Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2020-02-14 · Civilinė byla Nr. e2-996-643/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-14
Bylos Nr.
e2-996-643/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01254-2019-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Ieškovas
D. G., A. G. R. P. S.
Atsakovas
J. R. H.
Advokatai
Girius Ivoška, Evelina Trukšinienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-996-643/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01254-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,sekretoriaujant Danguolei Dubakienei,

dalyvaujant ieškovų D. G. ir A. G. R. P. S. atstovams advokatui Giriui Ivoškai ir X. R. J. M. R. d. l. G. d. C., bei atsakovo J. R. H. atstovei advokatei Evelinai Trukšinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. G. ir A. G. R. P. S. ieškinį atsakovui J. R. H. dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. G. (toliau – ieškovė) ir A. G. R. P. S. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. bylos tomas I, b.l. 19 - 25), kurį vėliau ieškovė patikslino (el. bylos tomas II, b. l. 56), prašydami iš J. R. H. (toliau – atsakovas arba vadovas) priteisti: ieškovei 9 577,36 Eur ir žyminį mokestį – 243,20 Eur; ieškovui 42 628,74 Eur, 2 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bankroto byloje, ir žyminį mokestį 812,61 Eur. Ieškovai taip pat prašo priteisti kitas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1513-866/2018 pripažino bankrutavusios UAB ,,Tervezo“ (toliau – ir Bendrovė) bankrotą tyčiniu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus apygardos teismas nutartimi dėl tyčinio bankroto nustatė, kad atsakovas, būdamas UAB „Tervezo“ vadovu ir netinkamai vykdydamas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarydamas nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, įmonės veiklą organizuodamas taip, kad ieškovų (kreditorių) galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB „Tervezo“ turtą būtų apribotos, teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą organizuodamas netinkamai, t. y. neišsaugodamas buhalterinės apskaitos dokumentų, sukėlė tyčinį bankrotą. Kadangi būtent atsakovo veiksmai lėmė įmonės negalėjimą atsiskaityti su ieškovais, ieškovai prašo priteisti iš atsakovo jiems padarytą turtinę žalą.

4. Bankroto byloje nustatyta, kad darbo užmokesčio įsiskolinimas ieškovei susidarė nuo 2015 m. gegužės mėnesio, patvirtinta ieškovės kreditorinio reikalavimo suma – 12 757,66 Eur. Vėliau dalis kreditorinio buvo padengtas iš Garantinio fondo lėšų. Įsiskolinimas ieškovui sudaro 42 628,74 Eur negrąžintos paskolos. Šios sumos teismo yra patvirtintos kaip įmonės skola ieškovams. Sumos nėra nuginčytos, taigi yra galiojančios. Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir nesant Bendrovėje lėšų, kuriomis galėtų būti tenkinami ieškovų reikalavimai, kreditoriniai reikalavimai gali būti patenkinti tik tuo atveju, jeigu teismas turtinės žalos atlyginimą ieškovams priteistų iš atsakovo. Todėl, ieškovų manymu, atsakovas turėtų atlyginti jiems tokį žalos dydį, kuris atitinka kiekvieno iš jų kreditorinių reikalavimų sumą.

5. Atsakovo padaryta turtinė žala Bendrovei sudaro: nepagrįstos ir nenaudingos Bendrovei išlaidos prestižinių biuro patalpų nuomai –18 434,81 Eur; nepagrįstai didelės išlaidos automobilių nuomai 23 608,34 Eur; jokiais dokumentais nepagrįstos įmonės išlaidos komandiruotėms – 22 050,83 Eur;

nepagrįstos išlaidos įmonės darbuotojos S. M. komandiruotei – 3 988,78 Eur; Bendrovės interesais nepagrįstos kasos operacijos, kuriomis atsakovas iš įmonės gavo ir jai negražino 128 736,21 Eur.

Šalies argumentai

6. Ieškovai mano, kad jeigu bankroto administratorius būtų kreipęsis su ieškiniu atsakovui dėl Bendrovei padarytos 196 828,97 Eur žalos, ieškovų reikalavimai galėjo būti patenkinti iš Bendrovei priteistos sumos. Tačiau tai padaryta nebuvo, todėl, ieškovų įsitikinimu, egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas reikalauti, kad ieškovams iš atsakovo būtų priteista jų kreditorinių reikalavimų suma.

7. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakovo atsakomybės, patyrė išlaidų teisinėms paslaugoms, todėl prašo priteisti iš atsakovo – 2 550 Eur.

8. Į bylą pateiktu dubliku ieškovai papildomai nurodė, kad ne jie turi įrodinėti atsakovo atsakomybę už iki 2015 m. pavasario atliktus ir abiejų instancijų teismų nutartimis konstatuotus veiksmus, kuriais buvo padarytas CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas, suvaržęs ieškovų teisę gauti jų reikalavimų patenkinimą, o atsakovas privalo įrodyti, kad įmonė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovais net ir atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškovai pabrėžė, kad įsiskolinimą jiems, be kita ko, lėmė ne tik atsakovo veiksmai nuo 2015 m. pavasario, bet ir ankstesni, nulėmę Bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir darbuotojais.

9. Ieškovai pažymėjo, kad šioje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu sprendžiamas ne Bendrovės ir buvusio Bendrovės vadovo (atsakovo) ginčas, o Bendrovės kreditorių (ieškovų) ir buvusio vadovo (atsakovo) ginčas, todėl nėra pagrindo 2017 m. liepos 3 d. taikos sutarties sudarymą vertinti kaip kliūtį ieškovams reikšti ieškinį dėl turtinės žalos padarymo. Ieškovė kreditorių susirinkimo metu bankroto administratoriui pareiškė pastabą dėl to, kad neišsprendus klausimo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, klausimai dėl žalos atlyginimo nespręstini. Toks ieškovės valios išreiškimas laikytinas papildomu argumentu, paneigiančiu prielaidą taikos sutarties sudarymo faktą naudoti kaip argumentą atmesti ieškovų ieškinį. Be to, ieškovai iš taikos sutartimi sulygtų 8 000 Eur nėra gavę jokios savo reikalavimų dalies patenkinimo.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovai ieškinį palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais. Prašė ieškinį tenkinti.

Atsiliepimas

11. Atsakovas atsiliepimu ir tripliku pareiškė su ieškiniu nesutinkantis. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nesudaro pagrindo jos vadovui automatiškai taikyti civilinę atsakomybę – jai taikyti yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ne tik neteisėtus veiksmus, kaltę ir žalą, bet ir priežastinį ryšį. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

12. Ieškovai, įrodinėdami atsakovo neteisėtus veiksmus, remiasi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1513-866/2018, pateiktais išaiškinimais, tačiau šios nutarties teisėtumas buvo peržiūrėtas Lietuvos apeliacinio teismo, kuris nors 2018 m. spalio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1342-241/2018, ir paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, tačiau dalį Vilniaus apygardos teismo išvadų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo pripažino nepagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Bendrovės veiklos modelis, kai veikiama neturint ilgalaikių sutarčių pavienių užsakymų pagrindu, negali suponuoti blogo įmonės valdymo, o taip pat sąmoningai blogu Bendrovės valdymu negali būti laikomas ir verslo strategijos neturėjimas bei netinkamas planavimas. Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, jog atsakovas nepažeidė rūpestingumo pareigos valdydamas Bendrovę, o juo labiau šios pareigos nepažeidė tyčia, siekdamas Bendrovę privesti prie bankroto.

13. Lietuvos apeliacinis teismas, nurodė, kad nors atsakovas ir nepažeidė rūpestingumo pareigos valdydamas Bendrovę, jis pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl Bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir jai esant nemokiai nuo 2015 m. pavasario toliau didino Bendrovės įsipareigojimus. Taigi, atsakovo neteisėti veiksmai, kaip prejudicinis faktas, apima tik jo veiksmus / neveikimą nuo 2015 m. pavasario. Atsižvelgiant į tai, ieškovų argumentai dėl atsakovo veiksmų / neveikimo atliktų iki 2015 m. pavasario yra laikytini neįrodytais, o juo labiau negali būti laikoma, kad teismai įsiteisėjusiais sprendimais yra nustatę prejudicinius faktus dėl šių veiksmų teisėtumo / neteisėtumo. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje nurodė, kad 6.930¹ straipsnio pažeidimą patvirtina šios faktinės aplinkybės: 2015 m. gegužės 13 d. atliktas 3 546,41 Eur Tervezo LLC; iki pat 2015 m. liepos mėn. vidurio atlikti mokėjimai įmonės vadovui; ženkliai svyravę skolų darbuotojams dydžiai; 2015 m. kovo – balandžio mėn. atsiskaitymai su AB „Hanner“; 2015 m. kovo 18 d. atliktas mokėjimas „APPSTU“. Teismas nenustatė, jog 2014 ir visais 2015 metais atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą. Teismai, vertindami ar buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, vertino tik tuos mokėjimus, kurie buvo padaryti Bendrovei jau esant nemokiai, todėl laikytini nepagrįstais ieškovų argumentai, kad teismai nustatė atsakovo tyčinius veiksmus, privedusius Bendrovę prie bankroto, iki Bendrovė tapo nemoki. Bendrovė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovais net jeigu atsakovas nebūtų pažeidęs CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, kadangi tuo metu kai atsakovas atliko šiuos veiksmus Bendrovės turto jau nepakako atsiskaityti su ieškovais, ir net jeigu atsiskaitymų eiliškumo tvarka nebūtų buvusi pažeista, Bendrovė būtų vis tiek neatsiskaičiusi su ieškovais.

14. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovė savo patirtą 12 757,66 Eur turtinę žalą identifikuoja kaip jai nesumokėtą darbo užmokestį, o ieškovas identifikuoja tik dalį žalos, t. y. 2 550 Eur, kurią sudaro jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylinėjantis teisme dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Iš ko yra kildinama likusi žalos dalis ieškovas nenurodo. Ieškovai, nepateikdami jų žalą pagrindžiančių įrodymų bei nepateikdami prašymų dėl jų išreikalavimo, riboja atsakovo teisę gintis nuo ieškinio. Atsakovas paaiškino, kad siekiant nustatyti, ar tarp atsakovo veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys yra būtina nustatyti iš ko susidaro ieškovų patirta žala bei nustatyti kada ji atsirado. Ieškovo nurodytos kitoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 2 550 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, nelaikytinos jo nuostoliais, todėl nepriteistinos. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2-1342-241/2018 nurodė, kad ieškovai turėjo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokių išlaidų pagrindimo teismui nepateikė, t. y. nepasinaudojo teise į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismas konstatavo, o Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino, kad Bendrovės finansinė padėtis buvo sunki jau nuo 2012 metų, ir nors 2014 metais ji buvo pagerėjusi, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip Bendrovės finansinės padėties stabilizavimas ar realus pagerėjimas. Taigi, teismų įsiteisėjusiais sprendimais yra nustatyta, kad Bendrovės turtinė padėtis ir netgi buhalterinis nemokumas galėjo būti konstatuojamas dar 2012 metų pabaigoje. Atitinkamai teismai nustatė, kad faktiškai nemokia Bendrovė tapo 2015 m. pavasarį, o atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į tyčinį Bendrovės bankrotą, buvo atlikti po to, kai Bendrovė buvo pripažinta faktiškai nemokia. Kadangi šiuo atveju įsiskolinimas ieškovams atsirado Bendrovei jau esant itin sunkios finansinės padėties, tačiau iki atsakovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir toliau nuostolingai vykdė Bendrovės veiklą, darytina išvada, kad atsakovo veiksmai ir ieškovų patirta žala yra nesusiję priežastiniu ryšiu, kadangi net jeigu atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, dėl Bendrovės itin sunkios finansinės padėties prievolės ieškovams vis tiek nebūtų buvę įvykdytos. Šiuo atveju nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę, kadangi neegzistuoja priežastinio ryšio tarp jo teismų sprendimais neteisėtais pripažintų veiksmų ir žalos.

Atsiliepimas

16. Atsakovas paaiškino, kad jis yra atlyginęs žalą Bendrovei pagal 2017 m. rugpjūčio 2 d. įvykusio Bendrovės trečiojo kreditorių susirinkimo sprendimą, kuriuo pritarta siūlymui su atsakovu sudaryti taikos sutartį, joje susitariant, kad atsakovas Bendrovei yra padaręs 8 000 Eur žalos. 2017 m. liepos 3 d. taikos sutartimi Bendrovė ir atsakovas susitarė, kad šia taikos sutartimi yra visiškai išsprendžiami Bendrovės ir vadovo ginčai bankroto procese. Bendrovė patvirtino, kad atsakovui tinkamai įvykdžius šioje taikos sutartyje prisiimtus įsipareigojimus Bendrovė neturi ir neturės vadovui jokių pretenzijų ir reikalavimų. Taip pat šia taikos sutartimi bus išspręsti bet kokie ginčai, kilę ar galintys kilti dėl atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vadovo atsakomybės prieš Bendrovę ir jos kreditorius. Ši taikos sutartis, be kita ko, yra patvirtinta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2083-381/2017. Kreditorių susirinkimas, susipažinęs su atsakovo pasiūlymu sudaryti taikos sutartį, su juo sutiko, atitinkamai šiam kreditorių susirinkimo sprendimui neprieštaravo ir bankroto administratorius, todėl taikos sutartis buvo pasirašyta ir įvykdyta. Po šių veiksmų atlikimo nei bankroto administratorius, nei kreditorių susirinkimas nepriėmė sprendimų dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl žalos atlyginimo, taigi ši taikos sutartis iki šiol atitinka Bendrovės kreditorių, kuriems priklauso ir ieškovai, susirinkimo valią. Ieškovai žinojo apie vykstantį kreditorių susirinkimą, turėjo teisę jame dalyvauti ir jame balsuoti, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, darytina išvada, kad ieškovai turėtų būti saistomi kreditorių susirinkimų sprendimo su atsakovu sudaryti taikos sutartį ir nebegali reikšti ieškinio atsakovui dėl žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

17. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2083-381/2017, nurodė, kad ieškovai turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį, o ne tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Taigi, Bendrovei dar nesant išregistruotai iš juridinių asmenų registro, ieškovai neturi teisės savo teises ginti tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo.

18. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti iš esmės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pagrindu.

19. Trečiasis asmuo BUAB „Trevezo“ bankroto administratorius UAB „Barota“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

20. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

20.1. Bendrovės kreditorių 2017 m. rugpjūčio 2 d. susirinkime (protokolas Nr. 4) 50,623 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių balsais nutarta pritarti siūlomai 8 000 Eur dydžio kompensacijai bei ginčo užbaigimui taikos sutarties su vadovu (atsakovu) sudarymu (el. bylos tomas I, b. l. 90 – 91).

20.2. 2017 m. liepos 3 d. taikos sutartimi bankroto byloje Nr. B2-5851-866/2015, pasirašyta Bendrovės, atstovaujamos UAB „Barota“ įgalioto asmens V. K., ir J. R. H. (atsakovo), vadovas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti Bendrovei 8 000 Eur žalos atlyginimo. Taikos sutarties šalys susitarė, kad šia sutartimi visiškai išsprendžiami bankrutuojančios Bendrovės ir vadovo ginčai bankroto procese. Bendrovė patvirtino, kad vadovui įvykdžius taikos sutarties sąlygas, Bendrovė neturės vadovui jokių pretenzijų ir reikalavimų, susijusių su Bendrove ir bankroto procesu. Šalys susitarė, kad šia taikos sutartimi yra išsprendžiami bet kokie ginčai, kilę ar galintys kilti bankroto procese dėl vadovo atsakomybės prieš Bendrovę ir jos kreditorius, įskaitant, bet neapsiribojant, ginčą dėl tyčinio bankroto, administratoriaus išlaidų atlyginimo ir t.t. (el. bylos tomas I, b. l. 94 – 95).

Žemesnės instancijos teismas

20.3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. B2-1513-866/2018 pripažino bankrutavusios UAB „Tervezo“ bankrotą tyčiniu.

20.4. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Nr. 2-1342-241/2018 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

21. Byloje tarp proceso šalių kilęs ginčas dėl buvusio Bendrovės vadovo civilinės atsakomybės prieš ieškovus (Bendrovės kreditorius), Bendrovės bankrotą teismui pripažinus tyčiniu.

22. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų (išskyrus kaltės, nes nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama) įrodinėjimo pareiga priklauso ieškovui. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 50 punktą, kt.). Vis dėlto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių (bent vienos iš jų) nustatymas, suponuojantis teismo pareigą pripažinti bankrotą tyčiniu, neatleidžia bankrutuojančios įmonės ir (ar) bankroto administratoriaus, jos kreditorių nuo pareigos įrodyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės būtinas sąlygas, kai sprendžiama dėl vadovo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019 49 punktas).

23. Taigi, nagrinėjamoje byloje įrodinėtinos visos atsakovo civilinei atsakomybei prieš ieškovus kilti reikalingos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala (nustačius pastaruosius kaltė neįrodinėtina) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

24. Savo reikalavimus atsakovui atlyginti žalą ieškovai grindžia išskirtinai Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. B2-1513-866/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Nr.2-1342-241/2018 konstatuotu Bendrovės tyčinio bankroto faktu ir teismų išvadomis, jog Bendrovė prie bankroto buvo privesta dėl atsakovo, buvusio Bendrovės vadovu, netinkamai atliktų pareigų, susijusių su Bendrovės valdymu, priimant nuostolingus ir Bendrovei ekonomiškai nenaudingus sprendimus, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei nevykdant reikalavimo dėl privalomo Bendrovės bankroto bylos iniciavimo.

25. Atsakovas nuo reikalavimų ginasi šiais argumentais: teismai yra nustatę prejudicinį faktą, jog Bendrovė tapo nemokia 2015 m. pavasarį, todėl tik nuo 2015 m. pavasario atsakovas įgijo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto, atitinkamai, tik Bendrovei tapus nemokiai atsakovui atsirado fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus; teismai, vertindami ar buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, vertino tik tuos mokėjimus, kurie buvo padaryti Bendrovei jau esant nemokiai, todėl jie negali būti laikomi tyčiniais veiksmais, nukreiptais į Bendrovės privedimą prie bankroto, o Bendrovė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovais net jeigu atsakovas nebūtų pažeidęs CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, nes tuo metu kai atsakovas atliko šiuos veiksmus Bendrovės turto jau nepakako atsiskaityti su ieškovais; Bendrovei dar nesant išregistruotai iš juridinių asmenų registro, ieškovai neturi teisės savo teises ginti tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo; ieškovams, kaip Bendrovės kreditoriams, yra privalomas 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreditorių susirinkime priimtas sprendimas dėl taikos sutarties sudarymo su atsakovu; ieškovas turėjo teisę patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (2 550 Eur) prisiteisti kaip bylinėjimosi išlaidas sprendžiant civilinę bylą dėl Bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu, tačiau šia teise nepasinaudojo; atsakovo civilinė atsakomybė mažintina, dėl to, kad ieškovas, būdamas Bendrovės akcininku ir nesiimdamas jokių aktyvių veiksmų dėl tinkamo Bendrovės valdymo prisidėjo prie žalos susidarymo.

Dėl ieškovų teisės reikšti tiesioginį ieškinį

26. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirma, tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017 43 punktas). Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 str. 7 d.). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).

27. Bendrovės bankrotas tyčiniu dėl atsakovo netinkamo Bendrovės valdymo pripažintas 2018 m. spalio 11 d. 2019 m. rugpjūčio 30 d. Bendrovės bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl Bendrovės pabaigos. Todėl ieškovai neteko galimybės ginti savo teises per bankroto administratorių. Ieškovai į teismą su tiesioginiu ieškiniu atsakovui kreipėsi 2019 m. rugsėjo 9 d. Kita vertus, ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistinos žalos dydžio aiškumu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo argumentas, kad Bendrovei dar nesant išregistruotai iš juridinių asmenų registro ieškovai neturi teisės savo teises ginti tiesioginiu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, atmestinas, kaip nepagrįstas.

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje Nr. e3K-7-115-915/2017 pateikė tokią teisės taikymo taisyklę – esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

29. Kaip šiame procesiniame sprendime jau minėta atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais Bendrovė buvo privesta prie tyčinio bankroto, yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. B2-1513-866/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Nr.2-1342-241/2018). Ieškovų patirta žala, t.y. jų kreditoriniai reikalavimai, taip pat yra patvirtinti teismo Bendrovės bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismo 2016-09-22 nutartimi Nr. B2-782-766/2016, be kita ko, patvirtinti pirmos eilės kreditorės ieškovės 9 577,36 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas ir trečios eilės kreditoriaus ieškovo 42 628,74 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose kėlė klausimą dėl žalos (teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų) dydžio pagrįstumo, tačiau jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių teismo patvirtintų ieškovų kreditorinių reikalavimų dydį, į nagrinėjamą bylą nepateikė. Priešingai, žalos dydį be paminėtos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties Nr. B2-782-766/2016 įrodo ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (ieškovės darbo sutartis ir jos pakeitimai, Darbo ginčų komisijos 2015-08-05 sprendimas Nr. DGKS-3213, 2013-11-11 paskolos sutartis ir jos 4 priedas, DNB banko sąskaitos išrašas apie 2014 m. vasario 25 d. ieškovo Bendrovei pervestus 45 000 Eur, bankroto administratoriaus veiklos ataskaita). Kad šios sumos ieškovų naudai Bendrovės bankroto byloje nebuvo išieškotos, ginčo nėra. Bankroto administratorius byloje pateikė paaiškinimą, kad pagal taikos sutartį atsakovo sumokėta suma buvo apmokėtos administravimo išlaidos ir administratoriaus atlyginimas. Tai reiškia, kad ieškovų kreditoriniai reikalavimai iš minėtos sumos nebuvo dengiami jokia apimtimi ir atsakovas į bylą tai paneigiančių duomenų nepateikė.

30. Neigdamas priežastinio ryšio tarp ieškovų nurodomos ir teismų patvirtintos žalos bei atsakovo veiksmų, sukeliant Bendrovės tyčinį bankrotą, prezumpciją, atsakovas nurodo, kad Bendrovės finansinė padėtis buvo sunki jau 2012 metais, ir nors 2014 metais ji buvo pagerėjusi, tačiau faktiškai nemokia Bendrovė tapo 2015 metų pavasarį. Atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į Bendrovės tyčinį bankrotą, buvo atlikti po to, kai Bendrovė buvo pripažinta nemokia. Atsakovas nurodo, kad net jeigu būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, prievolės ieškovams vis tiek nebūtų buvę įvykdytos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas siekia paneigti įtvirtintą prezumpciją, būtent jam tenka pareiga nurodomas aplinkybes įrodyti (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti atsakovas į bylą neteikė, todėl darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovų žala būtų kilusi ir jeigu nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų privedant Bendrovę prie bankroto tyčia.

Dėl CK 6.930¹ pažeidimo

31. Atsakovas byloje, be kita ko, kvestionuoja ir savo neteisėtus veiksmus ieškovų atžvilgiu pagal CK 6.930¹ straipsnį. Atsakovas pabrėžia, kad Bendrovė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškovais net jeigu atsakovas ir nebūtų pažeidęs CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, kadangi tuo metu, kai atsakovas atliko šiuos veiksmus Bendrovės turto jau nepakako atsiskaityti su ieškovais.

32. Su šiais atsakovo argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2-1342-241/2018 konstatavo, kad „<...> darbuotojų patvirtintų finansinių reikalavimų dydžių (darbo užmokesčio įsiskolinimo sumos svyruoja nuo 16, 62 Eur (M. J.-M. S.) iki 16 785, 88 Eur (O. A.)) ženklūs skirtumai leidžia daryti prielaidą, jog ir su darbuotojais buvo atsiskaitinėjama pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą. Šią išvadą dėl pažeisto atsiskaitymų eiliškumo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, kai kuriems darbuotojams atlyginimas buvo keliamas iki pat 2015 m. birželio mėnesio (pvz. darbuotojui E. I. atlyginimas paskutinį kartą buvo keltas 2015 m. birželio 30 d.), nors daugumai darbuotojų įsiskolinimai egzistavo nuo gegužės mėnesio, o keliems net nuo kovo mėnesio <...>“. Taigi, Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad su darbuotojais UAB „Tervezo“ buvo atsiskaitinėjama pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą, o ieškovei savo reikalavimą ir kildinant iš jai nemokėto darbo užmokesčio, atmestinas atsakovo argumentas, kad CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas neįtakojo ieškovės teisių ir teisėtų interesų. Toje pačioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (49, 51 p.) nurodyta, kad 42 628,74 Eur įsiskolinimas ieškovui buvo pradelstas nuo 2015 m. vasario mėnesio, tačiau Bendrovė „su pasirinktais kreditoriais atsiskaitinėjo iki pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui. Pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 13 d. atliktas 3 546,41 Eur mokėjimas susijusiai įmonei Tervezo LLC, 2015 m. kovo – balandžio mėnesiais buvo atsiskaitinėjama su AB „Hanner“, 2015 m. kovo 18 d. mokėjimas atliktas UAB „APPSTU“, iki pat 2015 m. liepos mėnesio vidurio nuolat buvo atliekami mokėjimai įmonės vadovui ir akcininkui J. R. H., su juo buvo atsiskaitoma nurodant tokias pinigų mokėjimo paskirtis – „skolos grąžinimas“, „gražinimas“, „komandiruotės dienpinigiai“, „atsiskaitymas už mokėjimą grynais“, „grąžinimas“ ir pan.“ Taigi, atsiskaitinėjimas su pasirinktais kreditoriais, tačiau nemokant ieškovui pradelsto įsiskolinimo, neabejotinai pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus.

Dėl taikos sutarties įtakos ieškovų teisėms ir pareigoms

33. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovų reikalavimu dėl žalos atlyginimo laikosi pozicijos, kad ginčas dėl atsakovo civilinės atsakomybės jau yra išspręstas. Nurodo, kad jis yra atlyginęs žalą Bendrovei pagal 2017 m. rugpjūčio 2 d. įvykusio Bendrovės trečiojo kreditorių susirinkimo sprendimą, kuriuo pritarta siūlymui su atsakovu sudaryti taikos sutartį, joje susitariant, kad atsakovas Bendrovei yra padaręs 8 000 Eur žalą. 2017 m. liepos 3 d. taikos sutartimi Bendrovė ir atsakovas susitarė, kad šia taikos sutartimi yra visiškai išsprendžiami Bendrovės ir vadovo (atsakovo) ginčai bankroto procese. Bendrovė patvirtino, kad atsakovui tinkamai įvykdžius šioje taikos sutartyje prisiimtus įsipareigojimus Bendrovė neturi ir neturės jam jokių pretenzijų ir reikalavimų. Taip pat šia taikos sutartimi bus išspręsti bet kokie ginčai, kilę ar galintys kilti dėl atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vadovo atsakomybės prieš Bendrovę ir jos kreditorius. Atsakovo vertinimu aptarta taikos sutartis saisto ir ieškovus, t. y. jiems yra privaloma. Kitaip tariant, ši taikos sutartis atima teisę iš ieškovų reikšti pretenzijas ir / ar reikalavimus atsakovui.

34. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams bei bankroto administratoriui, tačiau yra privalomai vykdytini tik tie kreditorių susirinkimo nutarimai, kurie yra priimami kreditorių susirinkimui įstatymu priskirtos kompetencijos ribose. Dėl ĮBĮ nuostatų, susijusių su kreditorių susirinkimo priimamų nutarimų privalomumu ir apskundimo teismui galimybe (ĮBĮ 24 straipsnio 4 ir 5 dalys), aiškinimo Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai kreditorių susirinkimas priima nutarimus ne jo kompetencijai priskirtais klausimais, kaip pavyzdžiui dėl taikos sutarčių civilinėse bylose pagal bankrutuojančios bendrovės ieškinius sudarymo, tokie nutarimai negali būti skundžiami teismui dėl jų rekomendacinio pobūdžio (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis Nr. 2-1691-781/2019). Be to, nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypač svarbu pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas ieškovės atskirąjį skundą BUAB „Tervezo“ bankroto byloje, 2017 m. gruodžio 18 d. nutartyje Nr. 2-2083-381/2017 pateikė ginčo taikos sutarties nuostatų ir jos galios bankroto administratoriui ir kreditoriams išaiškinimą, nurodydamas, kad: „69. <...>bankroto administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, be kita ko, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorių susirinkimo nutarimai tokio pobūdžio klausimais įmonės administratoriaus galėtų būti vertinami tik kaip rekomendaciniai, o ne įpareigojantys, išskyrus priimtus nutarimus klausimais, kuriais kreditorių susirinkimas įgyvendina jam įstatymu priskirtą kompetenciją. Pastaraisiais atvejais kreditorių susirinkimo nutarimai kreditoriams ir administratoriui yra privalomi vykdyti (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 20 punktas, 24 straipsnio 4 dalis). 71. Skundžiamas 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimas penktuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo pritarta užbaigti bendrovės ir buvusio bendrovės vadovo ginčą sudarant taikų susitarimą dėl 8 000 Eur dydžio kompensacijos įmonei sumokėjimo už galimai buvusio vadovo padarytą žalą, yra rekomendacinio pobūdžio, todėl nesukuria teismo paskirtai bankroto administratorei privalomų valdingų padarinių ir neriboja bankroto administratorei galimybės kreiptis į teismą su reikalavimu buvusiam bendrovės vadovui atlyginti galimus bendrovei padarytus nuostolius. Nepriklausomai nuo to, kad kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą sudaryti taikų susitarimą su buvusiu bendrovės vadovu, bankroto administratorė yra laisva pasirinkti sudaryti kreditorių susirinkimo rekomenduojamą taikų susitarimą ar kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio bendrovės vadovo. <...>“.

35. Visa tai dar kartą suponuoja išvadą, kad BUAB „Tervezo“ 2017 m. rugpjūčio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimas sudaryti taikų susitarimą su buvusiu bendrovės vadovu dėl galimai įmonei padarytos žalos atlyginimo yra išskirtinai rekomendacinio pobūdžio, taigi nesaistantis ir juolab neeliminuojantis ieškovų teisių reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui, kaip buvusiam Bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygų

36. Atsakovas, be kita ko, prašo taikyti CK 6.253 straipsnyje įtvirtintą civilinės atsakomybės netaikymo ir / arba atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutą arba CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Atsakovas nurodo, kad ieškovas, būdamas Bendrovės akcininku, taip pat elgėsi rizikingai, t. y. žinodamas, kad Bendrovės finansinė padėtis yra sunki, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų situacijai suvaldyti.

37. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Dėl paminėtos įstatyminės nuostatos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog veiklos rizikos prisiėmimas reiškia, jog asmuo suvokia, kad tam tikri reiškiniai ir objektai nėra visiškai prognozuojami, tačiau sutinka prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, nežinodamas tikslios jų baigties. Veiklos rizikos prisiėmimas dar nereiškia ieškovo kaltės dėl nagrinėjamos žalos jam atsiradimo, taip pat negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės už neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005). Pasirinkdamas nepakankamą prievolės įvykdymo užtikrinimą, kreditorius rizikuoja, kad prievolė jo naudai nebus įvykdyta, tačiau neišreiškia sutikimo su tuo, kad skolininkas kreditoriaus atžvilgiu atliks neteisėtus veiksmus. Nepakankamų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymas nešalina neteisėtus veiksmus atlikusio asmens civilinės atsakomybės ir nereiškia, kad nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies kaltas dėl neįvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. e3K-115-915/2017).

38. Vertinant aptariamą atsakovo poziciją pažymėtina, kad atsakovas byloje nenurodė ir neįrodinėjo, kokių gi konkrečių veiksmų ieškovas, turėdamas 10 proc. Bendrovės akcijų, turėjo imtis, tačiau nesiėmė, kad Bendrovės finansinė padėtis būtų suvaldyta ir / arba kad būtų išvengta Bendrovės nemokumo (bankroto). Priešingai, byloje neginčijamai nustatyti atsakovo tyčiniai nesąžiningi veiksmai, dėl kurių kilo ieškovams žala. Kadangi byloje įrodyta, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o ieškovas nėra kaltas dėl tyčinio Bendrovės bankroto, jis (ieškovas) taip pat neprisiėmė rizikos, kad atsakovas tyčiniais veiksmais prives Bendrovę prie bankroto, darytina išvada, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą (visiškai ar iš dalies) nuo civilinės atsakomybės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kitoje civilinėje byloje

39. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu priteisti jo naudai 2 550 Eur civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, patirtų bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų, nurodo, kad šis reikalavimas turėjo būti pareikštas ankstesnėje byloje, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo.

40. Ieškovas aptariamo reikalavimo pagrindimui į bylą pateikė 2018 m. vasario 27 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0219/18/61-ASI (360 Eur sumai), 2018 m. kovo 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0224/18/61-ASI (390 Eur sumai), 2018 m. gegužės 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0236/18/61-ASI (1 440 Eur sumai) ir 2018 m. liepos 7 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 0246/18/61-ASI (360 Eur sumai) bei 2018 m. rugsėjo 18 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo ieškovas advokatui Giriui Ivoškai sumokėjo 2 550 Eur. Iš nurodytų sąskaitų už teisines paslaugas akivaizdu, kad šios paslaugos (atstovavimo) ieškovui advokato buvo teikiamos civilinėje byloje Nr. B2-1513-866/2018 (tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijose).

41. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl 2 550 Eur kitoje civilinėje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, jokiomis teisės normomis jo negrindžia.

42. Šioje dalyje visiškai sutiktina su atsakovo pozicija, kad išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu teismo tvarka, nepriskirtinos prie nuostolių (CK 6.249 str. 4 d.), nes jos yra atlygintinos pagal specialiąsias taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekse. Proceso šalies civilinėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti prilyginamos turtinei žalai CK 6.249 straipsnio prasme. Bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis – sureguliuoti išlaidų, kurias asmuo patiria bylinėdamasis teisme, atlyginimo klausimą. Taigi jei bylinėjimosi išlaidos būtų traktuojamos kaip žala civilinės (deliktinės) atsakomybės prasme, pats bylinėjimosi išlaidų institutas iš esmės netektų prasmės.

43. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartyje Nr. 2-1342-241/2018, kuria buvo atmestas atsakovo atskirasis skundas ir palikta galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartis Nr. B2-1513-866/2018 (pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu), nurodyta, kad ieškovai, atmetus atsakovo atskirąjį skundą, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidas, tačiau išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas. Tačiau tokia Lietuvos apeliacinio teismo išvada remiantis anksčiau nurodytais motyvais nesuteikė ieškovams teisės reikalauti šių sumų naudojantis žalos atlyginimo institutu, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 2 550 Eur atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamoje byloje

44. Ieškovai prašo priteisti jų naudai byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Civilinio proceso kodekso (CPK) 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, kurioms priskirtinos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). CPK 93 straipsnyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Taigi, ieškovės ieškinį patenkinus 100 proc., o ieškovo iš dalies (94 proc.), šalys įgijo teisę reikalauti proporcingai kompensuoti jų byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45. Teikdama ieškinį ieškovė sumokėjo 243,20 Eur žyminį mokestį (el. bylos tomas I, b. l. 47), o ieškovas – 812,61 Eur žyminį mokestį (el. bylos tomas I, b. l. 48). Be to, ieškovas už procesinių dokumentų (patikslinto ieškinio ir dubliko) parengimą advokatui Giriui Ivoškai yra sumokėjęs 780 Eur, o už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir dalyvavimą teismo posėdyje - 210 Eur (el. bylos tomas I, b.l. 52, 59, tomas II, b. l. 52 – 55, 85). Atsakovas į bylą yra pateikęs 1 575,42 Eur atstovavimo išlaidas patvirtinančius įrodymus (el. bylos tomas I, b. l. 70, tomas II, b. l. 80 – 82).

46. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašydama priteisti 9 577,36 Eur turi sumokėti 215,49 Eur žyminį mokestį ((9 577,36 Eur x 3 proc.) x 75 proc.)(CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.), o sumokėjo 243,20 Eur. Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio negu numato įstatymai jo dalis grąžinama. Permokėtą žyminio mokesčio dalį (27,71 Eur) grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o likusi sumokėto žyminio mokesčio dalis (215,49 Eur) ieškovei priteistina iš atsakovo.

47. Ieškovas sumokėjo 812,61 Eur žyminį mokestį bei patyrė 990 Eur atstovavimo išlaidų, kurios akivaizdžiai neviršija rekomenduojamų civilinėse bylose priteistinų užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistinų užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių 8.2, 8.3 8.19 punktai), todėl laikytinos tinkamai pagrįstomis. Taigi, viso ieškovas patyrė 1 802,61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, jo naudai iš atsakovo priteistina 1 694,45 Eur (1 802,61 Eur x 94 proc.).

48. Atsakovas byloje patyrė 1 575,42 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmetus dalį ieškovo reikalavimų, atsakovui iš pastarojo priteistina 94,53 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 575,42 Eur x 6 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268, 270 ir 307 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo J. R. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9 577,36 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus ir trisdešimt šešis centus) ir ieškovui A. G. R. P. S. (gim. 1976-01-10) 42 628,74 Eur (keturiasdešimt du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir septyniasdešimt keturi centus) žalos.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo J. R. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 215,49 Eur (du šimtus penkiolika eurų ir keturiasdešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidų ir ieškovui A. G. R. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) 1 694,45 Eur (tūkstantį šešis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir keturiasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. G. R. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) atsakovui J. R. H. (a.k. (duomenys neskelbtini) 94,53 Eur (devyniasdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 27,71 Eur (dvidešimt septynių eurų ir septyniasdešimt vieno cento) žyminio mokesčio permoką, kurią grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė