Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atstovei Laimai Paulauskienei,

nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui; trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui su konkrečių apibrėžimų dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims;panaikinti 2018 m. vasario 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (6.5)-I-764 dėl praleisto termino pateikti skundą už sumažintų išmokų mokėjimą dirbant ypatingomis darbo sąlygomis ir taikyti terminą nuo 2015 m. birželio 30 d. įsigaliojus kompensavimo įstatymui.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl 2018 m. vasario 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo Nr. (6.5)I-764, kuriuo buvo nuspręsta neatnaujinti praleisto termino Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimu nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui sumažintą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas dėl 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautos kompensacijos dalies išmokėjimo, kaip paduotus praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, teisėtumo bei pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 1999 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjui paskirta kompensacija už ypatingas darbo sąlygas (b. l. 35), pareiškėjui 2007 m. vasario 14 d. pateikus prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Akmenės skyriui 2007 m. kovo 13 d. priimtas sprendimas Nr. (5.8)03-944 nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2012 m. vasario 28 d. mokėti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (b. l. 36-37), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Mažeikių skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui mokama kompensacija už ypatingas darbo sąlygas (b. l. 7-8), Pareiškėjas su prašymu 2018 m. sausio 7 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašydamas grąžinti 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautą kompensacijos dalį už ypatingas darbo sąlygas bei 2017 m. spalio 31 d. prašymą nagrinėti iš naujo ( b. l. 16), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-764 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negalėjo objektyviai užkirsti kelio po pirmosios sumažintos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas gavimo (2010 m. sausio mėnesio) per pakankamai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti prašymą skundą Fondo valdybai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas prašyme nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, galinčių patvirtinti, kad apskundimo terminą praleido tikrai dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, kurios objektyviai galėjo užkirsti kelią per 3 metų laikotarpį paduoti skundą Fondo valdybai. Atsižvelgiant į tai, nusprendė neatnaujinti praleisto termino Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui dėl 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, kaip paduotus praleidus pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą (b. l. 5-6).

Dėl praleisto termino atnaujinimo

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Taisyklių 31 punktas numato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai, savo ruožtu, taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydamas dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą Nr. A143-918/2014 2014-06-17 nutartyje nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 str. 1 d. nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Kaip matyti iš VSDFV Mažeikių skyriaus Akmenės skyrius išmokos gavėjo asmeninės kortelės, kompensacija už ypatingas darbo sąlygas sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjui sumažinta kompensacija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. ir buvo mokama iki 2011 m. gruodžio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pareiškėjas į VSDFV su prašymu grąžinti 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu negautą kompensacijos dalį kreipėsi 2017 m. spalio 31 d. (b. l. 44), t. y. akivaizdžiai praleidęs Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta kompensacija už ypatingas daro sąlygas. Fondo valdyba 2017 m. gruodžio 7 d. tarpiniu sprendimu Nr. (6.5.)I-7543 pareiškėjui nurodė, kad jis praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą Fondo valdybos Mažeikių skyriaus sprendimui nuo 2010 metų sausio mėnesio mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą kompensaciją apskųsti. Taip pat pareiškėjui Fondo valdybos sprendime buvo pasiūlyta iki 2018-01-01 pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas 2018 m. sausio 10 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu, kuriuo prašė iš naujo nagrinėti 2017 m. spalio 31 d. prašymą dėl sumažintos dalies kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, o sumažintą kompensaciją už 2010-01-01 – 2011-12-31 laikotarpį grąžinti, kaip pensijų gavėjui, dirbusiam kenksmingomis darbo sąlygomis.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad <...po kompensacijos sumažinimo buvo aiškinama, kad kompensacijos grąžinimas prasidės kartu su dirbančiais pensininkais. Laukėme ir tikėjome, kad šis pažadas bus įgyvendintas, tačiau 2016 m. birželio mėn., iš savo miesto teritorinio Sodros skyriaus sužinojau, kad apie mus (kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjus) pradėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti sumažintų senatvės pensijų grąžinimą, visai nebuvo kalbos, todėl buvome priversti ieškoti teisybės...>. Be to, pareiškėjas prašyme nurodė, kad <...Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. dėl sumažintų kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo dirbantiems jų gavėjams nepagrįstai sumažintos. Nors Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime nepasisakė tiesiogiai apie asmenis, kurie dirbo ypatingomis darbo sąlygomis, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką, pensijų gavėjais yra laikomi ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjai> (b. l. 46-47). LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo termino praleisto termino atnaujinimo požiūriu termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2014-11-18 Nr. A143-1522/2014, 2014-12-19 Nr. A602-1401/2014, 2015-01-22 Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-61-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, 2015-01-27 Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015 ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindžia termino praleidimo, pareiškėjas jokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios pateisintų termino praleidimą, nenurodė.

Minėta, kad pareiškėjui paskirtos kompensacijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio teritoriniam skyriui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos kompensacijos dydį. Teikdamas skundą VSDFV, pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į išdėstytą darytina išvada, jog VSDFV ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. spalio 31 d. ir 2018 m. sausio 7 d. prašymus dėl 2010-01-01 - 2011-12-31 laikotarpiu negautos kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas dalies išmokėjimo, kaip nepaduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Taip pat pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir nurodo, kad terminą skundui paduoti reikalinga skaičiuoti ne nuo 2010 m. sausio mėn., bet nuo 2016 m. birželio mėn., nuo kompensacijų gražinimo datos, ir šiuo atveju pareiškėjas būtų praleidęs terminą šiam skundui paduoti, nes Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2016-09-30 galiojusios redakcijos) numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, o šio įstatymo 37 straipsnis (iki 2017-01-014 galiojusios redakcijos) numato, jog skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tad ir tokiu atveju pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui su konkrečių apibrėžimų dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas asmenims.

Pareiškėjas kelia klausimą, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas išmokų sumažinimo apimtimi, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų konstitucingumo pasisakė 2012-02-06 nutarime, paminėtos Laikinojo įstatymo nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl tų pačių teisės aktų normų konstitucingumo išaiškinimo, nėra jokio pagrindo. Taigi, pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiamame valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2018 m. vasario 2 d. sprendime atsakovė teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į ją praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė neatnaujinti praleisto termino. Todėl pareiškėjo skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (6.5)-I-764, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą ir taikyti naują terminą nuo 2015 m. birželio 30 d. atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.