Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Aušra Bielskė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-14 nutarimo, kuriuo A. L. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 56⁶ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 1448 eurų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-14 nutarimu pripažino A. L. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 56⁶ straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis, laikinai eidamas UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ (toliau – Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriaus pareigas, žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, tai yra tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėdamas užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais Bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau tekste – VMI) interesus. 2016 m. gruodžio 21 d. buvo atliktas Bendrovės operatyvus patikrinimas, 2016 m. lapkričio 25 d. Bendrovės mokestinė nepriemoka sudarė 37550,89 Eur. Teismas A. L. nubaudė 1448 eurų dydžio bauda, o VMI reikalavimą dėl 31 585,9 Eur dydžio nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Vilniaus apygardos teisme gautas VMI Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojos apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-14 nutarimą ir priimti naują nutarimą, kuriuo pripažinti VMI nukentėjusia ir priteisti iš UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ laikinai ėjusio direktoriaus pareigas A. L. 31 585,9 Eur nuostolių atlyginimą VMI naudai.

Savo skundą apeliantė iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pareiškime, adresuotame Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nurodo, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Bendrovė laikotarpyje nuo 2016-08-04 iki 2016-11-30 disponavo piniginėmis lėšomis ir minėtu laikotarpiu turėjo mokestinę nepriemoką. Apeliantės teigimu, Bendrovės žemesnės eilės kreditoriams išmokėtos sumos turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su VMI, todėl iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad Bendrovė buvo pajėgi bent iš dalies atsiskaityti su VMI, todėl VMI negautos sumos, apeliantės manymu, laikytinos nuostoliais.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismui 2017-04-14 nutarimu konstatavus, kad Bendrovėje laikinai ėjęs direktoriaus pareigas A. L. padarė ATPK 50⁶ straipsnyje numatytą pažeidimą, yra įrodytos ir visos aplinkybės, reikalingos tam, jog iš jo būtų priteisti dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kilę nuostoliai. Nurodo, jog CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus ir teismui pripažinus, kad Bendrovės vadovas padarė ATPK 50⁶ straipsnyje numatytą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, kad dėl šio pažeidimo VMI patyrė 31.585,9 Eur nuostolį, nes liko nepadengta mokestinė nepriemoka, kuri būtų buvusi ženkliai mažesnė, jei būtų laikytasi CK 6.930¹ straipsnyje numatytos kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarkos.

Pažymi, kad VMI nuostolius prašo atlyginti ne dėl to, kad Bendrovė nesugeba įvykdyti savo prievolių, bet dėl to, kad laikinai einantis direktoriaus pareigas asmuo padarė ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje (Administracinių nusižengimo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje) numatytą teisės pažeidimą. Minėto pažeidimo padarymas ir dėl jo kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra solidari Bendrovės ir direktoriaus atsakomybė.

Nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas pažymi, kad tik dalis Bendrovės įsiskolinimo VMI susidarė A. L. vadovavimo laikotarpiu – 18040,20 Eur (pareikštas reikalavimas atlyginti 31585,90 Eur žalą, nes tokia suma pinigų buvo išmokėta žemesnės eilės kreditoriams), tačiau VMI laikosi pozicijos, kad A. L. yra atsakingas už visą nepriemoką, kuri buvo nepadengta. Žalos atsiradimui ATPK 50⁶ straipsnio pagrindu nėra svarbu, kada susidarė mokestinė nepriemoka. Apeliantės manymu, svarbu tai, kad būtų nustatyta, jog Bendrovės vadovas turėjo pareigą atsiskaityti su VMI ir jis šią pareigą pažeidė atsiskaitydamas su kitais kreditoriais. Nutarime teismas akcentuoja, jog UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ yra iškelta bankroto byla. Iš 2017 m. kovo 24 d. Bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo matyti, kad pirmos eilės kreditorių nėra, antros eilės, VSDFV ir VMI kreditoriniai reikalavimai, atitinkamai 793,65 Eur ir 36643,52 Eur. Kaip matyti iš 2016 m. gruodžio 16 d. debitorių sąrašo, debitorių įsiskolinimas yra 65951,34 Eur. Teismas pažymėjo, kad nėra išnaudotos galimybės nesumokėtą mokesčių sumą išieškoti bankroto byloje. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ 2017 m. sausio 16 d. buvo iškelta bankroto byla ne teismo tvarka. Todėl VMI prarado galimybę Lietuvos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta išieškoti iš Bendrovės mokestinę nepriemoką. Apeliantės teigimu, galimybė atgauti Bendrovės nesumokėtą sumą valstybės biudžetui kelia pagrįstų abejonių, nes Bendrovės turtą sudaro kitų įmonių įsiskolinimai, kurie negali būti vertinami kaip realus įmonės turtas, galintis nulemti jo mokumą ar prievolių įvykdymą, nes įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei. Apeliantės teigimu, iš Bendrovės bankroto administratoriaus pateiktos informacijos dėl UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ debitorinių skolų matyti, jog pagrindiniai bankrutuojančios įmonės skolininkai yra užsienio juridiniai asmenys (2 priedas). Pateiktoje įmonių debitorinių įsiskolinimo sąrašo lentelėje prie pastabų nurodyta, jog daugumos Bendrovės debitorių skolos yra ginčytinos, kai kurie debitoriai nebevykdo veiklos. Taigi, apeliantės vertinimu, nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių debitorinių skolų iš turimų skolininkų atgavimo realias perspektyvas. Pažymi, kad 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą neišieškotus 350000 Eur vertės debitorinius įsiskolinimus pardavinėti laisvu pardavimu vieną mėnesį už kainą, sumažintą nuo likutinės vertės 30 % - 245000 Eur, tokiu būdu neparduotus įsiskolinimus pardavinėti dar vieną mėnesį už 120000 Eur (3 priedas). Neparduotus tokiu būdu įsiskolinimus parduoti už kiek įmanoma didesnę kainą, geriausio pasiūlymo laukiant dvi savaites. Tačiau toks priimtas sprendimas, apeliantės manymu, neduoda garantijos, jog debitorinius įsiskolinimus pavyks parduoti, o jeigu ir pavyks, neaišku už kokią kainą.

Pažymi ir tai, jog 2017 m. balandžio 12 d. Bendrovės kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą patvirtinti 20 MMA dydžio administravimo išlaidų sąmatą ir 15 MMA dydžio administratoriaus atlyginimą. Remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Daro prielaidą, kad, jei būtų parduoti įmonės debitoriniai įsiskolinimai, gauta suma visų pirma būtų skirta apmokėti įmonės bankroto administravimo išlaidas, todėl mano, jog nėra duomenų, kad bankroto procese VMI finansinis reikalavimas bus patenkintas.

Nurodo, jog pats laikinai einantis direktoriaus pareigas A. L. 2017 m. kovo 27 d. teismo posėdžio metu teisėjos paklaustas, ar yra galimybių atsiskaityti su VMI, atsakė, jog jų nėra, todėl, apeliantės manymu, galimybė atgauti 36.647,92 Eur skolą Bendrovės bankroto procese nėra garantuota.

2013-10-14 Vilniaus apygardos teisme gautas A. L. atstovo advokato Kęstučio Virkečio atsiliepimas į VMĮ apeliacinį skundą, kuriuo jis prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-14 nutarimą.

Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinis skundas netenkintinas.

Visų pirma pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. XII-1869, kuriuo patvirtintas nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas, 3 straipsnio 8 dalimi ir 5 straipsnio, reglamentuojančio senaties terminų ir teisenos taikymą, 4 dalimi, byloje taikoma iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame ATPK reglamentuota teisena (bylų nagrinėjimo tvarka), nes iki 2017 m. sausio 1 d. padarytos Administracinių nusižengimų kodekse numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymą Administracinių nusižengimų kodekse nustatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu Administracinių teisės pažeidimų kodekse, pagal atitinkamą Administracinių nusižengimų kodekso straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytos nuobaudos.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ginčo dėl apylinkės teismo nustatytų veikos faktinių aplinkybių, jos teisinio kvalifikavimo pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, skirtos nuobaudos nėra. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, sietinais su minėtomis aplinkybėmis, todėl dėl jų detaliau nepasisakys. Skunde keliamas tik padarytų nuostolių atlyginimo VMI klausimas, dėl kurio teiktina detalesnė argumentacija.

Teismų praktikoje pasisakyta, kad visus mokesčių mokėjimo ir su jais susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo ir kiti mokesčių įstatymai. Žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet Mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai tokia žala negali būti išieškoma Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinė nutartis Nr. 2K-363/2014 ir kt.). Iš esmės tų pačių nuostatų turi būti laikomasi ir administracinių teisės pažeidimų teisenoje.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau tekste – MAĮ) 27 straipsnis numato mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimą. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ juridinių asmenų registre įregistruota 2009-08-27. Bendrovės direktoriaus pareigas nuo 2009-09-01 ėjo A. T., laikinai eiti direktoriaus pareigas A. L. pradėjo nuo 2015-09-01, po to, kai A. T. išvyko į užsienį ir negrįžo. Mokestinė nepriemoka susidarė 2015-05-01 – 2015-10-31 laikotarpiu dėl daugkartinio 2015 m. gegužės 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties tarp „LLC Trading Union Moscow“ ir UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“, atstovaujamos direktoriaus A. T. (b.l. 179), nesumokėto PVM mokesčio.

Iš byloje esančių duomenų matyti kad PVM už 2015-09-01 – 2015-09-30 laikotarpį yra 11324 Eur, 2015-10-01 – 2015-10-31 laikotarpį – 4505 Eur, 2016-06-01 – 2016-06-30 laikotarpį - 0,20 Eur, 2016-08-01 – 2016-08-31 laikotarpį – 963 Eur, 2016-09-01 – 2016-09-30 laikotarpį – 576 Eur, 2016-10-01 – 2016-10-31 laikotarpį – 672 Eur (viso A. L. darbo laikotarpiu – 18040,20 Eur).

VMI teismui pateikto pareiškimo duomenimis, Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2016 m. lapkričio 25 d. buvo 37550,89 Eur.

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1, 2 dalis mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka gali atidėti arba išdėstyti, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad VMI 2016-08-31 sprendimu Nr. 923.24-08)-327-5661 atsisakė išdėstyti Bendrovei 37 408,20 eurų PVM nepriemokos mokėjimą laikotarpiui nuo 2016-08-22 iki 2018-12-31, savo sprendimą motyvuodama tuo, kad bendrovės veikla yra pelninga (2014 m. gavo 3247 eurų grynojo pelno, 2015 m. – 26 341 eurų, o per 2016 m. šešis mėnesius – 6496 eurų) (b. l. 168-171). VMI byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad VMI atstovai, vadovaudamiesi MAĮ 27 nuostatomis, išaiškino Bendrovės valdymo organams, jog pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89¹ straipsnio 1 dalį, šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma gali būti mažinama šio straipsnio nustatyta tvarka pripažintoms beviltiškoms skoloms (įskaitant pardavimo PVM) priskiriama pardavimo PVM suma. Taigi, pati VMI, tinkamai neįvertinusi Bendrovės ekonominės būklės, nevykdė MAĮ 27 straipsnio reikalavimų, kas svarbu sprendžiant ir Bendrovei padarytos žalos atlyginimo klausimą.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad tik dalis Bendrovės įsiskolinimo VMI susidarė A. L. vadovavimo laikotarpiu – 18040,20 Eur, todėl VMI pareikštas reikalavimas, kad A. L. pilnai atlygintų 31585,90 Eur žalą, nes, esą, tokia suma pinigų buvo išmokėta žemesnės eilės kreditoriams, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis teismų praktikai.

A. L. negali būti laikomas atsakingu už ankstesnius juridinio asmens veiksmus, tame tarpe ir dėl atsiradusios mokestinės nepriemokos laikotarpiu, kai bendrovė direktoriaus pareigas ėjo A. T. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

Šiuo konkrečiu atveju nėra priežastinio ryšio tarp A. L. veiksmų ir prieš jį UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ direktoriaus pareigas ėjusio A. T. nesumokėto PVM mokesčio, kurio veiksmai ir sąlygojo mokestinės nepriemokos atsiradimą.

Be to, pagal teismų praktiką, kadangi nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas CK 2.87 straipsnio 7 dalies, o ne Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio pagrindu, ieškovas turi įrodyti, kad žala padaryta ne kreditoriams, vėluojant inicijuoti bankroto bylą, bet pačiai bendrovei. Teismų praktikoje išaiškinta, jog konkretaus kreditoriaus (šiuo atveju VMI) galimybės išreikalauti mokestinę nepriemoką sumažėjimas arba praradimas, nelaikoma žala pačiai bendrovei (ieškovei). Žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013).

Pagal formuojamą teismų praktiką, įmonei iškėlus bankroto bylą, įmonės ir kreditorių santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. BUAB „Rastuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-498/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. LUAB „Lietuvos aidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2013).

Vienas iš klausimų, spręstinų bankroto byloje, – bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities VMI v. LUAB „Lietuvos aidas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2013; 2014 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą AB banko Snoras bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-106/2014).

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2017 m. sausio 16 d. Bendrovei, jos kreditorių sprendimu, l.e.p. direktoriaus iniciatyva buvo iškeltas bankrotas ne teisminiu keliu. Taip pat šiame kreditorių susirinkime buvo nustatytas terminas pateikti kreditorinius reikalavimus iki 2017 m. vasario 16 d. Iš UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo matyti, kad VSDFV ir VMI pareiškė bankroto administratoriui tvirtinti kreditorinius reikalavimus, atitinkamai, 793,65 Eur ir 36643,52 Eur. Taigi, iškėlus UAB „Vilniaus prekybos sistemos VPS“ bankroto bylą, žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju nėra išnaudotos galimybės nesumokėtą mokesčių sumą išieškoti bankroto byloje.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-14 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantė, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyvia nuomone dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, nepateikė aukštesnės instancijos teismui duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Valstybinės mokesčių inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.