Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Edu“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per filialą Lietuvoje, 4805,91 Eur, 70,57 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-02-05 Lenkijoje eismo įvykio metu buvo sugadinta transporto priemonė VW PASSAT, v.n. EL133LW. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės DAF, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo kaltės. Transporto priemonės DAF, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojas po eismo įvykio pateikė Lenkijos policijai informaciją, kad šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaryta su AB „Lietuvos draudimas“. Šios transporto priemonės galiojanti draudimo sutartis policijai pateikta nebuvo. Nukentėjęs asmuo dėl 2014-02-05 eismo įvykio metu padarytos žalos kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ atstovą Lenkijoje – bendrovę TUI Warta S.A. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 4805,91 Eur išmoką, kurią sudaro 4178,97 Eur transporto priemonės VW PASSAT, v.n. EL133LW remonto kaina, 626,94 Eur žalos administravimo išlaidos. Pažymėjo, kad AB „Lietuvos draudimas“ žalos bylą administravo 2013-02-06 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties Nr. 03/231168885, sudarytos transporto priemonei DAF, identifikavimo Nr. XLRTE47XSOE711901, valstybinis numeris draudimo sutarties sudarymo dieną (duomenys neskelbtini) pagrindu. Kreipiantis į AB „Lietuvos draudimas“ buvo nurodyta, jog įvykio kaltininkas yra automobilio, kurio v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojas, ir pagal tokius pateiktus duomenis AB „Lietuvos draudimas“ užregistravo žalą ir atlygino nukentėjusiajam patirtus nuostolius. Baigus bylos administravimo procedūrą paaiškėjo, kad eismo įvykyje dalyvavo ne AB „Lietuvos draudimas“ apdrausta transporto priemonė DAF, kurios valstybinis numeris draudimo sutarties galiojimo metu buvo (duomenys neskelbtini) o kita transporto priemonė DAF, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. XLRTE47MSOE862663. AB „Lietuvos draudimas“ apdrausta transporto priemonė DAF, identifikavimo Nr. XLRTE47XSOE711901 (draudimo sutarties sudarymo metu valstybinis Nr. buvo (duomenys neskelbtini) draudimo sutarties galiojimo metu buvo parduota ir jai suteiktas kitas valstybinis numeris. Pažeisdami transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir draudimo sutarties reikalavimus, nei buvęs automobilio savininkas, nei naujasis savininkas neinformavo draudiko apie automobilio savininko ir apie automobilio registracijos duomenų pasikeitimą. Pardavus transporto priemonę, valstybinis Nr. GGR 0006 buvo suteiktas kitai transporto priemonei DAF ir ši transporto priemonė apdrausta „BTA Insurance Company“. Atsakovė, nemokėdama draudimo išmokos pagal galiojančią įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sutaupė pinigines lėšas nesant tam teisėto pagrindo. Ieškovė klaidingai manė esanti skolininkė ir sumokėjo skolą, kurios mokėti neturėjo. Sumokėjusi 4805,91 Eur sumą, ieškovė turi teisę išreikalauti sumokėti ją iš tikrojo skolininko.Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškinys CK 6.280 str. pagrindu yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovės galima prievolė yra susijusi su sutartiniais santykiais, kadangi atsakovė buvo apdraudusi eismo įvykio kaltininką transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartimi, todėl deliktinės atsakomybės taikymas yra negalimas. Atsakovas\\ė nėra įvykdžiusi jokio delikto ieškovės atžvilgiu, nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, pažeidęs įstatymo ar sutarties, dėl ko jam galėtų kilti deliktinė atsakomybė kaip turtinė prievolė. Net ir pati ieškovė neįrodinėja atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes kreditoriaus veiksmai nebuvo teisėti, turtą galima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Ieškovė be teisinio pagrindo išmokėjo draudimo išmoką, todėl negali reikalauti ir draudimo išmokos grąžinimo. Atsakovė neadministravo įvykio, nevertino žalos dydžio, nežino, ar ieškovė teisingai suadministravo įvykį, nežino, ar nukentėjęs asmuo neturi daugiau pretenzijų dėl žalos, ar ateityje nesikreips dėl žalos atlyginimo, dėl ko tektų vertinti, ar reikalavimai dėl žalos nesidubliuoja ir pan. Pažymėjo, kad ieškovė ieškinį reiškia tiek deliktinės atsakomybės, tiek sutartinės atsakomybės pagrindais, tačiau pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija yra negalima.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkinti visiškai - priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, 4178,97 Eur draudimo išmokos, 626,94 Eur žalos administravimo išlaidų, 70,57 Eur palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (4876,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-01-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 276,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad už eismo įvykio kaltininko padarytą žalą nukentėjusiajam atsakingas BTA Insurance Company sudarytos transporto priemonės valdytojo privalomosios civilinės atsakomybės sutarties pagrindu. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad AB „Lietuvos draudimas“ nagrinėjamu atveju draudimo išmoką išmokėjo per klaidą. Pažymėjo, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Dėl žmogiškos klaidos susiklosčius neordinariai situacijai, teismas neprotingu ir neproporcingu laikė atsakovo teiginį, kad ieškovė turėtų reikalauti grąžinti be pagrindo išmokėtas sumas iš to, kam jas išmokėjo, tuo tarpu į atsakovą dėl draudimo išmokos turi teisę kreiptis tik nukentėjęs eismo įvykio metu asmuo. Teismo nuomone, toks nagrinėjamos situacijos vertinimas prieštarautų tiek transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslams, tiek bendriesiems civilinės teisės principams (CK 1.5 str.), kadangi atsakovui iš esmės nekvestionuojant jo atsakomybės už žalą, būtų apsunkintas nukentėjusio asmens, kuris neatsakingas dėl klaidos, įvykusios šioje situacijoje ir kuris jau yra gavęs įvykio metu patirtos žalos atlyginimą, teisės į jam priklausančią draudimo išmoką įgyvendinimas. Teismas akcentavo, jog atsakovas nekvestionavo ir ieškovės išmokėtos žalos nukentėjusiajam atlyginimo dydžio, o savo teiginiams apie tai, kad jis pats nebūtų patyręs įvykio metu padarytos žalos administravimo Lenkijoje išlaidų, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos draudiko sutartinei atsakomybei kilti, įtvirtintos Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatyme bei CK 6.246 – 6.249, be kita ko atsižvelgiant į tai, jog apie draudiminį įvykį BTA Insurance Company buvo pranešta pavėluotai dėl svarbių priežasčių. Jokių aplinkybių, sudarančių sąlygas atleisti BTA Insurance Company nuo atsakomybės išmokėti draudimo išmoką pagal sudarytą su dėl įvykio kaltu asmeniu civilinės atsakomybės draudimo sutartį, byloje nenustatyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per filialą Lietuvoje, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas - žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Nurodė šiuos apeliacinio skundo argumentus:Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisę, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nurodė teisinius pagrindus, kurie ginčo byloje negali būti taikomi. Pagrindų, kuriais remiantis ieškinį, būtų galima nėra, todėl ieškinys turėjo būti atmestas;Nukentėjusiojo teisė į draudimo išmoką nebūtų paneigta tuo atveju, jeigu teismas ieškinį atmestų, kadangi jis visuomet turi teisę į draudimo išmoką, kurią pagal TPVCAPDĮ moka atsakingas draudikas, arba, tam tikrais atvejais, biuras. Patenkinus ieškinį, nukentėjo būtent atsakovės teisėti interesai. Laikant teismo sprendimą teisėtų ir pagrįstu, išeitų, kad bet kuris draudikas gali reguliuoti žalas, kurių nėra apdraudęs, tokiu būdu susidarytų sąlygos administravimo išlaidų didinimui, taip pat galimai nukentėjusiojo asmens ir valdytojo nepasitenkinimui, jeigu žala būtų sureguliuota netinkamai. Būtent toks ieškovo elgesys, reguliuojant žalas pagal draudimo sutartis, kurių jis nėra sudaręs, pažeistų LR TPVCAPDĮ principus bei nuostatas. Ieškovė nėra atsakinga draudikė, todėl neturėjo teisės reguliuoti žalą, skaičiuoti išmoką bei ją išmokėti ir neįgijo teisės į draudimo išmokos grąžinimą iš atsakovo;Teismas lakoniškai konstatavo, kad yra visos LR CK 6.246-249 str. įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau nenurodė, kokios įstatyme numatytos pareigos ar sutarties nuostatos draudikas neįvykdė, kadangi pagal TPVCAPDĮ atsakovas, kaip atsakingas draudikas, įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Ieškovės atžvilgiu atsakovė nėra atsakinga draudikė, jokių įsipareigojimų jo atžvilgiu neprisiėmė, iš nukentėjusiojo asmens pretenzijų negavo. Ieškovė nei TPVCAPDĮ, nei jokia kita prasme negali būti laikomas nukentėjusio nuo eismo įvykio trečiuoju asmeniu. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti ieškovė;Teismas, tenkindamas ieškinį, inter alia pritaikė CK 6.50 str. 3 d., nors ši nuostata akivaizdžiai negali būti taikoma. Ji yra bendra prievolių teisės nuostata, kurios atžvilgiu pirmenybę kaip lex specialis turi TPVCAPDĮ, numatantis, kad žalą reguliuoja ar išmoką moka sutartį sudaręs atsakingas draudikas. Atsakovas apie tai, kad turi prievolę reguliuoti žalą, sužinojo jau po to, kai buvo išmokėta draudimo išmoka. Išeitų, kad bet kuris draudikas gali reguliuoti žalas pagal ne jo sudarytas draudimo sutartis, ir po to reikalauti ne tik grąžinti išmoką, bet ir papildomai sumokėti administravimo išlaidas. Būtent toks 6.50 str. aiškinimas, o ne teismo nurodytos aplinkybes, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (LR CK 1.5 str.);Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nurodė šiuos atsikirtimus į skundą:Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Ginčo atveju akivaizdu, jog situacija susiklostė dėl žmogiškosios klaidos ir neturėjo jokio tyčinio pagrindo. Vertinant šias aplinkybes transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslo kontekste, atsakovo motyvai, jog ieškovė turėtų reikalauti grąžinti be pagrindo išmokėtas sumas iš to, kam jas išmokėjo, tuo tarpu į atsakovą dėl draudimo išmokos turi teisę kreiptis tik nukentėjęs eismo įvykio metu asmuo, yra nepagrįsti ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks nagrinėjamos situacijos vertinimas prieštarautų tiek transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslams, tiek bendriesiems civilinės teisės principams (CK 1.5 str.);Atsakovė nei pateikė papildomus dokumentus, paneigiančius ieškovės nustatytą žalos dydį, nei dokumentus patvirtinančius atsakovės žalos bylų administravimo dydžius. Aptariamu atveju teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos draudiko BTA Insurance Company sutartinei atsakomybei kilti, įtvirtintos Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatyme bei CK 6.246 – 6.249, ne ieškovės atžvilgiu, o nukentėjusiojo asmens atžvilgiu pagal draudimo sutartį, sudarytą tarp transporto priemonės valdytojo ir atsakovo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad draudikas BTA Insurance Company neįvykdė savo sutartinės prievolės išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, dėl ko pastarajam kyla civilinė atsakomybė. Negano to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir sąlygas, jog jokių aplinkybių, sudarančių sąlygas atleisti BTA Insurance Company nuo atsakomybės išmokėti draudimo išmoką pagal sudarytą su dėl įvykio kaltu asmeniu civilinės atsakomybės draudimo sutartį, byloje nenustatyta. Taip pat atsižvelgė į faktą, kad nors apie draudiminį įvykį BTA Insurance Company buvo pranešta pavėluotai, tačiau dėl svarbių priežasčių, todėl draudimo išmokai ši aplinkybė įtakos neturi;Atsakovė klaidingai taiko teisės normas pagal jų taikymo sferą: bendrosios teisės normos reguliuoja grupę vienarūšių santykių arba nustato tam tikrus bendrus reguliavimo pagrindus, o specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą, atsižvelgiant į visuomeninių santykių ypatumus. Šiuo atveju atsakovas gretina bendrąją prievolių teisės normą, reglamentuojančią subrogacijos atvejus, ir specialiąją, reglamentuojančią visiškai kito pobūdžio santykius, todėl toks normų gretinimas ir vienos jų taikymo ar netaikymo klausimo sprendimas yra negalimas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą sprendė vadovaudamasis LR CK 6.50 str. 3 d. nuostata, numatančia, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę (šiuo atveju ieškovei), pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, taigi ir teisė reikalauti nuostolių sumos iš asmens, atsakingo už žalą (šiuo atveju atsakovo).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas atmetamas. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, bei iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tipinės. 2014-02-05 Lenkijoje eismo įvykio metu buvo sugadinta transporto priemonė VW PASSAT, v.n. EL133LW. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės DAF, v.n. (duomenys neskelbtini) vairuotojo kaltės. Transporto priemonės DAF, v.n. (duomenys neskelbtini) valdytojas (trečiojo asmens UAB „Edu“ vairuotojas) po eismo įvykio pateikė Lenkijos policijai informaciją, kad šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis sudaryta su AB „Lietuvos draudimas“. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 4805,91 Eur išmoką, kurią sudaro 4178,97 Eur transporto priemonės VW PASSAT, v.n. EL133LW remonto kaina, 626,94 Eur žalos administravimo išlaidos. Baigus bylos administravimo procedūrą paaiškėjo, kad eismo įvykyje dalyvavo ne AB „Lietuvos draudimas“ apdrausta transporto priemonė DAF, kurios valstybinis numeris draudimo sutarties galiojimo metu buvo (duomenys neskelbtini) o kita transporto priemonė DAF, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. XLRTE47MSOE862663, dėl kurios yra sudaryta vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis su atsakove.Taigi, nuostolius nukentėjusiajam asmeniui – Lenkijos bendrovei Plasticon Poland SA sumokėjo ieškovė, t.y. ieškovė įvykdė prievolę, kurios neprivalėjo vykdyti.Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovė nėra atsakinga draudikė, todėl neturėjo teisės reguliuoti žalą, skaičiuoti išmoką bei ją išmokėti; ieškovė išmokėjo draudimo išmoką be pagrindo, todėl neįgijo teisės į draudimo išmokos grąžinimą iš atsakovo. Atsakovė neadministravo įvykio, nevertino žalos dydžio, nežino, ar ieškovė teisingai suadministravo įvykį, nežino, ar nukentėjęs asmuo neturi daugiau pretenzijų dėl žalos, ar ateityje nesikreips dėl žalos atlyginimo, dėl ko tektų vertinti, ar reikalavimai dėl žalos nesidubliuoja ir pan. Teisėjų kolegija su tokias atsakovės argumentais nesutinka. Bylos duomenimis, trečiasis asmuo UAB „Edu“ 2015-03-24 raštu pranešė atsakovei apie 2014-02-05 įvykį, pateikė pranešimo apie draudžiamąjį įvykį formą, įvykio medžiagą, paaiškino aplinkybes, dėl kurių buvo kreiptasi pavėluotai (eismo įvykyje dalyvavęs darbuotojas streso būsenoje suklydo ir pateikė senąjį automobilio draudimo liudijimą, sudarytą su AB „Lietuvos draudimas“), prašė atsižvelgti į tai, kad pavėluotas pranešimas apie įvykį buvo nulemtas žmogiškos klaidos ir nesusipratimu su kita draudimo bendrove (el.b. l. 56). Trečiais asmuo ir atsakovė 2014-01-31 sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr.12 506508, galiojusią iki 2015-01-30, t.y. eismo įvykis įvyko draudiminės apsaugos galiojimo metu, t.y. draudėjas (trečiasis asmuo UAB „Edu“) tinkamai pranešė draudimo kompanijai apie eismo įvykį (Draudimo liudijimo 1 straipsnio 4 punktas), kartu paaiškinęs, dėl kokių priežasčių pranešė pavėluotai. LR Vyriausybės nutarimo dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo (toliau -Taisyklių) 16 straipsnis numato, kad būtinos sąlygos įgyvendinant nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimo teisę atlyginti žalą į atsakingą draudiką ar Biurą yra draudiminio įvykio fakto buvimas, žalos dydžio nustatymas ir ta aplinkybė, kad nukentėjusiam trečiajam asmeniui nėra atlyginta dėl eismo įvykio padaryta žala ar yra atlyginta tik dalis žalos. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės prievolės pagal draudimo sutartį su trečiuoju asmeniu negalima laikyti pasibaigusios tuo pagrindu, kad žalą už atsakovės apdraustą transporto priemonę atlygino asmuo, kuris neprivalėjo šios prievolės vykdyti; tarp šalių nėra ginčo, kad žala buvo atlyginta be teisinio pagrindo. Taigi, atsakovei kaip trečiojo asmens draudikui, kilo prievolė priimti sprendimą dėl trečiojo asmens pareiškimo – arba netenkinti pareiškimo, arba sutikti, kad apie įvykį buvo pranešta pavėluotai dėl svarbios priežasties, įvertinti, ar eismo įvykis, apie kurį buvo pranešta, buvo draudiminis, ar buvo pagrindas administruoti žalą ir, jeigu buvo, apskaičiuoti mokėtinos pagal sutartį draudimo sutartį išmokos dydį. Atsakovė jokių veiksmų pagal trečiojo asmens pareiškimą neatliko, todėl negali atsikirsti ieškiniui tuo, kad ji žalos neadministravo ir negali žinoti, ar ieškovė tinkamai administravo įvykį, apskaičiavo draudimo išmokos dydį ir pan. Atsakovės prievolėms pagal jos ir trečiojo asmens draudimo sutartį taip pat neturi reikšmės aplinkybė, ar nukentėjęs asmuo neturi daugiau pretenzijų dėl žalos, ar ateityje nesikreips dėl žalos atlyginimo, nes byloje nėra ginčo, kad ieškovė atlygino žalą nukentėjusiajam asmeniui be teisinio pagrindo. Atsakovė ir po to, kai apie eismo įvykį ir susiklosčiusias išskirtines faktines aplinkybes buvo pranešta, nesiėmė jokių veiksmų pagal trečiojo asmens pranešimą apie eismo įvykį. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neįrodinėjo, kad eismo įvykis nėra draudiminis, arba pagal jos ir trečiojo asmens draudimo sutarties sąlygas nukentėjusiajam asmeniui priklausytų mažesnio dydžio draudimo išmoka.Tokios faktinės bylos aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad atsakovė laikė savo prievolę pagal draudimo sutartį su trečiuoju asmeniu pasibaigusia. Net ir po civilinės bylos iškėlimo, kai ieškovė be teisinio pagrindo sumokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui pareiškė reikalavimą dėl jos atlyginimo atsakovei, atsakovė neįrodinėjo, kad nukentėjęs asmuo neturėjo teisės gauti draudimo išmoką, dėl to sprendžiama, kad atsakovė neprieštaravo tokiam prievolės pagal draudimo sutartį įvykdymui. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju yra visos būtinos sąlygos draudiko sutartinei atsakomybei kilti, įtvirtintos Transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatyme bei CK 6.246 – 6.249, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog apie draudiminį įvykį BTA Insurance Company buvo pranešta pavėluotai dėl svarbių priežasčių, ir kad ieškovei, kaip trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už atsakovę kitam asmeniui (sumokėjusiam draudimo išmoką), atsakovei iš esmės neprieštaraujant tokiam įvykdymui, atsidaro teisę reikalauti sumokėtą draudimo išmoką iš atsakovės CK 6.60 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktą apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (ieškovės) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė patyrė 70,08 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; prašymas dėl šių išlaidų priteisimo iš ieškovės tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, 70,08 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.