Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 201 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-174-920/2014 pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei UAB „Immensum“ dėl materialinės atsakomybės ir atsakovės UAB „Immensum“ priešieškinį ieškovui S. B. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės UAB „Immensum“ teisės gauti žalos atlyginimą iš ieškovo S. B..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą skundžia ieškovas S. B..

Priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės UAB „Immensum“.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę tarp darbuotojo ir darbdavio, netyrė ir neanalizavo visų byloje esančių įrodymų.

Kauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė imperatyvias LR CPK nuostatas, reglamentuojančias ginčo sprendimą tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Neatsižvelgė į tai, kad Kauno apylinkės teismas priėmė 2013-04-08 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1029-638/2013, o Kauno apygardos teismas 2013-09-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1483-254/2013 teismo sprendimą paliko galioti. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos pakartotinis reikalavimas atlyginti žalą.

Atsakovė UAB „Immensum“ eismo įvykio dieną puikiai žinodama, kad pagal sutartį su AB „Lietuvos draudimas“ jai nebus atlyginta 3000 Lt dydžio franšizė, nagrinėjant Kauno apylinkės teisme civilinę bylą Nr. 2-1029-638/2013, Kauno apygardos teisme civilinę bylą Nr. 2A-1483-254/2013 nereiškė reikalavimo dėl 3000 Lt draudimo išskaitos. O suėjus imperatyviam įstatymo nustatytam terminui dėl santykių, susijusių su draudimo teisiniais santykiais, atsakovė UAB „Immensum“ 2013-05-14 pareiškė prašymą LR Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijai.

Atsakovės UAB „Immensum“ pareikštas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su draudimo teisiniais santykiais, tai yra kylantis iš atsakovės AUB „Immensum“ sutarties su AB „Lietuvos draudimas“ dėl transporto priemonių draudimo, draudimo išmokų ir kitų santykių, susijusių draudiminiais įvykiais. Kauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą atmesti apelianto (ieškovo) S. B. ieškinį, nevertino ir neanalizavo šių aplinkybių.

Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, ne tik nesiėmė aktyvių veiksmų, bet ir netyrė, neanalizavo ir nevertino paties apelianto S. B. pateiktų rašytinių įrodymų.

Atsakovės UAB „Immensum“ atsakingi darbuotojai, sudarydami draudimo sutartį ir sulygdami dėl draudimo sutarties sąlygų, išskaitos, jos dydžio, prisiėmė visą atsakomybę ir riziką. Apelianto S. B. veiksmų šiame kontekste neteisėtumo visiškai nėra, apeliantui net nebuvo žinomos sąlygos, kokiomis yra / buvo apdraustos transporto priemonės.

Atsakovei neva kilusi žala dėl 3000 Lt nekompensuotų draudimo kompanijos išmokų yra pačios atsakovės veiksmų rezultatas ir niekaip nėra susijusi su apelianto neteisėtais veiksmais.

Apelianto S. B. veiksmuose nėra visų būtinųjų sąlygų kilti jo materialinei atsakomybei, nėra apelianto neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

Priteisti iš ieškovo (apelianto) S. B. UAB „Immensum“ įmonės turėtas 600 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidas.

Kauno apylinkės teismas nustatė LR DK 246 str. įvardintas materialinės atsakomybės sąlygas, kurios per se leidžia konstatuoti teisės pažeidimą: eismo įvykio metu buvo sugadintas materialiai atsakingam ieškovui perduotas krovinys. Žala buvo atlyginta tik iš dalies, atskaičius draudimo liudijime Nr. 95747435 nustatytą 3000 Lt besąlyginę išskaitą (b. l. 40), todėl 3000 Lt laikytini atsakovės nuostoliais. Dėl padarytos žalos dydžio ginčo nekilo; ieškovas (apeliantas) būdamas vairuotojas profesionalas, kuriam keliami aukštesni profesiniai reikalavimai, nesilaikė LR Saugaus eismo įstatymo, LR Kelių eismo taisyklių reikalavimų, inter alia vairuotojo ekspeditoriaus pareiginių nuostatų pareigos vairuoti patikėtą transporto priemonę saugiai ir atidžiai; vairuotojas turėjo pareigą laikytis LR Saugaus eismo įstatymo, LR Kelių eismo taisyklių reikalavimų, tačiau taip nesielgė. Ieškovo (apelianto) kaltę patvirtina užsienio valstybės kompetentingo asmens surašytas informacinis pranešimas dėl eismo įvykio. Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas pagrindas materialinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju ginčo šalys buvo susijusios darbo santykiais; žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. ieškovui (apeliantui) vykdant (netinkamai) savo pareigas.

Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė, jog buvo nekaltas dėl įvykio, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų materialiai atsakingo asmens kaltės prezumpciją, todėl jam tenka pareiga atlyginti įmonei neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Teismas pagrįstai pripažino atsakovo teisę remtis Kauno apygardos teismo nutartimi civ. byloje Nr. 2A-1483-254/2013, tarp tų pačių šalių nustatytais prejudiciniais faktais (LR CPK 182 str. 2 p.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad visa CMR draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo našta (periodinės įmokos, metinių įmokų pabrangimas išmokų dėl žalos atveju ir t. t.) tenka vežėjo įmonei, tačiau žalos atveju darbuotojas turi pareigą atlyginti žalą, kuri pasireiškia besąlyginės išskaitos atveju, todėl įvykus įvykiui draudimo sutarties pagrindu neišmokėtos sumos, tarp jų ir franšizė, laikytinos draudėjo nuostoliais, kurie gali būti išieškomi iš kaltų asmenų (KAT nutartis civ. byloje Nr. 2A-745-555/2011).

Pagal bylos faktines aplinkybes buvo nustatyta, kad ieškovas (apeliantas) žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo, todėl VDI Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos ir Kauno apylinkės teismo sprendimai sumažinti žalos dydį iki 50 proc. yra pagrįsti ir teisėti.

Atmestini ieškovo (apelianto) argumentai dėl ieškinio senaties termino, nes argumentacija paremta neteisingu terminų interpretavimu, o teismas, nustatęs, kad ginčo eismo įvykis įvyko 2011-07-18, o priešieškinis Kauno apylinkės teisme gautas 2013-07-29, pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškinio terminas dėl nurodyto reikalavimo nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę, todėl nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra DK nuostatų, reglamentuojančių darbuotojo visišką materialinę atsakomybę, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis).

Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą, neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką, pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

2011-07-18 eismo įvykio metu ieškovą ir atsakovę UAB „Immensum“ siejo darbo santykiai, galiojo šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės 2008-10-20 sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu jis neužtikrins įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. Vienas iš atvejų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, – jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiško materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad galima remtis visiškos materialinės atsakomybės sutartimi iš ieškovo išieškant žalą dėl transporto priemonės (krovinio) apgadinimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad yra pagrindas nagrinėjamoje situacijoje žalos sumą sumažinti taip, kaip tai 2013 m. birželio 3 d. padarė LR VDI Kauno skyriaus Darbo ginčų komisija darbo ginčo byloje Nr. APS-2-8100 (b. l. 8–11). Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog sudarydama draudimo sutartį ir sutarusi su draudimo kompanija dėl franšizės sumos, šiuo atveju 3000 Lt, atsakovė UAB „Immensum“ turi prisiimti tokio sprendimo pasekmes ir negali reikalauti iš ieškovo žalos atlyginimo tiek, kiek draudimo kompanija žalos sumos neatlygino atsakovei UAB „Immensum“. Kadangi, kaip nustatyta byloje, eismo įvykį padarė ieškovas, kuris pripažintas kaltu dėl eismo taisyklių pažeidimo, atsakyti už žalą turėtų jis, tad atsakovė turi teisę prašyti priteisti nuostolį iš ieškovo.

Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui. Ieškovas nėra draudimo sutarties šalis, darbdavys nėra įpareigotas drausti turtą, todėl įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo sutarties pagrindu neišmokėtos sumos, tarp jų ir franšizė, laikytinos draudėjo nuostoliais, kurie gali būti išieškomi iš kaltų asmenų, šiuo atveju iš apelianto. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą dėl tariamai neteisingai jam taikytos materialinės atsakomybės dėl franšizės sumos priteisimo.

Kaip nustatyta byloje, atsakovė UAB „Immensum“ patyrė nuostolių dėl ieškovo padaryto eismo įvykio. DK 27 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties klausimus, nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (2 dalis); ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (5 dalis). Sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimams atlyginti žalą DK nenustatyta. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reikalavimams atlyginti žalą taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. DK 296 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK nuostatomis (ieškinys turi atitikti proceso teisės normų jam keliamus reikalavimus). Šioje normoje, kaip ir DK 300 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje darbuotojo teisę per vieną mėnesį kreiptis į teismą dėl nušalinimo nuo darbo ar atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, siekiant ginčų, kylančių iš darbo teisinių santykių, operatyvaus sprendimo ir šių santykių stabilumo, nustatytas trumpesnis kreipimosi į teismą terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis). Normos turinys atskleidžia, kad darbdavys ar darbuotojas, nesutinkantis su darbo ginčą išnagrinėjusios komisijos sprendimu ir manantis, jog komisijos sprendimas pažeidžia jo teises, turi teisę per vieną mėnesį kreiptis su ieškiniu į apylinkės teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Dažniausiai procedūrinis terminas įvardijamas kaip įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose (pirmiau nurodyta – kreiptis į darbo ginčų komisiją terminas (DK 289 straipsnis) ir šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Todėl apelianto motyvai dėl atsakovės UAB „Immensum“ praleisto senaties termino kreiptis į darbo ginčų komisiją yra atmestini.

Apelianto motyvai dėl atsakovės UAB „Immensum“ nesąžiningo elgesio, jog atsakovė pakartotinai kreipėsi į teismą dėl tos pačios materialinės žalos priteisimo, yra atmestini, kadangi tai prieštarauja bylos medžiagai. Atsakovė UAB „Immensum“ dėl žalos atlyginimo priteisimo 2013-05-14 kreipėsi į darbo ginčų komisiją, o 2012-12-13 ir 2013-07-03 su priešieškiniu – į apylinkės teismą dėl 52 793 Lt vilkiko remonto išlaidų, dėl neišmokėtos franšizės 3000 Lt, dėl draudimo įmokos 4 575 Lt pabrangimo išieškojimo iš ieškovo, tad atsakovė skirtingu metu ir skirtingose bylose pareiškė reikalavimus ieškovui dėl patirtų nuostolių (b. l. 66–70). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti atsakovės procesiniai veiksmai negali būti pripažinti nesąžiningu elgesiu, pakartotiniu kreipimusi į teismą dėl to paties dalyko.

CPK 5 str. 1 d. numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymu nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba saugomas interesas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Todėl apelianto argumentas dėl atsakovės UAB „Immensum“ žinojimo (nežinojimo), jog pagal atsakovės sudarytą su draudimo kompanija draudimo sutartį atsakovei nebus sumokėta 3000 Lt (besąlyginė išskaita), nesudaro pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad teismas privalėjo atsisakyti ginti atsakovės teisę vien dėl to, kad atsakovė žinojo draudimo sutarties sąlygas dėl 3000 Lt franšizės nesumokėjimo, nes kaip nurodyta anksčiau, atsakovė gynė savo teisę dėl žalos atlyginimo priteisimo taip, kaip tai leidžia padaryti įstatymai (CPK 13 str.). Taigi ir šis apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo sprendimo motyvais, visiškai jiems pritaria ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisingai taikė tiek materialinės teises normas, tiek procesinės teisės normas. Apelianto argumentai dėl tariamo teismo neaktyvumo, darbdavio nesąžiningumo, neišreikalautų arba neištirtų esančių byloje įrodymų yra visiškai abstraktūs. Apeliaciniame skunde nurodyta keletas kasacinio teismo nutarčių, taip pat pacituota įvairių įstatymų taikymo praktika, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apelianto paminėtos teismo nutartys nėra teisiškai reikšmingos arba yra pakomentuotos apeliantui naudinga prasme, todėl teisėjų kolegija dėl šių apelianto argumentų plačiau nepasisako.

Remiantis DK nuostatomis, darbuotojas nėra traktuojamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi. Tik esant norminių darbo teisės aktų nuostatų prieštaravimams taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Nagrinėjamos bylos atveju, esant byloje įrodymams, pagrindžiantiems ieškovo materialinės atsakomybės pagrindą, jo kaltę, priežastinį neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšį, žalos dydį, ieškovas, be abejonių, išreikštų atsikirtimų pagrindu, įrodymų, paneigiančių darbdavio pateiktus įrodymus, byloje nepateikė, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas reikiamai ištyrė turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimas nekeistinas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Teisėjų kolegija sutiko su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais. Atsakovei UAB „Immensum“, remiantis 2013-11-07 įgaliojimu, byloje atstovavo VšĮ „Teisinės paslaugos ir informacija“ (b. l. 65), ši įmonė atsakovės UAB „Immensum“ vardu surašė atsiliepimą į ieškovo S. B. apeliacinį skundą (b. l. 136–140). 2013-05-26 sąskaita faktūra SA Nr. 000140, kasos pajamų orderio kvitas Nr. 14-04 patvirtina, kad atsakovė UAB „Immensum“ sumokėjo 600 Lt VšĮ „Teisinės paslaugos ir informacija“ už teisinių paslaugų suteikimą. Šios išlaidos pripažintinos pagrįstomis, todėl atsakovei UAB „Immensum“ priteistinos iš ieškovo (CPK 88 str. 9 p., 93 str. 1 d., 318 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 201 m. balandžio 10 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš ieškovo S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Kaune, (duomenys neskelbtini) 600 Lt (173,78 Eur) bylinėjimosi išlaidas UAB „Immensum“ (į. k. 135585568, Kaunas, Ateities pl. 30B, a. s. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas).