Vilniaus apygardos teismo nutartis

2025-06-19 · Civilinė byla Nr. e2S-2079-866/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-06-19
Bylos Nr.
e2S-2079-866/2025
Teisminio proceso Nr.
2-39-3-01821-2024-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Pikelienė
Atsakovas
V. M.
Ieškovas
M. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-2079-866/2025Teisminio proceso Nr. 2-39-3-01821-2024-7Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. papildomos nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. Č. ieškinį atsakovui V. M. dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teisme prašymą išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimo klausimą civilinėje byloje Nr. e2-1176-604/2025, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą ieškovei M. Č..

2. Prašyme nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2024 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. ATP-C-2024-06461 suteikė ieškovei M. Č. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-1176-604/2025. Antrinę teisinę pagalbą teikė advokatas E. B., pagal pateiktą pažymą šias išlaidas sudaro 351,61 Eur suma. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. vasario 21 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, tačiau nutartyje nebuvo pasisakyta dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. balandžio 15 d. papildoma nutartimi nutarė priteisti iš atsakovo V. M. valstybės naudai 351,61 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

4. Teismas nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1176-604/2025 buvo nutraukta patvirtinus tarp ieškovės M. Č. ir atsakovo V. M. sudarytą taikos sutartį. Teismo nutartimi nebuvo išspręstas antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas.

5. Teismas nustatė, kad reikalavimą dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo – tvoros ir šiukšlių iš ieškovės žemės sklypo pašalinimo pareiškė ieškovė. Ieškinys teisme pareikštas dėl to, kad atsakovas ieškovės reikalavimų pašalinti tvorą ir šiukšles geranoriškai neįvykdė, nors 2024 m. gruodžio 6 d. ieškovės rašytiniu įspėjimu buvo paragintas tą padaryti per 10 dienų nuo įspėjimo išsiuntimo dienos. 2025 m. sausio 27 d. atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame iš esmės pripažino aplinkybę, kad ieškovė yra teisėta žemės sklypo ir jame esančio ūkio pastato savininkė, tačiau jokių aktyvių veiksmų, šalinant ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus, taip ir neatliko, jų neatliko ir iki 2025 m. kovo 13 d. teismo posėdžio. Tačiau 2025 m. kovo 13 d. šalims sudarius taikos sutartį, atsakovas su ieškovės ieškiniu iš esmės sutiko (taikos sutarties 2 ir 3 punktai) ir susitarė su ieškove dėl jos žemės sklypo atlaisvinimo iki 2025 m. gegužės 1 d. Teismas padarė išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų nebūtų kilę, jei atsakovas būtų linkęs ginčą išspręsti taikiai ikiteismine tvarka per ieškovės 2024 m. gruodžio 6 d. įspėjime nurodytą terminą ar būtų veikęs operatyviai ieškovei pareiškus ieškinį.

6. Teismas konstatavo, kad atsakovui delsiant atlikti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimą šalinančius veiksmus, jo procesinis elgesys byloje negali būti pripažintas tinkamu, o bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė dėl atsakovo vengimo išspręsti ginčą ikiteismine tvarka, nors savo pareigą pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus jis pripažino. Todėl teismas susidariusias antrinės teisinės pagalbos išlaidas teismas priteisė iš atsakovo V. M..

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliantas (atsakovas) V. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti papildomos nutarties rezoliucinę dalį, kuria priteista iš atsakovo 351,61 Eur už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas priežastingumą pagal CPK 94 straipsnio nuostatas, nurodė, kad atsakovas vengė ginčą išspręsti ikiteismine tvarka. Su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovės kaltės. Ieškovė, pradėdama ikiteisminį procesą, pateikė nepagrįstą pretenziją, neparemtą nuosavybės į ginčijamą žemės sklypą teisių turėjimu. Atsakovas atsiliepime į ieškinį, o po to teismo posėdyje paaiškino, kad jis kelis kartus prašė ieškovės parodyti nuosavybės pažymėjimą apie teisėtą žemės sklypo disponavimą, tačiau ieškovė grasino tik teismais ir jokių dokumentų nepateikė. Pretenzija dėl nuosavybės neatrodė tinkamas dokumentas. Dėl ieškovės elgesio, t. y. besąlygiškai norint ginčą spręsti teismo keliu ir atsirado bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas tik teismo posėdžio metu galėjo susipažinti su ieškovės nuosavybę patvirtinančiais dokumentais ir tada pripažino pareigą pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus. Teismo išvada, kad tik atsakovo elgesys buvo netinkamas ikiteisminio proceso metu, nepagrįsta.

7.2. Teismas neišsprendė ginčo esmės, tačiau nepagrįstai interpretavo, kad jeigu tai ir būtų padaręs, galutinis sprendimas, jeigu toks būtų priimtas, būtų buvęs ieškovės naudai.

7.3. Pagal CPK 94 straipsnio 2 dalį, jeigu šalys, sudarydamos sutartį, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto. Taikos sutartimi šalys 5 punkte susitarė, kad viena kitai neatlygina visų su byla susijusių išlaidų, o tai reiškia, kad ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apmoka kiekviena šalis. Taikos sutartį ruošė ieškovės advokatas E. B., kuris teikė valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir žinojo, kad yra būtina aptarti bylinėjimosi išlaidų klausimą. Taikos sutarties 5 ir 6 punktai nors ir aptakiai, bet visgi reglamentuoja šalių bei valstybės turėtų išlaidų kompensavimo paskirstymą.

Atsiliepimas

8. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o apelianto atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia argumentais:

8.1. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 270 straipsnio 5 dalį, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas išsprendžia priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Kaip matyti iš teismo 2025 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1176-604/2025, bylinėjimosi išlaidų, patirtų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. Č., klausimas nebuvo išspręstas. Tais atvejais, kai teismas neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo, ar paskirstymo klausimo, jis valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos prašymu ar savo iniciatyva (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 277 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2013) gali priimti papildomą sprendimą.

8.2. Tarnyba pažymi, kad pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiamos teismui tuo tikslu, kad jeigu teismas byloje tenkintų asmens, gavusio antrinę teisinę pagalbą, reikalavimus, jis turėtų teisinį pagrindą spręsti klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų (advokato sugaišto laiko antrinės teisinės pagalbos teikimui) priteisimo iš priešingos šalies, kuriam nėra teikiama antrinė teisinė pagalba. Atkreiptinas dėmesys, kad tik teismas sprendžia klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kiekvienoje teismo instancijoje nustatoma, kokių išlaidų turėta, koks jų dydis, ir nutariama, kaip jos turi būti paskirstytos tarp šalių. Spręsti klausimą ar priteisti, ar nepriteisti patirtas bylos šalių išlaidas ir kaip jas paskirstyti yra suteikta tik teismui. Teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

8.3. Tuo tarpu, advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, negali daryti įtakos teismo priimamiems sprendimams, o juo labiau, patys nuspręsti ar susitarti su atstovaujamuoju, kad valstybės patirtos išlaidos neturi būti priteistos. Advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, minėtuose teisės aktuose yra nustatyta pareiga teikti tik prašymus Tarnybai dėl išlaidų apskaičiavimo. Tarnyba, apskaičiavusi antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas, pažymą teikia bylą nagrinėjančiam teismui, kuris turi spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimo klausimą, kaip numatyta CPK 99 straipsnyje.

8.4. Teisės aktuose nėra įtvirtinta advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pareiga inicijuoti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimą ir savarankiškai nuspręsti, kad sudarant taikos sutartį šios išlaidos būtų priskiriamos kurios nors šalies patiriamoms išlaidoms. Teisės aktuose taip pat nėra įtvirtinta proceso šalims teisė inicijuoti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų priteisimą ir savarankiškai nuspręsti, kad sudarant taikos sutartį šios išlaidos būtų priskiriamos kurios nors šalies patiriamoms išlaidoms ir vienašališkai taikos sutartyje numatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų paskirstymą. Kitaip tariant, proceso šalims nesuteikta teisė atsisakyti valstybės patirtų išlaidų priteisimo valstybės naudai ar numatyti jų atlyginimo tvarką. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidos, kaip atskiros specifinės išlaidos, šiuo atveju, paskirstomos vadovaujantis CPK 99 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis ir atskirai, neįtraukiant į taikos sutarties sąlygas. Tokia teisė yra suteikta tik teismui.

8.5. Taikos sutartyje šalys gali nuspręsti dėl asmeninių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarkos, tačiau ne dėl valstybės. Apelianto teiginys, kad taikos sutartyje buvo numatyta, jog šalys viena kitai neatlygina visų su byla susijusių išlaidų, Tarnybos nuomone, laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina ir tai, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Tarnyba pritaria teismo išvadai, kad apeliantui delsiant atlikti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimą šalinančius veiksmus, jo procesinis elgesys byloje negali būti pripažintas tinkamu, o bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė dėl atsakovo vengimo išspręsti ginčą ikiteismine tvarka, nors savo pareigą pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus jis pripažino. Todėl susidariusios antrinės teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjamoje byloje priteisiamos iš apelianto.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo papildomos nutarties, kuria priteistos iš atsakovo V. M. valstybės naudai 351,61 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos už ieškovei suteiktą teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Pagal CPK 99 straipsnio 2 dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu dėl bylos esmės, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojanti institucija turi teisę kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo šio Kodekso 277 straipsnyje nustatyta tvarka.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei pirmosios instancijos teismo metu buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-1176-604/2025 buvo nutraukta patvirtinus tarp ieškovės M. Č. ir atsakovo V. M. sudarytą taikos sutartį. Pagal taikos sutarties 5 punktą šalys susitarė, kad ieškovė M. Č. neatlygina atsakovui V. M. jokių su Byla atsakovo turėtų išlaidų ar nuostolių, o atsakovas V. M. neatlygina ieškovei M. Č. jokių su Byla ieškovės turėtų išlaidų ar nuostolių. Pagal taikos sutarties 6 punktą šalys susitarė, kad išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (procesinių dokumentų siuntimo ir pan.), jei jos turi būti atlyginamos, apmoka atsakovas V. M.. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teisme prašymą išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimo klausimą civilinėje byloje Nr. e2-1176-604/2025, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą ieškovei M. Č.. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo tenkino.

13. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad šalys taikos sutarties 5 punktu bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti dėl išlaidų priteisimo už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo argumentu pažymi, kad šalys taikos sutartimi išsprendė dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų (pvz. ieškovės antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo išlaidos) ir kt. Taip pat šalys susitarė dėl procesinių dokumentų išlaidų priteisimo valstybei. Tačiau šalys nesprendė dėl kitų valstybei priteistinų išlaidų, t. y. bylinėjimosi išlaidų valstybei už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškovės atstovas, kuris teikė antrinę teisinę pagalbą, parengė taikos sutartį, todėl žinojo, kad yra būtina aptarti bylinėjimosi išlaidų klausimą. Kasacinis teismas, tvirtindamas taikos sutartį, nutartyje yra išaiškinęs, kad Taikos sutarties 7 punkte nurodytas šalių susitarimas dėl teismo išlaidų atlyginimo valstybei (šalys prašo jas atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, taip pat už atsakovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą kasaciniame teisme) yra susijęs ne su šalių tarpusavio įsipareigojimais, o adresuotas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir yra išsprendžiamas šia nutartimi, todėl neįtraukiamas į šios nutarties rezoliucinę dalį, kuria tvirtinamas taikos sutarties tekstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-403/2024). Atitinkamai ir šioje byloje negalėjo būti į taikos sutarties nuostatas įtraukti punktai dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jie nebuvo įtraukti, nes tai aiškiai nenurodyta ir neišplaukia iš taikos sutarties nuostatų. Todėl sutiktina su atsiliepime į atskirąjį skundą argumentais, kad proceso šalims nesuteikta teisė atsisakyti valstybės patirtų išlaidų priteisimo valstybės naudai ar numatyti jų atlyginimo tvarką. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidos, kaip atskiros specifinės išlaidos, šiuo atveju, paskirstomos vadovaujantis CPK 99 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis ir atskirai, neįtraukiant į taikos sutarties sąlygas, tokia teisė yra suteikta tik teismui.

14. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs, kad teismo nutartimi nebuvo išspręstas antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas, vadovaudamasis CPK 94 straipsnio nuostatomis, šį klausimą išsprendė papildoma nutartimi.

15. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CPK 94 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, teismas bylinėjimosi išlaidų proceso šalims nepaskirsto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 94 straipsnio 2 dalies nuostata vertintina kaip specialioji norma, nustatanti išimtį iš bendrosios taisyklės dėl teismo pareigos ex officio paskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ši išimtis taikoma tuo atveju, jeigu taikos sutartį sudariusios bylos šalys nenustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, – tuomet teismui nekyla bendroji pareiga paskirstyti šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-1075/2019 21 punktas). Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad ši norma taikytina tik sprendžiant dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir netaikytina išlaidoms, kurios turi būti priteisiamos valstybės naudai, jeigu jos viršiją minimalią valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 29 d. 3.1. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese Nr. AC-59-1. teismų praktika. 2023, 59, p. 1062-1247). Kadangi nagrinėjamos bylos atveju buvo sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybės naudai, CPK 94 straipsnio 2 dalies nuostata negalėjo būti taikoma. Kaip minėta, nagrinėjamos bylos atveju sprendžiant dėl valstybei priteistinų išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostata.

16. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2014; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-969/2017, 41 punktas).

17. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų priežastingumo, nepagrįstai sprendė, kad apeliantas vengė ginčą išspręsti ikiteismine tvarka. Pasak apelianto, ieškovė, pradėdama ikiteisminį procesą, pateikė nepagrįstą pretenziją, neparemtą nuosavybės į ginčijamą žemės sklypą teisių turėjimų; atsakovas atsiliepime į ieškinį, o po to teismo posėdyje paaiškino, kad jis kelis kartus prašė ieškovės parodyti nuosavybės pažymėjimą apie teisėtą žemės sklypo disponavimą, tačiau ieškovė grasino tik teismais ir jokių dokumentų nepateikė. Atsakovas tik teismo posėdžio metu galėjo susipažinti su ieškovės nuosavybę patvirtinančiais dokumentais ir tada pripažino pareigą pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus.

18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad būtent apelianto elgesys ikiteisminėje bylos stadijoje lėmė ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų susidarymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė 2024 m. gruodžio 6 d. įspėjime atsakovui nurodė, kad žemės sklypo 0,0602 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Turgelių sen. Šalčininkų r. sav. savininkė M. Č. šiuo įspėjimu informuoja savavališkai besinaudojantį jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu asmenį V. M., kad jis privalo atlaisvinti savavališkai užimtą žemės sklypą bei savo darbu ir lėšomis nugriauti neteisėtai M. Č. žemės sklype įrengtą tvorą vėliausiai per 10 kalendorinių dienų nuo šio įspėjimo išsiuntimo dienos. Taip pat įspėjime nurodyta, kad šis terminas yra paskutinis mėginimas taikiai išspręsti ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo atlaisvinimo klausimą. Iki įspėjime duoto termino pabaigos neatlaisvinus žemės sklypo be jokio papildomo įspėjimo kreipsis į teismą dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo.

19. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas šį įspėjimą gavo, tačiau nurodo, kad jam nebuvo pateikti ieškovės nuosavybę į žemės sklypą patvirtinantys dokumentai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie argumentai nepaneigia jo kaltės dėl netinkamo ginčo išsprendimo ikiteisminėje ginčo stadijoje. Nors nuosavybės dokumentai su įspėjimu nebuvo pateikti, tačiau įspėjime buvo nurodytas žemės sklypo kadastrinis numeris, unikalus numeris, adresas. Pagal nurodytus duomenis jis galėjo pasitikrinti šiuos duomenis ir išsiaiškinti žemės sklypo savininką. Be to, neabejotina, kad apeliantui turėjo būti žinoma aplinkybė, kad žemės sklypas, kuriame yra apelianto tvora, priklauso ne jam. Taigi, vien iš šios aplinkybės apeliantas turėjo suprasti, kad jis pažeidžia žemės sklypo savininko, kuriame yra apelianto tvora ir kiti daiktai, teises. Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad ieškovė besąlygiškai norėjo ginčą spręsti teismo keliu ir dėl to atsirado bylinėjimosi išlaidos. Įspėjime nurodytas aiškus terminas iki kada turi būti atlaisvintas jos nurodytas žemės sklypas, kas įrodo, kad ieškovė siekė išspręsti ginčą ikiteisminiu keliu, tačiau apelianto neveikimas/netinkamas veikimas sprendžiant ginčą sąlygojo ginčo teisme pradėjimą ir civilinės bylos iškėlimą, dėl ko buvo patirtos antrinei pagalbai apmokėti bylinėjimosi išlaidos.

20. Atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vertino, kieno naudai priimtas sprendimas byloje ir nepagrįstai interpretavo, kad galutinis sprendimas, jeigu toks būtų priimtas, būtų buvęs ieškovės naudai. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties nustatyta, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nesvarstė, koks galėtų būti sprendimas, jei byla būtų išnagrinėta iš esmės. Pirmosios instancijos teismas tik pacitavo taikos sutarties nuostatas, pagal kurias atsakovas su ieškovės ieškiniu iš esmės sutiko (taikos sutarties 2 ir 3 punktai) ir susitarė su ieškove dėl jos žemės sklypo atlaisvinimo iki 2025 m. gegužės 1 d. Įvertinęs nurodytas nuostatas pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui delsiant atlikti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimą šalinančius veiksmus, jo procesinis elgesys byloje negali būti pripažintas tinkamu, o bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju susidarė dėl atsakovo vengimo išspręsti ginčą ikiteismine tvarka, nors savo pareigą pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus jis pripažino.

21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą nutartį ir priteisdamas valstybei antrinės pagalbos išlaidas, teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas.

22. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apelianto atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo V. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 15 d. papildomą nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Asta Pikelienė