Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Atsiliepimas

13. Nors atsakovas atsiliepime bei teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad vekselis buvo išduotas įnašo į jungtinę veiklą užtikrinimo tikslu, tačiau į bylą taip pat nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, tiksliai nenurodė žodinės jungtinės veiklos sutarties dėl sklypo pirkimo sudarymo datos ir aplinkybių. Atsakovas taip pat byloje nepagrindė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketinimai įsigyti žemės sklypą yra susiję su šalių santykiais dėl paskolintų 30 000 Eur grąžinimu, todėl teismas šiuos atsakovo teiginius laikė tik jo gynybine pozicija. Bet kuriuo atveju atsakovas neginčijo savo prievolės sumokėti ieškovui 30 000 Eur, vekselio išdavimo fakto, ar galiojimo, o prievolės pasibaigimo ją įvykdžius fakto atsakovas neįrodė.

Atsiliepimas

14.1. Atsakovas jau civilinėje byloje Nr. e2-9585-868/2023 detaliai paaiškino vekselio apmokėjimo aplinkybes, kurias patvirtina du faktai: 1) 2020 m. lapkričio 14 d. datuojamas A. Z. pranešime apie vekselio pateikimą apmokėti esantis įrašas: ,,15 000 Eu gavau (penkiolika tūkstančių eurų (gavau)“, t. y. rašytinis įrodymas; 2) faktas, kad A. Z. neturi kreditoriui išduodamo vekselio egzemplioriaus.

14.2. Atsakovas abiejuose bylose paaiškino, kad jis likusią dalį vekselio apmokėjo 2021 m. gruodžio mėn. pabaigoje prie ieškovo namų (brome), taip pat nurodė, kad tuomet ieškovas jam greičiausiai perdavė vekselio originalą, kurio atsakovas neišsaugojo ir paaiškino kodėl, t. y. apmokėjus vekselį kreditorius grąžina jį vekselį išdavusiam asmeniui, kuris paprastai yra suinteresuotas tokį dokumentą sunaikinti, nes jeigu jis tokį dokumentą prarastų, tai jį turintis asmuo galėtų jam pareikšti pretenzijas kaip tariamas vekselio kreditorius. Šio susitikimo faktą patvirtino liudytojas A. S.. Paties pinigų perdavimo fakto liudytojas nematė ir netvirtino, tačiau ši aplinkybė svarbi dėl to, kad pats ieškovas tokį susitikimą apskritai neigė.

14.3. Atsakovas civilinėje byloje Nr. e2-9585-868/2023 paneigė tarp jo ir A. Z. egzistavusius paskolos teisinius santykius, nurodydamas, kad vekselis buvo jo garantija pagal šalių sudarytą žodinę jungtinės veiklos sutartį. Atsakovas savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais byloje įrodė, kad su A. Z. 2020 m. rudenį sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį dėl 4,8375 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, įsigijimo. Šalių susitarimu žemės sklypas turėjo būti įsigyjamas už 60 000 Eur. Šio susitarimo įgyvendinime iš ieškovo pusės dalyvavo D. S., o iš atsakovo pusės - A. S.: jie tapo bendrovės UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ akcininkais, kuri turėjo užsiimti minėto žemės sklypo vystymu. Partnerių įnašai į jungtinę veiklą turėjo būti po 30 000 Eur. Kadangi visas pirmines jungtinės veiklos išlaidas finansavo A. Z., atsakovas savo įnašo į jungtinę veiklą užtikrinimo tikslu (laiduodamas savo įsipareigojimą) atsakovas išdavė 2020 m. lapkričio 14 d. vekselį.

14.4. Nors dėl ko vekselis buvo išduotas nėra ypatingai svarbu (ar dėl paskolos, ar dėl atsakovo laidavimo pagal jungtinę veiklos sutartį), nes atsakovas vis tiek turėjo atitinkamą prievolę pagal vekselį, svarbu yra tai, kad A. Z. civilinėje byloje Nr. e2-9585-868/2023 paminėtas aplinkybes neigė, nurodydamas, kad jis nedalyvavo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ veikloje bei šios bendrovės akcijų perleidime D. S. ir akivaizdžiai dėl to melavo.

14.5. Teismas pripažino, kad šalis neva siejo paskolos teisiniai santykiai, nors jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Ieškovo pateikto vekselio antrojo egzemplioriaus nuorašas dar neįrodo, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, o jokių kitų įrodymų ieškovas šioje byloje nepateikė. Vekselyje nėra termino „paskola“, taip pat nėra jokių įrašų apie ,,pinigų perdavimą“ ar ,,pinigų grąžinimą“, tai yra vekselio davėjo prievolė sumokėti nurodytą sumą vekselio davėjui, kas šiuo atveju buvo garantija pagal jungtinės veiklos sutartį. Teismas savo iniciatyva sugalvojo, kad tvirtindamas vekselio pasirašymą notaras neva tvirtina paskolos teisinius santykius ir netgi paskolos dalyko perdavimą, kas yra ad absurdum, nes nei vienos iš teismo nurodytų aplinkybių notaras netvirtina. Notaras tvirtina tik vekselio pasirašiusio asmens tapatybę, jis nežino ir atitinkamai netvirtina jokių prievolinių santykių ir, atsižvelgiant į paminėtą vekselio teisinį reguliavimą, notaras to net negali daryti.

14.6. Sutiktina su teismo išvada, kad nepaisant kaip šioje byloje teismas bevertintų šalis siejusius teisinius santykius (ar kaip paskolos, ar kaip laidavimą pagal jungtinę veiklą), „iš esmės atsakovas byloje neginčijo savo prievolės sumokėti ieškovui 30 000 Eur, neginčijo nei vekselio išdavimo fakto, nei galiojimo“, tačiau atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad „prievolės pasibaigimo ją įvykdžius fakto atsakovas vis tik byloje patikimais įrodymas nepagrindė ir neįrodė“.

14.7. Byloje yra pateiktas atsakovo išrašyto vekselio nuorašas, o ne originalas, nuorašas netgi ne to vekselio, kuris išduodamas kreditoriui, bet to, kurį notaras pasilieka savo archyve. Tai reiškia, kad jokio vekselio ieškovas šioje byloje nepateikė. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 41 str. 1 dalyje nustatyta, kad, apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sumokėjęs sumos dalį, vekselio mokėtojas gali reikalauti, kad tai būtų pažymėta vekselyje ir jam būtų išduotas pakvitavimas. Taigi vekselio buvimas pas vekselio davėją ar vekselio originalo nebuvimas pas vekselio gavėją automatiškai įrodo, kad atsakovas savo prievolę yra įvykdęs ir vekselis buvo apmokėtas.

14.8. Atsakovas privalėtų pateikti kažkokius įrodymus dėl vekselio apmokėjimo tik tuo atveju, jeigu ieškovas turėtų ir pateiktų teismui vekselio originalą, o kadangi jis tokio dokumento neturi, tai akivaizdu, kad vekselis buvo apmokėtas ir jo originalas buvo grąžintas atsakovui. Pastarasis šiuo atveju neturi prievolės saugoti vekselio originalą ir labai tikėtina, kad apmokėjęs ir atgavęs vekselį atsakovas jį paprasčiausiai sunaikino. Šių aplinkybių atsakovas paprasčiausiai neatsimena, kadangi ieškovas į teismą kreipėsi praėjus net trims metams nuo vekselio apmokėjimo, atsiminti tokių detalių (ar jam buvo perduotas vekselio originalas, ką jis su tuo originalu darė) yra objektyviai neįmanoma.

14.9. Kitas įstatyme numatytas vekselio apmokėjimo būdas yra atitinkamas įrašas (dėl jo apmokėjimo) ant vekselio originalo (jeigu vekselis nėra perduodamas jo davėjui). Jeigu ieškovas pateiktų teismui vekselio originalą ir ant jo nebūtų jokio įrašo, tuomet teismas galėtų daryti išvadą, kad atsakovas neįrodė vekselio apmokėjimo fakto. Tačiau kuomet ieškovas neturi ir nepateikia į bylą vekselio originalo, teismo išvada, kad atsakovas neįrodė vekselio apmokėjimo fakto yra ad absurdum, nes pats vekselio originalo neturėjimo faktas yra puikiausiais įrodymas, kad vekselis buvo apmokėtas.

14.10. Nors atsakovas abiejuose bylose nurodė, kad jis nepamena, ar gruodžio pabaigoje jam buvo perduotas vekselio originalas, įvertinus tą faktą, kad lapkričio mėn. sumokant 15 000 eurų buvo darytas ieškovo rankraštis įrašas ant reikalavimo apmokėti vekselį, logiška daryti prielaidą, kad sumokant likusią sumą vekselio originalas buvo perduotas atsakovui, nes apmokant visa vekselio sumą daryti papildomus rankraštinius įrašus ant reikalavimo apmokėti vekselį nebebuvo prasmės.

14.11. Vertinant atsakovo prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą ypatingai svarbus dokumentas yra 2020 m. lapkričio 14 d. datuojamas A. Z. pranešimas apie vekselio pateikimą apmokėti, kuriame yra rankraštinis įrašas: ,,15 000 Eu gavau (penkiolika tūkstančių eurų (gavau)“. Tai yra rašytinis įrodymas. Teismas atmetė šį rašytinį įrodymą remdamasis ieškovo paaiškinimais, kad darydamas šį įrašą jis neva suklydo dėl pinigų perdavimo fakto. Akivaizdu, kad teismas šia ieškovo versija patikėjo besąlygiškai, nekeldamas nei klausimo kodėl ieškovas, jeigu jis suklydo dėl pinigų perdavimo fakto, paliko tą dokumentą atsakovui, taip pat ignoruodamas ieškovo pozicijos nenuoseklumą/ prieštaringumą.

14.12. Atsakovo ranka darytas įrašas vienareikšmiškai įrodo, kad jis buvo padarytas po to kai atsakovas perdavė ieškovui 15 000 eurų. Atitinkamai perdavus ieškovui likusius 15 000 eurų, tai turėjo būti fiksuota ant vekselio originalo (kas logiškai paaiškintų kodėl ieškovas to originalo neteikia teismui) arba perduodant vekselio originalą atsakovui.

Atsiliepimas

2. Ieškovas atsiliepimu prašė skundžiamą sprendimą palikti galioti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad nepriklausomai nuo šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo kaip paskolos ar laidavimo pagal jungtinę veiklą, Atsakovas neginčija savo prievolės Ieškovui sumokėti 30 000 EUR (žr. apeliacinio skundo 2.10 p.), taip pat neginčija ir vekselio išdavimo fakto bei galiojimo (ten pat, t.y. apeliacinio skundo 2.10 p.), ir nesutinka tik su teismo išvada, kad Atsakovas neįrodė prievolės pasibaigimo ją įvykdžius. Sutikimas su prievolės buvimo faktu išreikštas Atsakovo atsiliepimuose į ieškinį, pateiktuose abiejuose bylose, tiek šiame apeliaciniame skunde. Taigi, abejonių šiuo klausimu nėra, todėl nėra pagrindo nagrinėti ir Atsakovo argumentų dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, kadangi nėra pagrindo manyti ir pats Atsakovas tuo nesiremia, kad skirtingas kvalifikavimas lemtų kitokį Atsakovo neginčijamos pareigos sumokėti vekselyje nurodytą sumą, turinį.

15.2. Apeliacinio skundo esmė – skundžiamo sprendimo nuostatos, kuriomis teismas pasisakė dėl Atsakovo prievolės pagal vekselį pasibaigimo įvykdymu, vekselio originalo (ne)buvimo vertinimo ir vekselio apmokėjimo fakto (ne)konstatavimo.

15.3. Vekselio turėtojo teisę į nuorašo turėjimą reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 69 str., kuris numato, kad vekselio turėtojas turi teisę pasidaryti vekselio nuorašą; vekselio nuorašas turi visiškai atitikti originalą su indosamentais ir visais kitais jame esančiais įrašais. Nuoraše turi būti nurodyta jo pabaiga; Notaro patvirtintas vekselio nuorašas gali būti perduotas ir laiduotas ta pačia tvarka ir su tokiomis pat pasekmėmis kaip ir originalas. Taigi, vekselio nuorašas yra teisėtas ir įstatyme numatytas dokumentas, kurį turėti teisė suteikiama vekselio turėtojui, t.y. Ieškovui. Keleto vekselio egzempliorių galimybė taip pat yra reglamentuota šio įstatymo 66 str., todėl Ieškovo į bylą pateiktas pirmojo vekselio egzemplioriaus nuorašas yra teisėtas dokumentas, kuriuo gali būti remiamasi kaip įrodymų.

15.4. Atsakovo nuomone, vekselio originalo buvimas pas vekselio davėją ir nebuvimas pas gavėją automatiškai įrodo, kad Atsakovas savo prievolę yra įvykdęs. Tačiau Atsakovas neįrodė vekselio originalo turėjimo fakto, o Ieškovas priešingai, pateikė ir paaiškino kitokio vekselio originalo praradimo, nei atsiskaitymas pagal vekselį, aplinkybes ir jos byloje nėra paneigtos. Taigi, šis Atsakovo argumentas jokios reikšmės bylai neturi. Byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ne tik neakivaizdu, bet ir nėra nustatyta, kad Ieškovas vekselio originalą būtų perdavęs Atsakovui atsiskaitymo pagal vekselį metu, todėl ir apeliacinio skundo 2.14 p. pozicija, kad neva Atsakovas neturi įrodinėti vekselio apmokėjimo, yra nepagrįsta. Atsakovas neginčija nei vekselio išdavimo, nei jo galiojimo, nei savo pareigos apmokėti vekselyje nurodytą sumą faktų. Galiausiai, šie Atsakovo argumentai akivaizdžiai prieštarauja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 41 str. 1 d., kuri numato, kad ,,apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis”. Taip pat, šiam ginčui ir aptariamiems Atsakovo argumentams atmesti yra aktuali minėtojo 41 str. 3 d., kuri numato, kad ,,sumokėjęs sumos dalį, vekselio mokėtojas gali reikalauti, kad tai būtų pažymėta vekselyje ir jam būtų išduotas pakvitavimas”.

15.5. Apeliacinio skundo 2.12 – 2.16 p. aptardamas tą pačią įstatymo nuostatą, Atsakovas nepagrįstai išskiria du apmokėjimo patvirtinimo būdus – vekselio originalo ir pakvituoto vekselio grąžinimą. Įstatymas aiškiai nurodo tik pastarąjį būdą – vekselyje atliekamus pakvitavimus ir pakvituoto vekselio grąžinimą, atsiskaičius pagal vekselį. Taigi, net jei būtų vykusios Atsakovo nurodytos vekselio apmokėjimo dalimis aplinkybės (su kuo Ieškovas nesutinka ir nuosekliai dėl to yra pasisakęs baigiamojoje kalboje), tai turėjo būti įforminama įrašais vekselyje – nepriklausomai nuo to, ar mokama visa suma, ar dalimis. Ir tuomet atsiskaičius, pakvituotas vekselis būtų perduotas Atsakovui. Tačiau vėlgi, Atsakovas net neteigia, kad ginčo objektu esantis vekselis būtų buvęs pakvituotas tariamų atsiskaitymų metu, ir juo labiau, kad Atsakovui tariamai perduotas vekselio originalas būtų buvęs pakvituotas prieš perdavimą.

15.6. Atsakovas taip pat nenurodė, kad originalas jam būtų grąžintas ir t.t., todėl nesant aiškumo, konkretumo Atsakovo pozicijoje, kas būtų minimalūs reikalavimai suinteresuoto asmens paaiškinimams, vekselio originalo grąžinimo faktas negali būti laikomas įrodytu. Be to ieškovas R. Š. jau paaiškino, kad originalo neturi nei Ieškovas, nei Atsakovas, nes jis buvo pavogtas. Į bylą buvo pateikti vagystės tyrimą patvirtinantys dokumentai.

15.7. Atsakovas 2024-07-18 posėdyje 2020 m. vasarą išduotų mažos sumos vekselių klausimu sutiko, kad tokie vekseliai ,,galėjo figūruoti”, tačiau 2020-10-14 pas notarą, pasirašant notarinės formos vekselį, Atsakovas pinigų negavo. Tokie Atsakovo paaiškinimai tik patvirtina Ieškovo poziciją, kad Ieškovas 30 000 EUR sumą Atsakovui buvo paskolinęs anksčiau, t.y. 2020 m. vasarą, kai Atsakovas jam išdavė keletą mažos sumos vekselių, kurių mokėjimo terminas suėjo 2020-10-13, o išduodant 2020-10-14 notarinės formos vekselį, buvo susitarta dėl trumpalaikės paskolos grąžinimo termino pratęsimo dar vienam mėnesiui ir visos paskolos grąžinimo įforminimo bei užtikrinimo vienu vekseliu.