- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-659-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34982-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- E. G.
- Ieškovas
- UAB „M. C.“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. G. apeliacinį skundą dėl 2014-05-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „M. C.“ ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „M. C.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. G. 19037,60 Lt negrąžintos paskolos su palūkanomis, 5 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-05-24 ieškovas su atsakovu pasirašė paskolos sutartį. Atsakovui, nutraukius darbo santykius su ieškovu, kilo pareiga grąžinti visą skolą iki 2013-09-02, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų iki šiol neįvykdė.
Atsakovas E. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad prievolę ieškovui įvykdė pilnai ir tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2014-05-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: ieškinį tenkinti: priteisti iš atsakovo 19 000 Lt negrąžintos paskolos, 37,60 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 19 037,60 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2013-10-25, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 7661,61 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.
Teismas nustatė, kad 2011-05-24 ieškovas UAB „M. C.“ su atsakovu E. G. pasirašė Paskolos sutartį Nr. L021101, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 42 000 Lt paskolą trijų metų laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo paskolos sutartyje nustatyta tvarka grąžinti paskolą ieškovui atitinkamai iki 2014-05-24, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas Sutartyje numatytas prievoles. Paskolos sutarties 6 p. šalys susitarė, kad jei paskolos gavėjas yra atleidžiamas ar savo noru išeina iš darbo UAB „M. C.“, jis privalo gražinti skolą prieš darbo santykių nutraukimą. 2013-09-02 Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta Lietuvos Respiblikos darbo kodekso 127 str. 1 d. pagrindu, esant darbuotojo prašymui.
Iš byloje pateikto ieškovo paskaičiavimo teismas nustatė, kad atsakovas grąžino tik dalį paskolos: 2013-09-02 – 2464,35 Lt buvo išskaičiuoti iš atsakovo atlyginimo, atleidžiant atsakovą iš darbo, 2013-09-26 – atsakovas atliko 10 000 Lt mokėjimą bankiniu pavedimu, 2013-10-15 – atsakovas atliko 9438,98 Lt mokėjimą bankiniu pavedimu.
Atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų, ieškovas 2013-10-11 raštu pranešė, kad nuo 2013-10-15 nutraukia paskolos sutartį sutarties 6 p. pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas nurodė, kad 4000 Lt ir 15000 Lt įmonės akcininkui R. G. grąžino grynais (b.l. 29-30). Tuo tarpu triplike bei teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad 4000 Lt įmonės akcininkui R. G. grąžino grynais, o 15000 Lt pervedė per banką 2013-09-16 pavedimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teisme liudytoju apklaustas R. G. paaiškino, kad jokių mokėjimų grynais iš atsakovo nėra gavęs. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje esantis 2013-09-04 R. G. ir atsakovo susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio matyti, kad ieškovas 2013-09-04 prašė atsakovo 38380,74 Lt paskolos likutį pervesti per banką. Kadangi paskolos grąžinimo prievolė teko atsakovui, vien tik atsakovo tvirtinimas apie šios prievolės tinkamą įvykdymą negali būti prievolės įvykdymo įrodymu, tuo tarpu atsakovas kitų duomenų, galinčių patvirtinti 4000 Lt paskolos dalies grąžinimą, teismui nenurodė. CK 6.65 str. 1 d. numato, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pažymėtina, kad atsakovas, veikdamas kaip rūpestingas ir atidus asmuo, paskolos ar jos dalies grąžinimo atveju turėjo pasirūpinti dokumentais, pakvitavimais, patvirtinančiais atsiskaitymą pagal paskolos sutartį. Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė leistinų ir tinkamų įrodymų 4000 Lt paskolos grąžinimo faktui pagrįsti, todėl ieškovui neigiant nurodytos paskolos dalies grąžinimą grynais pinigais, darytina išvada, kad atsakovas nėra įvykdęs pareigos grąžinti 4000 Lt paskolos dalį.
Šalies argumentai
2013-10-29 ieškovas pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl atsakovo galimai padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su įmonės 50 000 Lt pinigų išvaistymu. Iš byloje esančio 2013-09-02 valdybos posėdžio protokolo matyti, kad atsakovas pripažino padaręs įmonei 50 000 Lt žalą ir tuo pagrindu sutiko pasirašyti 3 paprastuosius neprotestuotinus vekselius 50 000 Lt sumai. 2013-09-02 atsakovas išrašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius 15 000 Lt sumai, 20 000 Lt sumai ir 15 000 Lt sumai. Ieškovo pateiktame vekselyje atsakovo padarytas įrašas patvirtina, kad atsakovas 2013-09-02 vekselį apmokėjo 2013-09-16. Šia aplinkybę taip pat patvirtina ir atsakovo kartu su tripliku pateiktas 2013-09-16 mokėjimo nurodymas 15000 Lt sumai, kuriame mokėjimo paskirtyje atsakovas aiškiai nurodė, kad atsiskaito pagal 2013-29-16 vekselį (b.l. 47). Atsakovui 2013-09-16 apmokėjus 2013-09-02 vekselį, 2013-11-26 ieškovas su atsakovu pasirašė taikos sutartį dėl likusios 35000 Lt sumos ir tuo pagrindu atsakovas 2013-11-26 išrašė naujus vekselius 10000 Lt sumai, 10000 Lt sumai ir 15000 Lt sumai. Taikos sutartyje ieškovas su atsakovu sulygo, kad paskolos sutartis nėra taikos sutarties dalykas (Sutarties 4 p.). 2013-12-03 Vilniaus apskrities Vyrausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltymo tyrimo skyriaus nutarimu Nr. 10-At-0066713, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas su atsakovu 2013-11-26 pasirašė taikos sutartį, ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Šiame nutarime yra užfiksuota, kad atsakovas apklausos metu pripažino įmonei padarytą žalą ir patvirtino, kad sutiko ją apmokėti, pasirašydamas tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, bei nurodė, kad iki nustatyto termino vieną vekselį apmokėjo. Šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas kaip visiškai nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad 2013-09-02 sutikdamas atlyginti įmonei 50 000 Lt, jis manė, kad į šią sumą įeina tiek jo turėta skola įmonei pagal paskolos sutartį, t.y. 42000 Lt, tiek įmonei jo padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad atsakovo prievolės ieškovui pagal šalių sudarytą paskolos sutartį ir 2013-11-26 šalių pasidarytą taikos sutartį yra visiškai nesusijusios, o atsakovo prievolė pagal 2013-11-26 šalių pasidarytą taikos sutartį apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus ir apie tai, kad 2013-09-16 padarydamas 15000 Lt pavedimą ir nurodydamas, jog moka pagal 2013-09-02 vekselį, jis atsiskaitė su ieškovu pagal šalių sudarytą paskolos sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (atsakovas E. G.) apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nurodė, kad teismas netinkami vertino įrodymus ir netinkamai kvalifikavo teisiniu santykius. Teismas turėjo būti aktyvus ir imtis priemonių ginti apelianto – buvusio darbuotojo - teises: pripažinti ex officio Paskolos sutarties 6 p. nurodyta sąlyga negaliojančia, nes ji sudaro prielaidas ieškovui turėti interesą nutraukti darbo santykius su atsakovu bei daryti spaudimą atsakovui dėl darbo santykių tęstinumo, o tai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Patirdamas darbdavio spaudimą, ieškovas buvo priverstas prašytis 2013-09-02 atleidžiamu iš užimamų pareigų. Iki šios ieškovas nepateikė žalos dydžio paskaičiavimo, o ieškovo išlaidas traktuoja kaip lėšų pasisavinimą.
Dėl spaudimo ir menko teisinio išprusimo apeliantas taikos sutarties 4 p. suprato ne kaip faktą, jog jis taps skolingas ne tik pagal Paskolos sutartį, bet ir dar pagal taikos sutartį, bet kaip visų ginčų išsprendimą ir mokėjimo laikotarpio atidėjimą.
Teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovo direktorė D. P. nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos galimai naudojosi apeliantui priklausančią el. pašto paskyra, dėl ko nėra įmanomas indentifikavimas asmenų, rašiusių dalį informacijos, kuria kaip įrodymu rėmėsi ieškovas. Šie įrodymai patvirtina liudytojos šališkumą bei paneigia susirašinėjimo įrodomąją reikšmę. Dėl to apeliantas naujus įrodymus pridėjo prie apeliacinio skundo.
Teismas suabsoliutino liudytojų parodymus, kurie yra priklausomi nuo ieškovo.
Iš paskolos sutarties nėra aišku kokiu būdu buvo perduota paskolos suma, kokia suma buvo perduota atsakovui. Apeliantas neginčija paskolos sutarties sudarymo fakto bei fakto, kad apeliantas buvo skolingas ieškovui, tačiau ginčas kilo dėl likusios sumos grąžinimo. Šiuo atveju pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka ieškovui. Ieškovas neįrodė kokią pinigų sumą perdavė apeliantui, o tas sumas, kurios apeliantui buvo suteiktos, apeliantas grąžino.
Teismas priėmė sprendimą neatskleidus bylos esmės - neišsiaiškinęs tikrosios sutarties šalių valios, padarė klaidingą išvadą, kad apeliantas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovu (nors Taikos sutarties sudarymo aplinkybės liudija, kad šalys taikos sutartimi galutinai susitarė dėl bet kokių likusių atsiskaitymų)
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „M. C.“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad Taikos sutartis buvo sudaryta apeliantui keipusis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Atsisakius nuo šio ieškinio, apeliantas pripažino, kad jis buvo atleistas teisėtai. Ginčo dėl 50 000 Lt žalos atlyginimo nėra, nes žala atlyginta ir taikos sutarties 4 p. aiškiai pažymėta, kad paskolos sutarties nėra taikos sutarties dalykas. Ieškovas ieškinį dėl skolos priteisimo pateikė 2013-10-24, t.y. iki 2013-11-11 taikos sutarties sudarymo. Jeigu taikos sutartyje būtų išspręsta ir skolos grąžinimo, šio ieškinio būtų atsisakyta.
Atsakovas nuo jo atleidimo dienos naudojosi kvalifikuota teisininko pagalba. Advokatas T. B. atstovavo apeliantą byloje dėl atleidimo iš darbo bei ikiteisminio tyrimo byloje.
Apeliantas net nenurodė kokie jo manymu liudytojų parodymai yra melagingi. Priešingai, atsakovo nurodytos aplinkybės buvo prieštaringos.
Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad dalį paskolos jis grąžino, pirmosios instancijos teisme net nekėlė klausimo, kad jam nebuvo perduota visa paskolos sutartyje nurodyta suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo, nustatant aplinkybę ar atsakovas grąžino ieškovui visą gautą paskolos sumą. Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių apie šalių sudarytas sutartis ginčo tarp šalių nėra.
Apeliantas nurodė, kad šiuo atveju teismas turėjo būti aktyvus. Iš tikrųjų darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio. Tačiau pažymėti, kad ir tokiose bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Šiuo gi atveju ieškovo reikalavimas kilo ne iš darbo teisinių santykių, todėl minėtas apelianto argumentas atmestinas. Vien tai, kad atsakovas yra buvęs UAB „M. C.“ vadovas, nesudaro pagrindo kvalifikuoti šalių ginčo santykius kaip darbo teisinius santykius. Ieškovas reikalavo grąžinti jam skolą pagal šalių sudarytą paskolos sutartį, taigi, šalių santykius reglamentuoja civilinės, o ne darbo teisės normos. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš LITEKO sistemos, atsakovas jau realizavo teisę ginčyti jo atleidimo iš darbo neteisėtumą (civilinėje byloje ieškovas, atstovaujamas advokato T. B., atsisakė ieškinio, pareikšto UAB „M. C.“ dėl pareiškimo nutraukti darbo sutartį pripažinimo negaliojančiu, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, dėl ko minėta civilinė byla 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo nutraukta). Taigi, šioje byloje apelianto nurodytos prielaidos apie darbdavio galimą spaudimą nutraukti darbo santykius, yra teisiškai nereikšmingos, nes tarp šalių nebėra ginčo dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo. Be to, atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, vien dėl užimamų pareigų pobūdžio turėjo turėti sutarčių sudarymo patirtį, turėjo būti teisiškai išprusęs tam, kad gebėti tinkamai administruoti įmonės veiklą, be to, bylos duomenimis atsakovas aktyviai naudojosi advokato paslaugomis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas šiuo atveju yra silpnesnioji šalis, kurią teismas turtėtų ginti ex officio, kad jis galėjo kitaip suprasti visiškai aiškų ir nedviprasmišką taikos sutarties 4 p., kuriame nurodyta, jog šioje sutartyje neaptariamos paskolos davėjo E. G. gautos paskolos iš UAB „M. C.“ pagal 2011-05-24 paskolos sutartį sąlygos, grąžinimo terminai ir kt. Ši paskolos sutartis nėra šios Taikos sutarties dalykas (b.l. 57). Argumentų, patvirtinančių, kad ši sąlyga yra neaiški, apeliantas nenurodė, reikalavimo nei dėl šios taikos sutarties sąlygos, nei dėl paskolos sutarties 6 p. numatytos sąlygos nuginčijimo nereiškė. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl sutarties sąlygos teisėtumo, nukrypti nuo civilinio proceso rungimosi principo ir ex officio ginti atsakovo interesus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl atsakovo atsikirtimų (t.y. jog jis manė, kad į 50 000 Lt sumą įeina tiek jo turėta skola, tiek įmonei padaryta žala), šiuos argumentus atmesdamas.
Kadangi ieškinys nėra susijęs su ieškovo reikalavimais pagal šalių sudarytą 2013-11-26 taikos sutartį, todėl apelianto argumentai apie žalos dydžio paskaičiavimą nėra susiję su ginčo dalyku.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė paskolos grąžinimo fakto. Tokią išvadą teismas grindė ne tik 2013-09-04 ieškovo elektroniniu laišku, kuriame buvo prašomą grąžinti paskolos likutį, bet ir paties atsakovo paaiškinimų bei procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių prieštaringumu, liudytojo R. G. parodymais bei rašytiniais įrodymais - mokėjimo nurodyme nurodyta mokėjimo paskirtimi (apmokėjimas pagal vekselį); taip pat teismas atsižvelgė į taikos sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taigi, elektroninis susirašinėjimas nėra vienintelis ir esminis įrodymas, sprendžiant dėl paskolos grąžinimo fakto, todėl apelianto pateikti su apeliaciniu skundu nauji įrodymai nepaneigia teismo išvadų, pagrįstų įrodymų visumos įvertinimu, teisingumo. Be to, kaip matyti iš teismo posėdžio pažymos (b.l. 115), šiuos įrodymus teismas atsisakė priimti ir dėl to, kad jie buvo pateikti pavėluotai. Taigi, atsakovas turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti dar pasirengimo stadijoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus atsisakė priimti. Dėl išdėstyto nėra pagrindo naujus įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.).
Kaip buvo minėta aukščiau, teismas darė išvadas ne tik liudytojų parodymų pagrindu, bet įrodymų visumos analize, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas suabsoliutino liudytojų parodymus.
Bylos duomenimis atsakovo nesutikimo su ieškiniu argumentai nebuvo grindžiami paskolos sutartyje nurodytos sumos neperdavimu atsakovui faktu, todėl ir apeliacinės instancijos teisme šios aplinkybės negali būti nagrinėjamos (CPK 306 str. 2 d.). Pažymėtina, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose ne tik neginčijo prašomos priteisti pinigų sumos perdavimo fakto, bet, priešingai, nurodė, kad šią likusią paskolos sumą grąžino ieškovui grynais pinigais iki 2013-09-27 (b.l. 30), nurodė, kad neginčijo dalies įsiskolinimo, buvusio iki 2013-09-17 (b.l. 46).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto E. G. priteisti ieškovo UAB „M. C.“ naudai 1500 Lt (434,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 96 str., b.l. 169-170).
Rezoliucinė dalis
nutarė
2014-05-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto E. G. ieškovo UAB „M. C.“ naudai 434,43 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme