoningai didina vaikų išlaikymo sumą, nurodydama, kad dukrai dėl regos reikalingas poilsis prie jūros, tačiau neaišku, kodėl gydytojas neišrašo nemokamos reabilitacijos sanatorijoje, kur kelialapis į sanatoriją yra taip pat nemokamas. Nėra suprantama, kodėl ieškovė nesinaudoja valstybės suteikiamomis lengvatomis. Kuro išlaidos, patiriamos vežiojant vaikus į mokymosi įstaigas, taip pat nepagrįstos, kadangi ieškovė net neturi transporto priemonės. Be to, vaikai gali važiuoti į mokyklą viešuoju transportu, kuris yra nemokamas naudojantis mokymo įstaigos išduotu mokinio pažymėjimu. Ieškovė su vaikais gyvena (duomenys neskelbtini), jų gyvenamoji vieta yra 1 min. atstumu iki autobusų stotelės, o autobusai iš (duomenys neskelbtini) į Marijampolės miestą važiuoja keletą kartų per dieną ir ne vienu maršrutu. Be to, sūnus yra 15 metų, todėl į mokyklą gali nueiti pėsčiomis arba važiuoti dviračiu. Neaiškus ieškovės reikalavimas priskaičiuoti prie vaikų išlaikymo ir būsto išlaidas, nes ieškovė gyvena kartu su savo tėvu, t. y. su vaikų seneliu, kuris pagal ieškovės paaiškinimus jai padeda. Vartojamosios išlaidos vienam vaikui taip pat yra per didelės ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Nėra suprantama ir tai, kad ieškovė turimą nekilnojamą būstą yra atidavusi naudoti pagal panaudos sutartį, kadangi šį būstą galima išnuomoti ir gauti pajamas. Teismo sprendime yra pateikiama klaidinga atsakovo darbo užmokesčio suma apie 27 150 Norvegijos kronų, nes ši suma yra neatskaičius mokesčių. Atskaičius mokesčius atsakovo darbo užmokestis yra apie 20 000 Norvegiškų kronų. Todėl sumokėjus būtinąsias išlaidas atsakovui nelieka net pinigų laisvalaikiui. Atsakovas taip pat turi sunkių sveikatos sutrikimų, nuo 2009 metų jam yra diagnozuota vidutinė depresija bei aukštas kraujo spaudimas ir jis nuolat turi vartoti medikamentus šioms ligoms gydyti. Dėl sveikatos sutrikimų jis negali susirasti papildomo darbo ir gauti papildomų pajamų. Atsakovo darbo sutartis yra terminuota ir kas mėnesį yra išduodama nauja sutartis, todėl nėra aišku, kiek dar laiko atsakovas turės darbą, o praradus šį darbą naują bus sunku susirasti dėl šiuo metu sunkios ekonominės padėties Norvegijos Karalystėje. Tuo tarpu ieškovės sutartis ilgalaikė ir neterminuota. Atsakovo turtas yra įkeistas SEB bankui, todėl pardavus įkeistą turtą, kuris net nėra baigtos statybos, o žemė yra tik žemės ūkio paskirties, atsakovas vis tiek liktų skolingas bankui. Todėl atsakovo turtinė padėtis nėra gera ir vienoda su ieškove. Santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi nustatytas išlaikymas įvertinus ir būsimus įprastinius vaikų poreikius ir tuo metu jau buvo žinomi vaikų sveikatos sutrikimai, be to, išlaikymo dydis yra indeksuojamas.
Atsiliepimas
Atsakovas G. B. atsiliepimu į ieškovės I. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas šioje dalyje yra pagrįstas, kadangi apeliantė nesikreipė į atsakovą dėl vaikų išlaikymo padidinimo sumos, nors jau žinojo atsakovo gyvenamąją vietą bei kitas susisiekimo priemones.
Ieškovė I. B. atsiliepimu į atsakovo G. B. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog nuo to laiko, kuomet buvo nustatytas materialinis išlaikymas nepilnamečiams P. B. ir I. B., pasikeitė vaikų poreikiai, kas sudaro pagrindą keisti materialinio išlaikymo dydį. Teismas tinkamai bei pagrįstai įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo turtinę padėtį, kuri atsižvelgiant į vaikų poreikius neabejotinai patvirtina, jog atsakovas pajėgus savo vaikams teikti ir didesnį išlaikymą nei minimalus, kuris šiuo metu ir atitinka priteistą materialinio išlaikymo dydį, kartu atkreipiant dėmesį į tai, jog abu vaikai turi specialių poreikių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai įvertino jo turtinę padėtį. Kadangi atsakovas nevykdė teismo nurodymo pateikti duomenis apie faktiškai gaunamas pajamas, todėl teismas bei pagrįstai sprendė, jog atsakovas gauna didesnes pajamas nei nurodo savo atsiliepime ir kurios pateikiamos darbo sutartyje. Kasacinis teismas šio pobūdžio bylose ne kartą yra akcentavęs, jog įmokų mokėjimas bankui už įkeistą turtą negali būti laikoma aplinkybe, bloginančia asmens turtinę padėtį. Be to, atsakovas nuo pat santuokos nutraukimo momento gera valia nevykdė pareigos teikti išlaikymą vaikams, nors kredito įmokas mokėjo. Atsakovas taip pat turi galimybę kreiptis dėl vaiko pašalpos Norvegijoje skyrimo ir gauti papildomas pajamas, jis šia teise piktybiškai nesinaudoja, tačiau ginčija galimybes teikti didesnį išlaikymą. Byloje pateikti įrodymai apie apsilankymus pas gydytojus patvirtina, jog vaikai būtent ir gydosi valstybinėse gydymo įstaigose, kuriose apsilankymas pas gydytojus yra nemokamas, tačiau priemonės, procedūros, medikamentai, kurie reikalingi gydymui, nuvykimo išlaidos yra nekompensuojamos ir turi būti užtikrinamos tėvų lėšomis. Niekuo nepagrįsti atsakovo argumentai, jog vaikai į mokyklą galėtų vykti pėsčiomis, dviračiais ar viešuoju transportu, nes vaikai nuvežami siekiant užtikrinti jų saugumą.
Suinteresuotas asmuo P. B. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašo atsakovo G. B. apeliacinio skundą atmesti, o ieškovės I. B. skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir išdėstė teisinius argumentus. Su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais visiškai sutinka, jog nustatant teismo sprendimu priteisto didesnio materialinio išlaikymo mokėjimo pradžios momentą, teismas nukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, t. y. netinkamai taikė ir aiškino CK 3.201 str. 1 d. materialinės teisės normą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimu šalių (buvusių sutuoktinių) nepilnamečių vaikų – sūnaus P., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukros I., gimusios (duomenys neskelbtini), – išlaikymui iš atsakovo buvo priteistas 115,85 Eur (400 Lt) dydžio išlaikymas periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis kiekvienam vaikui nuo pareiškimo teismui padavimo dienos iki jų pilnametystės. Ieškovė ieškinyje prašė padidinti priteistą iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki 175 Eur dydžio periodinių išmokų kas mėnesį kiekvienam vaikui, kadangi išaugo vaikų poreikiai, ir šį išlaikymą prašė priteisti nuo ieškinio teismui padavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu priteisė ieškovės nurodyto dydžio išlaikymą, kadangi nustatė, jog šalių nepilnamečių vaikų poreikiai nuo išlaikymo priteisimo momento padidėjo, tačiau jį priteisė nuo 2015 m. liepos 15 d. (nuo ieškinio įteikimo atsakovui momento). Ieškovė prašo pakeisti sprendimą padidinto išlaikymo priteisimo nuo 2015 m. liepos 15 d. dalyje ir jį priteisti nuo ieškinio padavimo dienos, o atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad buvo pagrindas padidinti priteistą išlaikymą.
Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo pagrįstumo
Išlaikymo dydžio keitimą reglamentuoja CK 3.201 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, o 2 dalyje numatyta, kad priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Prireikus teismas gali priteisti atlyginti ir būsimas vaiko gydymo išlaidas.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai, todėl visų pirma teismas turi įsitikinti tokios sąlygos (sąlygų) buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuluotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, t. y. išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi proporcingumo kriterijus reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).
Ieškinys dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo (padidinimo) buvo grindžiamas išaugusiais vaikų poreikiais. Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų, susijusių su vaikų poreikiais, vertinimu ir siekia kitų, nei buvo konstatuotos, faktinių aplinkybių dėl vaikų poreikių, jų pasikeitimo nustatymo. Pažymėtina, kad nustatant ir įvertinant vaiko poreikius būtina atsižvelgti į tai, jog siekiant visapusiško vaiko vystymosi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys ir vaiko laisvalaikio pomėgiams, bendravimui, saviraiškai, kad būtų lavinami jo gabumai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino į bylą pateiktus įrodymus apie vaikų amžių, sveikatą, mokymąsi, laisvalaikio pomėgius, atsižvelgė į ieškovės pateiktą vaikų poreikių įvertinimą (apskaičiavimus). Atsakovas neginčija, kad nepilnamečiai vaikai turi sveikatos sutrikimų (regos sutrikimai, išvešėję adenoidai), tačiau mano, kad ieškovės dėl šių sveikatos sutrikimų nurodytos išlaidos yra nepagrįstos, nes valstybė garantuoja nemokamą medicininę pagalbą. Tačiau negalima sutikti su tuo, kad valstybė, garantuodama nemokamą medicininę pagalbą, prisiima visas su tuo susijusias išlaidas, nes maisto papildų, kai kurių medikamentų, tam tikrų priemonių (pvz. akinių), papildomų sveikatos gerinimo procedūrų įsigijimo, siekiant sveikatai geresnio rezultato, valstybė visa apimtimi nekompensuoja. Akivaizdu, kad rūpestingi tėvai neturėtų apsiriboti vien valstybės teikiama nemokama medicinine pagalba, o dėdami papildomas pastangas siekti, kad vaikams būtų užtikrintos kiek įmanoma didesnės galimybės pašalinti sveikatos sutrikimų neigiamas pasekmes, todėl šios išlaidos nėra vien sąmoningas išlaidų didinimas, kaip teigia atsakovas, o reiškia tik tinkamą tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus vykdymą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo ieškovės nurodytų išlaidų vaikų sveikatai pagrįstumą, su kuo apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Atmestini ir atsakovo argumentai dėl ieškovės patiriamų kuro išlaidų, vežiojant vaikus į mokyklą ir pas gydytojus, būtinumo ir jų pagrįstumo. Apelianto teigimu, vaikai galėtų naudotis viešuoju transportu arba pvz. sūnus galėtų vykti pėsčiomis ar dviračiu, kas sumažintų transporto išlaidas. Tačiau manytina, kad šie vaikų poreikiai tenkinami pagrįstai, nes dukra dar tik pradinių klasių mokinė, o pas gydytojus kartu turi vykti ir mama, be to, dėl vaikų užimtumo tiek mokantis, tiek jiems lankant papildomus užsiėmimus toks vaikų pervežimo organizavimas (savo transportu) padeda tinkamiau planuoti laiką ir racionaliau organizuoti su pagrįstais vaikų poreikiais susijusią veiklą. Ieškovės nurodytos išlaidos degalams – 15 Eur (sūnaus vežiojimui) ir 20 Eur (dukros vežiojimui) nėra per didelės ir pripažintinos protingomis ir sąžiningomis, juolab, kad negalima teigti, jog atsakovas yra tokioje sunkioje finansinėje padėtyje, kad negali užtikrinti šių vaikų poreikių, atsižvelgiant ir į tai, kad tai užtikrina ir vaikų saugumą. Nesuprantamas ir atsakovo teiginys, kad vaikams nereikalingos būsto išlaidos, kadangi jie gyvena su seneliu, nes viena pirmųjų ir būtinųjų tėvų pareigų yra užtikrinti vaikams tinkamas būsto sąlygas, todėl tai, kad būstą jiems suteikia kiti giminaičiai, nereiškia, kad mama dėl to neturi išlaidų, mokėdama komunalinius mokesčius, teikdama pagalbą būstą suteikusiam asmeniui ar pan. Nors ieškovė neginčija, kad savo turimą nekilnojamąjį turtą – butą yra atidavusi panaudai, tačiau tai nereiškia, kad ji gyvendama su vaikais šiame bute neturėtų išlaidų, nes už komunalinius mokesčius vis tiek reikėtų mokėti. Vaikų vartojimo poreikiai taip pat teismo buvo aptarti ir pagrįstai nustatyta, kad jie atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl išaugusių vaikų poreikių apimties.
Atsakovas taip pat teigia, kad teismas neteisingai įvertino jo turtinę padėtį, kuri nesuteikia jam galimybių teikti nustatyto dydžio išlaikymą. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas dirba Norvegijos Karalystėje, todėl teikdamas įrodymus apie uždarbį juos pateikė tokia apimtimi, kokia manė esant reikalinga, dėl ko jo realios pajamos gali būti nevisiškai atskleistos. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę nustatyti tik tikėtinas atsakovo pajamas. Kadangi atsakovas pagal darbo sutartį (t. 1, b. l. 116–117) yra įdarbintas tik nustatant valandos darbo užmokestį ir nėra aiškus šalių susitarimas, dėl kokios trukmės darbo per mėnesį buvo susitarta, todėl pirmosios instancijos teismo paskaičiuotas darbo užmokestis nėra tikslus. Ir nors teismas neįvertino atsakovo mokėtinų mokesčių (t. 1, b. l. 118–121), tačiau atsakovui nepateikus visų įrodymų apie gaunamas pajamas, spręstina, kad jis, būdamas darbingo amžiaus, turėtų imtis visų priemonių, kurios užtikrintų tinkamą pareigos teikti išlaikymą vaikams vykdymą, ypač, kai nėra nustatyta, kad vaikų poreikiai nėra be pagrindo padidinti. Be to, tokio atsakovo elgesio reikalauja ir prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Vaikų poreikių apimtis, kuri faktiškai atitinka minimalios mėnesinės algos dydį, nelaikytina nerealia bei nepagrįsta, kurios negalėtų patenkinti darbingi tėvai. Atsakovas, teigdamas, kad turi sveikatos sutrikimų, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto (t. 1, b. l. 105–108) ir turi teisę į pakankamai didelės apimties darbdavio skolą už jam neišmokėtą darbo užmokestį, ką jis pats pripažįsta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas, dirbdamas Norvegijos Karalystėje, turi teisę ir galimybę gauti vaiko pašalpą, ką patvirtina ieškovės su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pateikti nauji rašytiniai įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima į bylą, remdamasis CPK 314 straipsniu (t. 3, b. l. 38–39), o tai galėtų turėti įtakos atsakovo teikiamo išlaikymo apimčiai, tačiau atsakovas to nedarydamas šią naštą sąmoningai prisiima sau. Atsakovo įsiskolinimas, susikaupęs pagal sutuoktinių pasirašytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, patvirtintą teismo sprendimu, taip pat rodo, kad atsakovas iš esmės siekia išvengti išlaikymo pareigos.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė (CPK 176, 185 straipsniai), ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta pakankama vaiko poreikiams patenkinti suma – 353 Eur – yra teisinga, atitinka bylos duomenis, protingumo ir sąžiningumo principus, ir apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad vaikų poreikiai iš esmės pasikeitė, juos lyginant su 2011 metais, o tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti nurodytos apimties vaikų poreikius.
Dėl išlaikymo padidinimo pradžios nustatymo (pagal ieškovės apeliacinį skundą)
Pirmosios instancijos teismas padidintą išlaikymą vaikams priteisė nuo 2015 m. liepos 15 d., t. y. nuo ieškinio įteikimo atsakovui momento, kai atsakovas sužinojo apie būtinybę teikti didesnį išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Ieškovė prašo pakeisti sprendimą padidinto išlaikymo priteisimo nuo 2015 m. liepos 15 d. dalyje ir jį priteisti nuo ieškinio padavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas šią sprendimo dalį grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008. Tačiau šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir konstatavo, kad teismai pagrįstai padidintą išlaikymą priteisė nuo kreipimosi į teismą dienos, kai kasatorė (ieškovė) prašė išlaikymo dydžio pakeitimo momentą laikyti ne kreipimosi į teismą datą (2007 m. sausio 31 d.), bet atsakovo turtinės padėties pagerėjimo momentą (2006 m. spalio 1 d.), t. y. dar iki kreipimosi į teismą. CK 3.200 straipsnyje būtent ir apibrėžta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie pareigą pateikti didesnį išlaikymą momento. Taigi teismas, nustatydamas padidinto išlaikymo teikimo pradžią, netinkamai aiškino ir taikė nurodytą precedentą. Be to, ir kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014, yra nurodyta, kad didesnio išlaikymo mokėjimo pradžios momentas nustatytinas prioritetą teikiant vaiko interesams ir vadovaujantis CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle, todėl didesnis išlaikymas priteistinas nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo padidinimo dienos, o ne nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tik bylose dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams sumažinimo teismas, nustatęs pagrindą sumažinti pirmesniu teismo sprendimu priteistą išlaikymą, mažesnio dydžio išlaikymą priteisia ne nuo ieškinio pareiškimo, bet nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013).
Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, keistina skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria padidintas išlaikymas nepilnamečiams vaikams priteistas nuo 2015 m. liepos 15 d., ir šis išlaikymas priteistinas nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. nuo 2015 m. kovo 30 d. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Pakeisti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria padidintas išlaikymas priteistas nuo 2015 m. liepos 15 d., ir padidintą išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisti nuo 2015 m. kovo 30 d.
Likusios sprendimo dalies nekeisti.