- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-17
- Bylos Nr.
- 2-2423/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Zarasų autobusai“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Rekolas“
- Ieškovas
- "Rekolas" Skolininkas "Zarasų autobusai"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Zarasų autobusai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. L2-6510-345/2011 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Rekolas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Zarasų autobusai“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Rekolas“ pareiškimu prašė CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka priteisti iš skolininko UAB „Zarasų autobusai“ 210 935,70 Lt skolos, 42 263,28 Lt delspinigių, 9,01 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (1 516 Lt žyminio mokesčio).
Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, pavedant turtą surasti kreditoriaus pasirinktam antstoliui. Nurodė, kad skola yra didelė, ne kartą žodžiu buvo kreiptasi į skolininką dėl skolos padengimo, tačiau skolininkas nepateikė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių skola nėra apmokama, vengia bendrauti ir atlikti savo pareigas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Rekolas“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino iš dalies ir reikalavimų užtikrinimui nutarė areštuoti skolininkui UAB „Zarasų autobusai“ nuosavybės teise priklausančius 253 198,98 Lt vertės nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti areštuotais daiktais, tačiau paliekant teisę šiuos daiktus valdyti ir jais naudotis.
Teismas konstatavo, kad pareiškimo reikalavimų suma laikytina didele, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju skolininkas teikia viešąsias transporto paslaugas Zarasų rajone bei tolimojo reguliaraus susisiekimo viešąsias paslaugas, ir įvertino Juridinių asmenų registre skelbiamus skolininko 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių matyti, kad skolininko turtas sudaro 1 192 847 Lt, ilgalaikis materialusis turtas – 805 647 Lt. Teismas nurodė, kad piniginių lėšų areštas ekonominiu požiūriu yra itin varžanti subjekto veiklą priemonė, kuri, vadovaujantis proporcingumo bei ekonomiškumo principais, gali būti taikoma tik nesant galimybės taikyti atsakovo turto areštą, ir tik su tam tikrais apribojimais. Todėl kreditoriaus reikalavimams užtikrinti areštavo tik skolininko nekilnojamąjį ir/ar kitą ilgalaikį materialųjį turtą, neviršijant pareikšto reikalavimo sumos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Skolininkas UAB „Zarasų autobusai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį.
Kreditorius nepagrįstai ir nesąžiningai nurodo, kad skolininko pradelstos skolos dydis yra 210 935,70 Lt ir nepagrįstai reikalauja 42 263,28 Lt delspinigių. Kreditorius nepaiso 2009 m. spalio 22 d. susitarimo Nr. 1 dėl sutarties pakeitimo nustatyto skolos išdėstymo grafiko ir sutarties nuostatų bei nepagrįstai reikalauja iš karto sumokėti visą skolą, kurios mokėjimas šalių susitarimu yra išdėstytas. Skolininko pradelsti mokėjimai kreditoriui, kuriems suėjęs išdėstytas atsiskaitymo terminas, 2011 m. rugpjūčio 10 d. sudaro 67 250,36 Lt. Likusiems skolininko mokėjimams kreditoriui atsiskaitymo terminas dar nėra suėjęs. Pagal grafiką iki 2012 m. lapkričio mėn. likęs išmokėti visas įsiskolinimas sudaro 200 935,70 Lt.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino skolininko teisinės formos ir padėties. UAB „Zarasų autobusai“ yra privatus juridinis asmuo, kurio 100 proc. akcijų priklauso Zarasų rajono savivaldybei. Skolininkas nuolat teikia viešąsias transporto paslaugas, todėl turi nuolatinių pajamų, kurių dalis yra mokama valdžios subjektų: Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos. Skolininko, kaip juridinio asmens, specifika lemia tai, kad sprendimas dėl disponavimo ilgalaikiu materialiuoju turtu priima bendrovės valdyba, kurią sudaro specialūs subjektai – Zarasų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai ir direktorius, o tai eliminuoja galimybę, kad skolininkas imsis perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti turtą, kuris gali būti panaudotas teismo sprendimui įvykdyti.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabsoliutino reikalavimo dydį ir neatsižvelgė į skolininko teisinę formą ir statusą bei turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus, nes pritaikė laikinąsias apsaugos priemones sumai, kuri yra kelis kartus didesnė nei skolininko pradelsti atsiskaitymai kreditoriui – 67 250,36 Lt.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skolininko turtas sudaro 1 192 847 Lt, iš kurių ilgalaikis materialus turtas yra 805 647 Lt dydžio. Taigi, teismas neatsižvelgė, kad skolininko turimas turtas daugiau kaip 4 kartus viršija kreditoriaus nesąžiningai ir nepagrįstai pareikštus reikalavimus.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė nepranešęs skolininkui ir tokiu būdu buvo užkirstas jam kelias pateikti duomenis apie įmonės statusą ir padėtį.Skolininkas nuolat vykdo ir vykdys dalinius atsiskaitymus su kreditoriumi pagal grafiką, todėl galima pagrįstai teigti, kad net ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų.
Atsiliepimas
Kreditorius UAB „Rekolas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad skolininko pateikti apeliacinės instancijos teismui skolos apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai neatitinka tikrovės. 2009 m. spalio 22 d. papildytu 2006 m. vasario 27 d. naftos produktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 5-06/K 4.3. punktu buvo nustatyta, kad „už prekę pirkėjas“ sumoka bankiniu pavedimu į pardavėjo nurodytą sąskaitą ne vėliau kaip 30 kalendorinių dienų po prekės pristatymo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pirkėjas kartu su einamaisiais mokėjimais, atliekamais šiame punkte nustatytais terminais, papildomai mažina susidariusį pirkėjo įsiskolinimą už prekes, parduotas pagal šią sutartį, ne mažesne nei 10 000 Lt suma per mėnesį. Tačiau skolininkas, anot kreditoriaus, savo įsipareigojimų nesilaikė, nuolatos delsė apmokėti už įsigytus degalus ir pareiškimo pateikimo teismui dieną skolos dydis sudarė 210 935,70 Lt. Paskutinis pavedimas 10 000 Lt sumai buvo padarytas 2011 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo pavedimu Nr. 58. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad skola yra didelė, ne kartą buvo kreiptasi į skolininką dėl skolos padengimo, tačiau skolininkas nepateikė jokių argumentų, dėl kokių priežasčių skola nėra apmokama, vengė bendrauti ir atlikti savo pareigą. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių mastas nėra didesnis už pareiškimo reikalavimų sumą. Pažymėtina ir tai, kad apelianto sąskaitos nėra areštuotos, todėl ūkinė-gamybinė veikla nesutriko.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis paliktina nepakeista.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko UAB „Zarasų autobusai“ turtui.
Pagal CPK 144 straipsnio pirmosios dalies (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo (skolininko) veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui (kreditoriui) palankaus teismo sprendimo (teismo įsakymo) vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo (teismo įsakymo) vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Savo atskirąjį skundą, kuriuo ginčija laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo pagrįstumą, skolininkas UAB „Zarasų autobusai“ grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išnagrinėjo, apie tai jam nepranešęs. Teigia, kad tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias pateikti duomenis apie įmonės statusą ir padėtį. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jo turtas daugiau kaip 4 kartus viršija kreditoriaus pareikštus reikalavimus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išnagrinėjo nepranešęs skolininkui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju skolininkui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo arba vėliau prašant panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės pažeidimo gali būti panaikinta tik tuo atveju, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-984/2010 ir t. t.). Kaip matyti, šiuo atveju skolininkas gina savo teises, reikšdamas atskirąjį skundą dėl nutarties, priimtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, teisėtumo ir pagrįstumo (23-27 b. l.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1231/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Prezumpcija, jog didelė ieškinio (pareiškimo) suma gali objektyviai padidinti galimai palankaus kreditoriui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į skolininko finansines galimybes, nustatyti, ar ši suma yra didelė konkrečiam skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-663/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28/2010). Kreditorius šioje byloje pareiškimu prašo teismo iš skolininko priteisti iš viso 253 198,98 Lt. Todėl svarbu nustatyti ar tokio dydžio reikalavimas skolininkui laikytinas dideliu, vertinant skolininko turimą turtą.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio (19-20 b.l.), pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertino Juridinių asmenų registre skelbiamus skolininko 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skolininko turtas sudaro 1 192 847 Lt, iš kurių ilgalaikis turtas sudaro 805 647 Lt. Apelianto teigimu, šie skaičiai patvirtina, jog jo turto pakanka kreditoriaus pareikštiems reikalavimams įvykdyti, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka, kadangi įvertinus kitus Juridinių asmenų registre skelbiamus skolininko 2010 metų finansinės atskaitomybės dokumentų duomenis, matyti, jog skolininko mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 952 712 Lt (iš jų 780 282 Lt per vienerius mokėtinos sumos ir įsipareigojimai), t. y. yra skolininko įsipareigojimų dydis yra artimas jo turto vertei. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pateikti įmonės finansinės padėties įrodymai neeliminuoja abejonių dėl skolininko galimybės įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą. Tai, kad skolininko gaunamą grynąjį pelną sudaro 61 644 Lt, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas, nes bendrovės turimi skoliniai įsipareigojimai yra žymiai didesni.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik nustato, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumu, nes jie nepaneigia išvados, jog esant dabartinei skolininko finansinei padėčiai ir jam pareikštam 253 198,98 Lt dydžio materialiniam teisiniam reikalavimui, skolininkui UAB „Zarasų autobusai“ gali būti sunku įvykdyti galimai kreditoriui palankų teismo sprendimą.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek yra būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi skolininko turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam jos taikomos, teisėtų interesų pusiausvyrą, tuo labiau, kad skolininko piniginės lėšos liko neareštuotos. Todėl skolininko argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus, atmetami kaip nepagrįsti.
Atskirajame skunde nurodyti kiti argumentai taip pat neduoda pagrindo abejoti skundžiamos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu.
Teisėjų kolegija išaiškina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui (skolininkui) motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), taip pat pareikalauti ieškovo užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą (CPK 146 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį nepakeistą.