Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Algirdo Jaliniausko ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant išteisintajam A. R. (A. R.), jo gynėjai Ramutei Budrytei, išteisintajai J. R., jos gynėjai Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

A. R. dėl kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. buvo kaltinama tuo, kad ji, tirdama administracinio teisės pažeidimo bylą, ir Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariate rašydama šaukimus A. N. 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. birželio 10 d. ir 2016 m. liepos 27 d. atvykti į Kauno miesto (duomenys neskelbtini) Viešosios policijos skyrių ir Kauno miesto (duomenys neskelbtini) PK, nurodė jo procesinę padėtį, šmeižė jį, vadindama žodžiu „pažeidėjas“, t. y. asmeniu, kuris pažeidžia įstatymus. Šiuos šaukimus matė ne tik jo artimi žmonės, bet ir kiti asmenys, kadangi A. N. nebūnant namuose, šaukimai buvo padėti visiems prieinamoje vietoje, namo kieme ant stalo, o juos perskaitę pažįstami žmonės stebėjosi, kodėl jis taip šmeižiamas, vadinamas „pažeidėju“, kai administracinėje byloje dar buvo nepriimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu, taip J. R. kitų asmenų akivaizdoje šmeižė A. N., vadindama „pažeidėju“.A. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 m. liepos 13 d. atsakyme į A. N. skundą Nr. 20-S-107300(1.16K) savo parašu patvirtino, kad A. N. yra „pažeidėjas“, tuo dar kartą pabrėždamas, kad A. N. yra tas asmuo, kuris pažeidžia įstatymus, taip jį iš anksto, be bylos išnagrinėjimo, apkaltino, nurodė tyrėjai, kaip turi būti išnagrinėta administracinė byla, tuo A. R. įžeidė ir apšmeižė A. N..Be to, A. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. lapkričio 15 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) devintajame puslapyje esančiame straipsnyje, parašytame korespondento V. T., pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ jis žurnalistams pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, taip A. N. apšmeiždamas per visuomenės informavimo priemonę, melagingai, siekiant apšmeižti, nurodant, kad kratos metu buvo rastas nelegalus pistoletas, kai iš tikrųjų tai buvo žaislas (tai buvo nustatyta ekspertizės metu), taip pat nurodant, kad buvo rastas kontrabandinis brendis su baltarusiškomis banderolėmis, kai iš tikrųjų (kas ir buvo nustatyta ekspertizės metu) tai buvo pagal įstatymus leistinas laikyti legalaus, gamykloje pagaminto, alkoholio kiekis, įsigytas muitais neapmokestinamoje parduotuvėje, be to, melagingai, siekdamas apšmeižti, A. R. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad tyrėjams ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00891-14 metu buvo atsisakyta duoti parodymus.Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. R. ir J. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jų veiksmuose nėra visų būtinųjų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių.Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. N. prašo panaikinti 2017 m. gegužės 4 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir pripažinti kaltais Kauno apskr. VPK Kauno miesto (duomenys neskelbtini) PK tyrėją J. R., pagal padarytą nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje, ir Kauno apskr. VPK Imuniteto skyriaus viršininką A. R., pagal padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

5. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis A. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 4 d. priimtą išteisinamąjį nuosprendį privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad yra valstybės tarnautojas ir kaltinamas kaip privatus asmuo dėl galimai neteisėtų veiksmų, susijusių su tiesioginėmis jo, kaip Kauno apskr. VPK Imuniteto skyriaus viršininko pareigomis, tačiau veiksmai, papiktinę A. N. buvo atlikti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kaip juridinio asmens, todėl jis, kaip fizinis asmuo, negali būti patrauktas kaltinamuoju.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išteisintieji prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Nukentėjusiojo A. N. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados, kuriomis patvirtintas faktas, kad nepadarytos veikos, turinčios A. R. ir J. R. inkriminuotų nusikaltimų požymių. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vertino ne visus įrodymus, o tuos, kuriuos vertino, tai darė netinkamai. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, BPK 20, 301 straipsnių nuostatos nepažeistos. Teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstas išvadas, kad A. R. ir J. R. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o A. R. – ir BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmos instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9.1. Šmeižimas, pagal BK 154 straipsnį, tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – kito asmens šmeižimas per visuomenės informavimo priemones ar spaudinyje. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios t. y. žinomai melagingos informacijos skleidimas. Paskleidimas – įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-564-489/2015). Šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją, taigi, tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

9.2. A. N. kreipėsi į teismą su pareiškimu privataus kaltinimo tvarka, kaltindamas policijos pareigūnus A. R. ir J. R. tuo, kad jie, apelianto atžvilgiu pradėtos administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo metu, kai dar nebuvo priimtas teismo sprendimas, oficialiuose dokumentuose – šaukimuose ir atsakyme į pareiškėjo skundą, nurodė jo procesinę padėtį kaip „pažeidėjo“, t. y. asmens, kuris pažeidžia įstatymus, taip jį iš anksto, be bylos išnagrinėjimo, jį apkaltino, tokiu būdu jį šmeižė ir įžeidė. A. R. apeliantas kaltino ir tuo, kad laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ korespondentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri buvo paviešinta šio dienraščio straipsnyje, t. y. A. N. apšmeižimu per visuomenės informavimo priemonę.

9.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariate A. N. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena iš tiesų buvo pradėta. J. R. buvo pavesta tirti minėtą administracinę bylą, todėl ji turėjo pareigą šioje byloje atlikti tyrimo veiksmus. Ji A. N., kaip asmeniui, kurio atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, siuntė šaukimus atvykti į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, kitų proceso veiksmų atlikimui. Apeliantas skunde akcentuoja, kad ši jam pradėta teisena buvo nutraukta, dėl ko jis nepagrįstai abiejų išteisintųjų buvo vadinamas pažeidėju. Kolegija administracinio teisės pažeidimo teisenos nutraukimo fakto neginčija, tačiau pažymi, kad ši aplinkybė neduoda pagrindo kaltinti išteisintuosius tuo, kad nurodydami netinkamą apelianto procesinę padėtį, jį apšmeižė ir įžeidė, nes tuo momentu administracinio teisės pažeidimo teisena buvo pradėta, buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų manyti, kad A. N. galimai padarė teisės pažeidimą. Nepagrįstas ir faktinių aplinkybių neatitinkantis apeliacinio skundo teiginys, jog šaukimus su juose nurodyta tikrovės neatitinkančia informacija, J. R. jį šmeižė kitų asmenų akivaizdoje. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių po­žy­mių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Šiuo atveju šaukimus išrašė pareigūnė, tirianti bylą, jie buvo skirti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ir niekas, išskyrus jį, negalėjo pamatyti juose nurodytos informacijos. Kaip savo parodymuose patvirtino liudytoja J. N., ji atplėšė A. N. siųstus laiškus, juos skaitė ir paliko išimtus iš vokų prieinamus visiems toje gyvenamojoje vietoje esantiems asmenims. J. R. savo tarnybines pareigas atliko tinkamai, nes kaip pavirtina bylos medžiaga, šaukimai A. N., su, pasak jo, šmeižiančia ir įžeidžiančia informacija, buvo siunčiami vokuose, apelianto gyvenamosios vietos adresu ir skirti susipažinti jam asmeniškai, todėl laikyti, kad J. R. siekė tyčia šaukimuose nurodytą informaciją paskleisti ir kitiems asmenins, nėra objektyvaus pagrindo. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad A. R. atsakyme į nukentėjusiojo skundą esanti informacija buvo paskleista bent vienam trečiajam asmeniui ir kad jis turėjo tikslą šiame dokumente pateiktą informaciją skleisti asmenims, nesusijusiems su tiriama byla. Vertinant šių aplinkybių visumą, konstatuotina, kad A. R. ir J. R. veiksmuose nebuvo būtinojo jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo bent vienam trečiajam asmeniui. Taigi, kaltinimas J. R. dėl A. N. šmeižimo kitų asmenų akivaizdoje, nepasitvirtino. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl būtinojo BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo nebuvimo išteisintųjų veiksmuose, atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą ir BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė. Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius A. R. ir J. R. veiksmuose būtinojo šmeižimo (BK 154 straipsnio 1 dalis) požymio – informacijos paskleidimo bent vienam trečiajam asmeniui – jie dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti teisėtai ir pagrįstai.

9.4. A. R. šioje byloje kaltintas ir tuo, kad apšmeižė A. N. ir per visuomenės informavimo priemonę, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistui, kuris tą informaciją paviešimo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas A. R. veiksmuose nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių ir jį išteisino. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai aiškino BK 154 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantas A. R. kaltę įrodinėja tuo, kad iš straipsnio teksto aiškiai suprantama, jog ikiteisminio tyrimo informaciją žurnalistui galėjo pateikti tik A. R.. Ši aplinkybė nėra paneigta ir pats išteistasis nurodė, kad jis, kaip policijos pareigūnas, galėjo pateikti tam tikrą informaciją spaudai apie atliekamus tyrimus, tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta A. R. tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą, t. y. nenustatyta, kad jis suvokė skleidžiantis apie apeliantą tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją ir kad būtent tokią informaciją apie jį norėjo paskleisti. Priešingai, byloje nustatyta, kad tuo metu, kai policijos atstovas pateikė spaudai informaciją apie ikiteisminį tyrimą, nurodyti duomenys visiškai atitiko tuo metu turimus ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenis, nes kratos metu pas A. N. buvo rastas pistoletas, šoviniai ir šaudmenys bei 13 vnt. stiklinių butelių su rudos spalvos skysčiu, turinčiu alkoholio kvapą, nepažymėtų Lietuvos Respublikos akcizo ženklais – banderolėmis bei talpa su skysčiu, turinčiu dyzelino kvapą. Šios medžiagos duomenys taip pat patvirtina, kad žurnalistui informacijos perdavimo metu A. N. iš tiesų buvo atsisakęs duoti parodymus. Tuo metu ekspertizės ir specialūs tyrimai, leidžiantys nustatyti nusikalstamos veikos būtinuosius požymius, dar nebuvo atliktos, todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. R. pateikta informacija buvo paremta tuo metu turimais faktais – pradėtame ikiteisminiame tyrime surinktais duomenimis. Tai, kad teikdamas informaciją žiniasklaidai A. R. rėmėsi tik pradėto ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir nekonstatavo A. N. kaltės, patvirtina straipsnio autoriui jo nurodyta išlyga „Jeigu šių pareigūnų kaltė bus įrodyta, <....>. Taigi, nesant pagrindo daryti išvadą, kad A. R. turėjo tikslą pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. N. ir kad tokia informacija buvo paskleista, nėra pagrindo ir spręsti, kad jis siekė tyčia apšmeižti apeliantą.

Motyvuojamoji dalis

10. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo. Ta aplinkybė, kad apeliantas yra kitokios nuomonės, negu skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, nėra pagrindas aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, o išvadas dėl A. R. ir J. R. nekaltumo grindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog A. R. ir J. R. veiksmuose nėra būtinųjų BK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviojo požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo ir juos pagrįstai išteisino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.