- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- A-380-502/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00812-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui su konkrečių apibrėžimų dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-764 dėl praleisto termino pateikti skundą už sumažintų išmokų mokėjimą dirbant ypatingomis darbo sąlygomis ir taikyti terminą nuo 2015 m. birželio 30 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui.
2. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV jam ir kitiems Akmenės rajono gyventojams, 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, vadovaudamasi 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinuoju įstatymu, sumažino dalį kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Už šį laikotarpį pareiškėjui buvo sumažinta 7 679,34 Lt (2 224,09 Eur), išmokėta – 5 280,66 Lt (1 529,38 Eur). Su 2017 m. spalio 31 d. kolektyviniu prašymu „Dėl sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas“, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2017 m. gruodžio 11 d. rašte nurodė, jog atsisako nagrinėti pateiktą prašymą, kaip kolektyvinį ir nagrinėjo tik pareiškėjo individualų atvejį. VSDFV rašte pareiškėjui buvo nustatytas terminas pateikti įrodančius dokumentus, kad terminą VSDFV sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą. VSDFV 2018 m. vasario 2 d. rašte Nr. (6.5) I-764, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio nustatytu 3 metų terminu, nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius) sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas apskųsti terminas baigėsi 2013 metų sausį.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad kompensacijos už ypatingas sąlygas skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu (ginčo atveju aktuali iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija), pagal kurio 45 straipsnį, Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti skundžiami Fondo valdybai. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta kompensacija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Apie atsakovo sprendimą mokėti ne viso dydžio paskirtą kompensaciją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į atsakovą su prašymu nesikreipė, o 2017 m. spalio 31 d. su prašymu kreipėsi tiesiogiai į Fondo valdybą, kuriame, be kita ko, reikalavo išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintą kompensacijos dalį. Atsakovas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą kompensaciją, apskųsti baigėsi 2013 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas praleido terminą apskųsti VSDFV Mažeikių skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą kompensaciją. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė klausimą, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas išmokų sumažinimo apimtimi, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. VSDFV Mažeikių skyriaus įsitikinimu, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo Konstitucinis Teismas aiškiai pasisakė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas V. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos kompensacijos dalies išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi praleidęs 3 metų terminą todėl atsakovas teigė, jog prašomas panaikinti Fondo valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-764, kuriuo nuspręsta neatnaujinti praleisto termino ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundus, teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. VSDFV nurodė, kad pareiškėjas su 2017 m. spalio 31 d. prašymu grąžinti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą kompensacijos dalį kreipėsi į Fondo valdybą. Fondo valdyba 2017 m. gruodžio 7 d. tarpiniu sprendimu Nr. (6.5) I-7543 pareiškėjui nurodė, kad jis praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 metų sausio mėnesio mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą kompensaciją apskųsti. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą kompensaciją apskųsti baigėsi 2013 metų sausį. Tam, kad būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą, reikėjo įrodyti, kokios apskundimo laikotarpiu (nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio) buvusios objektyvios priežastys (aplinkybės) sukliudė pareiškėjui pateikti skundą Fondo valdybai. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų apskundimo termino praleidimo svarbiomis priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, o bendro pobūdžio teiginiai pateisinančia priežastimi nepripažįstami.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1999 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjui paskirta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjui 2007 m. vasario 14 d. pateikus prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Akmenės skyriui 2007 m. kovo 13 d. priimtas sprendimas Nr. (5.8)03-944 nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. mokėti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. VSDFV Mažeikių skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui mokėjo kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Pareiškėjas su prašymu 2018 m. sausio 7 d. kreipėsi į VSDFV prašydamas grąžinti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas bei 2017 m. spalio 31 d. prašymą nagrinėti iš naujo. VSDFV 2018 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-764 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo objektyviai užkirsti kelio po pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo (2010 m. sausio mėnesio) per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti prašymą skundą Fondo valdybai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašyme nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, galinčių patvirtinti, kad apskundimo terminą praleido tikrai dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, kurios objektyviai galėjo užkirsti kelią per 3 metų laikotarpį paduoti skundą Fondo valdybai. Atsižvelgdamas į tai, nusprendė neatnaujinti praleisto termino VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, kaip paduotus praleidus pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.
9. Teismas, spręsdamas dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir nurodė, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.
10. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą Nr. A143-918/2014 2014 m. birželio 17 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje.
11. Teismas nustatė, kad buvo matyti iš VSDFV Mažeikių skyriaus išmokos gavėjo asmeninės kortelės, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui sumažinta kompensacija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. ir buvo mokama iki 2011 m. gruodžio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Tačiau pareiškėjas į VSDFV su prašymu grąžinti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą kompensacijos dalį kreipėsi 2017 m. spalio 31 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija už ypatingas daro sąlygas. Fondo valdyba 2017 m. gruodžio 7 d. tarpiniu sprendimu Nr. (6.5.) I-7543 pareiškėjui nurodė, kad jis praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 metų sausio mėnesio mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą kompensaciją apskųsti. Taip pat pareiškėjui Fondo valdybos sprendime buvo pasiūlyta iki 2018 m. sausio 1 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.
Šalies argumentai
12. Pareiškėjas 2018 m. sausio 10 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu, kuriuo prašė iš naujo nagrinėti 2017 m. spalio 31 d. prašymą dėl sumažintos dalies kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, o sumažintą kompensaciją už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį grąžinti, kaip pensijų gavėjui, dirbusiam kenksmingomis darbo sąlygomis. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad „po kompensacijos sumažinimo buvo aiškinama, kad kompensacijos grąžinimas prasidės kartu su dirbančiais pensininkais. Laukėme ir tikėjome, kad šis pažadas bus įgyvendintas, tačiau 2016 m. birželio mėn., iš savo miesto teritorinio Sodros skyriaus sužinojau, kad apie mus (kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjus) pradėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti sumažintų senatvės pensijų grąžinimą, visai nebuvo kalbos, todėl buvome priversti ieškoti teisybės“. Be to, pareiškėjas prašyme teigė, kad teismas nurodė, jog „Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. dėl sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo dirbantiems jų gavėjams nepagrįstai sumažintos. Nors Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime nepasisakė tiesiogiai apie asmenis, kurie dirbo ypatingomis darbo sąlygomis, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką, pensijų gavėjais yra laikomi ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai“.
13. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindė termino praleidimo, pareiškėjas jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų termino praleidimą, nenurodė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui paskirtos kompensacijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio teritoriniam skyriui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos kompensacijos dydį. Teikdamas skundą VSDFV, pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas padarė išvadą, jog VSDFV ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. sausio 7 d. prašymus dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, kaip nepaduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.
15. Taip pat teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas ir nurodo, kad terminą skundui paduoti reikia skaičiuoti ne nuo 2010 m. sausio mėn., bet nuo 2016 m. birželio mėn., nuo kompensacijų gražinimo datos, ir šiuo atveju pareiškėjas būtų praleidęs terminą šiam skundui paduoti, nes Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2016 m. rugsėjo 30 d. galiojusios redakcijos) numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o šio įstatymo 37 straipsnis (iki 2017 m. sausio 14 d. galiojusios redakcijos) numato, jog skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, todėl, teismo vertinimu, ir tokiu atveju pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti.
16. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo pasisakė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, paminėtos Laikinojo įstatymo nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nebuvo jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamame Fondo valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į ją praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino. Todėl pareiškėjo skundas dėl VSDFV 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-764, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą ir taikyti naują terminą nuo 2015 m. birželio 30 d. atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
18. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti 2 224,09 Eur dydžio sumą už laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti VSDFV 2018 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-764 dėl praleisto termino pateikti skundą už sumažintų išmokų mokėjimą ir terminą atnaujinti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2009 m. gruodžio 9 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 str. nuostatų (kiek tai liečia darbuotojų sumažintas išmokas už ypatingas darbo sąlygas) atitikties Konstitucijai užduodant skunde pateiktus klausimus
19. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis priimtas teismui visapusiškai ir sistemiškai neišanalizavus itin (ne tik pareiškėjui, bet ir nemenkai grupei asmenų) aktualios situacijos, yra nemotyvuotas, iš esmės yra teisiškai ydingas, formuojantis ydingą teismų praktiką. Pareiškėjas laikosi nuomonės, jog eilėje panašių bylų formuojama praktika (taip pat ir šioje byloje) nepagrįstai ydinga ir pareiškėjui (bei kitiems asmenims) nepagrįstai užkertanti kelią ginti pažeistas teises, dėl ko pareiškėjo skundas turi būti išnagrinėtas iš esmės, neignoruojant pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir argumentų vien dėl to, jog ankstesniuose teismų sprendimuose, neanalizuojant situacijos detaliai, buvo nuspręsta kitaip. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, siekiant priimti ne formalų, o teisiškai pagrįstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas turi tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikrų klausimų išaiškinimo.
20. Pareiškėjas pateikdamas Konstitucinio Teismo (2012 m. vasario 6 d. ir 2014 m. kovo 7 d. nutarimai) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-457/2013) praktiką, teigia, kad jo vertinimu ir pagal nurodytus išaiškinimus bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad darbuotojai, kuriems buvo sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turi teisę į sumažintos išmokos dalį analogiškai kaip ir dirbusieji ir senatvės pensijos sulaukę pensininkai. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarime ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais teigia, kad sistemiškai vertinant Konstitucinio Teismo nutarimus bei tai, kad ne tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bet ir Konstitucinis Teismas, nors ir tiesiogiai neįvardindamas, tačiau išmokas darbuotojams už ypatingas darbo sąlygas iš esmės priskyrė prie svarbesne reikšme turinčių pensijų kategorijos (skirtingai nei pareigūnų ir karių valstybinių pensijų), darytina išvada, jog asmenims, kuriems Laikinuoju įstatymu buvo sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas įstatymu turi būti numatomas automatinis kompensacinis mechanizmas, netaikant išankstinės neteisminės ginču nagrinėjimo tvarkos ir senaties terminų. Pareiškėjo nuomone, šiai dienai valstybė, analogiškai kaip ir sumažintos senatvės pensijų gavėjų atveju, privalo nutraukti nepagrįstą delsimą ir darbuotojų, kuriems buvo sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas atžvilgiu priimti analogišką Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) įstatymą (arba šį įstatymą papildyti), kuris numatytų automatinį sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimą darbuotojams. Pareiškėjas pažymi, jog tokios nuomonės, dėl automatinio neteisėtai sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimo laikosi ir politinė visuomenė.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paviršutinišku vertinimu, jog „Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo pasisakė 2012-02-06 nutarime, paminėtos Laikinojo įstatymo nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nėra jokio pagrindo“, kadangi šiuo atveju turi būti suformuotas aiškus Konstitucinio Teismo atsakymas ne tik dėl vieno pareiškėjo interesų, tačiau ir dėl nemažos grupės asmenų, patekusių į analogišką situaciją.
22. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui su konkrečių apibrėžimų dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims; ar nustatant trijų metų apskundimo termino darbuotojams, kuriems sumažintas išmokas už ypatingas darbo sąlygas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nepažeidžia jų teisę; ar galima Valstybei nustatyti teisės aktų reguliavimą vykdant 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarties, kaip buvo įvykdyta senatvės pensijų gavėjams.
Atsiliepimas
23. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką dėl praleisto termino atnaujinimo, kuri buvo suformuluota analogiško pobūdžio bylose, kad būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo data – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Kitaip aiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos termino skaičiavimo pradžios analogiško pobūdžio byloje nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į Fondo valdybą akivaizdžiai praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatymą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas.
25. Atsakovas pažymi, kad sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas 2010–2012 metais mokėjo vadovaudamasis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tačiau šiai dienai galiojantys teisės aktai nenumato neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimo, todėl atsakovas, kaip valstybės institucija, neturi teisės plečiančiai aiškinti teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2 224,09 Eur dydžio neišmokėtos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalį yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.
26. Atsakovo vertinimu, šioje administracinėje byloje pareiškėjas kelia klausimą, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas išmokų sumažinimo apimtimi, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. VSDFV Mažeikių skyriaus įsitikinimu, dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo Konstitucinis Teismas aiškiai pasisakė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nėra jokio pagrindo.
Atsiliepimas
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti
28. VSDFV pažymi, jog V. K. apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-457/2013 aplinkybės ir šio ginčo aplinkybės nėra tapačios, todėl pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šio ginčo byloje negalima vadovautis. Minėtoje byloje asmuo (skirtingai nei pareiškėjas) dėl kompensacijos dalies, negautos 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, išmokėjimo į Fondo valdybos teritorinį skyrių ir į Fondo valdybą kreipėsi 2012 metais, t. y. nepraleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatyto 3 metų termino, todėl Fondo valdyboje jo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atsisakyta tenkinti reikalavimą dėl kompensacijos dalies išmokėjimo.
29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai, kad „<...> valstybė, analogiškai kaip ir sumažintos senatvės pensijų gavėjų atveju, privalo nutraukti nepagrįstą delsimą ir darbuotojų, kuriems sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas atžvilgiu priimti analogišką Kompensavimo įstatymui įstatymą (arba šį įstatymą papildyti), kuris nustatytų automatinį sumažintos išmokos už ypatingas darbo sąlygas dalies grąžinimą darbuotojams“, nėra susiję su ginčijamu ir prašomu panaikinti Fondo valdybos sprendimu. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai prieštaraujantys apeliacinio skundo teiginiai, esą senaties terminas šiuo atveju neturėtų būti taikomas.
30. VSDFV pabrėžia, kad teismas, tinkamai išnagrinėjęs faktines aplinkybes, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog Fondo valdyba 2018 m. vasario 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-764 teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino praleidimo kreiptis į ją priežastis ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino. VSDFV nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes šioje administracinėje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl Fondo valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-764, teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl pareiškėjui mokėtos ir, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neišmokėtos dalies atgavimo.
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjo skundžiamame Fondo valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į VSDFV praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi suformuota ydinga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip ir toliau ją formuodamas, netinkamu Konstitucinio Teismo nutarimų aiškinimu ir teigė, jog turėtų būti keičiamas teisinis reguliavimas.
33. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo atvejus, terminus ir tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai bei Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas, tokios kompensacijos dydis nustatomas pagal valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, o Pensijų įstatymo 45 straipsnis numato vienodą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką, todėl byloje būtina nustatyti ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams (dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtų pensijų ir kompensacijų dalių priteisimo) teisės aktais nustatytos išsprendimo tvarkos.
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).
35. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagrindinės tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 metais, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.
36. Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo Fondo valdybai paduotas 2018 m. sausio 7 d. prašymas, kuriuo buvo prašoma iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 31 d. prašymą, pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtus prašymus (skundus) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta kompensacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo klausimas yra visų pirma Fondo valdybos (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.
37. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn. pabaigos, kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki 2016 m. birželio mėn. tikintis, kad kompensacijų grąžinimas prasidės kartu su dirbančiais pensininkais, praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui Fondo valdybai (dėl Pensijų įstatyme numatytų kompensacijų dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų bei kompensacijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).
38. Tai leidžia daryti išvadą, kad Fondo valdyba turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. sausio 7 d. prašymus, kaip tai yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punkte ir šis jos sprendimas yra teisėtas.
39. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio pabaigos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės panašios kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).
40. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinės bylos Nr. A502-457/2013. Šioje pareiškėjo paminėtoje byloje egzistavo visiškai kitokios faktinės aplinkybės, nes nurodytoje byloje pareiškėjas į atsakovą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi betarpiškai iš karto po jos sumažinimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas be pagrindo delsė ginti savo teises virš trejų metų, taigi šios administracinės bylos negali būti laikomos identiškomis.
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Fondo valdybai pagrįstai nusprendus neatnaujinti termino prašymui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, t. y. neišnagrinėjus ginčo išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, yra faktinis ir teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtos pensijos dalį (žr., pvz., 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1695-756/2015; 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-543-822/2015; 2015 m. liepos 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-976-143/2015 ir kt.) Tos pačios taisyklės taikytinos ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas, numatytų Pensijų įstatymo 67 straipsnyje, gavėjams.
42. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui; ar nustatant 3 metų apskundimo termino darbuotojams kuriems sumažintas išmokas už ypatingas darbo sąlygas neprieštarauja Konstitucijai ir nepažeidžia jų teisių; ar galima Valstybei nustatyti teisės aktų reguliavimą vykdant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
43. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo pasisakė 2012 m. vasario 6 d. nutarime, paminėtos Laikinojo įstatymo nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nėra jokio pagrindo.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012, kt.).
45. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai); valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tarp jų ir konkrečius laikotarpius, už kuriuos bus taikomos specialios socialinės garantijos.
46. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus socialinės apsaugos srityje ir įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o pareiškėjo subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos.
47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.