Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Iš R. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo priteista 85,28 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Iš R. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui buvo priteista 1254,37 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. M. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 12 d., apie 22.30 val., sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, kilus žodiniam konfliktui su sodybos šeimininku M. G. metu, tyčia sudavė jam rankomis ne mažiau kaip keturis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies vokų, krūtinės ląstos dešinės pusės, kraujosruvą kairės akies obuolio srityje, odos nubrozdinimus dešinės alkūnės ir dešinės plaštakos srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-51/2010 ir kt.).

9. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad R. M. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. Jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Čia pažymėtina, kad nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu skundžiamame nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės nebuvo ginčijamos.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. M. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino iš dalies. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negalima. Iš nuteistojo R. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog neprisipažįsta kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nuteistasis paaiškino, kad, vykstant žodiniam konfliktui (šis konfliktas vyko tarp nukentėjusiojo ir kitų įvykio vietoje buvusių asmenų), jis pasakė M. G. „pridaryk burną“, tuomet nukentėjusysis jį pastūmė į nugarą. Nuteistasis padėjo turėtą meškerę prie automobilio ir priėjo prie nukentėjusiojo, kuris jam sudavė smūgį į lūpą, tuomet jie susikibo, buvo nukritę ant žemės. R. M. pripažino, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam į veido sritį. Kiek smūgių sudavė, negalėjo nurodyti, tačiau patvirtino, kad tikrai daugiau nei vieną smūgį (t. 2, b. l. 27-29). Ikiteisminio tyrimo metu R. M., teigdamas, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką bei dėl jos padarymo gailisi, nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y., jog nukentėjusiajam pasakė „uždaryk burną“, šis jį pastūmė į nugarą, tuomet nuteistasis priėjo prie nukentėjusiojo, o šis jam sudavė delnu į lūpą, jie susistumdė, nukrito ant žemės, nukentėjusiajam sudavė kelis (tikslaus skaičiaus nepamena) smūgius kumščiais į veidą (t. 1, b. l. 93-94). Pastebėtina, kad vėlesnės apklausos metu R. M. teigė, jog nukentėjusysis pirmas jį pastūmė, tuomet sudavė delnu į veidą, taip pat aiškino, jog to, kas vyko vėliau, neprisimena (t. 1, b. l. 98). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visiškai akivaizdu, jog R. M. pirmos apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, bei pirmosios instancijos teisme pripažino esmines įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad R. M. ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog nukentėjusysis jį pastūmė, kai jis priėjo prie nukentėjusiojo, šis sudavė jam į veidą, jie susigrūmė ir jis nukentėjusiajam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat į veidą, tačiau, kiek smūgių sudavė, nurodyti negalėjo.

11. Tam, kad kaltininką būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, būtina nustatyti ne vien tai, jog jis pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, savo kaltę padarius nusikaltimą, bet ir gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veiksmų. Kaltininko gailėjimąsi paprastai rodo tai, kad jis laisva valia pripažinęs, jog padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog R. M. iš tikrųjų gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų.

12. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kaip ir pirmosios apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad gailisi savo nusikalstamų veiksmų. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teisme R. M. paaiškino, kad jis gailisi dėl to, jog turi atvykti į teismą, kad gali patirti nepatogumų, susijusių su paskirtos bausmės vykdymu, dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų gailisi iš dalies. Tokie R. M. paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo tai, kad iš tikrųjų nuteistasis gailisi ne dėl savo nusikalstamų veiksmų, kuriais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, o dėl jam pačiam kilusių ir galinčių kilti nepageidaujamų padarinių, nepatogumų, kurių atsiradimą lemia nusikalstamų veiksmų padarymas. Taip pat tokie nuteistojo paaiškinimai rodo nepakankamai kritišką savo paties veiksmų vertinimą, leidžia teigti, kad deklaruojamas gailėjimasis dėl nusikalstamų veiksmų yra formalus, iš esmės nulemtas tik siekio išvengti nepageidaujamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kitų aplinkybių (pavyzdžiui, nukentėjusiojo atsiprašymo, nuoseklios pozicijos dėl savo paties veiksmų vertinimo ir pan.), kurios patvirtintų, kad R. M. iš tikrųjų gailisi dėl nusikaltimo padarymo. Nenustačius, kad R. M. gailisi dėl padaryto nusikaltimo, jo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas, nes nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos. Nustatęs, kad šiuo atveju nėra aplinkybės, nurodytos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, apeliacinės instancijos teismas nepasisakys dėl aplinkybių, nurodytų BK 40 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, egzistavimo, nes, net ir nustačius jų egzistavimą, R. M. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vis tiek nebus galimas.

13. BK 40 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad laiduotoju norintis tapti V. K. negali būti vertinamas kaip teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Vis tik šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad V. K. turi realias galimybes daryti teigiamą įtaką R. M., kuris gyvena bei dirba Didžiojoje Britanijoje, su V. K. daugiausiai ryšį palaiko vieną kartą į mėnesį skambindamas telefonu. Be to, pats V. K. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad, esant poreikiui, duoda patarimų R. M., tačiau jis negalėjo nurodyti konkretaus atvejo, kai nuteistajam davė kokį nors patarimą dėl šiam kylančių problemų, paaiškino, jog jis nesikiša į R. M., kuris problemas sprendžia savo galva, gyvenimą.

14. Apibendrindamas visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negalima, nes nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visuma, taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog laiduotoju pageidaujantis būti asmuo turi galimybę daryti ir darys nuteistajam teigiamą įtaką. Vis tik apeliacinės instancijos teismas mano, kad R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas pagal BK 39 straipsnį, kuriame nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tuo atveju, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės; 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

15. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinti duomenys, kurie leidžia spręsti apie priežastis, nulėmusias R. M. nusikalstamus veiksmus. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016, 2K-386/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-412/2014, 2K-440/2013 ir kt.).

16. Kaip jau buvo minėta anksčiau, R. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusysis pirmas jį pastūmė į nugarą, tuomet jis priėjo prie nukentėjusiojo, o šis jam sudavė į veido sritį ir jie susigrūmė. Čia pažymėtina, kad pats nukentėjusysis M. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis buvo priėjęs prie vieno iš vaikinų ir jį pastūmė, nes norėjo, jog atvykę asmenys išvažiuotų (t. 2, b. l. 29). Iš liudytojo A. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad po to, kai R. M. nukentėjusiajam pasakė užsičiaupti, nukentėjusysis nuteistąjį pastūmė į nugarą. Nuteistasis padėjo tuo metu rankoje laikytą meškerę prie automobilio, priėjo prie nukentėjusiojo ir jie susigrūmė (t. 2, b. l. 64-65). Tokias pačias aplinkybes šis liudytojas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 83). Iš liudytojo E. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis matė, jog nukentėjusysis pastūmė R. M. į nugarą. Tuomet jie susiginčijo ir susistumdė (t. 2, b. l. 65). Tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 79). Liudytojas M. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. M. nukentėjusiajam pasakė užsičiaupti, nukentėjusysis nuteistąjį pastūmė į nugarą, tuomet jie susikibo (t. 2, b. l. 66). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas taip pat teigė, kad matė, kaip nukentėjusysis R. M. pastūmė į nugarą. R. M. prie automobilio padėjo turėtas meškeres, priėjo prie nukentėjusiojo ir jie susikibo (t. 1, b. l. 71). Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusysis po to, kai R. M. pasakė jam užsičiaupti, pastūmė nuteistąjį, kai šis atsisuko į nukentėjusįjį, jam buvo suduotas smūgis į veidą ir jie susigrūmė (t. 2, b. l. 74). Teisėjų kolegijai, įvertinus aptartus duomenis, nekyla jokių abejonių, kad M. G. pastūmė R. M. į nugarą, t. y. pirmąjį nederamo pobūdžio fizinį kontaktą iš esmės be jokios priežasties iniciavo būtent nukentėjusysis. Faktą, kad nukentėjusysis R. M. sudavė į veidą, nuosekliai nurodė tik pats nuteistasis, taip pat tokį faktą pirmosios instancijos teisme nurodė liudytoja A. M., kuri nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Kiti baudžiamojoje byloje apklausti asmenys paminėtos aplinkybės nenurodė, tačiau apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusysis iš tikrųjų sudavė smūgį nuteistajam. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik nuoseklūs R. M. parodymai bei juos patvirtinantys liudytojos A. M. teiginiai, bet ir baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo VIDEO_20220812_224431 turinys.

17. Iš paminėto vaizdo įrašo negalima aiškiai identifikuoti, kokie asmenys ir kokius veiksmus atlieka įvykio metu, nes viskas vyksta tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje. Vis tik vaizdo įraše matomi asmenų siluetai, matosi, kaip vienas asmuo staigiai pajuda nuo kito asmens, tuomet jis vėl grįžta į tą vietą, iš kurios prasidėjo staigus judėjimas (vaizdo įrašo laikas 00:12-00:17). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad būtent tuo metu nukentėjusysis ir pastūmė nuteistąjį, kuris nuo nukentėjusiojo staigiai nutolsta ir vėl prie jo grįžta. Tuomet vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip asmuo, kuris sugrįžo apytiksliai į tą pačią vietą, nuo kurios prasidėjo staigus jo judėjimas į priešingą pusę, vėl staiga šiek tiek atsitraukia atgal (vaizdo įrašo laikas 00:17-00:19), kas vyksta toliau neįmanoma įžiūrėti. Faktai, užfiksuoti vaizdo įraše nuo 00:17-00:19, vertinant juos kartu su nuteistojo bei liudytojos A. M. teiginiais, leidžia daryti išvadą, jog būtent tuo metu nukentėjusysis nuteistajam suduoda į veido sritį.

18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 16-17 šio procesinio sprendimo pastraipose aptartų duomenų visuma leidžia teigti, jog būtent nukentėjusysis pirmasis pradėjo elgtis netinkamai, t. y. pastūmė nuteistąjį į nugarą ir vėliau sudavė jam į veido sritį. Taigi darytina išvada, kad R. M. neteisėtus smurtinius veiksmus prieš M. G. iš dalies lėmė paties nukentėjusiojo netinkamas, provokuojantis elgesys. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. M. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

19. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimas konstatuojamas tuomet, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys atlygino ar pašalino nusikaltimu padarytą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2014, 2K-272-976/2017, 2K-289-693/2019 ir kt.). Šioje baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo pateikė Vilniaus teritorinė ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius. Pirmosios instancijos teismas pareikštus civilinius ieškinius tenkino. R. M. apeliacinės instancijos teismui pateikė du mokėjimų nurodymus, iš kurių matyti, jog jis atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nusikaltimu padarytą turtinę žalą (t. 2, b. l. 120-121). Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. M. atsakomybę lengvina ir aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad R. M., kuris dirba ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jis anksčiau nėra teistas, administracine tvarka nebaustas. Yra nustatytos dvi R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad R. M. esmines faktines nusikalstamos veikos, kuri yra atsitiktinio pobūdžio, padarymo aplinkybes pripažino tiek pirmosios apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Kaip jau minėta, tvirtinti, kad R. M. nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų nėra pakankamo pagrindo. Vis tik susidariusioje situacijoje yra reikšminga tai, kad nuteistojo veiksmus iš dalies nulėmė ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, į ką pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė. Pats nuteistasis apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad jis supranta, jog konfliktai negali būti sprendžiami naudojant fizinę prievartą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad R. M. daugiau nenusikals, nes anksčiau neteisėto jo elgesio atvejų nėra nustatyta, o jo patirtis šiame baudžiamajame procese lems tai, kad jis, siekdamas išvengti galinčių kilti neigiamų padarinių, rinksis socialiai priimtiną bei teisėtą elgesio variantą.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, kad baudžiamosios atsakomybės tikslus R. M. atžvilgiu galima užtikrinti ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. taikant BK 39 straipsnio nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendį dėl R. M. pripažinimo kaltu bei nubaudimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir, vadovaujantis BK 39 straipsniu, atleisti R. M. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą bei baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.