Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjo advokato Gintauto Daugėlos ir nukentėjusiosios V. S. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 18 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, S. S. pripažintas ribotai pakaltinamu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

S. S. skirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. liepos 18 d., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), terorizavo kartu gyvenančią seserį V. S., grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai baugino ją naudodamas psichinę prievartą, t. y. 2011 m. gegužės 29 d., apie 13 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, užsimodamas ir mesdamas akmenį į V. S., grasino ją nužudyti, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 30 d., apie 23 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sukeldamas rūsio patalpose gaisrą bei kilusio konflikto metu vydamasis V. S. į gatvę, grasino ją užmušti, papjauti bei užkaldamas ir apvyniodamas rūsio duris neizoliuotais laidais, nutiesdamas juos per bendrai naudojamą koridorių ir įkišdamas juos į elektros lizdą, grasino, kad nutrenks V. S. ir jos šeimos narius, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 31 d., ryte, tikslus laikas nenustatytas, savo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), šaukdamas grasino susprogdinti namus bei V. S. užmušti, pasmaugti, o tą pačią dieną, t. y. 2011 m. gegužės 31 d., apie 13 val., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, užkaldamas lauko duris, apsivyniodamas elektros laidais ir neįleisdamas V. S. į namus, grasino susprogdinti namus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 23 d., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), pasiėmęs plytą į rankas, puolė ant V. S., sakydamas, kad ją užmuš, toliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 29 d., 19 val. 30 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, pasiėmęs žirkles gyvatvorei kirpti, grasino V. S., kad ją papjaus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 1 d., apie 21 val., tyčia sukėlė namuose, adresu (duomenys neskelbtini), gaisrą, namų virtuvėje, palikdamas ant dujinės viryklės degančius puodus, o pats tuo metu išeidamas iš namų, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 6 d., būdamas Všį (duomenys neskelbtini) ligoninės vidaus ligų skyriaus (duomenys neskelbtini) palatoje, adresu (duomenys neskelbtini), apie 13 val., ranka sudavė vieną smūgį V. S. į galvos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 12 d., 8 val. 47 min., tyčia sukėlė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), gaisrą.

Apeliacinio proceso metu atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios V. S. apeliacinis skundas atmestinas. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto S. S. gynėjo advokato G. Daugėlos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl S. S. padarytos veikos.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese jokie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

S. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. liepos 18 d., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), terorizavo kartu gyvenančią seserį V. S., grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai baugino ją naudodamas psichinę prievartą, t. y. 2011 m. gegužės 29 d., apie 13 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, užsimodamas ir mesdamas akmenį į V. S., grasino ją nužudyti, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 30 d., apie 23 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sukeldamas rūsio patalpose gaisrą bei kilusio konflikto metu vydamasis V. S. į gatvę, grasino ją užmušti, papjauti bei užkaldamas ir apvyniodamas rūsio duris neizoliuotais laidais, nutiesdamas juos per bendrai naudojamą koridorių ir įkišdamas juos į elektros lizdą, grasino, kad nutrenks V. S. ir jos šeimos narius, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. gegužės 31 d., ryte, tikslus laikas nenustatytas, savo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), šaukdamas grasino susprogdinti namus bei V. S. užmušti, pasmaugti, o tą pačią dieną, t. y. 2011 m. gegužės 31 d., apie 13 val., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, užkaldamas lauko duris, apsivyniodamas elektros laidais ir neįleisdamas V. S. į namus, grasino susprogdinti namus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 23 d., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), pasiėmęs plytą į rankas, puolė ant V. S., sakydamas, kad ją užmuš, toliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 29 d., 19 val. 30 min., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, pasiėmęs žirkles gyvatvorei kirpti, grasino V. S., kad ją papjaus, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 1 d., apie 21 val., tyčia sukėlė namuose, adresu (duomenys neskelbtini), gaisrą, namų virtuvėje, palikdamas ant dujinės viryklės degančius puodus, o pats tuo metu išeidamas iš namų, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 6 d., būdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vidaus ligų skyriaus (duomenys neskelbtini) palatoje, adresu (duomenys neskelbtini), apie 13 val., ranka sudavė vieną smūgį V. S. į galvos sritį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 12 d., 8 val. 47 min., tyčia sukėlė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), gaisrą.

Apeliacinės instancijos teismas, byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus išanalizavęs ir patikrinęs įrodymų tyrimo bei vertinimo aspektu, konstatuoja, kad byloje nėra jokių S. S. kaltinimo dalį dėl 2011 m. gegužės 30 d., apie 23 val., 2011 m. liepos 1 d., apie 21 val., 2011 m. liepos 12 d., 8.47 val. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tyčinių gaisrų sukėlimo, patvirtinančių duomenų. Teismas šioje dalyje neįvertino liudytojų R. S., V. U. ir paties S. S. duotų parodymų, kad S. S. šiuos gaisrus sukėlė netyčia ir šios versijos nepaneigė. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad S. S. būtų tyčiniais veiksmais siekęs sudeginti savo paties, bei nukentėjusiosios V. S. gyvenamąją vietą, ir sprendžia, kad ši kaltinimo dalis yra neįrodyta ir todėl šalintina iš kaltinimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kita S. S. padarytos veikos dalis yra įrodyta byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad S. S. 2011 m. gegužės 29 d., apie 13 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, užsimodamas ir mesdamas akmenį į V. S., grasino ją nužudyti, 2011 m. gegužės 30 d., apie 23 val. po rūsio patalpose kilusio gaisro, konflikto metu vydamasis V. S. į gatvę, grasino ją užmušti, papjauti bei užkaldamas ir apvyniodamas rūsio duris neizoliuotais laidais, nutiesdamas juos per bendrai naudojamą koridorių ir įkišdamas juos į elektros lizdą, grasino, kad nutrenks V. S. ir jos šeimos narius, 2011 m. gegužės 31 d., ryte, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas savo kambaryje, šaukdamas grasino susprogdinti namus bei V. S. užmušti, pasmaugti, o tą pačią dieną, apie 13 val., užkaldamas lauko duris, apsivyniodamas elektros laidais ir neįleisdamas V. S. į namus, grasino susprogdinti namus, 2011 m. birželio 23 d., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), pasiėmęs plytą į rankas, puolė ant V. S., sakydamas, kad ją užmuš, 2011 m. birželio 29 d., 19.30 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kieme, pasiėmęs žirkles gyvatvorei kirpti, grasino V. S., kad ją papjaus, 2011 m. liepos 6 d., būdamas Všį (duomenys neskelbtini) ligoninės Vidaus ligų skyriaus (duomenys neskelbtini) palatoje, adresu (duomenys neskelbtini), apie 13 val., ranka sudavė vieną smūgį V. S. į galvos sritį, taip sukėlė jai fizinį skausmą, įrodo nukentėjusiosios V. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuos patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo R. S., liudytojų B. V., A. K., R. J., I. K., M. S. duoti parodymai. Be to šių asmenų duotus parodymus iš dalies patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojų R. A., R. J., P. I., T. J., V. U., bei paties S. S. nurodytos aplinkybės ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.

Iš kaltinimo pašalinus S. S. inkriminuotus gaisrų sukėlimus, jo veikos kvalifikacija nesikeičia, kadangi iš pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, jog S. S. sistemingai baugino nukentėjusiąją V. S. naudodamas psichinę prievartą t. y. nuolat grasindamas ją užmušti, susprogdinti ar padegti.

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. S. gynėjas G. Daugėla apeliaciniame skunde teigia, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad S. S. sužalojo V. S. ligoninėje. Tačiau kolegija, su tokiu gynėjo teiginiu sutikti negali, kadangi liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ji dirbo Všį (duomenys neskelbtini) ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kur tuo metu buvo gydoma Z. S., ir ji būdama koridoriuje pamatė kaip iš palatos, kurioje gulėjo Z. S. išėjo jos sūnus S. S. ir netrukus išbėgo V. S. šaukdama, kad ją sumušė brolis. Šie liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad jai tvarkant Z. S. spintelę iš nugaros priėjo S. S. ir jai sudavė vieną smūgį į galvą. Nors specialistas išvadoje nenustatė V. S. jokių sužalojimų, tačiau pirmiau išdėstytos aplinkybės įrodo, kad S. S. suduodamas vieną smūgį V. S. sukėlė jai fizinį skausmą.

Teismas vertindamas įrodymus, paties atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. S. duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, kadangi S. S. duoti parodymai nėra nuoseklūs bei neatitinkantys kitų byloje nustatytų aplinkybių. Liudytojų I. D., V. J., V. L., V. Š. duotus parodymus teismas vertina ne kaip konkrečias veikas patvirtinančius įrodymus, o kaip S. S. charakterizuojančią medžiagą.

BK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Taigi pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių (kasacinė byla Nr. 2K-417/2012).

Nagrinėjamoje byloje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2011 m. spalio 6 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje nustatyta, kad:

Šiuo metu S. S. nustatyta šizoafektinio sutrikimo remisija, organinis asmenybės sutrikimas ir priklausomybės alkoholiui sindromas. Nepaisant organinio asmens sutrikimo S. S. gali suprasti savo veiksmų esmę, bet dėl organinio asmenybės sutrikimui būdingų pakitusių emocijų, labai blogos impulsų kontrolės jo veiksmų valdymas apsunkintas.Nėra duomenų, kad S. S., dėl kokio nors psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės jam inkriminuojamos veikos padarymo metu, bet dėl ryškiai sutrikusio emocinio elgesio, labai blogos impulsų kontrolės jis negalėjo savo veiksmų pilnai valdyti.Rekomenduotų S. S. taikyti medicinines priverčiamojo poveikio priemones – gydymą specializuotoje psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis. S. S. nepaisant jam nustatytų psichikos sutrikimų, gali suteikti informaciją apie jam inkriminuojamą veiką.

Teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti šioje ekspertizės išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi ekspertizės aktą surašė kvalifikuoti ekspertai, o šiame akte nustatytas aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas ne įpareigoja, o suteikia teisę teismui nuspręsti, ar taikyti asmeniui, pripažintam ribotai pakaltinamu, teisines priemones, jei taip tai kokias priemones skirti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo atsižvelgti į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertinti psichikos sutrikimo įtaką baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos padarymui ir nuspręsti, ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės arba švelninant bausmę bus realizuota bausmės paskirtis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino S. S. asmenybę, ekspertizės išvadą dėl jo sveikatos būklės, jo charakteristiką ir kitus duomenis. Iš (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų pateiktos S. S. charakteristikos (2 t. 44 b. l.) matyti, jog S. S. į socialinės globos namus 2012 m. liepos 30 d. atvyko iš (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) departamento. S. S. yra ramaus būdo, gero elgesio. Gyventojas nekonfliktuoja su kitais gyventojais bei darbuotojais, nepažeidinėja gyventojų vidaus tvarkos taisyklių, alkoholiu nepiktnaudžiauja, klauso personalo nurodymų. Paskirtus medikamentus vartoja tvarkingai. S. S. savarankiškai sugeba pasirūpinti asmens higiena, susitvarko kambarį, dalyvauti užimtumo veiklose paskatos neturi. Be to pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiamas ekspertas D. T. įvertinęs pasikeitusias aplinkybes, nurodė, kad S. S. nebereikalingas gydymas stacionarinėje psichiatrijos gydymo įstaigoje.

Teismas pažymi, kad BK 98 straipsnyje numatyta, jog konkrečią medicinos priemonę parenka teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, veiką padariusio asmens psichikos sveikatos būseną, teismo psichiatrinės ekspertizės akte esančias rekomendacijas, bylos faktinius duomenis. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, S. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis, atitinka S. S. padarytų veikų pobūdį, jų pavojingumą, jo sveikatos būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas taip įvertina ir tai, kad S. S. šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) socialinės globos namuose, kuriuose yra nuolat prižiūrimas, jam užtikrinama ir teikiama medicininė bei psichologinė pagalba, ir daro išvadą, kad S. S. paskirta priverčiamoji medicininė priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, nagrinėjamu atveju pasieks baudžiamajame įstatyme numatytus tikslus. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios V. S. apeliacinio skundo prašymo S. S. skirti bausmę arba priverčiamąją medicininę priemonę - stacionarinį gydymą bendro tipo stebėjimo sąlygomis.

Teismas taip pat atmeta nukentėjusiosios V. S. skundo argumentus, kad S. S. savo grasinimus tikrai gali įvykdyti, nes jau po priimto nuosprendžio jis iš jos juokiasi ir ruošiasi keršyti, kad inspiravo bylos iškėlimą, kadangi šių duomenų nepatvirtina jokie bylos duomenys.

Teismas pažymi, kad teisinės sąvokos ribotas pakaltinamumas (BK 18 straipsnis) ir fizinio asmens civilinis veiksnumas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 straipsnis) yra visiškai skirtingos, sukeliančios skirtingas teisines pasekmes, todėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės S. S. gynėjo skundo argumentai, kad pagrįstai galima manyti, jog S. S. teiginiai apie sesers siekį jį iškeldinti iš tėvų namo yra visiškai realūs, yra niekuo nepagrįsti ir todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tačiau padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių t. y. neįvertino to, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl S. S. inkriminuotų trijų gaisrų sukėlimo, adresu (duomenys neskelbtini), dėl to šios aplinkybės šalintinos iš kaltinimo, o Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų aplinkybių neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. nuosprendį pakeisti: iš kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad S. S. 2011 m. gegužės 30 d., apie 23 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), rūsio patalpose sukėlė gaisrą, 2011 m. liepos 1 d., apie 21 val., tyčia sukėlė namų virtuvėje, adresu (duomenys neskelbtini), gaisrą, palikdamas ant dujinės viryklės degančius puodus, 2011 m. liepos 12 d., 8.47 val., tyčia sukėlė gaisrą savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.