Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

nuotoliniame teismo posėdyje naudojant vaizdo konferencijų technologijas dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovui advokatui Raimondui Simonavičiui,

atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Aivarui Narvilui,

2021 m. rugpjūčio 31 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 20-IL-30-00489-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 15 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą;

3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. kovo 15 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei, savigynai. Klaipėdos AVPK skundžiamu sprendimu nusprendė minėto prašymo netenkinti. Atsakovas savo sprendimą grindė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nurodydamas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Klaipėdos AVPK skundžiamame sprendime nurodė, jog per 5 metų laikotarpį pareiškėjo vardu registruoti 4 administraciniai nusižengimai, o Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre yra užfiksuota, kad pareiškėjas: 1) 1997 m. balandžio 9 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 214 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas); 2) 2003 m. kovo 18 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas); 3) 2010 m. vasario 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (melagingas skundas, pareiškimas, pranešimas, parodymai, išvados ir vertimas); 4) 2013 m. liepos 11 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) nutraukė ikiteisminį tyrimą ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaikė. Atsakovas remdamasis minėtą informaciją padarė išvada, kad pareiškėjas gali kelti pavojų sau ar kitiems asmenims.

Pareiškėjas pabrėžia, jog nesutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis. Atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos AVPK skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi be nurodytos informacijos apie pareiškėjo teistumus bei padarytus administracinius nusižengimus, nepateikta jokių kitų pagrįstų duomenų, kurių pagrindu būtų galima neginčytinai teigti, kad pareiškėjas savo veiksmais gali kelti pavojų žmonių, visuomenės ar valstybės saugumui. Pareiškėjas neneigia, jog keturis kartus buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, tačiau vien tai negali būti vertinama kaip motyvas pripažinti jį keliančiu grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Minėtos nusikalstamos veikos padarytos labai senai, bausmės pagal šiuos nuosprendžius yra atliktos, o teistumai išnykę.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad siekia įsigyti ginklą ne pramogai, o apsaugos darbuotojo pareigoms eiti. Nurodo, kad yra baigęs apsaugos darbuotojo mokymus ir kursus, nuo 2008 m. yra medžiotojas, medžioklės būrelyje charakterizuojamas teigiamai. Pridedamos medicininės pažymos įrodo, kad pareiškėjas nepiktnaudžiauja alkoholiu, nėra priklausomybės ir psichikos ligų įskaitoje ir t. t. Pareiškėjas laikosi nuomonės, jog minėtos aplinkybės įrodo, kad jis yra nepriekaištingos reputacijos ir jokios grėsmės sau ar kitiems asmenims jis nekelia, todėl skundžiamas sprendimas turėtu būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

Teismo posėdžio pareiškėjas A. M. ir jo atstovas advokatas Raimondas Simonavičius prašė teismo tenkinti skundą jame pateiktų skundo argumentų pagrindu.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą bei tikrinant informaciją apie pareiškėją administracinių nusižengimų registre nustatyta, kad pareiškėjas 5 metų laikotarpyje buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn 4 kartus: 1) pareiškėjas vykdė statybos darbus nesuformuotoje valstybinėje žemėje, neturint privalomojo dokumento – valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl naudojimosi valstybine žeme; 2) padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, palikdamas transporto priemonę stovėti kelio vietoje kur uždrausta stovėti; 3) pareiškėjas būdamas neblaivus paskambimo į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė tikrovės neatitinkančią informaciją apie smurtą artimoje aplinkoje; 4) remontuojamame pastate atlygintinai vykdė statybos darbus, siekdamas pelno, tačiau nurodytai veiklai vykdyti įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įsigijęs verslo liudijimo.

Pagal pareiškėjo anketinius duomenis patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registrą buvo gauta informaciją, jog pareiškėjas: 1) 1997 m. balandžio 9 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 2 dalį; 2) 2003 m. kovo 18 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio 1 dalį; 3) 2010 m. vasario 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį; 4) 2013 m. liepos 11 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros baudžiamojoje byloje, pradėtoje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė ikiteisminį tyrimą ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaikė.

Klaipėdos AVPK paaiškino, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijos ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą buvo nuspręsta, kad pareiškėjas savo veiksmais gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nes padarytos nusikalstamos veikos bei administraciniai nusižengimai yra tyčinės veikos.

Klaipėdos AVPK laikosi pozicijos, kad įvertinus surinktą informaciją ir Įstatyme jam pavestas funkcijas užtikrinant teisėtą ginklo leidimo siekiantiems asmenims išdavimą, jis priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Teismo posėdžio metu atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Aivaras Narvilas nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime į skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 20-IL-30-00489-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei, savigynai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktos Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. kovo 15 d. pažymos Nr. 21-PAZ-30-01297-e „Apie priimtą pažymą“ turinio nustatyta, kad 2021 m. kovo 15 d. Klaipėdos AVPK buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą skundžiamu sprendimu nusprendė prašymo netenkinti ir pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavė. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos 2021 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 20-S-30-00456-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“.

Analizuojant skundžiamą sprendimą nustatyta, kad jo priėmimo teisiniu pagrindu yra nurodomas Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2021-05-05) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Skundžiamo sprendimo priėmimo faktinis pagrindas – aplinkybė, jog pastaruoju penkių metu laikotarpyje pareiškėjas yra keturis kartus baustas administracine tvarka, tris kartus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką ir vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes susitaikė su nukentėjusiuoju. Skundžiamame sprendime konstatuojama, kad anksčiau nurodytos aplinkybes patvirtina, jog pareiškėjas savo veiksmais gali kelti pavojų žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo 2021 m. kovo 15 d. prašymą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą). Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, jų klasifikavimą į kategorijas, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos reglamentuoja Įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2021-05-05).

Įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas reglamentuoja, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 11 punktas) lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2640-602/2021). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatymo nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2019-10-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-261/2019, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.).

Taigi pasisakant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo nagrinėjamos administracinės bylos situacijoje, teismas pažymi, kad pretenduojančio gauti ar turinčio leidimą turėti ginklus asmens patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn faktai reikšmingi asmens nepriekaištingos reputacijos turėjimo ar jos neturėjimo prasme. Šioje teisės normoje (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis) yra išsamiai nurodyti konkretūs atvejai, kai asmens patraukimas baudžiamojon ar (ir) administracinėn atsakomybėn nėra suderinamas su jo nepriekaištingos reputacijos turėjimu. Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra nurodytas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio faktinės aplinkybės (asmens patraukimo baudžiamojon ir (ar) administracinėn atsakomybėn faktai) gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 straipsnio (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo požiūriu tokios reikšmės jos neturi. Jos gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę.

Kaip ir anksčiau minėta, atsakovas sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus argumentuoja tuo, jog remiantis turima informacija nustatyta, kad per pareiškėjas buvo keturis kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat pareiškėjas buvo tris kartus įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką ir vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju.

Iš 2021 m. birželio 3 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus Nr. 30-ANR_I-3127-2021 turinio matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2021 m. pareiškėjas buvo baustas administracine tvarka keturis kartus: 1) 2016 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 159⁵ straipsnio 3 dalį (statybos darbų atlikimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus); 2) 2016 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį (kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas); 3) 2017 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 489 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pažeidimas); 4) 2019 m. liepos 6 d. pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu pagal ANK 150 straipsnio 1 dalį (komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas). Įvertinus nurodytą informaciją konstatuotina, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog 2017 m. gruodžio 19 d. administracinio nusižengimo padarymo metu pareiškėjas buvo neblaivus, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,74 promilių).

2021 m. birželio 3 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodoma, kad 1997 m. balandžio 9 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą senosios redakcijos (galiojusios iki 2003 m. gegužės 1 d.) BK 214 straipsnio 2 dalyje (savavaldžiavimas). 2003 m. kovo 18 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą senosios redakcijos BK 234 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo ar sprogstamųjų medžiagų gaminimas arba realizavimas). Taip pat pareiškėjas 2010 m. vasario 25 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (melagingi parodymai, išvados ir vertimas). Pareiškėjo atžvilgiu taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013 m. liepos 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi pareiškėjas susitaikė su nukentėjusiuoju. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą darytina išvada, jog pareiškėjas iš viso yra teistas tris kartus, vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjo teistumai yra išnykę, paskirtos bausmės įvykdytos.

Teismo vertinimu nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą daryti išvadą dėl pareiškėjo pavojingumo kitų ar savo asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Minėtos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, dalis teisės aktų pažeidimų yra susiję su smurtu, padaryti pareiškėjui esant neblaiviam, įrodantys jo nepagarbų požiūrį į spec. tarnybas (melagingi spec. tarnybų iškvietimai, melagingų parodymų davimas) ir neteisėtu ginklo bei šaudmenų laikymas. Akivaizdu, jog pareiškėjas nėra linkęs bendradarbiauti su teisėsaugos institucijoms, o tai yra viena iš imperatyvių prievolių numatytų asmenims, turintiems šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Pažymėtina, jog pareiškėjo dalis padarytų administracinių nusižengimų ir nusikalstamos veikos yra tyčinės, o tai sudaro prielaidą teigti, jog jis gali kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šio pobūdžio bylas, taip pat yra akcentavęs, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (pvz., 2018-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teigia, kad jo gyvenimo būdas yra visiškai pasikeitęs ir jis jokio pavojaus sau, kitiems asmenims ar visuomenės saugumui nebekelia. Pareiškėjas teismui pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Bituminiai stogai“ direktoriaus, medžiotojų klubo „Tauras“ vadovo ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Dovilų seniūnijos seniūnės pasirašytas charakteristikas. Minėtose charakteristikose teigiama, kad pareiškėjas yra vedęs, turi neįgalumą, yra darbštus, komunikabilus, bendruomeniškas, ramaus būdo, paslaugus ir nėra duomenų apie kitų gyventojų nusiskundimus dėl pareiškėjo elgesio.

Teisėjų kolegija įvertinusi minėtų charakteristikų ir Klaipėdos AVPK turimų duomenų turinį daro išvadą, kad iš pateikta teigiamai pareiškėją charakterizuojanti medžiaga nėra pakankama, jog būtų galima teigti, kad pareiškėjo gyvenimo būdas, požiūris į teisėsaugos institucijas, bendrąsias visuomenines vertybes ir t. t., iš esmės pasikeitė. Nuo padarytų nusikalstamų veikų padarymo iki skundžiamo sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, tačiau pareiškėjo ir toliau atliekami administraciniai nusižengimai neleidžia daryti išvados, kad 2021 m. birželio 3 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį esantį informaciją prarado savo aktualumą visa apimtimi.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Akcentuotina, jog minėtos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3495-502/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, pripažįsta, jog šis individualus administracinis aktas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais bei teisės aktų normomis, todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 20-IL-30-00489-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo A. M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Klaipėdos AVPK įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. kovo 15 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas prašo iš Klaipėdos AVPK priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Klaipėdos AVPK sprendimą, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.